Eilėraščiai |
Parašė ALFONSAS NYKA NILIŪNAS |
MIEGANČIO VĖJARODŽIO SIMFONIJA 1. Kiekvieną rudenį aš išeinu krauju takų ieškodamas, Kaip senas šuliniakasys vandens, kaip lobių užkastų, O mano galvą ir akis užlieja paukščių sroves juodos — Lyg jie manęs kažko nebeatsakomo klaustų. Jie pasirodo blyškiame danguj, kaip raidės Baisaus sprendimo, parašyto man kadais ... Ir krankia ir, lyg nenorėdami palikti, skraido, Siaubingai žaisdami man mylimais vardais. 2. Aš sukniumbu — ir jie mane palieka Ten vienišą, kaip žemė, kaip rudens laukų smiltis, Klausytis, kaip vaikystėje viršum galvos man šlama liepos Ir dobiliukai, dirvonėlyje lakstydami, balti, Kaip sodo takeliu pareina motina, kaip žeme,tamsiaplaukė Ir žydinčius medžius pripildo jos dainavimas jaukus, Kaip vakaras, lyg juodas laivas, plaukia Per miegančius javų lopšinėje žvaigždynus ir laukus. Aš nueinu tenai, kur ant kalvos, pageltusių ražienų viduryje Palinkęs stovi tuščias namas negyvu žvilgsniu aklu. 3. Supuvę grindys. Vėjarodis miega surūdijęs Ir mėlynose akyse jau nebėra stiklų. Pro jo grindis vėl nori išsiveržus žemė pasirodyt: Piktoji žemė, kažinkam palaidojus atsiminimus, Ir paprasta žolė, nužudžiusi takus ir sodus, Paslėpus vieškelius į prarastus namus. 4. Įėjęs pro duris, ramus ties langu atsisėdu Liūdnam skambėjime: Je sais que tu m'attends. Tik nebėra sugrjžusios iš darbo motinos šešėlio sienoje;sulūžę kėdės Ir mandalina miega kupina dainų. O kirminas ritmingai tebegraužia mėlynas akis paveikslo švento; Dvi raides M dar tebėra išpjaustytos stale. Atplyšę darganoj liūdnai dainuoja lubų lentos Ir sudrengtas paukštelis nykiai čirpauja šalia. 5. Pro langus krenta ant grindų geltoni liepų lapai. Ir vėjas baigia plėšyti kampe palikusias knygas, Kurias naktimis skaito tik vaiduoklis, darganoj sušlapęs, Sugrįžęs iš kelionės vieną vakarą staiga. Pavakariais sustoja skrendantys į šiaurę paukščiai; Jie sugula marguose rūbuose lyg kaliniai, Ir miega, jei neprikelia jų kūdikis, staiga pradėjęs šaukti, Sapnuojantis gimtoje žemėje seniai. 6. Aš sėdžiu ten ilgai. Ir taip kiekvieną dieną, Kol rudenio lietus ir vėjas, susirūstinę abu, Pragraužia dantimis medinę namo sieną Ir skverbiasi širdin. O aš tuomet drebu, žiūrėdamas, kaip kruvini miškai per kalnus bėga, Lyg pašautų medžioklėje elnių būrys ... Pro šalį eidamas kažkoks žmogus nublukusia sermėga, Staiga man sako nepažįstamu balsu niauriu: 7. — Sakyk man, svetimas žmogau, ko tu čia ieškai? — Ir žiūri į mane, lyg nesuprasdamas ilgai, O rudenio audra įnirtus ima stogą plėšti Ir langines, kaip mėlynas akis draskyti su nagais. Kai šis praeina, nusileidęs paukštis šaukia: Kodėl tu niekur nebeini ? — Ir darosi man dar liūdniau. Ir jam šaukiu: A š č i a g i m i a u! 1948. SODAI Į rudenį beržų auksinis karavanas Išsineša laukais miškų lapus geltonus — Ir miestus, ir bažnyčių mėlynus frontonus Užlieja begalinis sodų tvanas. O sodai — didelė lieknų kolonų salės. Pailsę, tartum miegaričioj šaly, gėlynai. Takai... Takai . .. Raudoni liepų krinolinai, Ir pažas bėgantis takais sušalęs. Bet sodų lapai vis labyn, labyn retėja ... Ir milijonais sodus mirštančius užlieja, Ledinį saulės karstą nešdamies, varnai Ir ten sustoję prieš fantastiškas keliones (Kurios jiems amžinai palieka tik svajonės!) Sapnuoja prisidengę lapais ir sparnais. MIESTELIS Rudenį, gyvosios žemės rankom Laipiodamas, lyg mažytis Guliveras, Aš panirdavau į begalinį dangų, Tyliai mėlynų akių duris pravėręs. Į gamtos spalvas liūdnąsias įsiliejęs Ir į paukščių begalinį ūksmą skaudų, Bėgdavau liepsnojančių beržų alėja, Aukso kalnus prie krūtinės prisispaudęs. Ir dabar tenai yra raudonas lapas Taip norėčiau jį ranka paimti, Nes ant jo rudens lietuj sušlapęs Miega užmirštas miestelis mano gimtas. |