Iš portugalų poezijos |
FERNANDO PESSOA KAD BŪTUM DIDIS Kad būtum didis, būk pilnutinis: niekas tavojo aš neperdeda ir neišskiria. Būk visas kiekvienam daikte. Visa, ką turi, sudėk kad ir į mažiausią veiksmą. Taip kiekvienam ežere visas mėnulis atsišviečia, nes aukštai gyvena. NUOVARGIS Manyje visų labiausiai vyrauja nuovargis — ne dėl to ar ano, netgi ne dėl visko ar dėl nieko: vienas pats nuovargis, jis pats, nuovargis. Nenaudingų įspūdžių subtilumas, smarkios aistros dėl nieko, stipri meilė kuriai hipotezei, visi tie dalykai — tie ir visa, ko amžinai juose nėra; visa tai sudaro nuovargį, šį nuovargį, nuovargį. Be abejo, yra kas myli begalybę, be abejo, yra kas geidžia negalimo, be abejo, yra kas nieko nenori — trys idealistų tipai, o aš nė vienas jų: nes aš begaliniai myliu ribotą, nes aš negalimai geidžiu galimo, nes noriu visko ar trupučio daugiau, jei galima, ir netgi jei negalima. Ir viso to išvada? Jiems gyvenimas išgyventas ar išsapnuotas, jiems sapnas išsapnuotas ar išgyventas, jiems vidurys tarp visko ir nieko, gi man visa, kas didinga, gilu, ir, ak! su kokia bergždžia baime, nuovargis, aukščiausias nuovargis, . . . ausias, austas, ausias nuovargis . . . JOSE REGIO DŽIAUGSMAS Jaučiu savyje Malonę, jaučiu Dievo palaiminimą .. . Gyventi? Kas man iš gyvenimo, kurį myliu, nekenčiu ir nepajėgiu atsukti Raktų, atidarančių žemę ir dangų? Palaimintas! Būk palaimintas, mano aukštasis Budeli ir mano Tėve! Mano gyvenimas, štai jis, melas, manyje įsišaknijęs, aiman! ir beriedąs tarp tuščių ir triukšmingų kovų krantų . . . Mano gyvenimas ... ar tai svarbu? Pasiimk jį, jeigu nori! Kada panorėsi, nutrauk! Raktą, man atidarantį duris, niekas! netgi ir Tu, man jį davęs, niekas negali iš manęs atimti! Ir visa ar daugiau, kas man belieka, ar aš nežinau, kad tai melas? Melas visa, ką jaučiu, melas visa, ką mąstau, melas visa, ką sakau, visa melas! Kai niekinu ar geidžiu, jeigu akimirkom užmirštu Malonę, manyje esančią ... Nes per Ją, per šį Raktą, šią Žvaigždę, ir tą Galią, ir tą Malonę, darau, sakau, mąstau, jaučiu visad labai tikrai, kaip jaučia, mąsto, sako, daro kiekvienas kitas, kuris ir meluodamas nemeluoja; ir niekšingiausiam puolime man neišblunka šitas švytesys! Per Ją, Per tą Raktą, tą Žvaigždę, per tą Galią ir tą Malonę, kurioje gyvenu sekamas, Dangaus atperkamas iš mano būtybės menkystės, ak! mano Dieve! Ne! Neišdrįstu pasakyti esąs nelaimingas! Nes ko gi daugiau galiu norėti? Nekentėti? Mano Dieve! Mano Tėve! Ačiū už visa, ką per tave iškenčiau, kenčiu ir kentėsiu maištaujančiam gyvulyje ... Gyvenimas gražus! Ir aš laimingas, nes žinau. BRANQUINHO DA FONSECA BROLIAI KAŠTANAI... O, auksalapiai kaštanai, apsikrovę ežiais, kurie yra lizdai, kur kaštanai miega kaip jaunavedžiai! Atviri kamienai, atviri namai, jūsų priegloboje miega vargšai, ilsisi, praleidžia naktis, kai krinta sniegas! Tuščios krūtinės, plačiai atvertos, be nieko viduje, netgi be širdies! Duodate ugnį, šilimą. Ir duodate maistą, duodate daugiau, nei aš žinau!. .. O auksalapiai kaštanai, aš tesu tik jūsų brolis žemėje, kuri išaugino jus, o taip pat ir mane; kurioje jūs į dangų iškeliate maldaujančias rankas, taip pat ir aš keliu manąsias . . . Ak, kaštanai! Bet aš šaukiu, o jūs stovite tylūs! Ar tik todėl būsime broliai? Būsime? Nežinau. Jūs turite karališkus rūbus, o aš teturiu tik Jobo rūbą; jūs šaukiate, tik kai vėjas praveria jūsų burnas ir plaka: tada jūs pradedate aimanuoti... Gi mano krūtinėje niekad nenutyla mano kančios skausmas. Ir niekad niekam nepasipasakoju. Nei yra, kas mane paklausia. O, auksaplaukiai kaštanai, Ne, aš nesu jūsų brolis!. .. JOSE CARLOS ąUEIROS KREIPIMASIS l POEZIJĄ Kam atėjai? Aš tavęs nešaukiau! Ką aš galvojau, taip buvo paprasta (Nei liūdna, nei linksma, taip kad negalėjau tavęs pasigesti . . .) Ir tu atėjai, lyg būtum buvus reikalinga! Poezija! Niekad daugiau taip neateik: žingsnis po žingsnio, bailiai besislėpdama paprasčiausiuose jausmuose: tai šypsnis, tai žvilgsnis, tai prisiminimai ... — Nebūk kaip Meilė! Iš tikrųjų, ateini lyg kad būtum toli gyvenanti manęs dalis, pririšta prie mano širdies nematomu siūlu; bet ligi nepašauksiu, tu daugiau negrįžk. — Nebūk kaip Ilgesys! Staiga iškeli ir neši mane per šmėkliškas sritis, nežinomus klimatus, kai grįžtu į gyvenimą, nebežinau, kur yra mano vieta . .. Poezija, niekad daugiau taip neateik. — Nebūk kaip Beprotybė! Nors skausmas mane sukaustė taip, kad tik tavo rankos tegali pagydyti, ir niekas, vien tik tu, gali suprasti mano pasitenkinimą, ligi nepašauksiu, niekad negrįžk. — Nebūk kaip Mirtis. MIGUEL TORGA DIES IRAE Norisi dainuoti, bet niekas nedainuoja. Norisi verkti, bet niekas neverkia. Šmėkla iškelia baimės ranką virš mūsų valandos. Norisi surikti, bet niekas nerėkia. Norisi bėgti, bet niekas nebėga. Šmėkla apriboja visą ateitį šia diena. Norisi numirti, bet niekas nemiršta. Norisi žudyti, bet niekas nežudo. Šmėkla perbėga maištus, kur siela miršta. Prakeiktas laikas, kuriam gyvename! Iškaltų grotų kapas, leidžiąs matyti neturimą gyvenimą ir sustingusius skausmus! VITORINO NEMESIO ATVAIZDAS Žiaurus, kaip asiriečiai, jautulingas, kaip persai, tarp žvaigždžių ir žvakių krikščionis tik žodžiais. Arabas poilsyje, afrikietis įkarštyje; kūnu graikas, graikas! Žmogus, kur bebūčiau. Romėnas ambicijomis, rytietis suktumu, l otynas aistromis, europietis subtilumu. Žmogus esu, žmogus tik {Paskalis: "Nei angelas, nei gyvulys") krikščioniškai, iš dulkių pakilsiu nesuteptas. MANUEL DE FONSECA PAJŪRIO DAINA O Atlanto jūra, kurios pakrantėje kenčiame, kada ateis išvykimo valanda? O audrų jūra, kada, kada? Koks liūdnas mūsų gyvenimas! turime viską: laivus, irklus, įgulas, vien stinga išvykimo ... O jūra, kuri esi kaip liūtė, su tavo nagais, banga, nutrauk virvę, mus rišančią prie žemės. Norime išvykti tuoj pat, netgi be kapitono! Mums įkyrėjo snaudulys to vilniojančio ežero, kuriame pūva mūsų skausmingi kūnai. Esame išsiilgę plačios jūros, trokštame pilnutinio gyvenimo! Kas naktį mėnulis gimsta, ir jūra nurimsta . . . Alkana paupyje, virpėdama nuo šalčio, kurį skurdas kasdieną atnaujina, nerami įgula verkdama šnabžda! — O gal ryt patekės mūsų jaunatis? O jūra, kada išvyksime, kada? Naktis praeina, grįžta diena ... O vyrų krūtinėje vis tas pats nerimo ir nelaimės šauksmas: — Maištaujanti jūra! Vandenų kalnai, viesulų vandenyne, išvykimo Atlante! Mūsų skausmas, mūsų kančia . . . Jau nebegalime beištverti. O, jūra, kada mus paimsi? Kada gi prasidės gyvenimas? CARLOS DE OLIVEIRA LAISVA "Nėr kirvio galinčio nukirsti minties šaknį". Portugalų liaudies daina Nėr kirvio galinčio nukirsti minties šaknį: nėra mirties vėjui, nėra mirties. Jeigu mirštant širdžiai numirtų šviesa, buvusi jai miela, gyvenimas nebeturėtų prasmės, nebeturėtų prasmės. Niekas negali užgesinti šviesos, gyvenančios meilėje, mintyje, nes ji laisva kaip vėjas, nes ji laisva. JORGE DE SENA LAIMĖ Kasdien Laimė atsisėsdavo ant palangės. Ji atrodė kaip nepaguodžiamas vaikas, nesubrendęs vaikas, nieko dar nemylįs, mėgstąs vien sudėti rankas ir iš lėto plaukais prisišlieti prie žmonių veidų. Ir būdama dar kaip vaikas, ji labai stebėjosi savo pačios vardo paslaptingumu. SOPH1A DE MELLO ANDRESEN JŪROS DUGNAS Jūros dugne knibžda balti siaubai, ten augalai yra gyvuliai, ir gyvuliai — gėlės. Tai tylos pasaulis, jo nepasiekia vilnių bangavimas. Juokdamos prasiveria apskritos kriauklės, supasi jūrų arklys. Kažkokios dulkės iriasi savo tūkstanties rankų maišatyje. Viena gėlė šoka, be garso virpa erdvės. Ant smilčių laikas nusėda, lengvas kaip skarelė. Tačiau kad ir kaip gražus kiekvienas daiktas, jo viduje slepiasi baisenybė. EUGENIO DE ANDRADE BEPINIGIAI MEILUŽIAI Jų veidai buvo atviri visiems praeiviams. Legendų, mitų ir šalčio piilna buvo jų širdis. Jie turėjo sodus, kur mėnulis vaikščiojo, apkabinęs vandenį, ir brolis jiems buvo akmens angelas. Kaip ir visi, jie turėjo kiekvienos dienos stebuklą, nuriedantį per stogus ir romantines akis, kuriose išsiskleisdavo neįmanomos svajonės. Jie buvo išalkę ir ištroškę kaip gyvulėliai; tyla lydėjo jų žingsnius. Tačiau pagal kiekvieną jų mostą iš jų pirštų gimdavo paukštė, ir apakinta pakildavo į erdves. SEBASTIA0 D A GAMA ELEGIJA ŽUVĖDRAI Mirė jūroje grakščiausioji žuvėdra, kuri gyveno aukštybėse ir šviesiomis akimis perverdavo tamsiausius debesis. Ant vandens plūduriuoja ramūs jos sparnai. Ją apšlakstė sūrus vanduo, tiekos skausmingų mirčių palaimintas, ir trys sunkaus oro žiupsniai ant visados jos keliones palaidojo. Ir štai ji jau nebėra vos svajota svajonė, pagaliau ji patapo svajone tyra, svajone savo paskutinėje svajonėje, sparno skraidąs miegas. Žvejų dainos, ją supkite! Poetų eilės, ją supkite! Vėjai, žuvys, potvyniai, burių garsai, ją supkite! Rytais tepalieka tik neaiškus ir malonus .. elegijos skonis, taip paslaptingai, taip pastoviai jos miręs buvimas visur ryškus. Ji plūduriuoja rami ir baltutėlė, ir josios mirtis, paprasta ir švelni, yra dienos įsakymas pakrantėje ir aukštoje jūroje. ALEXANDRE O'NEILL ŠUO Beslankiojąs šuo, bevargstąs šuo; geltonų pirštinių spalvos bešliaužiojąs šuo, šuo paišelių drožėjas, ponių myluojamas šuo, tirpstąs šuo, pasenęs šuo, šuo su kabančiu kaklaryšiu, šuo krakmolytom ausim, šuo vizginąs nesama uodega, besivelkąs šuo, švytįs šuo, šuo perkaręs, laidotuviškas, prakeiktas, šuo guląs inkšti, šuo šokąs loti; besiblaškąs šuo: šuo čia, šuo ten, ir visur šuo. Betykojąs šuo, pėdsako belaisvis, šuo begraužiąs kaulą, kiekvieną dieną būtiną; šuo pamišęs iš džiaugsmo; šuo sudarytas iš poezijos, gerai kalamo au au soneto šuo; šuo suspardytas ir šeimininko paguostas; šuo: miego gaublys, šuo grynas išradimas, šuo padėklas, šuo veidrodis, šuo peleninė, šuo bonka, šuo jaudinančiom akim, šuo problema . . . Šunie, greitai nešdinkis iš šios poemos! VASCO MIRANDA ALFA IR OMEGA Esu pirmas ir paskutinis poetas. Gyvenimas yra beribis, neturi durų, atskiriančių daiktus, kurių susijungimas yra jų prasmė. Esu pirmas ir paskutinis poetas. Manyje kalba pranašai. Apaštalauja Kristus. Ir tvenkiasi paskutinės valandos apokalipsiniai regėjimai. Esu pirmas ir paskutinis poetas. Veltui mėginsite man uždaryti duris, paniekinti mano ambicingą įkarštį, svaidyti kurčius akmenis, kurių negirdžiu. Esu kiekvienoje dienos akimirkoje I r istorijos kiekviename tūkstantmetyje. Esu Kristus ambicijoje, kad Jis kalba per mane. Esu aidas viso, kas įvyksta; balsas viso, kas palieka, ir, kaip kad esu susiliejęs su būtimi ir daiktais, tesu tik neryškus pėdsakas savyje. Mano daina aidi neapsakomais žodžiais, begaline tyla, kurioje plevena poema. Nes mano tikėjimas velka nematomus kalnus, Yra žodis — Nepalaužiama Jėga — neleidžianti man, kaip prakiurusiam laivui, nuskęsti ... Išvertė P. GAUČYS |