ATBUNDANČIOS TAUTOS ŽYGIAI IR VEIKĖJAI Spausdinti
PROF MYKOLO BIRŽIŠKOS "LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS"

Skaitant dviejų tomų "Lietuvių tautos kelią", vis tarp eilučių pasivaidena nusmailintos sidabrinės barzdelės autorius, seno stiliaus akademikas. Jis daugiau kaip pusė šimtmečio nuolat rašo, tyrinėja, Lietuvoje daug metų mokė, profesoriavo, rektoriavo abiejuose valstybės universitetuose, nuolat visuomeniškai veikė, kovojo už lietuvių teises Vilniuje ir Kaune už Vilnių ir t.t. ir t.t. Negali nesistebėti, kad jis, vargdamas visokiose tremties sąlygose Vokietijoje (1944-47), kurios jo mokslo darbui, žinoma, buvo tapusios tokios nepalankios, užsispyrė ir surašė į dvi knygas puspenkto šimto puslapių kondensuoto teksto (224 p.-222 p.) apie lietuvių tautą, jos kultūrą, veikėjus ir jų žygius.

Pirmąjį "Liet. t. kelio" tomą (1952), be kitų, visuomenei buvo pristatęs A. Tyruolis ("Draugas" 1952. XI. 29) ir J. Jakštas ("Aidai" 1953 p. 278). Antrasis tomas yra organiška tąsa. Jis apima pusantro skyriaus, t. y. IV-jo skyriaus ("Liaudis virsta tauta") pabaigą: "B. Švinta" ir platų V-jį skyrių: "Tauta bręsta didžiajam žygiui".

Chronologiškai yra tai du žymūs mūsų istorijos laikotarpiai: visas tautinis atgimimas nuo spaudos uždraudimo iki jos atgavimo (1864-1904) ir pagaliau pilnas dešimtmetis prieškarinio veikimo iki 1915 m. vokiečių okupacijos. Šis paskutinis svarbus lietuvių tautinio subrendimo laikotarpis, deja, mūsų jaunesnei kartai iki šiol buvo palikęs tokis neryškus ir miglotas. O juk spaudą atgavus tuoj buvo imtasi svarbaus ir viešo kultūrinio bei visuomeninio veikimo. Tas dešimtmetis (1904-14) beveik netyrinėtas. Kas buvo rašyta, liko padrikai išmėtyta šiandien sunkiai bepasiekiamoje periodikoje, ar nebegaunamų atsiminimų nuotrupose. Pas prof. M. B. šis gana įdomus mūsų gyvenimo vystymosi periodas yra rūpestingai apžvelgtas. II t. jis yra beveik dvigubai platesnis už 40-ties metų epochą prieš tai (138 psl. prieš 84). Jeigu ir būtų čia dar iš I-jo tomo pridėta IV-jo skyriaus A dabs ("Aušrai dar nepasirodžius"), ji tik parodytų, kad per 40 psl. vis labiau kalbama apie veikėjus ir jų darbus iki 1864 m.

Šitokia proporcija jau pakiša minti, į kokių raštų skaičių reikia priskirti prof. B. veikalą. Jis pats I-jį tomą yra pavadinęs "Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe". Iš tikrųjų tai ir yra — per ilgus mokslinio darbo metus — susikristalizavusios autoriaus mintys, jo samprotavimai apie lietuvius šimtmečių bėgyje. Tai yra "visuomeninko-kultūrininko, atskirto nuo savo krašto ir tautos, tik galvojimai — ir nieko daugiau" (T. I p. XI), paremti "vien savo atmintimi, ilgamečiu savo patyrimu dirbant visuomeninį, politinį ir kultūrinį, tautinį darbą". O juos rašant nesiremta "raštais nei dokumentais, moksline, ar kitokia literatūra" (t. p. VII p.). Be abejo, žilagalvis tremtinys mokslininkas buvo tragiškoje padėtyje, kad negalėjo pasinaudoti savo surinkta medžiaga Lietuvoje, savo biblioteka ir gausiomis Vilniaus ir Kauno un-tų bibliotekomis bei archyvais.

A. Tyruolis prof. B. veikalą yra pavadinęs kultūros istorija. J. Jakštas tai pripažįsta tik iš dalies, charakterizuodamas jį kaip lituanistinę bibliografiją. Šitame veikale tačiau nerandame iš viso jokios bibliografijos, o kultūros istorija jis taip pat nėra ta prasme, kaip ją, pvz., suprato kitados J. Jaroševičius (Obraz Litwy), ar, taip pat vėlybajame savo amžiuje, 4-rių tomų lenkų kultūros istoriją parašęs Al. Brūckne-ris. (Šitas "antilituanistas" į kiekvieną skyrių trumpai įglaudė ir Lietuvą). Reikia labiau atkreipti dėmesio į paties autoriaus pasisakymus.

Jeigu I-sis tomas yra įvardintas "Glvojimai...", tai apie II-jį prof. B. pasako "Tremtyje atsidūrusio amžininko prisiminimai ir atmintiniai pastebėjimai". Vertinant tad šį reikšmingą darbą, reikia pirmiausia žiūrėti į jį, kaip į jo atsiminimus, kaip į savotišką "testamentą" mūsų kartai, kur nusakomas iki šiol eitas lietuvių tautos kelias.

Pirmieji keturi veikalo skyriai yra autoriaus galvojimai (sintezės) apie praeitus laikus, apie kuriuos jis savo nuomonę yra susidaręs iš raštų. V skyrius yra ištisai jo paties studijų ir veikimo metai, atsiminimai apie laikus prieš 4-5 dešimtmečius, pastabos apie lietuviškus dalykus, kurių kitur nerasi. Vadinasi, mūsų literatūros istorikas, kuris pats savo darbo nelaiko istoriosofiniu veikalu (t. I p. XI), pirmiausia perduoda savo susidariusią nuomonę įvairiausiais mūsų netolimos praeities kultūrinio gyvenimo klausimais. Jis pats gimė prieš pat "Aušrai" p~siro-dant (1882), tačiau apie supainiotą "Aušros" genezę jis duoda daug dalykų, kurių paskubomis jokiuose raštuose neužtiksi. Tą patį galima pasakyti apie visą eilę kitų klausimų. Prof. B. suglaustai suima, kaip atsirado pirmasis "Lietuvių Laikraštis" jau spaudą leidus (97). Jis iškelia "Vilniaus Žinių" redagavimo ir leidimo sunkumus (99-103), aprašo rinkimus į keturias Dūmas (128, 132, 173). Jis įdomiai paduoda proistoriją (kilmę) Lietuvių Mokslo Draugijos (182-4) ir t.t. ir t.t.


T.   ZIKARAS — POILSIS (terracota)

Taigi jau aiškiai matyti, jog šie "atsiminimai" yra visai kitos rūšies, palyginus juos su autoriaus "Anuo metu" (1938). Ten buvo jo atsiminimai iš vaikystės Viekšniuose ir mokslo metų Šiauliuose (1882-1901). Čia dėmesio centre yra viešasis gyvenimas, ir save autorius tiek temini, kiek savo veikimą suriša su kai kuriais faktais. Tad M. B-kos "L. t. k." skiriasi nuo varpininko dr. K. Griniaus memuarų ("Atsiminimai ir Mintys", I, 1947), o dar labiau nuo Martyno Yčo 3-jų tomų atsiminimų (1935-36).

Prof. B. charakterizuoja didesnius ar mažesnius poros generacijų veikėjus, įstato juos į mūsų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo rėmus, įvertina juos kaip asmenybes ir pasveria jų nuveiktus darbus. Dažniausiai jų veikimas aptariamas labai suglaustai, sintetiškai. Kartais vienu labai ilgu, prof. B-kai charakteringu sakiniu, duodama visa veikimo charakteristika. II-sis tomas ir yra perdėm "portretų galerija" susipratusių ir veikiančių lietuvių.

Pro mūsų akis praeina daugybė veidų. Autorius tai vadina trumpais jų veikimo ir raštų "palytėjimais" (87). Pats prof. B. įvade teisingai yra pastebėjęs, jog nepasisekė išvengti pasikartojimų (I p. XII). Nuolat pinasi žmonės ir įvykiai. Dviem atvejais autorius įdomiai charakterizuoja J. Basanavičių. Iš vienos pusės jis iškeliamas kaip kabinetinis svajotojas, kuris 25 metus nesusidūrė su lietuvių politinėmis srovėmis ir veikėjais (123). Iš kitos pusės jis užakcentuotas, kaip istorinė brangenybė, "mūsų istorinė būtinybė", pastatant jį šalia didž. kunigaikščių, Daukšos, Donelaičio, Daukanto, Valančiaus ir kt. (190).

Savo vietą, žinoma, randa dr. J. Šliūpas, apie kurį rašoma taip pat dviem atvejais (29, 55). Išgirstame taip pat sintetinę nuomonę apie V. Kudirką (32). Gyvas išeina rašomosios kalbos tėvas J. Jablonskis (34). Įvertinti yra P. Leonas, P. Mašiotas, M. Šikšnys, A. Kriščiukaitis, Matulaičiai (35-40). Iškeltas iki šiol nepakankamai nušviestas P. Višinskis ir jo "užkulisinis" vaidmuo lietuvių literatūrai (41). Pro tautinių veikėjų bei rašytojų kaleidoskopą praeina su savo bendrabučiu Mintaujoje Liudvika Didžiuliene (43), keturios lietuviškai rašiusios bajoraites — mūsų rašytojos: Bitė, Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda (44-53). Kalbėdamas apie kun. K. Pakalniškį — Dėdę Antanazą, autorius pastebi, jog jis ligi šiol per mažai įvertintas ir neteisingai pamirštas (76). Žymiai daugiau galėjęs duoti kun. J. Šnapštys (Margalis), kuris "savo didelį poetinį talentą kažkaip išbarstė nesusitvarkęs", būtent, "nusitabokėjęs ir nusigėręs" (204).

Pro autoriaus literatūrinį akių plotą, žinoma, nepraeina trys katalikų didieji: Maironis, Jakštas ir Vaižgantas. Tai vyriausia, gabiausia ir savaimingiausia trijulė, "kurią yra davusi Lietuvai lietuviškoji kunigija" (77). Prof. M. B. akcentuoja Maironio populiarumą, nes "Maironis lyrikas ėjo su tauta — ir dabar jos neapleidžia, toliau su ja žengia" (76). Vėl dviem atvejais susitinkame su Vydūnu (60, 195). Prof. B. iškelia iki šiol mažai pastebėtą gabų rašytoją, ekskuni-gą Joną Žilių (Žilinską), įvertina kun. A. Miluką (84-6).

Sau įprastu akademiškumu prof. B. vertina tuos visuomenininkus, kuriuos jis arčiau pažino, t. y. pirmoje eilėje socialdemokratų partijos veikėjus: A. Domaševičių, Janulaitį (55-60) ir kt. Anuo metu Vilniuje veikusieji taip pat gauna sau nupelnytą "pažymį". Charakterizuotas aušrinininkas (nuo žodžio "Aušrinė" negalėtų būti "aušrininkas"!?) St. Šilingas (167). Įdomiai įvertintas Martynas Yčas (176), genialusis muzikas tapytojas M. K. Čiurlionis (192-4). Taikliai paimtas Alb. Herbačiauskas (199). Apie jį lenkai rašo, kad jis Krokuvoje miręs vienoje prieglaudoje. Štai M. Biržiškos ilgo posmo dalelytė apie Herbačiauską: ". . . viską žinąs, viską sprendžiąs, paslaptingų jėgų kupinas, "magijos" veikiamas ir jąja kitus veikiąs kavininis politikas-burtinin-kas-pranašas, keistuolis, rimtų žmonų mėginamas reikšmingiau būti suprastas, mėgiamasis literatūrinės bohemos šnekutis, plikas kaip tilvikas, tik niekados nebadavęs, visiems skolingas ir niekam nesiteikęs skolų grąžinti. . ." (199-200). Štai vėl kito beveik puslapinio vieno sakinio dalis apie Liudą Girą, kur nemažiau aiškiai pasakyta: "... nereikšmingas ir nesavarankiškas, bet greitai ir lengvai rašęs žurnalistas, beprincipinis partijų ir srovių praeivis . . . kyšininkas, valdžios pinigų eikvotojas, dėl savo eilėraščių ir "nuopelnų" prezidento Smetonos nekartą traukiamas iš nemalonių ir skandalingų istorijų, iš viso ir fizinė ir moralinė šlykštybė, literatūrine blakė, prostitutinė plunksna . . . vis besisukinėjąs, tarsi neišvengiamas, neatsikratytinas paršyvas tipelis . . ." (206-7).

Šitaip savo autoritetingu ir savu žodžiu prof. B. išdrįso kai ką pasakyti, ko jokis jaunesnis literatūros istorikas nebūtų mėginęs. Pvz., ir apie Vydūną, jo prieškarinį vaidmenį besimokančiai Lietuvos jaunuomenei akcentuodamas, autorius ramiai pastebi: "Dalį jaunimo šaldė dar jo įspūdingas, bet kiek narciziškai stilizuotas prakalbi-ninko laikymasis ir grožėjimasis, įsitikinimas savo lyg ir pranašišku vaidmeniu tautoje, kiek at-siduodąs ir instinktyviu vaidinimu" (195).

Šitomis pavardėmis tėra paminėta tik nedidelė dalelė H-me tome sutinkamų asmenų, kurių rodyklė knygos gale užima 28 skiltis. Mūsų senieji veikėjai mėgsta sąrašus. Pvz., visą eilę sąrašų ir sąrašėlių yra davęs dr. Grinius ("At-sim." I, p. 46-64, 115, 136, 189, 259, 281). Precizijos ir tikslumo siekiąs prof. B. davė štai įdomų sąrašą Šiauliuose baigusių gimnaziją žymesnių lietuvių (16). Taip pat atžymėjo mintaujiš-kius ir Liepojos susipratusius gimnazistus, nepamiršdamas išryškinti senapiliečių (marijampoliškių) vaidmenį tautinio atgimimo laikotarpyje. Pasigendame tik Suvalkų gimnazijos su piliakalnių tyrinėtoju Radziukynu ir ten mokslą ėjusiais profesoriais (V. Kanauka, J. Pajaujis).

Išryškindamas tas nuotaikas, kuriose prieš pirmą D. karą subrendo lietuvių tauta, M. B. pabrėžia viešo lietuvių kalbos skambėjimo reikšmę, kai net "vyrams ašaros pasirodydavo akyse, o kitas nesusilaikęs čia pat pravirkdavo kaip vaikas". (177). Autorius duoda įdomių faktų, kaip lietuviškieji vakarai ir draugijinis gyvenimas visus lietuvius tautiškai stiprino ir jungė. Daugelis susipratusių veikėjų yra tokių vakarų "artistai" (177-8).

Ir šiame tome talkon atėjo vėl prof. Vacl. Biržiška, kuris, kaip ir dr. Griniaus atsiminimuose, nuo savęs pridėjo reikšmingų pastabų, kai ką patikslindamas, papildydamas. Jeigu dr. Grinius su prof. Vacl. B. pastabomis kai kur polemizavo, tai prof. M. B. keliasdešimt kartų vis tiksliai atžymi, kur ką bibliografas yra įterpęs. Prof. B. vis rašo ir tokių dalykų, kas plačiau nežinoma, ar iki šiol neskelbta. Patiriame, pvz., kad Kazys Puida, tik pasisavinęs savo brolio un-to baigimo dokumentus, galėjo pasivadinti "inžinierium" (102). Pasiremdamas archyvų faktais, prof. B. išteisina kan. K. Olšauską, jog jis   nebuvęs   "Kauno   žandarmerijos   agentu" (137), ir brošiūrą prieš Olšauską ne K. Jasiukaitis rašęs (137, 197). Palangos gyd. Liudas Vaineikis, kaip ir dr. Griniaus atsiminimuose, išteisinamas nuo priekaišto, kad jis Joną Kriaučiūną įdavęs rusų žandarams (102). Iš šios knygos taip pat viešai išgirstame apie O. Pleirytes-Puidienės (Vaidilutes) plagijatą (103, 197), neaiškią (baronišką?) St. Šilingo kilmę (167). Yra drikstelta Kiprui Petrauskui, kam jis vienu metu dvi lietuvių stipendijas ėmęs (181).

Šalia tokių "intymių" frazių yra, pvz., aprašyta, kaip ramus A. Smetona Vilniuje lenkui UŽ jo, kaip lietuvio, įžeidimą skėlė per ausį (152). Patiriame taip pat tikrąją priežastį Žemaitės tautinės ir literatūrinės reikšmės mažėjimo, būtent, ji "bulotėjo" (196). Žemaitė vis labiau pasidavė neigiamai Andriaus Bulotos įtakai, kuris su rezervais žiūrėjo į nepriklausomą Lietuvą (47-8). Sužinome taip pat, kaip susijaudinęs skulptorius P. Rimša plaktuku sudaužė (191) savo daugiau nebeatkurtą skulptūrą "Kovą" (Lietuvos Vytis kertasi su jį puolančiu lenkų Ereliu), o Gabrys sutrupino A. Smetonos biustą (219). Žodžiu, knygoje yra visokių įdomybių!

Labai klaidinga būtų manyti, kad tik tokiomis pastabomis išsisemia minimųjų charakteristikos. Didelių ir vidutinių veikėjų, rašytojų, menininkų, publicistų ir t.t. per prof. B. veikalo puslapius pražygiuoja dešimčių dešimtys. Šitoje vietoje būtų svarbu tiksliai atsakyti, ar teisingai jų "paveikslai" ir jų reikšmė mums pristatoma. Juk kiekvienus atsiminimus perskaičius, tuoj iškyla vadinamojo "objektyvumo" klausimas. Čia pirmiausia galėtų atsiliepti tik tokis plataus žvilgsnio amžininkas, kuris abiem kojom stovėjo mūsų tautinio gyvenimo srovėje. O keista yra padėtis recenzento, kuris, pvz., Basanavičiaus įkurta j ai, garbingajai Lietuvių Mokslo Draugijai intensyvinant savo veiklą (1908-9), dar lingėje buvo supamas . . . Galima dabar tik svajoti, kad kokie nors "rašyti šaltiniai" galėtų padėti patikrinti faktus, ar išvadas, kaip, pvz., ne kartą įvyksta su kitose tautose skelbiamais memuarais.

Į čia iškeltą klausimą tačiau galima šitaip atsakyti. Atsiminimų ir gryno mokslo veikalo autoriai nestovi vienoje plotmėje. Tyrinėtojas žiūri visų, t. y. ir kitų prieinamų šaltinių, juos moksliškai analizuoja ir daro savo išvadas. Atsiminimų autoriui svarbiausias šaltinis yra per jo sąmonę praėjusieji faktai, t. y. jo atmintis. Prof. B. veikalas nėra kokis nors šaltiniais ir citatomis paremtas tyrinėjimas. Laikydamies ir paties autoriaus pasisakymų, lygiai kaip ir paties veikalo charakterio, priskyrėme jį į atsiminimų sritį. O savo atsiminimuose prof. B. turi teisęs rašyti pirmiausia apie tą aplinką, kurią jis labiau pažino, kurioje jis veikė. Tad jis mums labiausiai ir išryškina, ypač laikotarpyje po 1904 metų, tuos visuomenininkus ir kultūrininkus, su kuriais jis daugiau drauge dirbo.

Tiesa, prof. B. matymo laukas yra gana platus. Iš jo nepabėga didelė dauguma žymiausių veikėjų. Tačiau jis nėra pilnas. Knygoje tuoj pasigendame prieškarinio ekonominio gyvenimo apžvalgos. Juk ir plačiai pasklidusios vartotojų bendrovės, žinomoji "Žagrė", ir apskritai visa koperacija, kuri Lietuvoje sukūrė gražias tradicijas, buvo taip pat lietuvių tautinio susipratimo ženklai. Ir tai taip pat priklausė lietuvių draugijiniam gyvenimui, kaip ir imtos organizuoti bibliotekos, skaityklos, arbatinės ir t.t.

Taip pat gana neryškus išeina katalikų bei kunigų veikimas prieš pirmą D. karą. Krikščioniškoji srovė atrodo lyg apsnūdusi. . . Pasigendi čia kai kurių pavardžių. Pvz., prel. K. Šaulys, taip pat Vasario 16-tos akto signataras, psr abu tomu niekur nepaminėtas. Ne vien jo atsiminimų nuotrupos ("Tėv. Sargas" 1948 p. 258) parodo jo veikimą ("Aidai" 1952 p. 61; "Tėv. Sargas" 1952 p. 291). Šiandien taip pat tyliai ir kukliai, kaip per visą savo gyvenimą, senelis prelatas leidžia 83-sius prie Lugano ežero Šveicarijoje. Ark. J. Skvireckas paminėtas kartą I tomo (104), ryšium su galimumais auginti vynuoges Lietuvoje . . . Niekur nėra nė užsimintas per abu tomu nė vysk. K. Paltarokas, blaivybės veikėjas ir spaudos žmogus kun. K. Marma. Šviesusis arkiv. Pr. Karevičius, — prof. Vacl. B-kai "pirmasis po Merkelio Giedraičio Žemaičių vyskupas — lietuvių patriotas, jau Nepriklausomoje Lietuvoje dėl to Vatikano iš aktualių vyskupų nušalintas" (Liet. Rašytojų Kalend. 83), — tėra paminėtas bendrame sąraše Petrapilio Akademijoje profesoriavusių lietuvių (19). Bet jis Akademijoje niekada neprofesoriavo, o tik Petrapilio kunigų seminarijoje. Suprantama, kad čia nėra iš viso Maciejauskų, Reinių, Kuraičių kartos ir jų veikimo. Tuo yra pasakyta, jog nėra faktų apie tautinio susipratimo kilimą ir jo augimą trijose kunigų seminarijose — apie tai kun. J. Stakauskas pustrečių metų rašė per "Tiesos Kelią" (1938-40).

Knygoje paminėta, pvz., keli vietovardžiai, kur Zubovai sudarė "ištisą tinklą lietuviškųjų mokyklų" (147). Yra paminėtos ir 4 vietovės, pažymint, jog "ne tik kunigai, bet ir kiti Lietuvos veikėjai steigė dabar lietuviškas mokyklas". Bet kunigų įnašas kiekvienu atveju buvo nepalyginamai didesnis. Po 1905 m. katalikų didelis įnašas buvo akivaizdus faktas. Autorius beveik visai užmiršo prisiminti žinomąsias švietimo draugijas, būtent "Rytą" ir "Žiburį". Lietuvių "Ryto" švietimo draugija, įkurta 1913 m., kuri lenkų ultimatumo išvakarėse (1938) buvo uždaryta, yra atlikusi didelį darbą (J. Cicėnas, Vilnius tarp audrų, p. 289, 297). Sūduvos "Žiburys" kūrė gimnazijas pačiais sunkiausiais Lietuvos nepriklausomybės pradžios laikais. Toji draugija ne tik prieš pirmą D. karą laikė mergaičių progimnaziją (51), bet kūrė pradžios mokyklas, rūpinosi tada amatninkų lietuvių paruošimu ir t.t. Palyginti, prabėgomis užsimintas dar reikšmingesnis "Saulės" draugijos darbas. Ji griebė pačius aktualiausius reikalus. Lietuviškoms mokykloms buvo ruošiami ir mokytojai. 1906 m. Švėkšnos Maciejauskas įkūrė pirmą lietuv. mokyklą. Beveik visas mokyklas čia išlaikė "Saulės" draugija, būtent iš 21 mokyklos 17-ka. Ligi 1911 m. jau buvo 38 lietuviškos mokyklos. (J. Matusas, Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas, 1937 p. 143).

Čia randi II tome, vėl su prof. M. B-kai charakteringu rūpestingumu ir tikslumu, — kad tik niekas nebūtų užmiršta, — aprašytą visą "elsdiečių" (=Lietuvos soc. dem.) spaudą, paminint daugybę pavardžių. Be abejo, narsūs buvo tai jaunuoliai, smarkiai rašė, triukšmingai veikė. Daug jų nukentėjo nuo žandarų. Iš žymiųjų vadų vargu kuris negavo ilgamečio kalėjimo ar ištrėmimo. Plačioje visuomenėj elsdiečių spauda tačiau nedaug tebuvo paplitusi, palyginus su "Vilniaus Žiniomis", "Viltimi", "Šaltiniu", "Vienybe". Dėl cenzūros kliudymų elsdiečių spauda sunkiai vargo, buvo išleidžiami vis nauji laikraštėliai. Pats prof. B. pripažįsta, jog nebuvę sąlygų socialdem. veikimui, nes nebuvo tikro proletariato, t. y. Kaunijoje beveik nebuvo tikrų pramonės darbininkų. Porai metų praėjus po 1905 metų revoliucijos LSDP veikimas ėmė apsilpti. Revoliucijos idealai išvėso. Partijos veikimas blėso, ji palūžo ir ekonomiškai (142, 160). Pvz., ir į IV-ją Dūmą nebebuvo perrinktas kairiųjų atstovas ten A. Bulota, o pateko kun. J. Laukaitis.

Viešajame lietuvių gyvenime, vadinasi, aktyviai jau reiškėsi ir kitos jėgos. Kai čia prisi-skaitai iki valiai elsdiečių spaudos vardų ir įvairių smulkmenėlių, norėtum, kad būtų nors kiek plačiau įvertinti Kaunas ir Seinai, kaip lietuviškos spaudos centrai. Apskritai Seinai tik iš šono probėkšmais užsiminti. Užmirštas daug lituanistikos paskelbęs, rimtas kunigų žurnalas "Vadovas" (1908-1914 m., 69 nr., 18-ka tomų). Reikėtų įvertinti "Šaltinį". Nuostabus šito laikraščio (su įvairiais priedais) paplitimas iki pat Žemaičių gilumos rodė jo didelį populiarumą. Seinų spaudos istorijoje negalima pamiršti jos didžiojo organizatoriaus ir spaudos bendradarbio kun. Juozo Vailokaičio. Jis teminimas I t. "didžiųjų mužiksūnių" ir marijampoliečių sąrašuose (67, 76). O jo reikšmės negalima išsemti vien Ūkio Banko suorganizavimu.

Seinų spaudos vaidmenį praleidus, panašaus likimo susilaukė ir žymusis prieškarinis veikėjas vysk. J. Staugaitis. Jis daug veikė ne tik politikoje, bet ir visuomeninėje ir bažnytinėje srityje. I t. jis pateko į bendrus sąrašus (67), ar buvo paimtas pavyzdžiu, kad Žemaičiai gavo nežemai-tį vyskupą (85). O antrajame tome, kur apie "Pirmeivių Žiedų" Panenupį žymiai daugiau turėjo būti pasakyta, yra tik tiek: prie "Altorių šešėly" pridėta: "įdomus ir vysk. Justino Staugaičio apysakinis atsakymas". (Turima galvoje J. Gintauto apysakos iš mūsų atgimimo laikų trys tomeliai "Tiesiu keliu", 1934-35). Į šitą sūduvių grupę, žinoma galėtų priklausyti ir pirmasis lietuvis Dr. phil. istorikas (1905), Mindaugo tyrinėtojas, G. Schnūrerio mokinys, kurio pavardę aptinkame tik I t. (4, 211), būtent kun. J. Totoraitis.

Kažkaip visai pro akis praslysta tokis žymus spaudos centras Kaunas. Tokio augšto lygio žurnalui, Jakšto "Draugijai", niekada "pirmeiviai" nieko lygaus negalėjo pastatyti, žinoma, nė trumpą laiką ėjusi elsdiečių "Visuomenė" negalėjo lygintis. Iš 96 nr. susidarė 24 tomai (1907-15, plg. V. Kulbokas, Jakštas ir "Draugija", Suvažiavimo "Darbai" III t., 1939, p. 243). Vadinasi, "Lietuvių tautos kelias" tikrojo kelio pilnai neatvaizduoja. Čia nesimato kunigų, tautiniame darbe pasireiškusių klebonijų, nors jų skaičius dar nebuvo žymus. Tuo labiau į jas reikia atkreipti dėmesį. Labai neryški išeina su savo lietuviais profesoriais Petrapilio Dvasinė Akademija (19), kurios vaidmenį dar reikėtų tiksliai ir svariai įvertinti.

Nesimato anos susipratusios kunigų srovės tendencija mokslo ir idėjų labui veržtis į Vakarus. Apskritai studijos Vakaruose, kaip jos buvo atidžiai apžvelgtos I tome, t. y. Didž. Lietuvos Kuntystės laikais, čia palieka beveik užmirštos. Liuveno (Belg.) ir ypač Friburgo (Šveic.) studentai, šių gausi draugija "Rūta", prieš iš Maskvos ir kitų Rusijos un-tų einančią dvasią, pūstelėjo naujo, vakarietiško vėjo. Ateitininkų ir jų "tėvo" Pr. Dovydaičio vertinimas tačiau be priekaištų ir įdomus

Nesiekiame čia daryti papildymų, ar katalogą nepatekusių veikėjų pavardžių. Tik tais kei liais pavyzdžiais norėjome parodyti, jog ir labai kruopščiai rašytas "Lietuvių tautos kelias" pilnai nevaizduoja viso kultūrinio bei visuomenirio gyvenimo. Eilė reikšmingų dalykų paminėti atsitiktinai, siaurai, arba visai nepaminėti arba pagaliau nušviesti iš šoninės perspektyvos, paliekant juos užpakalyje, antrame-trečiame scenos plane.

Ar memuarų autoriui tai gali būti padaryta priekaištu? Jis rašo apie tai, ką labiausiai žino, kur jis labiausiai pats dalyvavo, ką tiksliau patyrė. Dažnas atsiminimų rašytojas, kaip rodo eilė ikišiolinių memuarų, sėdėdamas prie plataus tautinio atgimimo stalo vieno kampo, perdaug nesidomėjo kitais kampais. Ir prof. B. gali visada pasakyti: tegu rašo patys katalikų veikėjai. Jų pareiga visa tai paminėti. Užtat ir šių atsiminimų daug puslapių yra Vilniuje dirbusių lietuvių socialdemokratų ir jų spaudos istorija.

Bendrai tačiau prof. B. yra atviras, stengiasi būti nuoširdus sau ir kitiems. Atsiminkime, jis rašo apie įkaitintus srovių metus, apie vadinamuosius "pirmeivių" ir "atžagareivių" laikus, apie "cicilikų" ir kunigų kovas. Jaunam (24-34 m. amžiaus) socialdemokratui jie paliko, be abejo, ir anų laikų įspūdžio nuotaikų, užsikonservavusių visą pusšimtį metų. Autorius savo vertinimuose apskritai būna ramus ir objektyvus. Jis nesiekia anos dingusios praeities "pataisyti", kaip šiomis dienomis tokis praeities taisymas iš politinės srities ("Į Laisvę" 1954, nr. 3 p. 59) gali persimesti, atrodo, ir plačiau. Šitam nesveikam tremties reiškiniui visomis jėgomis reikėtų užkirsti kelią.

Atsiminimų autorius, tiesa, nėra įpareigotas pilnai apžvelgti viso liečiamo laikotarpio. Tačiau prof. B. veikalas rodo, kad jis vistik kai kuriuos asmenis labiau mėgsta ir kai ką apie juos nepasako, kas kitiems yra primenama. Kaip, pvz., atsargiai rašo jis apie V. Krėvę, iškeldamas, žinoma, didžiojo mūsų rašytojo reikšmę, bet nieko neprisimindamas apie kai kuriuos opius veikimus. Įvertindamas šviesaus Petro Leono didelį vaidmenį, autorius neprisimena jau jo kalbų 1917 m. Petrapilio seime, kada visos kairiosios grupės Lietuvos likimą būtinai norėjo surišti su Rusijos revoliucijos raida. Per rusų demokratinę revoliuciją buvo tikimasi (vienoje bendroje federacinėje Rusijos tautų valstybėje?) sulaukti socializmo ir Lietuvai, nes kitaip laimėtų Lietuvoje "reakcinis klerikalizmas". Užtat prieš krikščionių demokratų ir Tautos Pažangos (vėliau tautininkų) keliamą reikalą, skelbti tuoj Lietuvos nepriklausomybę, P. Leonas taip pat įrodinėjo, kad momentas tam esąs nerimtas ir netinkamas ... Jo kalbų tekstai yra paskelbti "Santaros" nr. 22, "Demokratinės Tautos Laisvės Santaros" (vėliau "Ūkininkų Partijos") organe. Čia tik pora reikšmingesnių asmenų pavyzdžių.

Rūpestingai "L. t. kelyje" yra surašytos "nuodėmės" kai kurių žymiųjų katalikų vadų. Jakštui-Dambrauskui, pvz., autorius vargu ką "dovanoja", ir nereta proga jam vis drikstelia, nors ir laiko jį vienu iš žymiausių povalančinės epochos kunigų, gabiausiu ir moderniausiu Lietuvos katalikų vadu (146). Jakštui "Lietuva esanti tik carui priklausančių namų — Rusų imperijos buto nuomininkė ar įnamė ir iš to turinti sau daryti tinkamas savo politinės ir autinės elgsenos išvadas" (68). Jakštas pritaręs "net maskolių prokuroro mintims prieš (prof. B. pabraukta!) Lietuvos nepriklausomybę, apie kurią tuo metu, išskyrus socialdemokratus ir demokratus, mažai kas Lietuvoje ir begalvojo" (146). Jakštas "skolindavo (=iškoliodavo?) rašytojus ir rašytojėlius, kitus tuo atbaidydamas ir nuo literatūrinio darbo . .." (203). Jis "įpratęs autoritetingai spręsti apie literatūros, tapybos ar skulptūros kūrinius, prirašė apie Čiurlionies paveikslus plokščių pastabų, nepertoli teatšokstančių nuo "Plotka Wilehska" pozicijos" (193). Užsiminama dar ir tai, kad Gabrys, žodžiu ir raštu pradėjęs (1919) "intriguoti prieš vyriausybę, paveikia Jakštą-Dambrauską" (219).

Nesprendžiame iš esmės, ar visos tok'os pastabos yra teisingos. Tik tais pavyzdžiais norime parodyti, kaip galutinėje sąskaitoje sunku išlaikyti absoliutų objektyvumą, kitiems yra apmirštami paminėti jų gyvenimą liečia ir neabejotini faktai. Atsiima, pvz., savo dalį ir Vaižgantas. Tarp įdomios ir gyvos jo asmens charakteristikos teigimų yra pasakyta: "kartą "Tėvynės Sarge" atsirado paties Tumo priminimas, jog caras esąs lietuvių valdovas, ir toks "sarsiečų" lojalumo pareiškimas, ) panašus į anksčiau paminėtąjį, tik vėlesnį, Jakšto pareiškimą, kovingos visuomenės buvo panašiai, su pasipiktinimu, pasmerktas. Šiaip "sargiečiai" ir Tumas čia buvo tvarkoje. . . , bet sunkios kovos ne tik dėl spaudos, bet ir dėl laisvės metu toks pareiškimas buvo ir netaktingas, ir visuomenei žalingas" (78). Tumas ne tik "Varpui", bet ir "Naujienoms" rašęs straipsnius. Puldavęs kunigus lenkininkus ir patį vyskupą, rašinėdamas korespondencijas. "Jei tokia padėtis ilgiau būtų užsitęsusi, tai dar nežinia, kur būtų Tumas nuėjęs" (79). Tumas švietimo komisarui Vacl. Biržiškai vertęs rusų pedagogės Janžulės ir kt. knygeles (81). Kitais atvejais vis pabrėžiamas prie progos "T. Sargo" konservatyvumas (31, 66). Įdomu, kad pats Tumas ir iš 25-rių metų perspektyvos apie tai vis dar kitaip galvojo. Kai jiedu su prof. Vcl. Biržiška per spaudos atgavimo jubiliejų 1929 m. V. 7 Lietuvos un-te Kaune laikė viešas paskaitas, tai Tumas pareiškė: "Apžvalga" ir "T. Sargas" rusų vyriausybės atžvilgiu buvę kairesni už kairiųjų spaudą. Tikinčiųjų liaudyje jie turėję žymiai daugiau pasitikėjimo, taigi daugiau ir įtakos ("Židinys" t. 9 p. 491).


Č. JANUSAS — BAŽNYTKAIMIS ŽIEMĄ

Apskritai asmenų charakteristika yra skonio dalykas, bet, kai palygini, su kokia įžvalgia šilima vieną prieš kitą buvo sustatęs Jakštą ir Vaižgantą J. Ambrazevičius (Jakšto ir Vaižganto jungas, Suvaž. Darbai III, 1939 p. 234-42), čia tokios šilimos pasigendi.
Prof. B. I tomo įvade skundžiasi savo kartais sušlubuojančia atmintimi. O II-jį tomą užbaigia, bijodamas tęsti tolimesnį darbą, nes yra verčiamas "bemaž vien tik savo atmintim pasitikėti" (226). Tačiau jis nuostabiai daug atsimena, atkuria senų laikų nuotaikas, perduoda vėl anų metų dvasią, kad ir per pusšimčio prizmę. Čia tikrai reikia stebėtis senais mūsų veikėjais. Pvz., nuostabiai daug atsiminė dr. K. Grinius, nors nė jis negalėjo duoti pilno ano meto vaizdo, vis daugiau išryškindamas Suvalkijos, ypač Marijampolės, gyvenimo kroniką, net nedaug tepa-liesdamas Kudirkos veikimo sektorių ("Aidai" 1948 p. 278).

Prof. B. II-as tomas yra lyg papildymas "Anuo metu", tik žymiai platesniu horizontu. Jei ten buvo daug šeimos aplinkos, namų istorijos etc, tai čia ji dingsta. Jeigu šiandien kas nors kitas imtųsi iš ano laikotarpio rašyti savo atsiminimus, tai prof. B. darbas daug kur galėtų būti svarbi atrama. Vienu klausimu tačiau elsdiečiai (LSDP) turėtų savo pažiūrą pakeisti.

Iš kai kurių augščiau minėtų posakių jau buvo galima suprasti, jog Lietuvos socialdem. tariasi pirmieji kovoję už Lietuvos "nepriklausomybę". Prof. B. tai primena įvairiomis progomis. Dr. Griniaus "Atsiminimus ir Mintis" pasiskaičius, pirmumo nuopelnas tačiau pasilieka abejotinas. Nemažiau tos minties pirmais kėlėjais nori būti ir varpininkai. Štai rašo dr. Grinius, jog jau Petras Kriaučiūnas galvojęs apie nepriklausomybę demokratinėje monarchijoje ("A.-M." 65). Pats dr. K. Grinius 1896 m. "Varpo" nr. 1 rašė vedamajame ". . . reikia tvirtai tikėtis, jog ateis laikas, kad Lietuviai patys valdysime; dėl to turime rengtis prie to jau dabar, kreipdami daugiau dėmesio į esamas savivaldybes, kad pramoktume patys valdytis" ("A.M." 172, plg. 219). Dr. Grinius pasakoja, kaip varpininkai būdavo kviečiami į nedideles LSDP konferencijas, ir tas "simbiozas tęsėsi iki 1899 m." (143). "Mums varpininkams buvo svarbu, kad į programą įtrauktas paragrafas apie Lietuvos politinę nepriklausomybę" (207). Pačią LSDP programą iš lenkų kalbos yra išvertęs dr. Grinius. Jis spėja, kad idėja nepriklausomos Lietuvos, federaciniais ryšiais susijungusios su Latvija, Ukraina, Lenkija "galėjo būti LSDP paimta iš anksčiau už LSDP susiorganizavusios Lenkų socialistinės partijos programos, kur buvo reikalaujama nepriklausomos Lenkijos" (208). Kitoje vietoje dr. Grinius sako, jog jau 1895 m. vasarą A. Domaševičius, "gal norėdamas mums, varpininkams, smagumą padaryti, o gal būt, pasižiūrėjęs PPS programos, buvo įtraukęs į programą ir Lietuvos nepriklausomybės dėsnį" (220). Prof. A. Moravskis dr. Griniui pasakojęs, jo iš 1896-jų metų LSDP programos vėliau jis buvęs išbrauktas. Jeigu jis tačiau ir būtų buvęs minimas 1905 m. programoje, kaip prof. Vcl. Biržiška 1946 m. dr. Griniui rašė, tai ano meto "neprigulmybės" sąvokos negalima sutapatinti su tokia Lietuvos nepriklausomybe, kuri mums stojasi prieš akis 1918 m. rėmuose.

Elsdiečiai kalbėjo apie kitą turinį, apie susifederavimą su kaimynais, o 1918. II. 16 aktas — apie atsiskyrimą "nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis". Kad tos dvi sąvokos nėra indentiškos, kaip jas ne nuo šiandien seni socialdemokratų veikėjai savo atsiminimuose nori pateikti, rodo 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas. Elsdiečiai paprastai vis teigia, kad jie vadovavo, be tinkamos politinės programos susirinkusiam seimui, kad jie davė tautiečių miniai programą ir pačiam seimui visą turinį.. . Kodėl jie pasiliko tačiau pusiaukelėje ir, atsisakę nuo savo prieš dešimtmetį programon įrašyto "neprigulmybės" punkto, sustojo tik prie autonomijos. Argi būtų buvę galima tikrą programos § apie nepriklausomybę tik šitaip interpretuoti?

Kad socialdemokratų "neprigulmybė" truputį kitką turėjo tada reikšti, parodo anie lietuvių tautai laimingi metai, kada atėjo pagaliau laikas pilnai realizuoti nepriklausomybę. Tik reikėjo už ją kovoti, dirbti ir veikti. Aš čia nesustosiu ties fatališkai nuskambėjusiu Petrapilio seimu, kur socialistai samprotavo, kad negalima skelbti nepriklausomos Lietuvos, kad negalima nutolti nuo pačių rusų revoliucionierių reikalavimų, ir bet kokis tautinis "separatizmas" nuo revoliucinės Rusijos buvo laikomas reakciniu "peilio smūgiu į nugarą" revoliucijai. Jeigu kas šiandien bando ano meto faktus Petrapilyje kitaip suprasti, galima tik atsakyti, jog to seimo eiga yra aiškiai dokumentuota. Taip pat žinoma, kas ką kalbėjo, jau iš tuo metu spausdintų leidinių. Be abejo, iš Petrapilio seime atsiradusios klaidos negalima padaryti principo ateičiai. Daug ką galima ne vietoje nebekartoti ir pamiršti.

Eikime prie nepriklausomybės metų. Kiekvienam turi imponuoti, pvz., kai Smetonai ir Voldemarui galvotrūkčiais pasitraukus užsienin, kaip tik tuo momentu, kada Vilniun slinko bolševikai, vadovaujami kai kurių buvusių senų elsdiečių veikėjų, ministeriu pirmininku atsistojo 36-rių metų Mykolas Sleževičius. Tiesa, jis ir Petrapilio seime neabejodamas pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, kai visi kiti socialistai liaudininkai ir santariečiai jo nepalaikė, o apie socialdem. ką ir bekalbėti. Sleževičius dėjo parašą po atsišaukimu, kuris kvietė savanorius kovai prieš įsibrovėlius. Tada stipriai šaipantis realinės (=socialistinės) Marijampolės gimnazijos moksleiviams, tuštėjo kitų Lietuvos gimnazijų vyresnės klasės . . . Tada sudarė porą reikšmingų laidų karininkų mokyklai beveik ištisai vien mokiniai-auklėtiniai tų, kurie buvo "atžagareiviais" vadinami.

Ar turi tokių istorinių kreditų elsdiečiai? Tiesa, Lietuvos Taryboje dirbusiųjų vaidmuo pagal autentiškus šaltinius buvo pozityviai įvertintas ("Židinys" 1938-39). Tačiau žymi dalis socialdemokratų — ir tai vis ne eiliniai, bet jos vadovybės nariai — stojo skersai besikeliančiai Lietuvai. Ir elsdiečių išpažįstamas dialektinis materializmas nuvedė dalį į dar radikalesnių marksistų eiles.

Tokis žymus ir senas socialdem. panevėžiš-kis A. Domaševičius, kuris buvo surašęs 1896-jų LSDP programą ir kuris, be abejo, turi daug nuopelnų Lietuvos socializmo istorijoje, ėmė pritarti bolševikinės revoliucijos šūkiams bei jų taktikai. Jis drauge su LSDP narių dalimi stojo prieš Lietuvos Tarybą. Jis pasisakė už tarybinę tvarką ir raudonojoje V. Kapsuko valdžioje buvo sveikatos komisaru. Nepriklausomoje Lietuvoje jis vis žvalgėsi Maskvon, dėl to patirdamas suėmimų ir ištrėmimų. Aktyvus LSDP veikėias nuo 1905 m. Zigmas Aleksa (Angarietis) po 1917 m. liko Rusijoje. Prisidėdamas prie komunistų partijos, virto vienu iš vadų Lietuvos komunistų partijos, ir Vilniuje 1919 m. jis buvo vidaus reikalų liaudies komisaras. Čia nebėra reikalo nė minėti Vinco Mickevičiaus (Kapsuko), savo laiku tiek daug tarp elsdiečių veikusio ir daug jų spaudoje rašiusio. Tokiu pat keliu nuėjo nuo 1905 m. LSDP Vilniuje daugiau įtakos įgijęs Pranas Eidukevičius, kuris Lietuvos socialdemokratus, pozityviai ir patriotiškai nusistačiusius, vertė trauktis iš Lietuvos Tarybos. 1919 m. Eidukevičius Vilniun sugrįžo su Kapsuko vedama raud. rusų armija, ir jo įsakymu čia buvo suiminėjami lietuviai. Ir Eidukevičius pasirinko Sov. Rusiją. Pridėti dar galima čia tokį veiklų vyrą, iš anksti susipratusios Matulaičių šeimos, būtent, gydytoją istoriką Stasį Matulaitį, kuris smarkiai "Varpe" buvo suniekinęs Maironį (M. B. II 71-72). Tiesa, jis 1919 m. grįžo Lietuvon, apsigyveno Marijampolėje, komunistino realinės gimnazistus, bet "po kelerių metų, negalėdamas savo pažiūrų sutaikinti su Nepriklausomosios Lietuvos gyvenimu, išsikėlė į TSRS" (39).

Šis sąrašas, kurin paimti ano meto žymiausieji ir veikliausieji LSDP šulai, yra tik pavyzdžiai, nesiekią pilnumo. Jie tačiau įrodo, jog taip dažnai elsdiečių minimoji programos (1896) "neprigulmybė" labai įvairiai buvo suprasta. Partijos vadai ją savaip interpretavo ir nevienodai gyvenime parodė. Tad ji negali būti tapatinama su mūsąja NEPRIKLAUSOMYBE. Kai vieni elsdie-čiai jai iš visų jėgų kenkė ir prieš ją kovojo, kiti jų (Biržiškos, St. Kairys, A. Janulaitis ir eilė kitų) ėmėsi nuoširdžios — pirmoje eilėje kultūrinės — kūrybos atgimusioje Lietuvoje, tik ne dėl to, kad programoje kažkada buvo žodis "neprigulmybė", reiškęs ką kita. Čia ne vieta yra ties Lietuvos nepriklausomybės idėjos ir genezės klausimais plačiau sustoti, bet šitą elsdiečių Lietuvos "neprigulmybės" sąvoką reikia šaltai akademiškai aiškintis, atsipalaiduojant nuo prieškarinės polemikos, kurios atrūgų ne kartą yra iškilę. (Čia nebeturiu galvoje prof. B. atsiminimų).

Prof. B. turi savo originalų stilių. Paprastai sakoma, kad jis esąs sunkokas. Iš šių atsiminimų matyti ir to priežastis. Mykolas Biržiška labai daug žino ir viską nori pateikti. Todėl jis, kas tik nors kiek rišasi, sudeda į ilgiausius, neretai sunkiau išpainiojamus, sakinius. Kai juos išmoksti skaityti, skaitosi be sunkumų. Štai 13-kos eilučių sakinys (20), kitame psl. (21) vienu atsikvėpimu skaitai sakinį 14-kos eil. Tokių sakinių čia yra gana daug. Visa tautinio atgimimo charakteristika yra suimta į 22 eil. sakinį (87). Liudą Girą mums perstato 30-ties eil. tirada (206-207), ir t.t.

Prof. M. B. turi ne tik savo stilių, bet iš dalies ir savo žodyną. Jis savą prasmę duoda dažnai vartojamam žodžiui "įtvirtinti"; po to seka: įsavinti (103), įdokumentuoti (217), įtikslinti (180), įsiliteraturėjimas (200). Turi jis savo ar senos darybos žodžių: ligipirmkarinė (213), ligikrikščioniški laikai (189), lietuvėdis (106, 174), lenkėdišikausias (20), nusitabokėjęs (204), pirmuonis (67) ir t.t. Vartoja prof. B. dar tokius žodžius: jėzuitis (182), išvežikis, išliokajis (145). Ar tie savaip autoriaus vartojami žodžiai gali lietuvių kalboje įgyti platesnes teises, palieku spręsti kalbininkams. Du žodžiai mums, Žemaičiams, labiausiai mieli: čiukuras (123), išvaksyti'
(=išbarti, 69).

Prof. M. B. veikalas rūpestingai išleistas.'. Jame nuostabiai maža korektūros klaidų. Patai-' syti reikėtų: "Karo istorijos archyvo" neturėjome (77). Buvo tik "Karo Archyvas". Išskaičiuojant prof. A. Janulaičio žymius istorinius darbus' (59), pamirštas jo pats stambiausias veikalas: "Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž. (1795-j 1863)", Kaunas 1936. 1914 m. Vokietija skelbė: Prancūzijai karą, bet ne priešingai (222).

Užbaigiant reikia dar sykį pažymėti, jog* prof. M. B. knygoje yra tikrai daug medžiagos,' su daugybe pavardžių. Juk per abu tomus vien' pavardžių rodyklės užima 29 psl. (58 skiltis)! Yra įdomių ir reikšmingų sintezių, pvz., apie Lie--tuvos bajorų sąmonę (216-17), kurias atsidėjus reikia analizuoti. Yra akademiškų ir objektyvių aprašymų, pvz., lietuvių peštynės su lenkais bažnyčiose (158). Tačiau tam, kuris lietuvių kultūros istorijos bei tautinio atgimimo klausimais menkai ką tėra girdėjęs, nelengvai bus šie atsiminimai įkandami. Jie gana kondensuoti.   Labiausiai jie bus suprantami pačioje Lietuvoje augusiems, ypač sekusiems mūsų tautinį vystymąsi.

Būtų labai gera, kad prof. B., pergalėjęs abejones dėl savo atminties tariamo "šlubavimo", parengtų spaudai ir III-čia, jau įpusėtą, tomą, t. y. jo "L. t. kelio" skyrius VI, VII ir t.t. Būtų reikšmingas dalykas parodyti į gyvenimą atėjusiai kartai, "kaip carinių maskolių pavergtoji mūsų tauta atgavo savo nepriklausomybę, sukūrė moderninę valstybę ir joje tvarkėsi", kaip "ji dėl savo išlikimo ir nepriklausomybės susigrąžinimo dirba, grumiasi, kovoja". Prof. B. prisibijo, kad tokis pasirėmimas savo atsiminimais natūraliai galėtų sukelti "susierzinimo, ar pasipiktinimo" (226).

Kaip tik tokie jo memuarai— jų rašymo srityje jis jau turi patirtį — galėtų būti paskatų kitiems. Būtų galima kai ką konfrontuoti iš kito matymo lauko, iš kitos Lietuvos vietos. Juk kai kurie svarbūs mūsų praeities žygiai yra taip silpnai dokumentuoti dėl nelemto mūsų šaltinių išblaškymo ("Aidai" 1954 p. 297). Tokio pat pavojaus gali susilaukti ir naujausioji Lietuvos istorija! Lietuvoje, pvz., gal bus iš viso dingę du rankraščio tomai labai svarbių vysk. J. Staugaičio atsiminimų (1937 m. buvo "Židinyje" ir "Nauj. Romuvoje" skelbtos tik trumpos ištraukos). Pasaulio šviesos taip pat neišvydo arkiv. Pr. Karevičiaus 1939 m. rūpestingai patikrinti ir užbaigti trys tomai atsiminimų, kuriuose figūravo daugybė pavardžių ir faktų. Marijampolėje esamoje turtingoje lituanistinėje marijonų bibliotekoje Karevičius nuolat patikslindavo datas ir tekstus. Vis dar jokios eigos nėra gavę ir mano 1950 m. surašytieji vysk. P. Bučio atsiminimai (mašinraščio V-)-267 p.). Kiekvieni plačiau veikusio atsiminimai nurodo tam tikrus įdomius sąryšius, genezes, priežastis ir t.t., kurių dažnai iš jokių originalių dokumentų negali išskaityti.

Reikia džiaugtis, kad greitai pasirodys dr. K. Griniaus "Atsiminimų ir Minčių" II-sis tomas. Savo memuarus yra parašę taip pat seni visuomenininkai, būtent, prof. J. Kaminskas ir Kipras Bielinis. Todėl labai reikėtų, kad ir iš katalikų veikimo lango būtų į tą artimiausią, bet mūsų visuomeninio gyvenimo vystymesi labai svarbią praeitį pasižiūrėta. Po P. Dogelio (1936), V. Bartuškos (1937) ir A. Steponaičio (1940) atsiminimų, per 14-ką metų toje srityje iš lietuvių kunigų veikėjų pusės nieko plačiau nebėra pasirodę, jeigu neskaitysime kun. St. Ylos įdomiai parašytų kaceto pergyvenimų (1951).

Žinoma, tokius memuarus rašyti gali tik tas, kas anuo įdomiu laiku nuo 1906 metų yra veikęs ir dirbęs. Iš tokių gyvų veikėjų iš kunigų pusės tremtyje beturime, rodos, tik porą prelatų, būtent, K. Šaulį ir M. Krupavičių. Ikišioliniai prof. M. Biržiškos atsiminimai labai akivaizdžiai parodo, kiek dar daug galima, pradėjus rašyti, save priversti atsiminti. Linkėdami autoriui sveikatos ir ištvermės, reiškiame viltį, kad jis užbaigs savo darbo likusius skyrius, nes II-jo tomo V skyriaus pabaiga staiga mus užlaužia su vokiečių 1915 m. okupacija. Užbaigtas veikalas turės dar didesnio svorio!

Roma. 1954 m. spalių 10 d.

E. Sidlaitė-Docienė — "Šalta"