Algirdas Landsbergis: KELIONĖ. Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   
Algirdas  Landsbergis:   KELIONĖ.
Romanas. Draugo Bendradarbių Klubo leidinys. Chicago, 1954 m. 259 p. Kaina $2.50.
Algirdas Landsbergis reiškiasi poezijoj, dramoj ir beletristikoj. Paskutiniu laiku daugiausia jį matėme grožinėje prozoje. Apie tai mums liudija ir jo romanas "Kelionė", laimėjęs "Drauge" premiją. Su šiuo veikalu autorius į mūsų literatūrą žengia rimtai ir su savitu pasauliu bei žodžiu.

"Kelionės" rėmai nėra komplikuoti. Knyga turi šiek tiek bendro su vadinamaisiais kelionių romanais. Skirtumas tasai, kad čia veikimas eina ne normaliose, o karo metų aplinkybėse, — bėgimas iš Lietuvos, prievartinis darbas vokiečių fabrike, nacių žlugimas ir galutinis vyriausio veikėjo apsisprendimas: atsigręžti prieš .raudonąjį tvaną! Į šiuos spielčius įspraudžiamos įvairios scenos ir žmonės. Matome paskutinį Lietuvos vaizdą, kelionę svetur, darbus prie mašinų, pokarinę suirutę, idėjiškai skirtingus personažus — nacinės, komunistinės, krikščioniškos spalvos, arba ir visai be jokių spalvų. Visa tai lengvai galėtų sutilpti ir mūsų tradicinio romano apimtyje. Tačiau Algirdas Landsbergis, psichologine prasme, prašoksta ligšiolinę mūsų grožinės prozos vagą ir įneša moderninės psichologijos, vietomis gan gausiai. Jo knygos lapuose randame ir pasąmanio, ir sapnų, ir dar kitų ne taip jau racionalių savybių, jeigu žiūrėti senesnės psichologijos akimis. Pačiam gi romanui tai išeina tik į sveikatą: duoda naujų atspalvių. Tiesa, pasaulinėje literatūroje visa tai nėra kokia šviežiena, bet negalima būtų tarti, kad ir patsai A. Landsbergis čia neįneštų originalumo. Būtent — pasąmoninis gyvenimas jo romane yra sukontroliuotas ir suveržtas. Jis neišeina į lankas, o yra santūrus ir naujosios psichologijos pastangomis pasinaudoja tik tiek, kiek tai reikia jo meniniam uždaviniui.

Šį bruožą — naujus psichologinius atspalvius — autorius daugiausia taiko savo pagrindiniam veikėjui Juliui. Kiti atžymėti maždaug tradicinio realizmo ženklu. Jų čia yra visa maišatis — iš visų žemės kraštų — rusų, armėnų, prancūzų, olandų, vokiečių ir dar kitų. Taip kad Julius jų tarpe yra vienintelis žmogus iš mūsų krašto. Autorius iš jo nenorėjo padaryti kokio apvalaus personažo, o paliko jį, lyg kokį veidrodį, kuriame atsimuša ir įvykiai, ir kiti žmonės. Pro jo akis matome pasaulį, ir kartais kyla įspūdis, lyg knyga būtų rašyta pirmo asmens vardu. Tokiais atvejais vyriausias veikėjas yra sunkiau apčiuopiamas. Jis mažiau turi galimybės gyventi, kaip kad iš knygos lapų išeina ir gyvena Eugenija Grandet, Pjeras, Skirgaila ir visa minia kitų. Užtai "Kelionėje" daug daugiau sučiuopiami yra visokie Weissai, Hildės, Grigorijai, Lcrenzo ir panašūs. Daugelis ju yra visokių vėjų perpūsti ir be moralinės atsakomybės. Viena, čia jie galėjo būti savo aplinkumos paveikti, antra — čia gal atsimuša kai kurių autorių mintis, kad nereikia puritoniškai žiūrėti į žmogaus veiksmų pavaizdavimą. Iš visų jų savo dvasiniu atsparumu išsiskiria Grigorijus, tikrasis krikščionis, panašus į tuos geruosius krikščionis, kokių galime rasti didžiuosiuose rusų romanuose. Jisai "Kelionėje" nėra atsitiktinis veikėjas, o reikalingas visai idėjinei knygos sąrangai, privedančiai prie įspūdingo ir prasmingo finalo. Šio finalo šviesoje kaip tik ir tektų nusverti visą romano mintį, o ne kabinėtis prie pavienių slidžių scenų. Tokį idėjinį įprasminimą vėl reikėtų laikyti nauja žyme dabartinėje mūsų beletristikoje, kuri linkusi savo herojus išgelbėti iš bolševikų nagų. bet nepagalvoja, kas išdrįs stoti veidas į veidą prieš komunizmą, atsigręžti ir savo dvasine jėga kovoti, net jeigu šis apsisprendimas tokiam žmogui ir reikštų ėjimą į tikrą mirtį.

Čia dėl idėjinės veikalo linkmės gal ryškiau pasisakėme, negu tai padaryta knygos lapuose. Tikime, kad šis "Kelionės" prasmės priminimas padės išsklaidyti vienam kitam nesusipratimui.

Nesusipratimas gi kaip tik ir būtų, norint "Kelionę" nušviesti, lyg kokį idėjinio pamušalo kūrinį. Kaip ir pridera, pirmoj vietoj čia turime meno veikalą. Jis mums gali būti įdomus savo stiliumi, kalba, kompozicija, estetika ir panašiais bruožais.

Kalbant apie stilių, negalima nutylėti jo originalumo, vienon vieton suvedant moderninę ir tradicinę išraišką, šis moderninio stiliaus ir tam tikros klasicizmo arba realizmo linkmės leidinys yra maloni staigmena, beskaitant "Kelionę". Jaučiame, kad rašo šių dienų autorius, kuriam nėra svetimos naujųjų stilių paslaptys. Drauge tenka stebėti, kaip jis tą modernizmą nušvarina, išskaidrina ir priveda prie visiems prieinamo aiškumo bei blaivumo, kokį tegali duoti žmogus, nuodugniai išsiprusinęs ir tradicinėje literatūroje. Autoriui būtų galima pritaikyti jo paties žodžius: "Kiekvienas žodis išeidavo iš jo burnos aštrus, išnešiotas ir išpuoselėtas viduje" (83 p.). Jam gal būdingesni sintetiniai pasisakymai. Tarpais dėl to sutrauktumo nukenčia vaizdo raiškumas, kaip šioje vietoje; "Mėnulis atsispindėjo languose ir, pagavęs jos (— mergaitės. A. R.) plaukus, akimirkai pavertė juos ledu" (34 p.). Bet apskritai A. Landsbergis moka ir trumpam sakiny atskleisti visą akiratį: "Žmogėnas atsuko į jį savo didelį veidą, kaip juodžemio gabalą" (48 p.).

Nederėtų praeiti pro šalį, nepaminėjus "Kelionės" dialogo. šia prasme autorius yra itin įgudęs. Kartais bemaž visas skyrius pravedamas dialogais, sklandžiais ir gyvais, kurie bus A. Landsbergio dramaturginių polinkių išdava. Tai itin gera savybė mūsų beletristikoj, kuriai tarpais pritrūksta dialoginio lankstumo. Šen ten tas dramatinis tempas panaudojamas ir tokiose vietose, kur reikėtų kiek daugiau psichologinio atbaigimo, kaip šioje atsiskyrimo scenoje: "Ji kurį laiką tylėjo, ir jis girdėjo ją sunkiai kvėpuojant. Tada ji prapliupo kalbėti rydama ašaras, išspjaudama žodžius, kaip prasiveržusi pro užtvankas upė neša skeveldras, medžių šakas ir purvą:

— Jis žiaurus, jis blogas, jis pamišęs!... Jis išdidus kaip Lucifie-rius..." (116-117 p.)

Romano kompoziciją nulemia anas užsimintas kelioninis principas. Tačiau autorius yra kruopštus ir sąmoningas savo veikalo sąrangoje. Atidžiau skaitant, galima pastebėti, kaip rūpestingai jisai savo knygą yra sustatęs. Kai kurie prasitarimai, dialogai, mintys iš kūrinio ankstesnių puslapių vėliau randa būtino atgarsio ir yra tiksliai įjungti į bendrą struktūrą. Protarpiais galima pasigesti pilnesnio paruošimo, pvz. Juliaus dvasinis apsisprendimas lyg ir reikalautų atsargesnio pribrandinimo. O jeigu jieškoti kokios bendresnės pastabos, tai pirmiausia gal tektų štai ką tarti: "Kelionėje" lyg ir užsideda literatūros ir ku'.tūros lukštas, pridengiantis veikalo išgyvenimo tiesioginumą. Žiūrint iš kitos kertės, šen ten būtų galima susekti ir angliško sakinio išraiškos. O visus galus galan suvedus, tfnka pasidžiaugti, lietuviškoj beletristikoj susilaukus šio brandaus prieauglio.