DUOBĖS Spausdinti
 (Tęsinys)

Norėjau ką pasakyti, bet vėjas iš priekio taip stipriai griebė, kad užėmė kvapą, ir mes turėjom sustoti. Vitalija atsuko nugarą prieš vėją ir padėjo galvą man ant peties. Toli, kitoj pusėj lauko, kažin kas mėgino dainuoti, bet vėjas pasigavo visą jo balsą ir kažin kur nusibloškė, lyg ir dainininką būtų kartu pasigriebęs, ir jis pats nulėkė visas kartu ir dobilienoj pasidarė visiškai ramu, kad buvo girdėti, kaip pušynėly pušų šakos virpa ir blaškosi.

—    Žiūrėk, ir vėjo nebėra, — pakėlė galvą Vitalija.

—    Nėra, — pasakiau, ir pats sau buvau juokingas.

—    Bet ar mes tikrai namo einam? Aš visiškai nebesumetu, kuri pusė yra kurioj.

—    Atrodo, lyg takas dar nebūtų iš po kojų pabėgęs, — garsiai pasakiau, o vienas galvojau: "Nagi, kvaily tu, myli tu ją, ar ne".

—    Ir man atrodo, kad ne, bet ar jis tikrai tas, kuriuo reikia eiti.

"Tikrai, ar tas takas būtų tikras. Žinau, kad ji ne mano tipas, bet kas yra tipas, jeigu per naktis negali miegoti ir per dienas negali dirbti, o kai turi po ranka, pasidarai nebetikras".

—    Palauk, aš patikrinsiu, — garsiai pasakiau ir pasilenkęs pagraibiau žemę.

—    Ką darai? — nustebo. — Ar negera pasidarė? — ji staiga susirūpino, tik kažin ar manim, ar kad gali palikti vidurnaktį viena.

—    Tas pats, — patvirtinau atsistojęs, ir galva, o gal ir širdis tikrai buvo pilna velnio.

—    Iš kur žinai?

Ji tikrai buvo nustebusi.

—    Užčiuopiu Antano vėžes.

Ji staiga nutilo ir ėjom tylėdami. Galvojau visiškai moksliškai: gera, kad čia taip tamsu, kad vėjas toks didelis, kad mes vieni vidury lauko, kad yra visos sąlygos. Bet aš tik moksliškai ir tebuvau pratęs galvoti. Aš visiškai nežinojau, kad yra dar žmogus, kad dar yra gyvenimas. Ne literatūriškas ir ne patetiškas, kuriame reikia dar išmokti gyventi. Ir neišmokti, bet augte užaugti, kad galėtum rasti paprastų žodžių pasakyti toms būsenoms, kurios atrodo tokios nepaprastos, kol tebėra nepasakytos. Ir vis dėlto negalėjau nustoti galvojęs apie ją ir apie Antaną, ir ji galėjo tai pajusti, kad nebetare ne žodžio, nors ranką tebelaikė taip pat stipriai, ir staiga sustojo ir pasakė:

—    Bet ir negerai, kad Antano nėra kartu. Labai prašiau, kad nevažiuotų, būtų nors namo palydėti atėjęs, o dabar matai. . .

—    Tokiam tamsume nieko nematau, — atmečiau.

Aš vėl galėjau juokauti, kaip skęstančiam laive, kada žmogus jaučia, kad jau viskas vistiek.

—    Kodėl tu šiandien negali rimtai pakalbėti? — supurtė man ranką.

—    Tu gi sakei, kad juoktis nori, o kiekvienos karalienės pily juokdario reikia.

—    Nori, kad imčiau verkti?

—    O tu pasakyk, kaip toli mergaitės juokas nuo ašarų.

—    Kam dabar erzinies?

—    O kada tu nesierzinai, tik dabar kažin kodėl rimta pasidarei.

—    O tu pats kada rimtas buvai?

—    Kada? Pasakyk, kada nerimtas buvau. Man nereikia rimtam būti, aš rimtas ir gimiau, tik tu manim niekada netikėjai ir nepasitikėjai. Tau vis reikėjo kažin kokių žodžių ir išaiškinimų. Tu ir dabar nepasitiki. Tau atrodo, kad Antanas ant pečių pasiėmęs parneštų.

Mačiau, kad viskas rieda pakalnėn, kad atsimuš į ką nors kieta ir suduš, bet nebuvo vietos, kur būtų galima sustoti ir kalbą pradėti visiškai rimtai.

—    Žinoma, jeigu Antanas būtų buvęs, nebūčiau pasigėrusi. Tu žinai, kad niekada nebuvau pasigėrusi. Niekada savo gyvenime. Net ir pas Paparčius nebuvau. Paragaudavau ir vėl pasidėdavau, o dabar tas išsitrenkė, lyg jam tikrai tenai būtų rimto reikalo buvę.

—    Ar Antanas ne vyras, kad nežinotų, kur ir kada jam yra reikalas būti. Jis žino, kad moteriai reikės ir garbės ir pinigo, ta ir pradeda gaudyti.

—    Tu ir vėl?

—    O kada tau aš buvau ne?

—    Tu nustok smaigstęsis adatom, nes man irgi skauda. O svarbiausia — buvau kvaila, kam paklausiau tėvuko ir paėmiau tą stiklinaitę. Dabar man viskas migloj. Tavo žodžiuose gal ir yra teisybės, kad jis toks. Jam savo reikalas visada bus svarbiau.  Jeigu būtų buvęs turgus, jis ir turgun būtų išvažiavęs. Juk kitą sykį gali kainos kristi, gali ir daiktai sugesti, o kad sužadėtinė pasigers ir su kažin kuo po dobilienas klaidžios, ar jam rūpi? Bet tu, Jonuti, neklausyk, ką aš kalbu. Aš juk visiškai maža ir visiškai kvaila. Niekada nebuvau pagalvojusi, kad kada tokia pasidarysiu. Visada mokėjau laikyti save už vadelių, bet atsitinka, kad vadelės iš rankų išsprunka, ir nebegali jų sugraibyti ir nebežinai kur sukti. Bet svarbiausia, kad tu jo irgi gerai nepažįsti. Aš jam pasakiau, kad be jo pasigersiu, ir pasigėriau, bet nepasakiau, kad su tavim namo eisiu. Žinojau, kad eisiu, bet nepasakiau, ir nepasakysiu, nors žinau, kad vistiek sužinos ir bus labai negerai. Ne, Jonuli, tu jo gerai dar nepažįsti. Tu jam baisus, nežinau kodėl, ir gana. Jam visi baisūs, kurie gali su manim susitikti, bet tu baisiausias.

—    Tada einam atgal, ir nakvok, kad aš toks baisus pasidariau, — staiga sustojau ir pasukau atgal.

Ir ji paėjo kelis žingsnius atgal ir vėl sustojo.

—    Ne, Jonuli, mes vistiek buvom išėję, ir tu nebegali žinoti, ką pagalvos patys Paparčiai ir paskum Antanas. Ką pasakysim, kodėl sugrįžom?

—    Pasakysiu, kad tu pušyno išsigandai, — nusijuokiau.

—    Bet aš kalbu rimtai. Ar tu nežinai, kad aš prieš visą gyvenimą stoviu.

Ir kas labiau už mane galėjo žinoti, kaip aš pats nuo pat vasaros galo prieš savo gyvenimą atsistojau, ir šiurkštokai pasakiau:

—    O prieš ką aš stoviu? Prieš sudužusį puodą?

Ir valandą stovėjome vėjo pagairėje, ir ji vėl atrėmė kaktą man į petį.

—    Ką nusprendei? Grįžti? — pasakiau, nors pats aiškiausiai žinojau, kad yra momentas, kada galiu tvirtai abiem kojom atsistoti ant žemės ir grumtis net ir su Antanu.

Staiga tam vėjo ūžavime jis man pasidarė nebe toks didelis, nebe taip neperšokamas.

—    Verčiau eikim, kaip pradėjom, — pagaliau pasakė, o mane pagavo noras kalbėti su viltim, kad gale pasuksiu visą reikalą į savo pusę.

—    Žinoma, verčiau. Ir pasikalbėti argi mes nieko nebeturime. Negi taip būsime praėję vienas pro kitą nesužinoję, ką vienas kitam palikom. O dėl Antano, tavo vietoje būdamas, visiškai nesukčiau galvos. Argi jis visada tave po stikline pasivožęs laikys? O gal tabokinėn įsidėjęs nešios, kad kiekvieną sykį sukdamasis parūkyti, galėtų ir tave paglostyti?

—    Tu vėl badais ...

—    Aš nesibadau, bet noriu pasakyti teisybę, — man užėjo noras kalbėti. — Ir dar kalbu, kad žmonės labai juokingi: juk jeigu jau susitarėt, tai ir gyventi reikės, ir vienas kitu tikėti reikės. Be to neapseisit. Gerai: tu šokai, tu išgėrei, tu eini dabar viena su manim per dobilienas, ir nieko neatsitinka. Ir nieko neatsitiks. Argi mudu ne draugai? Ir su Antanu ar ne draugai? Aš nenoriu, kad taip iš karto nueitumėm kiekvienas kito griauti. Gal ir nueisim. Tikrai reikės nueiti, bet nenoriu, kad tokiu būdu nueitumėm. Jeigu jau ir reikės nueiti, tai verčiau nueisiu su apkartusią savo širdim, bet nenoriu, kad to kartumo liktų jums. Aš toks, ir norėčiau pamatyti, kas galėtų iš manęs padaryti kitokį. Aš save pažįstu. Aš pats Antanui pasakysiu, kad ėjom abu, ir kad smagu buvo, ir kad nieko neatsitiko.

—    Bet galvoti ir įtarinėti neužginsi.

—    O kam ginti. Tegu galvoja, kam galvoti malonu. Tegu. Ir tegu įtarinėja, jeigu labai smagu. O apversk kitą pusę. Tu esi čia ir žinaisi, kaip kas ir kur. O kaip ir ką veikia jis tenai? Na? Tyli. Tikėti reikia, va kas. Kur du žmonės susitinka, vienas kitam tikėti reikia pradėti, kitaip bus pragaras. O sužinojus ir atleisti reikia mokėti, nes antraip pragaras bus dar didesnis. Kai vienas galvoji, pasaulis yra tavo. Viskas yra tavo ir su nieku nereikia dalintis, o kai vedi, nori ar nenori, turi pripažinti, kad visas pasaulis yra taip pat ir partnerio. Viskas abiejų vienodai. Jau nebe tie geri laikai, kai pasaulis tebuvo tik viešpačiams. Dabar viskas visiems ir visų teisės vienodos, ir kai ką nuslepi savo paties širdies kokiam kamputyje, nerūstauk panašų dalyką užtikęs ir kitoj. Klausyk, ar tau niekada neatėjo į galvą, kad žmogui ne tiktai nevalia smerkti savo artimo, bet taip pat ir savo nuosavos pačios.

Ir kalbėjau, ir kalbėjau, ir vis žinojau, kad ne tą reikia kalbėti. Pagaliau paėmiau ją už rankų augščiau alkūnių ir atsisukau į save, lyg norėdamas pažiūrėti ir tamsiausioj nakty į akis, tokias rusvas su daugybe juodų grūdelių, kuriuos galėtum skaityti per dienas, per metus ir niekada skaitęs nepavargtum.

—    Tu vis kalbi kaip kunigas, o man visiškai galva sukasi, — silpnu balsu pasakė ir pamėgino eiti, ir man nuo jos žodžių pasidarė taip, kad ir nemėginau jos sulaikyti.
Ir ėjom, ir vis galvojau, kaip reikėtų pradėti kitokią kalbą ir vis norėjau įrodinėti, kad atėjo laikas, kada kiekvienas turi mokėti būti savo idėjos kunigas, savo kelio grindėjas, o ypač moteris.


Bet ir to nesakiau.

Vėjas vis tebebuvo baisus ir pušynėlis iš arčiau jau nebe švokštė, bet gaudė ir kaip įtempta styga skambėjo. Kelutis buvo siauras, vietomis šakų užgožtas. Turėjom susiglausti arčiau, ir turėjau laikyti vieną ranką ištiesęs priekin, kad, užpuolę atsikišusią šaką, veidų nesusižalotumėm.

Vidury pušynėlio vėjas besiūto tik pušų viršūnėmis, apačioje tepasišvaistydamas tik staigiais trumpučiais gūsiais ir vėl tuoj kur už šakos pasikardamas. Staiga visiškai šalia triokštelėjo, sutratėjo ir dusliai žnekterėjo. Vitalija pašoko ir visiškai prisispaudė.

—    Bijau, — sušnibždėjo.

—    Ko? — susijuokiau.

—    Medžiai lūžta.

—    Tai kas.

—    Tau viskas tai kas.

—    Nepasakyčiau, kad viskas, bet jeigu žmonės laužiami be gailesčio, o tų pusiau gyvų medžių tai jau leisk ir man nesigailėti.

—    Bet baisu. Ar daug trūko šį kartą, o ką gali žinoti, kuris dabar virs. Man dabar visi virsta.

Bet aš buvau bjauriai kerštingas, kito žodžio tam negaliu rasti.

—    Na ir tegu, — ramiai šnekėjau, — jeigu virs ir tiesiai ant galvos, vistiek neišvengsi, o ko nebegali išvengti, nebėra ko ir bijoti. Baimė turi prasmės tik tada, kai gali perspėti nuo besiartinančios nelaimės. Ir kareiviai, sako, tebijo mirti tik tol, kol ne fronte, o paskum baimė jau nebetenka prasmės. Jeigu tą būtum sakiusi, kai dar tebėjom per lauką, būčiau tikrai baimės prasmingumą supratęs. Ką gi, įeisi į mišką, medis virs, nebepamatysi Antano ir . . . Na, na, nepyk. Jaučiu, kaip mojiesi mušti. Tik noriu pasakyti, kad tada būtų buvę logiška: būtumėm sugrįžę į Paparčius, pasakę, kad miške medžiai lūžta, kad negalim eiti, jie būtų supratę, kad tikrai negalim, tave būtų paguldę seklyčioj, o mane šalia kambarėly, o patys vėl būtų nuėję kitan namo galan į savo tamsiąją. Niekas nė šešėlio blogai nebūtų pagalvojęs, ir medžiai nebūtų ant galvų lūžę, ir Antanas, mielas paukštelis, būtų buvęs, o dabar išsimetėm iš tako, ir medžiai lūžta, bet jeigu tu tikrai nori, — ir apsisuku atgal.

—    Jėzau Marija, kam dabar tu pyksti, — ji stengėsi išsilaikyti vietoj.

—    Aš? O ne. Jeigu nori grįžti, galim, esam pačiam vidury pušynėlio ir numirti į abu galu vienodos progos. Man visiškai vistiek, kuriam tako gale mirti.

—    Tu šiandien baisus.

—    Nė kiek. Aš tik stengiuosi būti logiškas.

—    Logiškas?

—    Žinoma, kad reikia būti logiškam. O jeigu ne . . . Kas čia mus gali girdėti, — ir su t3is žodžiais pagavau glėbin ir stipriai suspaudžiau.

—    Jonai, ar pasiutai! — sušuko.

—    O kodėl man nepasiusti. Jeigu būčiau šuo, dešimt sykių pasiutęs būčiau.

Norėjau pabučiuoti, bet ji suko galvą, paskum abiem rankom įsikibo į plaukus.

—    Nedrįsk, šauksiu, — beveik rėkė. — Kai imsiu šaukti, jokie vėjai neužstos. Paleisk.

Nepaleidau, ir mes ritomės valandą visiškai negirdėdami vėjų, ir aš ritausi, ir buvau smagus, kad ji kovoja ir nepasiduoda, ir gina, ko visiškai neturėjau galvoj paimti. Vienu kartu pasirodė, lyg ją palieka kovos įnirtis, ir aš tuo metu paleidau ją.

—    Laukinis, — pasakė.

—    Ne, tik beprotis, — atmečiau, norėdamas, kad ji duotų progos išsikalbėti, bet ji nieko nebeatsakė.

Nemačiau, kur ji, bet jutau, kad ne toliau, kaip už žingsnio. Tylėjom abu. Toli vėl lūžo medis ir tuoj kitas visiškai čia pat: buvo girdėti, kaip triokštelėjo, kaip žnekterėjo ir kaip šakos čia pat pro ausis sušvilpė.

—    O Jėzau, — nebe sušuko, bet sudejavo Vitalija.

—    Einam, — pasakiau. — Duokš ranką.

Pagailo ir jos ir savęs. Ir šnekėti nieko nebenorėjau, ir buvo gera laikyti ją už rankos, ir gėda ką tik padarytos kvailystės. Ir pušynėlis pasibaigė, ir lyg šviesiau pasidarė, bet širdy vistiek buvo nesmagu, ir žodžio niekaip nebegalima buvo rasti. Ir nebe j ieškojau: žinojau, kad vistiek nieko nebeišeis, ir mano žodžiu niekas nebetikės. Jos tikės, bet mano — ne. Ėjau sukandęs dantis ir keikiau ir tą vakarą, ir save, ir Antaną, ir pats nežinau dar ką. Tik Vitalija staiga pasviro į šoną ir mane kartu patraukė. Ji virto žemyn į kokią duobę ar griovį, aš virtau per ją. Po kelių akimirksnių buvo aišku: mes buvom duobėj, siauroj ir nepatogioj. Vitalija ir juokėsi ir dejavo.

—    Koja, koja, — kartojo pro kažin ką panašų į juoką.

Apsigraibiau. Po manim buvo kažin kas kieta, bet ne koja. Kažin koks kreivas pagalys. Koja negalėjo būti tokia negyva.

—    Aš kojos neužguliau, — pasakiau.

—    Aš nežinau, bet man skauda. Prakeiktos tos duobės, buvau visiškai užmiršusi.

Aš nieko apie jokias duobes nežinojau. Čia jų niekada nebuvo. Kai prieš metus pušys ėmė džiūti, Genys visą pabalį ir kalniuką nukirto, ir čia barkšojo kelmynas, bet šį rudenį Antanas užsimanęs ir visus kelmus iškasęs. Kai ji pasakojo, balse nebegirdėti jokio įsižeidimo, ir aš paliečiau jos koją ir paprašiau parodyti, kur skauda.


Į GEGUŽINĘ    V. Augustino nuotrauka

—    Kad tik nikstelėjusi tebūčiau, viskas būtų gerai, — sakė ji.

—    Gal pamėginti patraukti.

—    Pamėgink, tik atsargiai. Aš nenoriu galvoti, kad būčiau nusilaužusi.

Mėginau patraukti labai atsargiai, į šalis pajudindamas.

—    Neskauda?

—    Ne.

—    Ir dabar ne.

—    Ne.

Jaučiau tokį lyg šilumos upelį prabėgantį tarp mūsų. Kad galėčiau paklausti, ar ji irgi ką panašiai jaučia, bet garsiai kalbu, nors ir jaučiu, lyg balsas nori virpėti ir kartu nebaisu, kad ir tą galėtų išgirsti.

—    Matai, — sakiau, — atgal kelią vėjas medžiais verčia, priešaky duobės, bet vistiek, turbūt, sutarsim nebegrįžti. Kam grįžti, jeigu kelias vis tolyn bėga.

—    Nors ir per duobes, — taip, rodos, su šypsena pasakė ji.

—    Nors ir per duobes. Žmogui nereikia niekur grįžti, tik pakeliui galima sustoti, pailsėti, galima pasirankioti atminimui gerų dalykų, ar bent tokių, kurie tau atrodo geri, galima prisirankioti ir tokių, kuriuos daugumas vadina blogais, bet patys renkasi ir slapta laiko. Pakeliui visko galima rasti. Ir skausmo taip pat. Kelias kartais gali apsukti didelį ratą ir dar kartą pro tuos pačius daiktus prabėgti, lyg tik tam, kad pamatytum, jog ir tie daiktai nebe tie pasidarė. Bet aš vėl pamokslus sakau. Juk žinai, kad visada dažniausiai tyliu, bet kai išgeriu, tai ima noras kažin ką pasakyti, ko niekas dar nėra pasakęs, kažin ką tikrai iš širdies. Bet gal mėgin-sim eiti. Čia drėgna.

—    Kad tinginys ima.

—    Kai koja sustings, sunkiau bus eiti.

—    Tu parneši.

—    Gerai, galiu mėginti.

—    Ne, tik pamėgink padėti iš tos duobės.

Aš pats tik dabar tikrai pajutau, kai reikėjo jai padėti išlipti, kad esu išgėręs daugiau, negu galėjau pamanyti. Ir ji buvo. Dabar ji sviro į mane, jieškodama atramos, o aš irgi norėjau kur nors atsiremti, o reikėjo eiti apsigraibant, kad iš tos rausynės išeitumėm, kiton duobėn nepatekę.

—    Mes turėtumėm ant kelučio būti, — pradėjau sakyti, ir su paskutiniu žodžiu atsidūrėm kitoj duobėj.

Dabar ji juokėsi.

—    Trumpas tavo kelias į priekį, — sakė.

—    O koks ilgumo atgal? — atsikirtau. Valandėlę švaistėmės tuščiais žodžiais.   Aš
keliaklupsčias, o kaip ji — negalėjo pasakyti, paskum pakilom iš duobės ir, vos porą žingsnių žengę, nusiritom į kitą. Žinojau, kad jos nedidelės, bet kai žengi į jas patamsy, atrodo, lyg iš kelinto augšto kristum, ir pusiausvyros išlaikyti nebegali.

—    Užsigavai? — paklausiau.

—    O tu?

—    Aš ir norėdamas negaliu. Ji dabar juokės.

—    Aš ir pati nežinau, — sakė. — Man ir vistiek. Aš dabar žinau, kad iš tų prakeiktų Antano duobių per naktį neišsikapstysim. Ar ne verčiau sėdėti vienoj, kol išauš, ir sugrįžti sveikiems, negu be jokios prasmės daužyti ir galvas nusisukinti.

—    Ne, ligi ryto tai negalima.

—    Aš daugiau virsti nebenoriu.

—    Bet čia sušalsim.

—    Vis geriau, negu sprandą nusisukti.

—    Blogi keliai ir per duobes, — pats sau vienas pasakiau pagalvojęs, kad tų duobių žmonėms gyvenime visada pilna.

Mes sėdėjom duobės dugne pusiau gulom, ant alkūnių pasirėmę ir šnekėjomės apie daugelį paprastų dalykų, apie kaimynus, rudenį, apie miestą ir mažus atsitikimus, ir visą laiką galvojau, kad dabar turiu jai viską išsakyti, bet ji vis sakė tą ir dar tą, klausė to ir dar to, ir pagaliau, kai abu pritilom, tyliai pasakiau:

—    Aš seniai tau norėjau vieną reikalą pasakyti, bet vis nebuvo kaip. Kai viską papasakosiu, tu tikrai suprasi, kodėl nebuvo kaip. Žinau, kad man reikėjo seniai pasakyti, bet dabar tam ir namo nelaiku parvažiavau . . .

—    Žiūrėk, —- nutraukė ji mano ilgą įžangą, ir tą pačią akimirką pamačiau duobės paviršium prašliuožiančią šviesą. Keista ji tokia man pasirodė, kaip sužaibavimas.

—    Žmogus eina, — vėl šūktelėjo ji.

—    Tylėk, — sulaikiau.

—    Jis turi lemputę.
Tikrai jis lemputę turėjo ir buvo arčiau, negu buvau spėjęs susigriebti. Lemputė sustojo ant paties duobės krašto ir švietė tiesiai į mus. Vitalija atsisėdo ir pasitaisė skarelę.
—    Ar jūs pasiutot, — pasakė iš anapus lemputės. — Vitalija!

Balsas buvo kaip trenksmas po netikėto žaibo, ir aš sumišau. Mačiau, kaip sumišo ir Vitalija. Kalbantį užstojo šviesa, bet mums jo ir matyti nereikėjo. Tenai buvo Antanas, įsiutęs ir įžeistas.

—    Ką tu, po velnių, čia toj knisykloj veiki, Vitalija?

Ji palengva atsistojo, ir nesugavo ką pasakyti, o gal ir nieko sakyti nenorėjo.
—    O mandagiau šnekėti ar nemoki? — visiškai paprastai pasakiau. Taip ramiai ir paprastai, kad net pats nustebau. Aš jo visiškai nebijojau.

—    Kas čia toks mane mandagumo nori mokyti?

—    Nemalonu šnekėti su žmogum, kuris pyksta nepasiklausęs, kaip yra.

—    Su tavim, kumečio vaike, čia niekas ir nekalba. Vitalija, marš iš tos knisyklos!
Ji, pasiūbuodama, lipo iš duobės, ir Antanas pagavo jai ranką ir lempute švietė tiesiai į akis.

—    Dabar klaupk čia prie mano kojų ir pasakyk viską, kaip kunigui per išpažintį, ko čia atsiradai. Su tuo piemeniu rasiu paskum, o tu klaupk, jei ne — tai kaip kalę užspardysiu.

Suko jai ranką, versdamas prie žemės, ir nenustojo švietęs į akis.

—    Aš abu judu į tą duobę, kaip šunis.

—    Palauk, — nuostabiai ramiai pasakiau ir paėmiau jį už rankos.

—    Tu nelįsk. Čia mano reikalas, ir aš savo reikalus pats moku susitvarkyti.

—    Bet tu palauk. Kam ją dabar tampai? Kas ji tau, ir kas tu jai?

—    O kas tu čia? — klausimu atkirto ir kitos rankos alkūne norėjo pastumti į šalį, bet aš laikiausi jų abiejų rankų, ir pats pastūmimas nepasirodė toks baisus: dunksterėjimas alkūne krūtinėn, lyg kvapą trumpam akimirksniui užgniaužė, bet aš vėl buvau tvarkoj, ir ramumo nepamečiau.

—    Klausyk, Antanai, su muštynėmis nieko nepadarysi. Tu daug galvoji apie save, bet užmiršti, kad ir kiti yra žmonės. Tu nelaužyk tos mergaitės ir paklausyk, ką aš turiu pasakyti. Mes abu turim ką pasakyti. Vitalija nuo šiandien mano. Tu pats žinai, kad aš pirmiau ją mylėjau, negu tu panorai ją sau pasiimti, ir ji mane mylėjo ir tebemyli, ir kas iš to bus, kad tu ją vesi, o paskum ji pas mane ateis.

—    Ką tu dabar čia paistai? — jis buvo piktas, bet ir nustebęs.

—    Aš nieko nepaistau. Vitalija, einam, — pasakiau mergaitei.

—    Vite, ką jis čia paisto? — vis nepaleido jos rankos, bet ir nebelaužė.

—    Ne, Jonas nieko nepaisto. Aš maniau, bet dabar matau, kad iš mūsų poros nebus.

—    Aišku, Antanai, kad nebus. Ir dabar eik sau, ir mums leisk eiti sau.

—    Tai šitokie reikalai, — pats sau pro dantis iškošė, kažin ką svarstydamas, paskui nutęsiamai pridėjo: — Tariatės taip sau paprastai ir nueiti?

—    O kaip kitaip, — ramiai atsakiau. — Ar nori, kad muštųsi čia du vyrai iš universiteto?

Mažą akimirksnį jis nieko nepasakė. Jis nebeteko viso smarkumo, o gal velnią galvojo, bet aš nebegaišau:

—    Einam, — tvirtai pakartojau Vitalijai.

—    Paleisk, — pasakė ji.

Antanas užsimojo atgalia ranka su lempute tiesiai man į veidą, bet aš nenustojau žiūrėjęs ton vieton, kur lemputės atšvaiste pilkavo jo veidas.

—    Ir kas iš to bus, — šaltai pasakiau. Vitalija tylėjo, gal ji svyravo abejojime, gal
baimė suėmė gerklę, ir Antanas nedrožė, bet porą sekundžių taip pastovėjo, paskum švietė lemputę paverksnio pusėn, o pats dideliais žingsniais dingo tamsoje. Kai šviesa, aprašiusi nakties juodume lanką, nukrito ir užgeso, jo nebebuvo nei matyti, nei girdėti. Vitalija vėl stovėjo priešais ir vėl padėjo galvą ant peties. Tas buvo trečią kartą per nedaugelį minučių, bet kaip viskas buvo kitaip.

—    Kaip gerai, kad viskas tas atsitiko. Ar tu žinai, kad du mėnesius ir nevalgiau ir nemiegojau.   Viešpatie, kaip myliu tave, tu ryto rasos perle. Aš neturėjau dar gyvenimo, bet ir tas pats buvo nutrūkęs. Dabar aš vėl gyvas. Ne, aš tik dabar užgimiau ir žinau, kaip gyventi reikės. Ar tu žinai, kad man esi ir saulė ir baltas debesėlis miško juodume, atnešąs širdžiai laimę. Nežinau, ką tu jauti, bet esu tikras, kad mane šalia savęs bent pakęsti galėsi.

—    O, Jonuli, nekalbėk taip, — ir jos rankos atsirado ant mano kaklo, ir lūpos susirado lūpas ir vienos kitų paleisti negalėjo, ir smigo vienos kitosna gilyn ir gilyn, lyg jieškodamos amžino ir nenutrūkstamo ryšio.

Paskum turėjau pasilenkti, ir ji visą veidą nu j ieškojo švelniais lūpų palietimais.
—    Ir kaip tu galėjai taip pasakyti. Kaip tu galėjai pasakyti, kad tik pakęsti tave tegaliu, Jonuti, tu.

Man buvo baisiai nesmagu, ir aš ėmiau bučiuoti jai veidą ir tarp bučinių norėjau visiškai nuoširdžiai pasakyti, kaip yra:

—    Vitute, juk pati žinai, kaip buvo ligi pat paskutinio akimirksnio, ir kaip aš galėjau neabejoti. Žmogus, tu pati žinai, toks negeras, toks suktas, kad nejučia ir dėl paties geriausio pasidaro nebetikras.

—    Bet dabar tiki.

—    Tikiu, rasos lašeli.

—    Ir tikėsi visada.

—    Visada, debesėli mano.

Paskum susėdom ant tos pat duobės kranto, ji atrėmė nugarą man į krūtinę ir veidą priglaudė prie veido, o aš apglėbiau ją savo apsiausto skvernais.

—    Aš dabar tavo kūdikis, — sakė beveik tiesiai iš lūpų į lūpas.