METAI: PAVASARIS, VASARA, RUDUO, ŽIEMA, IR VĖL PAVASARIS |
PAVASARIS Tarytum rubinais, rėdos rožių krūmai, Ir toly skeldėja srovių suaižyti ledai — Ak, išsidraikė debesėliai — erdvių dūmai, Ar tai ne sapnas, kad į saulę tu skridai?... Bet grįžteli atgal — tik dykuma, tik pelkė Ir kryžiai, kryžiai — brolių kankinių kapai — Ir nesavy tu nori šaukt: Griaustini, skelki! — Tegu žmogaus prisikėlimą rykauja varpai!.. . VASARA Lyg mergina, keliavo vasara pro langus, Laukuos, kaip auksas, grikiai ir kviečiai — Tai tavo žemė ir beribiai dangūs — Prie pabaigtuvių skobnio renkasi svečiai. . . Bet žvilgteri atgal — lemtis tave išvijo gatvėn, O tavo žemėj — svetima, raji banda... Ir tu, kaip mariosna, pasineri skaudžion vienatven, Širdies tikrai dar taip negėlė niekada... RUDUO Lyg pykstantis dievaitis, rūsčiu balsu ruduo raudojo, O sodo topoliai, kaip tremtiniai, apskarę ir nuogi — Esi tu atskala poeto ir artojo — Ir vis dar laimės ilgesio ugnim degi ... Bet grįžtelki atgal — ar pats nesi, kaip medis Ne savo dirvoje, be lapų, be žiedų? — Klajoji patvoriu, lyg būtum aklas ir bežadis, O kur sustot? Kur dėt vargi našta skriaudų? ... ŽIEMA Daug sykių jau žiema veidan tau drėbė sniegą, Daug sykių jau namo tu kelio neradai — Rūta ir tulpė po pusnim taip saldžiai miega, O tu kančia ir sielvartu ledus tirpdai . . . Bet žvilgteri atgal—tokia bekraštė sniego drobė, Ar neužmigt po ja, kaip miega tulpės ir rūta? — Grobikai tėviškę ir motiną pagrobė — Ar gali dar sušilt širdis—našlaitė sutrempta?... IR VĖL PAVASARIS Tokia liūdna, tokia niauri naktis be galo! Ar niekad jau nekrykštaus erdvėj vyturiai? — Ak, saulė skrenda! Ir tavo siela pūgoj nesušalo — Ir Kalvio didžiojo kalvėj dar dega žiburiai! Neverk, žmogau! — Jisai grandis sudaužo, Jis greitai jau drugelių sparnelius praskleis! — Širdžių ledai sudegs ant saulės laužo — Pavasaris ateis! Pavasaris ir vėl ateis!... |