OFELIJA |
Dugne toks baltas smėlis. Ir aš guliu rami. O skaidrus vandenėlis Sruvena per akis. Žuvytės šmaikščios šoka, Blakstienus glosto man. Manęs tik nejieškokit, Nekelkite krantan. Vanduo ko verpetuoja, Lyg upė nebe ta? Gal ašara manoji, Žemėj nepalikta? Ir dugnas jau kaip kraujas, Ir tartumei ugnis. — Tai tiktai nesiliauja Nė čia skaudėt širdis. |