PRATIMINĖ LIET. KALBOS GRAMATIKA Spausdinti
Dr. A. šešptaukis, PRATIMINĖ LIETUVIŲ   KALBOS GRAMATIKA mokyklai ir namams. Bendrija, 1954.

Keista, kai palygini lietuvių gyvenimą Vokietijos stovyklose ir čia Amerikoj. Ten, kaip ir čia gyvenom išsimėtę po kelis tūkstančius ar net šimtus, bet kiekvienoj stovykloj turėjom lietuvišką pradinę mokyklą, lietuvišką gimnaziją su normalių Lietuvos mokyklų programomis ir ir vadovėliais. Čia ir pradinė e mokyklose sunku kad ir po pusvalandį lietuviškiems dalykams iškombinuoti. O vadovėliais vos dabar tepra-dėjome rūpintis, nors ir labai kukliais.

Dr. Šešplaukio gramatikėlė nedidelė, bet joje sudėta viskas — ir fonetika su morfologija, ir sintaksė, ir dar pratimai. Ir to turi užtekti ne tik pradinei, bet ir vidurinei mokyklai, žodžiu, visam gyvenimui.

Kai tokie nedideli reikalavimai statomi šių dienų lietuvių mokiniams, ir vadovėlių autoriams belieka prisitaikyti ir dėstyti tik svarbiausius, pagrindinius dalykus. Bet kas gi gramatikoj nėra pagrindiniai dalykai? Juk negali išleisti nei vienos kalbos dalies, nei vienos sakinio dalies, nei vienos linksniuotės ar asmenuotės. Tad tenka dėstyti apie viską, nors ir trumpai, nesileidžiant į smulkmenas. Bet čia iškyla rimta problema: kaip trumpinti, kad dėl trumpinimo nenukentėtų tikslumas bei aiškumas.

Daugelį dalykų autorius išdėstė trumpai ir pakankamai aiškiai, tačiau prie kai kurių dalykų norisi pateikti keletą pastabų, kurios gal pravers vadovėlio vartotojams ar ir pačiam autoriui naujos laidos reikalui.

Autorius vartoja senesnių vadovėlių terminologiją, kuri nėra visai nuosekli. Vartojami sudurtiniai garsai, sudurtiniai žodžiai, sudurtiniai taikai, sudurtinis veiksnys, sudurtinis papildinys ir t.t. Pirmiausia, kodėl sudurtiniai? Vadovėly aiškinama, kad sudurtinis priebalsis c yra sudėtas iš t ir s. Bet jeigu sudėtas, tai kodėl tada kiekvieną darinį, kuris yra sudėtas, nevadinti sudėtiniu? Būtų nuosekliau ir aiškiau. Juk sudėjimo sąvoka iš tikrųjų yra ir aiškesnė, negu sudūrimo sąvoka. Dūrimas dėjimo prasme daugeliui vaikų bus nežinomas, dėl to ir pats terminas bus nieko nesakantis.

Būtų gal dar pusė bėdos, jei tas terminas būtų nuosekliai vartojamas visoj gramatikoj. Bet to nėra. Iš kelių žodžių sudėtas veiksnys vadinamas sudurtiniu veiksniu, bet iš kelių žodžių sudėtas tarinys vadinamas suvestiniu tariniu, o iš kelių sakinių sudėtas sakinys vadinamas sudėtiniu sakiniu. Vadinas, turime tris terminus, kai visiškai užtenka tiktai vieno. Galima labai paprastai sakyti sudėtiniai garsai, sudėtiniai žodžiai, sudėtinės sakinio dalys, sudėtiniai sakiniai.

Panašiai darytina ir kitur. Jeigu kalbama apie pagrindinius ir šalutinius sakinius, tai nuoseklumas reikalauja kalbėti ir apie pagrindines ir šalutines sakinio dalis. Tada terminas antrininkės sakinio dalys atpuola. Iš tikrųjų terminas šalutinės dalys yra ir aiškesnis bei paprastesnis, negu antrininkės dalys.

Senas terminas ir bevardė giminė (būdvardžių, dalyvių). Dabar visur vartojama niekatroji giminė. Taip pat šiandien niekas nebekalba apie "šalutinius sutraukyinius sakinius".

Kalbant apie sudėtinį veiksnį, tarini ir pan'ldini. nuoseklumas bei aiškumas reikalauja, kad būtų kalbama ir apie kitas sudėtines sakin'o dalis. Juk gali būti sudėtinis pažyminys ir sudėtinės aplinkybės. Suprantamas autoriaus noras rašyti trumpai. Tačiau teks trumpumas, dėl kurio nukenčia tikslumas ir aiškumas, nėra pateisinamas. Jeigu autorius bent vienu sakiniu būtų pasakęs, kad sudėtinė gali būti kiekviena sakinio dalis, tada būtų išvengta nesusipratimo. Dabar galės kas pagalvoti, kad sudėtinių pažyminių ar aplinkybių visai nėra. Tuo tarpu pats autorius pratimuose duoda pavyzdžių, kurie kaip tik yra iš kelių žodžių sudėtos aplinkybės, pvz. nuo ryto iki vakaro (laiko aplinkybė), darbams dirbti, uogų rinkti (tikslo ir siekimo apl.), kiaulių neganęs sąlygos apl.), ar iš kelių žodžių sudėtas pažyminys priedėlis, pvz. baltas gražus dobilėlis (89 p.).

Dėl trumpumo nukenčia tikslumas ir aiškumas, aiškinant kreipinį ir dar kitus dalykus. Kreipiniu autorius vadina šauksmininko linksnį, bet jau nebenori pridėti, kad tas šauksmininkas dažnai turi savo pažymimųjų žodžių, kurie kartu su šauksmininku išskiriami kableliais. Kaipgi dabar mokinys turės atlikti pratimą, kuriame yra ir toks sakinys: ko verki sesele jaunoji? Pagal autoriaus aiškinimą, jis turėtų išskirti kableliais žodį sesele, kai iš tikrųjų čia reikalingas tik vienas kablelis.

Netiksliai aiškinama sutaptinių sakinių skyryba. Teisingai dėstoma, kad vienodos sutaptinio sakinio dalys skirstomos viena nuo kitos kableliais. Tačiau neteisingai, kai sakoma, kad "neskiriamos priešpaskutinė nuo paskutinės ar kai sakiny tėra tik dvi tokios dalys" (83 p.). Autorius nemato, kad jis pats sau prieštarauja jau pirmame pratimėlio pavyzdy: vėjas pūtė, šakas laužė, lapelius judino. Juk čia priešpaskutinė nuo paskutinės dalies kaip tiktai atskirta kableliu. Tokių taisyklei prieštaraujančių pavyzdžių yra ir kitur, pvz. 89-90 p.: miškas ūžia, verkia, gaudžia; nei sėja, nei pjauna, nei j kluonus krauna. Autoriaus aiškinimui trūksta vieno trumpo sakinė io, kad paskutinės dvi vienodos sakinio dalys neatskiriamos kableliu tik tam tikrais atvejais, bet ne visada.

Prieštaravimų ar klaidingų aiškinimų yra ir daugiau. Pvz. 76 p. sakinyje eina gaunąs, eina negaunąs dalyviai autoriaus vadinami veiksniais, bet 87 p. j!e vadinami šalutiniais sutrauktiniais sakiniais, nors čia jokio šalutinio sakinio nėra.

Tas pat sakinyje genamas bėk, duodamas imk (79 p.-. Čia dalyviai laikomi aplinkybėmis, bet 87 p. tie patys dalyviai tame pačiame sakiny jau šalutiniai sutrauktiniai sakiniai.

žodžiai žinoma, matyti vienur (80 p.) vadinami įterptiniais žodžiais, bet 87 p. įterptiniais sakiniais. Tokie žodžiai, kaip žinoma, rodos, sako, tiesa,  greičiau laikytini įterptiniais sakiniais nei įterptiniais žodžiais, o mano manymu, kaip ir mano nuomone, pasak jo, anot jo įterptiniais žodžiais. Čia autorių bus suklaidinę seni (Rygiškių Jono ir kiti) vadovėliai, kur tie dalykai yra sumaišyti. Kadangi vadovėlis yra knyga, kuria turės vadovautis ne tik mokiniai, bet ir mokytojai ar net nemokytojai, tai čia reikėjo surašyti visus įterptinius žodžius, kurie išskiriami kableliais; juo labiau, kad jų nėra daug.

Iš atskirų dalykų pastebėtini šie. Reikėtų kalbėti ne apie skiemenų, bet apie žodžių kirčiavimą (14 p.), nes kirtį tegali turėti žodis, bet ne skiemuo, žodžiai baltosioms, skaniosioms (35 p.) kirtį turi antrame, ne pirmame skiemeny. Sakiny: pirksiu knygą sesutei (79 p.) naudininkas sesutei nėra tikslo aplinkybė, bet papildinys. Sakiny: dirvoj auga rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, linai (90 p.) joks dvitaškis nėra reikalingas.

Kalbėdamas apie "sudurtinius veiksmažodžių laikus" (65 p.) autorius aiškina ir asmenuoja tik atliktinių laikų pavyzdį, o pradėtinius kažkodėl pamini tik pastaboj, lyg visai nesvarbų dalyką. Kitoj pastaboj rašoma, kad "kartais vartojamas atliktinis būsimasis laikas, pvz. aš būsiu buvęs sakęs". Iš to atrodo, lyg ta tik viena būsimojo atliktinio laiko forma tėra vartojama, ir tai tik kartais. Pratimuose (66 ir 68 p.) tėra beveik tik išimtinai ilgų sudėtinių formų (su dviem dalyviais) pavyzdžiai. Vadinas, pratimas skiriamas pamokyti tam, kas užsiminta tik pastaboj, kas nelaikoma svarbiu dalyku, bet nėra pratimo pagrindiniam dalykui, kuris aiškinamas pačiame skyriuje. Turėtų būti atvirkščiai.

Nepaisant šių trūkumų, vadovėlis mokykloms labai pravers, nes darbas vargo mokykloje ir dar be vadovėlio tikrai yra vargingas.