LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJA Spausdinti
1. Enciklopedijos svarba lietuviškajai kultūrai.

Tarp visų darbų, atliktų tremties metu, L. E. leidimas užima vieną iš svarbiausių vietų: tai knyga, kuri savo apimtimi ir savo reikšme toli pralenkia visas kitas knygas, nes joje koncentruotai renkama ir dokumentuojama ne tik kas lietuvių tautos sukurta visose kultūrinių vertybių srityse, bet ir visos žmonijos kultūriniai laimėjimai. Dėl šių priežasčių L. E. atsistoja visų mūsų tremty leidžiamų knygų priešakyje ir reikalauja ypatingo rūpestingumo ir atsakomybės tiek iš redakcijos kolektyvo ir bendradarbių, tiek iš leidėjo bei prenumeratorių: tik visų darniu bendradarbiavimu L. E. taps tuo didžiuoju paminklu tremties gyvenimui įprasminti ir tautos egzistencijai stiprinti.

2. Bendras L. E. pobūdis bei jos kryptis.
Cia neturime tikslo vertinti visos Enciklopedijos, o tik dvi šakas joje — teologiją ir filosofiją. Vienam autoriui neįmanoma paliesti visas šakas. Tai galėtų atlikti tik atitinkamų specialistų kolektyvinis vertinimas. Tačiau norime bendrais bruožais paliesti, kokios vertybės Enciklopedijoje surinktos ir koks jos pobūdis apskritai. Kalbant apie bendrąjį pobūdį, tenka liesti tik esminiai dalykai — medžiaga, jos apdirbimas bei pagrindinė kryptis, o mažiau tenka nagrinėti pobūdis ir ypač techniškoji pusė.

Žiūrint į Enciklopediją šiuo esminiu žvilgsniu, svarbu, koks jos objektyvumas ir preciziškumas dalykų aptarime ir jų vertinime; koks temų parinkimas ir jų formulavimas, kiek jes reikšmingos ir kiek padeda skaitytojui reikalingų žinių surasti bei jas suprasti. Nuo šių dalykų kaip tik priklauso Enciklopedijos kokybė ir jos vertė.

Reikia pripažinti, kad redakcinis kolektyvas ir bendradarbiai daro visa, kad dalykų aptarimo objektyvumas būtų išlaikytas. Į patį redakcijos kolektyvą ir bendradarbiais pakviesti įvairių pasaulėžiūrų bei nusistatymų žmonės, geri savo dalykų žinovai, kurie laiduoja visapusišką dalykų pažinimą, o pačioje Enciklopedijoje yra ne tik katalikų ir protestantų teologijos skyriai, bet ir visa medžiaga aptariama Vakarų krikščioniškosios kultūros dvasioje. Nors šis objektyvumas žymus jau nuo pirmojo tomo, tačiau ypač jis išryškėja su ketvirtuoju tomu, kur svarbesnieji straipsniai parašyti kelių autorių, tuo būdu garantuojant didžiausią objektyvumą.

Temų parinkimas ir jų formulavimas nėra atsitiktinis, bet pagal tam tikrą planą. Daugiausia stengiamasi duoti lituanistinių dalykų ir jie plačiausiai aptariami. Cia įvesti visai nauji dalykai, liečia rezistenciją, pvz., Dainavos apygarda, ir laukiama dar naujų apie emigraciją bei antrojo pasaulinio karo eigą, kurių senoje E. negalėjo būti. Duodant daugiau vietos lituan'stikai, turėjo būti sutrumpinti arba visai išleisti kai kurie svetimieji dalykai, turintieji mažiau reikšmės, bet užtai patys stambieji dar ryškiau aptarti. Ypač tai žymu menininkų ir rašytojų aptarimuose.

Išeinant naujiems tomams, pastebimas vis didesnis atsipalaidavimas nuo senosios Enciklopedijos ir ėjimas savarankišku, originaliu keliu. IV tome net 80% visų straipsnių visai iš naujo parašyta ir sutelktas gausus būrys bendradarbių, stovinčių mūsų intelektualinio gyvenimo viršūnėse. Visa tai leidžia manyti, kad Enciklopedija eis ir toliau, nors bus ir išsibaigęs senasis jos pagrindas.
3. Teologiia ir filosofija L. Enciklopedijoje.

Katalikų teologijos skyrių redaguoja kun. dr. J. Vaišnora, MIC, filosofijos — dr. J. Girnius, kuris įeina į redakcinį kolektyvą ir redaguoja atskirus tomus.

Šių skyrių redaktoriams tenka sunki ir atsakinga pareiga: sukurti teologijos ir filosofijos mokslų terminologiją, duoti šių mokslų sričių aptarimus ir parodyti jų išsivystymą bei laimėjimus. Kurti teologijos ir filosofijos terminologiją, žinoma, yra specialių žodynų ar leksikonų, o ne bendrosios enciklopedijos reikalas, tačiau mes tokių žodynų neturime ir vargu ar ateityje turėsime, todėl mums šioje srityje teks tenkintis bendrosios enciklopedijos žiniomis.

Ką pasakėme dėl Enciklopedijos linkmės apskritai, tinka ir teologijai bei filosofijai. Ir čia siekiama objektyvumo, gero dalykų aptarimo, paliečiant visas šiems mokslams priklausomas sritis ir plačiau iškeliant dalykus, surištus su lietuvišku religiniu bei filosofiniu gyvenimu. Šia prasme yra iškelta visa eilė naujų žmonių,   įsigijusių   mokslo   laipsnių Vokietijoje, norg jiems dėl ypatingų tremties sąlygų nėra tekę žymiau pasireikšti teologijos ar filosofijos moksluose ar tų mokslų institucijose. Asmenų aptarime yra didelis skirtumas tarp pirmųjų trijų tomų ir ketvirtojo. Tam pailiustruoti tinka vysk. Bučio ir prel. Dambrausko aptarimai. Vysk Bučio išskaičiuojami įvairūs darbai bei pareigos, nesistengiant jį įjungti į to meto kultūrinį gyvenimą ir iškelti jo reikšmę įvairioms kultūros sritims, tuo tarpu prel. Dambrauskas jau plačiai aptariamas net keturių autorių, vertinamos jo darbo sritys ir iškeliama jo reikšmė įvairiems mokslams bei Lietuvos kultūriniam gyvenimui apskritai. Tai teigiamas posūkis Enciklopedijos tobulinimo kelyje.

Teologija aptariama tradicinės tomistinės filosofijos rėmuose, ir čia visą eilę svarbių straipsnių yra davęs pats skyriaus redaktorius kun. dr. J. Vaišnora, pradedant šv. Sosto pirmuoju nuncijum Lietuvai arkv. Bartoloni, Benediktais, popiežiais bei šventaisiais, baigiant dalykiniais įvairių sąvokų aptarimais, kaip Bazilika, Bizantijos kanonų teisė, Codex iuris canonici, celibatas, bei kitais, kurių sąrašai pridėti kiekvieno tomo pradžioje. Jam yra talkininkavę savo svarbiais straipsniais kun. dr. V. Rimšelis, kun. dr. V. Gidžiūnas, kun. dr. P. Gaidamavičius ir kun. dr. P. Celiešius.

Liečiant teologiją, yra skirtumų, lyginant pirmąjį tomą su paskutiniaisiais. Pirmame tome teologijos dalykai palikti tie patys, kaip ir senojoje enciklopedijoje, su nežymiais pakeitimais bei sutrumpinimais. Aptariama daugiausia pagal šv. Tomo filosofiją, kuri sudaro katalikų teologijos pagrindus ir yra popiežių įsakyta laikytis kunigų seminarijose ir teologijos fakultetuose. Tačiau popiežiai, įsakydami laikytis tomistinės filosofijos principų, neįsako laikytis jos klaidų. Juo labiau tokių klaidų neturi laikytis bendroji enciklopedija. Prie tokių tomistinių klaidų reikia priskirti "apreiškimo" sąvokos susiaurinimas ir suvedimas jos vien į proto veiksmą. L. E. rašoma: "A siekia suteikti ne pilną visų antgamtinių tiesų pažinimą, o tik duoda žinių, jog tokių esama, kad jos paskui kaip paslaptys būtų tikėjimu priimamos", čia apreiškimas suvestas "į davimą žinių" apie Dievą ir dieviškus dalykus, reikalingus išganymui. Atitinkamai šiai sampratai, tikėjimas yra "proto pritarimas" šioms žinioms.

Šioks apreiškimo suracionalinimas yra neleistinas jo susiaurinimas: apreiškimas nėra tik žinių davimas, bet paties Dievo atsiskleidimas žmonėms, o tikėjimas yra šio dieviško atsiskleidimo priėmimas, žmogaus atsiskleidimas Dievui. Tikėjimas yra ne vien protinis, bet egzistencinis žmogaus veiksmas, angažuojąs visas sielos galias, visą žmogų. Pozityvus apreiškimas nėra "papildymas", praplėtimas gamtinio apreiškimo, bet visai nauja apreiškimo rūšis, įprasminanti ir pagrindžianti gamtinį  apreiškimą.

Apokalipsė (šv. Jono Apreiškimo knyga) aptariama visai pagal pozityvistinę religijos sampratą. Nors ap-tarties pabaigoje paminėtas kun. V. Bagdanavičiaus studija apie Apokalipsę "žmonijos likimas šv. Jono apreiškimo knygoje", tačiau Apokalipsės aptarimas paneigia šios knygos turinį. L. E. rašoma: "Knygos alegorijos yra kilusios iš bendro apo-kaliptiško padavimo ir paties autoriaus vaizduotės". Tuo tarpu kun. V. Bagdanavičius rašo: "Įvairių Kristaus pažyminių suderinimas čia toks kontrastingas, toks nesavas žmogaus vaizduotei (m. p.), kad vargiai ar rastume žemėje tokį rašytoją, kuris panašiais vardais norėtų puošti savo kūrybą, šv. Jono apreiškimo knyga yra kilusi ne iš žmogaus vaizduotės ar natūralių pomėgių, bet iš Dievo". Šiais žodžiais yra nurodytas kelias pačiai Apokalipsei ir jos palyginimams aiškinti.

Kad liekant tradicinės scholastinės filosofijos ribose, bet atbaigiant ją naujais filosofijos mokslo laimėjimais, galima dalykus visapusiškai aptarti, matyti iš tame pačiame įdėtų "amžinybės" ir "antgamčio" ap-tarčių, kur apimta visapusiškai šios sąvokos, pasinaudojant ir kitų teologų (Dun Skoto), ne vien tomistų nuomonėmis.

Gerai, kad duodami kai kurių teologinių sąvokų platūs lituanistiniai aiškinimai, pvz., bažnyčios, deivės, dievaičio, tačiau šie aiškinimai neturi nustelbti šių sąvokų religinės bei teologinės prasmės. Geru pavyzdžiu čia gali būti "dangus", kurio duodama ne tik astronominė, bet ir teologinė aptartis. Kalbant apie apologetiką, būtų buvę gera atskirais straipsniais aptarti lietuviškuosius apologetus — Bučį, Dambrauską bei kitus. Suskirstant sudėtingesnius dalykus j atskiras dalis ir apžvelgiant juos keliese vietose, išvengiamas atskirų straipsnių ilgumas ir daugelis dalykų labiau išryškėja, jei suminimi atskiromis antraštėmis bei pavadinimais.

Visumoje tačiau tenka pripažinti, kad teologiniai dalykai aptarti dideliu rūpestingumu tiek savo terminologija bei formulavimais, tiek temų parinkimu bei jų aptarimu. Nė vienas, kuriam rūpi lietuvių teologinė terminologija, negalės apsieiti be L. E. surinktos gausios medžiagos.

Filosofijos medžiaga, palyginant su teologiškąja, aptarta daug trumpiau, konspektyviškiau ir preciziškiau, tačiau ryškiai koncentruotu būdu pateikia visa, kas šioje srityje būtina žinoti. Ypač čia geri ir vispusiški atskirų fiosofų aptarimai, pvz., Bergsono, Berdiajevo, kur išryškinamos jų idėjos ir parodoma jų įtaka vėlesniam filosofiniam galvojimui, pailiustruojant tai atitinkamais veikalais bei gyvenimo faktais. Aptariant atskirus filosofinius dalykus, duodama ne tik jų sąvokinė samprata, bet stengiamasi rasti šių sąvokų ryšį su gyvenamuoju metu ir net kultūriniu gyvenimu apskritai, pvz., aptariant blogį ir sisteminant įvairias blogio rūšis pagal jo metafizinę, fizinę ir moralinę sąrangą, rašoma: "Kaip gėris moraline prasme yra visų pirma meilė, taip B. moraline prasme yra savanaudiškumas, uždarumas bei nejautrumas artimui. Nedaryti gero — tuo pačiu jau B. atsiduoti... Niekada nelaikyti savęs gerais ir niekada kitų nelaikyti blogais — tokia yra tiesa žmogui, nenorinčiam pačiam virsti B. pasaulyje išsiskleidimo versme". Ne tik blogis aptariamas, bet iškeliamas praktiškai pedagoginė mintis, liečianti gyvenimą.

Kai kur šis noras filosofines sąvokas surišti su gyvenimu gali nustelbti patį aptariamąjį dalyką. Tai galima įžiūrėti "ateizmo" aptarime. Čia trumpai pasakoma, kad ateizmas yra Dievo buvimo neigimas, ir tuoj pereinama prie jo reikšmės gyvenimui, kur teigiama, kad viduriniais amžiais ateizmas buvęs mirtimi baudžiamas nusikaltimas, tačiau naujaisiais laikais išaugęs į didelę gyvenimo jėgą ir filosofijoje iškilęs "metafiziniu humanizmu", teigiančiu "dvasinį žmogaus savitumą", o Dievo nebuvimą laikančiu pačia žmogaus "laisvės ir kūrybos sąlyga".

čia perdaug vietos skirta "gyveni-miškajai" ateizmo pusei ir išleista sisteminė jo dalis. Reikėjo ateizmą bent suskirstyti j praktiškąjį, kuris neigia Dievą savo gyvenimu, ir teoretiškąjj, kuris neigia Dievą teoriniu protavimu, išplaukiančiu iš tam tikrų pasaulėžiūrų: materializmo, pozityvizmo, monizme, ar iš tam tikros žmogaus sampratos, vad. metafizinio humanizmo. K. Joel straipsny "Ateistų tikėjimas", peržvelgęs visą ateizmo istoriją, daro tokias išvadas: Nėra tikrų ateizmo filosofų, kaip nėra tikrą materialistų, tikrų sielos neigėjų. Tie, kurie amžiais buvo ateistais vadinami, nebuvo Dievo neigėjai, bet buvo tik neigėjai tam tikros Dievo sampratos bei tam tikro Jo paž'nimo būdo. Tie, kurie save ateistais vadinasi, nėra teoretiški   Dievo    neigėjai,   bet    praktiški prieš jį kovotojai antiteistai, kurie kovoja prieš Dievą vardan laisves, neigdami varžtus ir ribas, dogmas ir autoritetą ( Antibarbarus, 188 psl. Jena 1914). Ir stebėtina, kad tokie ateizmo teoretikai, kaip N. Hartmann ir P. J. Sartre, į šią Joelio kategoriją įeiną, nepajėgia Dievo buvimo paneigti, bet gali tik prieš Jį kovoti vardan "laisves ir kūrybos".
Iš šios apžvalgos viena aišku: juo giliau į ateizmą žvelgiame, juo jo sąvoka siaurėja. Tuo pačiu mažėja jo gyvenimo jėga ir filosofinis pagrindimas. Šia prasme vargu ar galima teigti, kad ateizmas viduramžiais buvo "mirtimi baudžiamas nusikaltimas", nes ateizmo kaip pasaulėžiūros tada nebūta, o bausta tik už erezijas. Griežta prasme ateistai yra tik nihilistai. Nihilizmas gi yra paties gyvenimo paneigimas.

Visumoje tačiau filosofines tendencijos aiškios, tikros ir preciziškos, gerai nusakančios dalyką ir duodančios visapusišką jų aptarimą. Čia mažiausiai pasinaudota senąja enciklopedija, beveik visi dalykai stengtasi duoti nauji bei naujai pertvarkyti. Tam tikslui redaktoriaus suorganizuota gerų bendradarbių, kurie laiduoja šios šakos išlaikymą atitinkamame lygyje ir rimtyje. Siekiant populiarumo, čia mažiausiai nusikalsta, nors visiškai jo neišvengta, kaip matyti iš iškeltų pavyzdžių.

5. Baigiamosios pastabos.
Jei čia plačiau sustojome prie kai kurių teologinių ir filosofinių klausimų, tai norėjome iškelti naujosios enciklopedijos pobūdį ir padaryti išvadas, liečiančias tolimesnį jos redagavimą.

Pirmiausia tenka pabrėžti, kad šiandien jau negalima pasitenkinti tais teologiniais ir filosofiniais dalykais, kurie buvo senojoje enciklopedijoje. Daugelį dalykų tenka iš naujo parašyti pagal šių mokslų sričių paskutiniųjų metų laimėjimus. Redakcija šiuo keliu ir eina, duodama visą eilę originalių straipsnių ir senuosius nauju žvilgiu nušviesdama, šia prasme L. E. nuolatos tobulėja.

Plačiai išsišakojus mokslams, joks žmogus negali visų jų apimti, bet tik paprastai kokią nors jų dalį — savo specialybę. Todėl teigiamai reikia vertinti redakcijos kolektyvo nutarimą palikti atskirų sričių redaktoriams pilną laisvę savo apimamosios srities ribose. Tik šioks nusistatymas gali užtikrinti objektyvų ir visapusišką liečiamųjų dalykų aptarimą.

Duodant pirmenybę lituanistiniams dalykams ir juos plačiai aptariant, dera atsiminti, kad lietuviškoji kultūra yra dalis Vakarų kultūros. Ir mūsų kalba, ir istorija, ir literatūra, ir senoji religija turi ryšį su kitų tautų šios kultūros sritimis ir be jų būtų nesuprantamos. Laikantis vien lituanistikos rėmų, daugelio dalykų aptarimas išeitų siauras ir vienpusiškas. Šia prasme pasiteisina bendrosios enciklopedijos leidimas, nes bendrosios žinios reikalingos ir patiems lituanistiniams dalykams suprasti ir juos pilnai aptarti.

Apžvelgiant pirmųjų temų teologinę ir filosofinę medžiagą, negalėjome leistis į smulkią šių skyrių analizę, bet teko tenkintis tik bendrųjų bruožų ir stambiųjų klausimų iškėlimu. Tačiau ir iš jų matyti, kad teologiniai ir filosofiniai, kaip ir apskritai visi L. E. liečiamieji dalyką, aptarti su didele darbo meile, rūpestingumu ir aptartiems dalykams atitinkama rimtimi bei gilumu. Jei į kai kurių dalykų aptarimus kritiškai pažiūrėjome, tai lietėme enciklopedijos linkmę, o ne jos lygį. Lygio atžvilgiu, kiek tai liečia teologiją ir filosofiją, ji niekur neatsilieka nuo senosios enciklopedijos, o naujųjų temų formulavimais bei aptarimais ją žymiai pralenkia. Visa tai pateisina tą didįjį darbą, kurį atliko redakcijos kolektyvas, leidėjas ir bendradarbiai, ir duoda stiprų pagrindą pradėtajam darbui žengti iki laimingos pabaigos.