ŽVILGSNIS l 1971 METUS |
Parašė Juozas Girnius |
Simas Kudirka išbudino 1970-tieji metai slinko gana rutiniškai, o tautinio vieningumo atžvilgiu — ir gana nelemtai. Juo toliau, juo visur akivaizdžiau ryškėja laiko tekmėje neišvengiamas mūsų išeivinių pajėgų išsekimas. Kasmet mūsų eiles retina mirtis, vis labiau daugelį ima slėgti amžius, o iš jaunosios kartos tik maža dalis pereina į aktyvią lietuviškojo gyvenimo viduriniąja kartą. Rodos tai viską tai matant, turėtų būti akivaizdu, jog tokiomis sąlygomis visų esamų pajėgų sutelkimas yra gyvybiškai imperatyvus: prieš didesnius uždavinius stovime, negu turime pajėgų jiems vykdyti. Tačiau, likimo ironija, juo labiau būtina susitelkti vieningam darbui, juo aistringiau kiekviena proga leidžiamės į bergždžią erzelį, lyg jau ir tuščia savitarpio kova būtų reikšminga veikla. Jau pačioj pereitų metų pradžioj vėl iškilo ALTos ir LB Įtampa dėl ALTos pretenzijos į Vasario 16 minėjimų aukų monopolį. 1968 - Lietuvos laisvės kovos metais — buvo bandyta ieškoti susitarimo,. sudarant Jungtinį finansų komitetą. Deja, ALTa liko šalia jo. Nepavykus susitarti šiam komitetui tepasisekė surinkti numatytos sumos nepilną trečdalį. Žinoma, nebuvo įmanoma įvykdyti ir numatytų darbų. Bet kai LB pirmininkas pernai vėl iškėlė jungtinio fondo reikalą, ALTos pirmininkas, "politiškai" užsimiršęs, šį siūlymą atmetė savo pačių sukurtu pagrindu: "Priežastis — turimoji praktika. Prisimenam 1968 m. jungtinio fondo nesėkmes" (Dirva, 1970.11.11). Nėra ko bekomentuoti . . . Neišvengė įtampos nė pati šio krašto LB. Tam tikra spaudos dalis jau seniai veda aštrią kampaniją prieš LB ir jai vadovaujančius asmenis, arba "gindama" ALTą, arba puldama "frontininkų" (rašoma kabutėse, nes jais paverčiami ir nefrontininkai) įsiviešpatavimą. Bet pernai, ypač LB tarybos rinkimuose, prasiveržė ir vidinė įtampa. Aštriausias jos pasireiškimas buvo akįratininkų skleistas rinkiminis lapelis, kuriame drauge buvo pasisakoma "už fair play normas lietuvių gyvenime" ir "primygtinai" raginama nebalsuoti už kelis nurodomus asmenis kaip "neapykanta nuodijančius lietuvių santykius". Kad toks šių asmenų apkaltinimas ne visus įtikino, rodo pats faktas, jog dauguma jų buvo vis vien išrinkti. Iš toliau sunku spręsti, kiek kas meilės kupini ir kiek kas neapykantos pritvinkę. Bet aišku, kad toks naujas rinkiminės agitacijos metodas nebuvo fair play, nes savaime jis nuodijo bendruomeninę dvasią. Pasisakome dėl šio metodo principiškai, o ne spręsdami, kas kur buvo vertingiausi kandidatai į LB tarybą. Pasisakome, turėdami prieš akis, kokį pasipiktinimą šis metodas pagrįstai sukėlė, kai Australijoje akiratininkų metodu pasinaudojo "antroji šalis". Kas vienur nėra fair play, tas lygiai visur nėra fair play. Pagrindinė poliarizacija paradoksiškai vyksta dėl tautinio solidarumo, būtent dėl santykio su pavergtosios tėvynės lietuviais. Vc. Daunoro koncertai šią poliarizaciją daugely kolonijų buvo pavertę masės "mūšiais". VLIKui "atkreipus dėmesį", o ALTai griežtai įspėjus "lietuvių patriotinę visuomenę", klausimas buvo nelemtai suabsoliutintas: kai vieni nuėjimą į Lietuvos solisto koncertą laikė patriotine pareiga, tai antri — patriotizmo išdavimu. Taip absoliučiai klausimą pastačius, kova dėl Daunoro faktiškai tapo "mūšiu" dėl veiksnių, lyg nueiti į jo koncertą būtų reiškę jau išsižadėti ir nepriklausomos Lietuvos. Nėra kalbos, tokia poliarizacija patys vykdėme tai, ko priešas ir siekia, būtent — sukelti vienus prieš antrus. Užuot blaiviai, realiai dalykus ėmę ir ramiai svarstę skirtingus jų vertinimus, tuojau aistringai šokame piktintis — lygiai iš abiejų pusių! Kai vieniems evangelija tampa "bendravimas", nepaisant, su kuo ir kaip bendraujama, tai ryšiui su tėvyne pagrindine kliūtimi ima atrodyti nebe okupantas, o "veiksniai". Kiek vieni iš aukšto žiūri į kitų "tamsumą", tiek antri visur įžiūri komunistų ranką. Todėl ir ima, lyg pablūdus, vieniems visur vaidentis "veiksniai", o antriems — komunistinė infiltracija. Tokioj nuotaikoj nenuostabu, kad kovos objektu buvo tapusi net "Grandinėlė", o J. Mekas šoko H. Nagiu piktintis. Galima ir kritiškai žiūrėti į "Akiračių" antiveiksninę poziciją, bet vargu ar tik humoru galima laikyti jų išvertimą "Maskviračiais". Negalime nesistebėti, kai iš neseniai pasirodžiusio politikos ir kultūros žurnalo "Naujosios Vilties" patyrėme, kad ir savo žurnale spausdiname "aiškiai komunistų pakištas mintis" (p. 143). O kai toliau tame pačiame žurnale skaitome apie "Akiračius" kaip apie "naują aiškiai prokomunistinį leidinį" (p. 144), tegalime suabejoti klausimu: ar ne tokia laikysena ir teikia tam tikro pagrindo "Akiračiams"? Tai visa apžvelgdami, nieku būdu nenorime savo ruožtu dar pakurstyti poleminę ugnį. Priešingai, konstatuojame tai klausdami: ar ne per lengvai leidžiamės svaigintis poleminio įkarščio dūmais? Tik metų pabaigoje vėl prablaivėjome. Pirmiausia visus išbudino tėvo ir sūnaus Bražinskų lėktuvu pabėgimas į Turkiją. Iš lietuviškos spaudos tik "Vienybė" (XI.6) drįso šaipytis, kad veiksniai iš šių "vyrukų", sukombinavusių svetimos valiutos, daro "didvyrius" (į kabutes šį žodį ėmė pati straipsnio autorė P. Lapienė). Nesą ko kalbėti, kad Bražinskai bėgę, siekdami laisvės, nes "juk tuo pat tikslu dar daugiau žmonių bėga iš Amerikos". Gali nusibosti bet koks kraštas, kaip nusibosta ir laisvė. Tačiau vienas neužgrindžiamas skirtumas: laisvą kraštą galima laisvai ir palikti. Tik iš ten tenka bėgti, kur nėra tokios laisvės. Jei kam dar maža buvo Bražinskų, akis atvėrė laisvėn besiveržusiu Simo Kudirkos tragedija. Rusų jūrininkų šiurpus brutalumas, o amerikiečių pareigūnų moralinis bukumas sukėlė pasipiktinimą ir JAV, ir kitų kraštų spaudoj. O lietuvius savo tragišku likimu S. Kudirka ne tik sukrėtė, bet ir sujungė. Bendras jo užjautimas lyg tirpdyte ištirpdė visas ankstesnes priešybes ir suvedė draugėn visų pažiūrų ir visų kartų lietuvius. Visi vieningai dalyvavome protesto demonstracijose dėl S. Kudirkos išdavimo rusams. Daug kur joms vadovavo kaip tik jaunoji karta, kurios atsparumu okupanto vilionėms ar aplamai patriotizmu kai kurio senimo buvo pradedama abejoti. Kad visa ankstesnė poliarizacija lyg tirpte sutirpo S. Kudirkos tragedijos bendrame lietuviškame pergyvenime, rodo, jog tikro pagrindo ji ne daug ir turėjo. Tik nereikia skubėti su piktinimusi, vieni antrų teisimu ir pagaliau kvietimu "apsivalyti nuo šio irzlaus, pretenzingo ir mūsų tautos priešui pasitarnaujančic elemento". Toks nusiteikimas negali ne tik naujos, bet ir jokios vilties žiebti. Vienas ekstremizmas temaitina kitą ekstremizmą, lygiomis kurdami poliarizaciją (dažnai — be pagrindo net patys jos nenorėdami). Todėl lygiai visiems reikia mažiau žodinio aistringumo bei kovin gumo, o daugiau minties blaivumo — ne "at viriau", o atsakingiau į dalykus žvelgti. Pa grįstai galima stebėtis cituotuoju kvietimu "apsivalyti". Bet ne be jokio pagrindo ir jis at sirado: jei tam tikras "atvirumas" mažiau bū tų reiškęs kitiems panieką, tai greičiausiai ne būtų galvon atėjęs nė toks kvietimas "apsivalyti". S. Kudirkos tragedijai išbudinus mūsų są žines, "apsivalėme" nuo vieni antrų Įtarinėjimt ir atstatėme savo tarpe lietuviškąjį pasitikėji mą. Bet kaip ilgam? Duok, Dieve, kad pergy ventasis tautinis solidarumas greit vėl neišblės tų, kad taip pat vieningai teiktumėmės visiem lietuviškiems darbams, kaip visi vieningai reiš kėme S. Kudirkos užjautimą. Visuomeniniame gyvenime VLIKo darbų bare atžymėtinas radijo ryšio su kraštu suintensyvinimas: galutinai su tvarkytas po penkerių metų atgaivintos lietuviškos programos transliavimas iš Madrido i nuo liepos 1 pradėtas Sibiro lietuviams programos transliavimas iš Manilos Filipinuose. Be vis užtrunka numatytųjų leidinių Lietuvos klausimais parengimas. O skaitant metinio seim Čikagoje nutarimus, kurių daugumą sudaro ; vairios padėkos, pasigendame aiškesnio pasi sakymo tautinio solidarumo (tiek išeivių tarpe, tiek su tėvyne) klausimu. Norint išvengti pernai vykusių kovų pasikartojimo, visiems būtina žinoti VLIKo šiuo klausimu aiškų nusistatymą. Antraip, kaip kas nori, taip sau ir aiškinasi "veiksnių" pažiūrą, ar vieni gindami, ar antri puldami. ALTa pernai buvo susirinkusi Čikagoje jau trisdešimtajam metiniam suvažiavimui. Atsisakius E. Bartkui, nauju pirmininku išrinktas dr. K. Bobelis. Jam tenka sunkus uždavinys išvesti ALTą iš dabartinės stagnacijos — bylinėjimosi su LB dėl Vasario 16 aukų ir nuolatinio urzgimo, kai kiti ko nors imasi. JAV LB šeštosios tarybos rinkimuose dalyvavo 8473 balsuotojai. Anksčiau buvo tokie skaičiai: 1955 balsavo 6916, 1958 — 4137, 1961 —4648, 1964 — 7566, 1967 — 9124. Atoslūgis nedidelis. Nauju tarybos pirmininku tapo V. Kamantas (buvo dr. P. Vileišis), valdybos — V. Volertaas (buvo Br. Nainys). Ramiai. nors nelengvai savo darbą tęsia "šalpos" veiksnys" — kun. V. Martinkaus pirkaujamas BALFas. Pernai jis turėjo savo XV seimą Bostone. 25 metų darbo apžvalgą pateikė dr. D. Jasaičio redaguotoj knygoj "Balfas". "Kultūros veiksniu" vis kasmet ryškiau iškyla Lietuvių fondas. Pereitais metais įvairiems kultūriniams reikalams jis galėjo skirti jau 34000 dol. Pasitraukus iniciatoriui ir pagrindiniam organizatoriui dr. A. Razmai, LF valdybos pirmininku išrinktas dr. K. Ambrozaitis; tarybos pirmininku perrinktas dr. G. Balukas.
Didžiausi susitelkimai pereitais metais buvo katalikų suvažiavimas Romon į lietuvių koplyčiosi Šv. Petro bazilikoje šventinimo iškilmes, ateitininkų kongresas Čikagoje ir LKMA suvažiavimas Toronte. Skautai, be įvairių kasmetinių stovyklų, pernai surengė akademinę savaitę Dainavoje ir sušaukė studijinį vadovų ir vadovių suvažiavimą Clevelande. Trimečio kadencijai korespondenci-niu keliu išrinkta nauja vadovybė. LSS tarybos pirmininku perrinktas A. Saulaitis, skautų brolijos vyr. skautininku išrinktas P. Molis, skaučių seserijos vyr. skautininke — L. Milukienė, ASS vadijos pirmininku — L. Grinius. PLB valdyba buvo sušaukusi trečiąjį JAV ir Kanados LB darbuotojų, laikraštininkų ir radijo valandėlių vedėjų sąskrydį. Jo proga įvyko ir žurnalistų konferencija. Mokytojai buvo susirinkę į savo IV studijų savaitę. Inžinieriai (PLIAS ir ALIAS) savo X suvažiavimą buvo sušaukę Toronte (platesnis aprašymas rugsėjo numery). Ohio lietuvių gydytojų draugija minėjo dvidešimtmetį, savo metinę (jau keturioliktąją) kultūrinę premiją ji pernai paskyrė prof. A. Maceinai. Iš politinių organizacijų pernai savo trimetinei konferencijai buvo susirinkę krikščionys demokratai. Centro komiteto pirmininku perrinktas A. J. Kasulaitis. Plėsti ryšiui su kitataučiais pradėtas leisti informacinis leidinukas "Christian Democratic Bulletin". Frontininkai (LFB) turėjo savo tradicinę studijų ir poilsio savaitę Dainavoje; korespondenciniu keliu išsirinko naują vadovybę: tarybos pirmininku tapo dr. P. Kisielius (buvo dr. Ad. Darnusis), valdybos pirmininku perrinktas J. Mikonis. Taip pat naują centro komitetą korespondenciniuose rinkimuose sudarė valstiečiai liaudininkai; pirm. J. Daugėlą pakeitė M. Mackevičius. Surengė savo seimus Lietuvos Vyčiai, Kunigų Vienybė, vargonininkai - muzikai, SLA. Stovyklavo neolituanai. Buvo suvažiavę "Varpo" skaitytojai, santariečiai, šauliai. Visose didesnėse kolonijose vyko Steigiamojo seimo 50 metų sukakties minėjimai; šiai sukakčiai buvo skirtas ir visas "Tėvynės sargo" 1970 metų numeris (196 psl.). Čikagoje paminėta Biržų ir Joniškio gimnazijų 50 metų sukaktis. Detroito radijo valandėlė "Lietuvių balsas" minėjo 25, o Rochesterio lietuvių radijo valandėlė — 20 metų sukaktį. Pasikeitė eilės žurnalų bei laikraščių redaktoriai: "Į Laisvę" redagavimą perėmė J. Kojelis iš L. Valiuko, "Laiškų lietuviams" — J. Vaiš-nys iš K. Trimako, "Skautų aido" — J. Toliušis iš A. Saulaičio, "Nepriklausomos Lietuvos" —R. E. Maziliauskas iš dr. H. Nagio. Sekdami krikščionių demokratų "Tėvynės sargu" ir liaudininkų "Varpu", ir tautininkai pradėjo leisti "Naująją viltį", redaguojamą dr. J. Balio. Pirmuoju numeriu naujasis žurnalas atstovauja ul-trakonservatyviam agresyvumui, galinčiam tik nesantaiką sėti, visur beieškant komunistinės infiltracijos. Daugiausia išėjo istorinių ir memuarinių knygų. Žemaičių praeities daug įdomių momentų atskleidžia St. Ylos kruopšti studija "Šiluva Žemaičių istorijoje" (I tomas). Dr. K R. Jurgėla išleido stambų (720 psl.), tik nepakankamai apdorotą veikalą "Lietuvos sukilimas 1862-1864 metais". Prie istorinės medžiagos knygų šliejasi dr. M. ir V. Anysų populiariai parašyta knyga "Žymios lietuvės moterys". V. Liulevičiaus redaguota knyga "Lietuvių švietimas Vokietijoje 1944-1950 m." (636 psl.) teikia medžiagą išeivijos istorijai. Glaudžiai su istorija siejasi ir J. K. Kario "Numizmatika", dvi ankstesnes autoriaus knygas papildant numizmatikos žodynu ir eile atskirų straipsnių. Pirmosios sovietinės okupacijos atsiminimus, perpintus refleksijomis, paskelbė rašytojas L. Dovydėnas 2 tomukų leidiniu "Mes val-dysim pasaulį". Sibiro tremties atsiminimų antrą tomą "Grįžimas į laisvę" (526 psl.) išleido S. Rūkienė, duodama ir dabartinės padėties tėvynėje vaizdą. Į I pasaulinio karo metus grąžina A. Gintnerio redaguota knyga "Lietuva caro ir kaizerio naguose" (501 psl.). O II pasaulinio karo pergyvenimų Vokietijoje (1940-45) teikia muziko J. Strolios iš "Naujienų" atspausti atsiminimai "Lietuvos Vyčio pėdsakais" (datuota — 1969). Kuklia knygute "Prisiminimų fragmentai" gen. K. Musteikis papildo Lietuvos nepriklausomybės sutemų meto memuarinę medžiagą. A. Maceinos knyga "Bažnyčia ir pasaulis", kritiškai vertinanti povatikaninį sąmyšį, verta visų dėmesio kaip žvilgis į mūsų meto pasauli. "Gyvoji liturgija" — kun. St. Žilio teologinis veikalas, skirtas platesniems tikinčiųjų sluoksniams. Mūsų tautinius šokius aptaria J. Vaičiūnienė knygoj "Tautinių šokių švenčių takais". G. Krivickienė - Gustaitytė paruošė leidinį "Vilnius lietuvių liaudies dainose". Pasirodė dar keletas ir kitų smulkesnių knygų. V.K Jonyno bareljefai lietuvių koplyčioje šv. Petro bazilikoje Romoje: viršuje iš kairės — Vytautas Didysis, iš dešinės -- Šv. Kazimieras. apačioje — Kaunas ir Vilnius. Nuotr. V. Maželio Oklahomos un-to leidykla, paremta Lietuvių fondo, išleido prof. R. Šilbajorio veikalą "Perfection in Exile", kuriame žvelgiama i keturiolikos mūsų dabartinių rašytojų kūrybą. Lietuvos Laisvės komitetas išleido V. Vaitiekūno parengtą informacinę apžvalgą "A Sur-vey of Developments in Captive Lithuania in 1965-1968" (mimeografinis leidinys). Reikšmingas mokslinis leidinys yra Th. F. Magnerio ir W. R. Schmalstiego redaguotas veikalas "Baltic Linguistics", sutelkęs Pensilvanijos valstybiniame universitete 1968 įvykusio baltų lingvistikos simpoziumo paskaitas. Duodama 20 straipsnių; lietuvių autorių yra trys: L. Dambriūnas, A. Klimas ir neseniai Lietuvoje likviduotas J. Kazlauskas. Alf. Tyruolis parengė antologiją "Nemarioji žemė", kur pateikia pluoštą vertimų iš poezijos apie Lietuvą kitomis kalbomis. Vertimų iš lietuvių kalbos pernai pasirodė tik N. Raste-nio atlikto Baranausko "Anykščių šilelio" (The Forest of Anykščiai) antras leidimas. O užpernai (1968) buvo pasirodę net 5 lietuviškosios kūrybos vertimai į anglų kalbą (deja, 1969 vėl buvo bergždi metai). Romanų pernai sulaukėme šešių. "Draugo" konkurso laureatinis B. Pūkelevičiūtės romanas "Rugsėjo šeštadienis" yra sklandžiai parašytas ir dėl to paskaitomas, nestokoja ir problematiškumo, bet kompoziciškai yra "šizofreniškas" (mirties įvedimas realiu personažu). J Gįiaudos romanas "Aitvarai ir giria", laimėjęs LAS partizaninės tematikos romano konkursą, yra iš esmės nuotykinis romanas, kurį galima lektūra rekomenduoti ir jaunimui. Č. Grincevičiaus "Geroji vasara", nors pavadinta "mozaikiniu romanu", iš tikrųjų daugiau yra feljetoninių šaržų pynė: skaityti patiks, tik klausimas Mūsų skaitytojams gerai pažįstamas autorius A. Baronas pernai vėl išleido naują knygą "Išdžiūvusi lanka". Tai šį kartą smulkiosios prozos knyga, apimanti 18 novelių (bent pagal autoriaus nurodymą). V. Alantas savo 5 novelių knyga "Nemunas teka per Atlantą" padidina savo knygų skaičių, bet nepakelia savo kūrybos vertės. J. Jaškausko apysakos "Lemtingos dienos" negavome, tai nieko ir pasakyti negalime. Pagal anotaciją spaudoj, apysaka vaizduojanti rytų Aukštaitijos kaimą, besikuriant nepriklausomai Lietuvai. B. Zumerio debiutas grožinėj literatūroj feljetonų rinkiniu "Sakykim, vyrai, taip nebuvo" lieka buvęs kaip nebuvęs. Australijoj A. Lukšytė debiutavo novelių rinkiniu "Kalnų velnias". Pačioj metų pabaigoj Lietuvoj išleista antra čionykščio mūsų rašytojo knyga — K.Almeno istorinis nuotykių romanas "Šienapiūtė". V. Maciūnas išleido epistolarinės medžiagos leidinį "Vincas Krėvė savo laiškuose (1944 - 1954)". Lietuvių rašytojų draugijos pirmininko pareigas, išrinkus naują valdybą, iš A. Barono perėmė L. Andriekus. Bendro vaizdo nekeičia ir Australija, kur Adelaidės studentai pastatė A. Kairio vienveiks-mį "Palikimą", kurį vaidino dar ir Melbourne. Šiaip pereitais metais tenykštę lietuvių sceną sudarė užpernai Adelaidės "Vaidilos" dramos mėgėjų J. Venslovavičiaus režisuotas V. Mykolaičio-Putino "Valdovas", kartotas Adelaidėj, o vėliau nuvežtas ir Melbournan bei Sydnėjun (ten atvežtas iš Adelaidės ir J. Neverausko režisuotas A. Rūko "Bubulis ir Dundulis"). Esant tokiai padėčiai, ypatingo dėmesio nusipelno ir vaikų bei jaunimo teatrinės pastangos. Čikagoj veikia ALVUDo vaikų teatras, kuris atšventė dešimtmetį pakartota A. Kairio pasaka "Du broliukai". Detroite šiuo atžvilgiu įdomus bandymas buvo dainų ir šokių pyne pagrįsta muzikinė komedija "Piršlybos Šapna-giuos" (režisavo J. Pusdešris), gausiai įjungusi jaunimą. Hamiltono "Aukuras" sudarė jaunųjų grupę, debiutavusią su K. Inčiūros "Joninėmis". Turime žmonių, kurie reiškiasi ir ameriki( čių scenoj (J. Boley, J. Daubėnas ir kt.), b( apie juos mažai ir težinome, neturėdami progos jų matyti. Tik čikagiečiai vietoj turi avai gardiniame Playhouse North teatre režisierių i Giedraitį. Jo režisuotame F. Arrabalio "Labini te" pagrindinę rolę vaidino D. Juknevičiūtė. Atskirai atžymėtini ir dar kai kurie muz: nio gyvenimo įvykiai. Čikagoj kovo mėn. J. S1 lios mirties metinė sukaktis paminėta jo ki nių koncertu; spalio mėn. surengtas M. ir K. I rauskų paminėjimas, per kurį D. Lapinskas glausta forma pastatė M. Petrausko operą "E žalčių karalienė" (solistai: D. Kučėnienė ir Grigas). Iš pianistų A. Kuprevičius turėjo kone LKMA suvažiavime, o A. Smetona su simi niu orkestru ateitininkų kongrese. Su Liszto gramą J. Rajauskaitė koncertavo Bostono Joi Hali (be to, Toronte). Dviejose Kalifornijos legijose surengė rečitalius R. Apeikytė. Čik debiutavo M. Mačiulis. A. Kepalaitė su Br way Symphony orkestru Hunter kolegijoj ko Mozarto koncertą d-moll Nr. 20. Smuikininkas Iz. Vasyliūnas su sūnumi nistu V. M. Vasyliūnu surengė rečitalį Yorko Town Hali (lietuvišką programos dal darė J. Švedo sonata in D Nr. 1).
O drauge su smuikininku kun. V. Valkavičiumi Vasyliūnai surengė koncertus Hudsone, Mass., ir Bostone, atlikdami naują J. Gaidelio sonatą dviem ir fortepijonui. L. Šukytė pereitais metais Metropolitano operoje pagrindinius vaidmenis turėjo Verdi "Traviatoj" ir "Orfėjuj ir Euridikėj". Taip pat ji dainavo eilėj vaidmenų Mūncheno operoj. Dalydama laiką tarp šių dviejų operų, lietuviuose pernai ji nepasireiškė. P. Bičkienė dainavo pagrindinį vaidmenį Čikagos lenkų pastatytoj "Toskoj". A. Voketaitis dalyvavo Čikagos Lyrie operos trijuose pastatymuose, St. Baras buvo išvykęs koncertams į Australiją, kur su vietine soliste G. Vasiliauskiene surengė koncertus Adelaidėj, Melbourne, Sydnėjuj ir Canberoj. Drauge su J. Vazneliu jis dainavo Clevelande, o abiejų atskiri koncertai buvo surengti Los Angeles. Ten pat koncertą surengė vietinis solistas A. Pavasaris. A. Stempu-žienė koncertavo Čikagoj ir trijuose amerikiečių koncertuose padainavo D. Lapinsko "Ainių dainas". R. Mastienė koncertavo Detroite. Įvairiuose parengimuose dalyvavo daug kitų mūsų dainininkų, kaip kas numerį per metus informavome. Iš naujesnių vardų O. Gailiūtė - Zubavičienė surengė koncertą New Yorko Judson Hali. Bet ypač aktyvi pernai buvo Violeta Čižauskaitė - Balčiūnienė, surengusi koncertą Detroite ir dalyvavusi koncertuose New Yorke, Filadelfijoj ir vietiniame Bostone. Kanadoj (ypač Toronte) ir Australijoj chorų padėtis stipresnė, bent taip atrodo iš toliau žvelgiant. Iš Australijos šioj vietoj atžymime, kad Adelaidės Lituania chorui vadovauti pakviesta solistė G. Vasiliauskienė, pasitraukus 20 metų chorui vadovavusiam Vc. Šimkui. Savo kūrinių pernai išleido, berods, tik Br. Budriūnas — dvi liaudies dainas, dvi giesmes ir PLB valdybos tautinių giesmių konkurse premijuotą "Lietuvio giesmę". Kodėl pereitais metais Čiurlionio galerijai nepasisekė surengti tikrai jungtinę JAV ir Kanados lietuvių dailės parodą, iš tolo ir iš šalies sunku spręsti. Vis vien reikėtų ieškoti kelio sunkumams nugalėti. O kadangi dailininkų organizacijų faktiškai neturime, tai Čiurlionio galerijai turėtų talkon ateiti Lietuvių Bendruomenė (ar JAV, ar Čikagos apygardos valdyba). Atskirų dailininkų pasiekimus pradėdami nuo reiškimosi už mūsų bendruomenės ribų, pirmiausia atžymime šiuo metu Romoj gyvenančio R. Viesulo su 5 grafikos darbais dalyvavimą Venecijos tarptautinėj bienalėj, kurioj jis turėjo ir individualinę parodą JAV paviljone. Iš Anglijos viena A. Braždžio plieno skulptūra buvo eksponuota Paryžiaus "Salon de mar" parodoj; jis dalyvavo ir (D. Britanijos paviljone) pereitų metų pasaulinėj parodoj Japonijoj. Eilėj parodų Prancūzijoj dalyvavo skulptorius A. Mončys. Paryžiuj surengė individualinę parodą grafikas Pr. Gailius, kuris išleido ir O. Milašiaus teksto iliustracijų knygą "La mer". Australijoj parodas surengė grafikas V. Ratas, tapytojas L. Žygas, keramikė J. Janavičienė, kuri pernai dalyvavo ir tarptautinėj keramikos parodoj Prancūzijoj. V. K. Jonynas atliko lietuvių koplyčios Šv. Petro bazilikoj Romoj meninį suprojektavimą ir sukūrė jai bareljefinius darbus. Čiurlionio galerijoj surengė parodas EI. Marčiulionienė, Z. Sodeikienė, V. Balukienė, V. Remeika, L. Urbonas, M. Žukauskienė. A. Tomašaitienė Aušros ūkana (guašas, 1961) Taip pat Čiurlionio galerijoj, vėliau Bostone ir Waterbury surengta pomirtinė Ad. Galdiko darbų paroda (ne apžvalginė, o skirta paskleisti jo dar likusius paveikslus). Genocido parodoje Čikagoj eksponuota prieš 3 metus mirusio P.Puzino darbų. Visuose didesnėse kolonijose suruošta nemaža parodų: Čikaga pirmavo bene su 10 parodų (įskaitant ir 4 joniškiečių dailininkų parodą), ją sekė Bostonas su 7, Detroitas 6, New Yorkas ir Clevelandas 5 parodomis etc. O Los Angeles parapija savo Lietuvių dienai buvo surengusi iš karto 5 dailininkų parodas. V.Ignas surengė parodą Hartforde, A. Elskus Bostone. J. Bagdonas Detroite, N. Vedegytė-Palubinskienė Toronte, J. Kelečius Clevelande ir Bostone. A. Petrikonis savo darbus rodė 4 kolonijose, bet jį lenkė iš Australijos atvykęs L.Urbonas, kuris dar surengė parodų ir Kanadoje (savo parodose jis ėmėsi ir paskaitų, kuriose lygiomis garbino ir "pasąmonę", ir sava paties kūrybą). Bostone bendra paroda debiutavo neseniai dailės studijas baigę G. Duobaitė ir P. Martinkus. Skulptūros darbus rodė E. Kepalaitė Filadelfijoj, V. Dragunevičius New Yorke, M. Balkuvienė Bostone, J. Dagys Toronte, Pr. Gasparo-nis Los Angeles. Iš Anglijos E. Gaputytė buvo atsiuntusi skulptūros darbų joniškiečių parodai Čikagoje. Keramikos darbų buvo dvi parodos: Čiurlionio galerijoj EI. Marčiulionienės ir New Yorke G. Žumbakienės. Iš Prancūzijos V. Kasiulis buvo atsiuntęs savo darbų parodai Los Angeles. A. Krivicko (iš Vokietijos) grafikos darbų paroda surengta Detroite, o taip pat Lietuvoje. Kanadoje, kaip visada, buvo aktyvūs Tamošaičiai. Pernai jų paroda buvo surengta Kanados atstovybės Vašingtone, kur A. Tamošaitienė daugiau rodė savo kilimus, o A. Tamošaitis — tapybos darbus. Pačioj Kanadoj A. Tamošaitienės kilimų parodos buvo surengtos "Windsoro universitete ir Ottawos valstybinėj bibliotekoj. Kanadiečių parodose dalyvavo T. Valius, J. Rač-kus, R. Bukauskas, V. Remeika (jo paroda buvo ir Toronto lietuviams), O. Šablauskienė. Lietuvos 15 grafikų paroda surengta J. Račkaus galerijoj Toronte. Kiek mūsų žmonės yra paskelbę mokslinių darbų įvairiuose jų specialybės periodiniuose leidiniuose, nebūtų lengva ir susekti. Šioj vietoj būtų pravartu tik stambesnius lituanistinius darbus atžymėti. Tačiau iš jų teteko vieną didesnį darbą pastebėti — V. Gidžiūno, OFM, 60 puslapių studiją apie Lietuvos pranciškonus ob-servantus 1468-1600, kuri išspausdinta Italijoj leidžiamame žurnale "Archivum Franciscanum Historicum". Nebūtų įmanoma šioje vietoje apžvelgti ir viso kito mūsų mokslo žmonių reiškimosi. Ištisa jų eilė yra pasiekę pilno profesoriaus rangą žymiuoze universitetuose, vadovauja departamentams, dalyvauja gyvenamojo krašto ar tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Iš jų reiškimosi ne daug kas ir pasiekia mūsų spaudą, o tesiremti fragmentinėmis žiniomis būtų neteisu. Todėl tik pavyzdžių prasme galime konstatuoti: pasiekiama tiek, kad ima lietuviškų pavardžių atsiraasti net plačiojoj spaudoj — A. Avižienio sukonstruotą kompiuterį STAR (Self-Testing and Repairing) aprašė populiarusis "Time" žurnalas (XII.7); laimima atžymėjimų — Č. Masaitis gavo balistikos tyrinėjimuose skiriamą R. H. Kento premiją; vadovaujama viso krašto mokslinėms organizacijoms — V. Bieliauskas išrinktas PIRI, Psychologists Interested in Religious Issues (anksčiau Amerikos katalikų psichologų sąjunga), pirmininku. Ohio valstybiniame universitete pereitos vasaros semestre R. Šilbajoris (šio un-to pilnas slavistikos profesorius) skaitė lietuvių literatūros kursą, o dr. A. Salio mokinys D. Robinson — lietuvių kalbos kursą. Tokia žinia šiuo metu yra naujiena. Bet ji parodo, kaip būtų svarbu daugiau turėti jei ne tikrų lituanistų, tai bent galinčių rasti kelią į ją. Gera žinia, kad, parėmus Lietuvių fondui. Čikagos universitete nuo rudens semestro įvestas sistemingas lietuvių kalbos kurso dėstymas, profesoriumi pakvietus dr. P. Joniką. Ta pačia prasme naudingą darbą atliko Kanados LB Kultūros komisija (pirmininkė dr. M. Ramūnienė), surinkdama knygų Kanados valstybinėj bibliotekoj įsteigti lietuviškų leidinių skyrių. Pastaruoju metu užsimezgęs lietuvių mokslininkų bendravimas su baltų kolegomis plečiamas toliau. Metų pradžioje Ohio valstybiniame universitete surengtas baltų literatūros simpoziumas (žr. B. Ciplijauskaitės str. kovo numery). Rudenį San Jose kolegijoj Kalifornijoj į-vyko plačios apimties II baltų studijų konferencija. Ją rengusiai organizacijai The Association for the Advancement of Baltic Studies vadovauja prof. V. S. Vardys, bet aplamai lietuvių į ją įsijungimas dar nepakankamas. Švedijoj Stockholme suorganizuotas baltų institutas (iš lietuvių įsijungė dr. K. J. Čeginskas ir J. Lin-gis). Musų pačių moksliniame gyvenime reikšmingas buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos Vili suvažiavimas Toronte (aprašą žr. spalio numery). Tai buvo iš esmės lituanistinis suvažiavimas: pagal pagrindinę paskaitą "Tauta kaip žmogiškoji tikrovė" (skaitė dr. J. Girnius) ir dauguma sekcijų buvo ištisai skirtos lituanistiniams klausimams ar bent iš dalies turėjo lituanistinių temų. Iš 36 paskaitų lituanistinės buvo 24 paskaitos, atseit du trečdaliai. Sulaukėme eilės naujų mokslinių pajėgų — mokslo daktarų. Psichologijoj įgijo doktoratus A. Norvilas, N. Ankuvienė (Kanadoj), antropologijos — R. Vaštokas (doktorizavosi Colum-bia un-te JAV, dėsto Kanadoj Trento un-te) ir Š. Milišauskas, sociologijos — G. Bauras (Heidelbergo un-te Vokietijoje; savo disertacijoj svarstė visuomenę ir pasaulėvaizdį Pabaltijo tradicijose), pedagogikos — P. Bizinkauskas. Čikagos un-te 1969 daktaro laipsnį gavo istorikas J. Slavėnas, parašęs disertaciją apie Klaipėdos ginčą po I pas. karo. Gamtos mokslų doktoratą įsigijo R. Sakalauskaitė (Mūncheno un-te Vokietijoj), biologijos — K. J. Tautvydas (Yale un-te 1969). chemijos — B. Miniataitė, St. Rudys, A. Gudaitis, Edm. Vasiliauskas, St. Dalius, cheminėsinžinerijos — G. V. Rėklaitis (Stanford un-te 1969), aeronautinės inžinerijos — R. Vaičaitis pakviestas dėstyti Columbia un-te), elektros-inžinerijos — Z. Budrikis (V. Australijos un-te Perthe, kur dėsto jau nuo 1962), matematikos — M. G. Buntinas. A. Tomašaitienė Saulėlydis (gobelenas) Jaunimo rūpesčiuose Kuo nereikia skųstis, tai paties jaunimo ansambliais — tautinių šokių grupėmis. Bent visose didesnėse kolonijose yra atsiradusių pasišventusių entuziasčių vadovių. O šokiams turi entuziazmo ir pats jaunimas. JAV pernai ypatingo judrumo parodė Cle-velando "Grandinėlė". Ji koncertavo ne tik eilėj JAV kolonijų, bet ir surengė sėkmingą išvyką per 60 asmenų) į P. Ameriką, kur turėjo 4 koncertus Kolumbijoje ir 3 koncertus Venecue-loje. (Daugiau negu ironiška, kad kaip tik šiai jaunimo grupei teko tapti mūsų "patriotinių" ginčų objektu). Dvidešimtmetį paminėjo New Yorko tautinių šokių grupė, kurios ilgametė vadovė yra Jadv. Matulaitienė - Meiliūnaitė. Per 60 Čikagos "Grandies" šokėjų koncertavo Toronte. Pačioj Kanadoj jaunimo ansambliai, per 300 jaunuolių, buvo pakviesti programai tradicinėj Lietuvių dienoj. Hamiltono "Gyvataro" iikejai pereitą vasarą su specialia lietuviška programa lankė tolimąsias vakarų Kanados kolonijas. Ši grupė savo veiklos dvidešimtmečio koncerte išvedė scenon 100 šokėjų! Ilgametė vadovė G. Breichmanienė. Neseniai susikūręs Monrealio jaunimo ansamblis "Gintaras" bendrai Toronte koncertavo su vietine "Birbyne", kuri m koncertui buvo pasikvietusi taip pat neseniai susikūrusią Londono, Ont., "Baltiją". Buvo mūsų jaunimo šokama ir anksčiau. Dalį jų sutinkame tarp jaunosios ir vidurinioji js kartos gyvųjų lietuvių. Bet nemaža dalis, nors ir entuziastiškai šokę, vėliau nugrimzdo nežinion. Tai ir sudaro vyresniesiems jaunimo rūpestį.
Pereitais metais to rūpesčio nemažai rodyta. VLIKas buvo surengęs jaunimui Čikagoj politinį seminarą, LB buvo suorganizavusi kviestinių atstovų jaunimo simpoziumą, kartų klausimas diskutuotas eilėj kitų simpoziumų JAV, Kanadoj, Vokietijoj, Australijoj. Rūpinomės jaunimu nuo pat emigracijos rradžios, teks rūpintis ir toliau. Jei nebūtume rūpinęsi, jau nebetektų kalbėti apie šiuolaikinę viduriniąja kartą. Vis dėlto šios kartos neturime tiek, kiek būtų buvę galima turėti. Tai ir kelia klausimą, ar nebuvo šiame visame rūpinimesi ir spragų. Pernykštėje apžvalgoje kreipėme dėmesį, jog nepakako tik šeštadieninėmis mokyklomis rūpintis. Jos lietuvišką auklėjimą baigia vaiko amžiuje. Todėl savaime vaiko lygyje lieka ir diegtoji lietuvybė. Išaugant iš vaiko amžiaus, ji ir darosi lyg atgyventa. Kaip su vaiko amžiumi nesibaigia bendrasis jo mokslinimasis bei auklė-jimasis, taip ir lietuviškasis švietimas neturi ribotis tik vaiko metais. Būtina ir toliau jį brandinti. Clevelande pereitais metais buvo tęsiami pedagoginiai ltiuanistikos kursai, Detroite — tautinio ir visuomeninio auklėjimo kursai, Toronte — lituanistinis seminaras. Deja, šiais pavyzdžiais niekur kitur nepasekta. O reikėtų pasekti, kur tai įmanoma. Kad ir kiek vyresnieji besirūpintų jaunimu, jų pastangos liks bergždžios, jei pačiame jaunime neatsiras vadų jam sutelkti. Ne tik "sutinkančių" garbę priimti, bet ir tinkančių vadovauti, pasiaukojusių, ištesinčių, idealistiškai nusiteikusių. Tokių daug neturime. Labiausiai jaunimo krizę atspindi bendrinė studentų sąjunga. Jos krizė tęsiasi jau keleri metai: sunyko skyriai, beliko tradicinis suvažiavimas, bet ir jis pradėjo išsigimti — suvažiuojama "padraugauti", o programoj nedalyvaujama. Nė valdybos nebepajėgiama laiku sudaryti. Ir dabartinė valdyba, turėjusi būti išrinkta 1969 rudenį, pareigas perėmė tik 1970 balandžio 15! Pereitą rudenį Clevelande vyko sąjungos XX suvažiavimas. Kaip būtų jam pavykę išsimušti iš susidariusios "tradicijos", bergždžia samprotauti. Visaip galėjo būti. Bet pačioj suvažiavimo pradžioj atėjusi S. Kudirkos tragedijos žinia supurtė ir uždegė taip, kad jaunimas pirmasis pradėjo protesto demonstracijų bangą, visur jose žygiavo pirmose gretose, o daug kur ir vadovavo. Pasirodė, kad jo esama giliau lietuviško, negu atrodė. Tikimės, kad nebus tai buvęs tik trumpalaikis blykstelėjimas, o virs pagrindu lie-tuviškam angažavimuisi ir ateities kasdienybėje. Jau pradėti ruošos darbai Pasaulio liet. jaunimo II kongresui (komitetui vadovauja R. Sa-kadolskis) ateinančiais metais. Svarbu, kad šiame kongrese jaunimas visų pirma skirtų dėmesį savo pačių klausimams. Jaunimo rūpesčius visų pirma tik pats jaunimas ir gali išspręsti. Iš mokslo žmonių Lietuvoje mirė prof. T. Ivanauskas ir ypač daug lituanistų: literatūros istorikai J. Lebedys ir K. Umbrasas, kalbininkai E. Mikalauskaitė, J. Senkus ir pačioj savo mokslinio darbo pradžioj sovietų likviduotas J. Kazlauskas. Taip pat pernai mirė į mūsų mokslą įaugęs šveicaras, buvęs VDU prof. botanikas K. Regelis. Išeivijoje netekome dviejų didelių rašytojų: poeto H. Radausko ir beletristo P. Andriu-šio. Lietuvoj mirė buvęs seniausias rašytojas, vienas mūsų dramaturgijos pradininkų, M. Šikšnys, neseniai jon grįžęs poetas J. Mikuckis, romanistas K. Plačenis, beletristas A. Biliūnas, vertėjas V. K. Račkauskas. Ir kitos meno sritys neteko savo atstovų. JAV mirė kompozitorius V. Bacevičius, muzikė S. Čerienė, baleto artistė O. Nauragienė, Lietuvoje — operos solistai M. Lipčienė ir Ch. Šul-ginas, muzikos pedagogė St. Dievaitytė, dramos aktorius J. Siparis, skulptorius A. Aleksandravičius, jaunas dailės istorikas St. Budrys. Tarp keliolikos išeivijoj mirusių kunigų buvo ir prel. I. Albavičius, pastoracinį darbą nuoširdžiai jungęs su lietuvišku visuomeniniu darbu. Lietuvoj (kiek buvo spaudoj žinių) mirė 16 kunigų. O kiek įšventinta naujų? Toks pat klausimas ir išeivijoje, tik dėl kitų priežasčių. Romoj mirė Lietuvos pasiuntinys Vatikane St. Girdvainis, Paryžiuje — atstovybės sekretorius A. Liutkus. JAV mirė visų demokratinių Lietuvos seimų Darbo federacijos atstovas teisininkas P. Jočys. Vadovėlių bei knygų autoriai buvo pernai čia mirusieji istorikas Pr. Pauliukonis, psichologas J. Gobis, Lietuvoj — geografas P. Šinkūnas, lituanistas ir filosofas J. Lazauskas. Mirė eilė kitų vienaip ar antraip su spauda susijusių vyrų. Lietuvoj mirė žurnalistas A. Bružas, savo redaguotu "Mūsų rytojumi" praskynęs kelią spaudai į kaimą. JAV mirė ilgametis "Darbininko" redaktorius A. Kneižys, "Chicagos lietuvių istorijos" autorius A. Ambrose - Ambrozevičius, Alf. Neverdauskas, J. Valakas, B. Pupaleigis, Australijoje — J. Arminas (Glušauskas), VI. Radzevičius, o taip pat mokytojas A. Krausas, pasižymėjęs ir plačia visuomenine veikla. Išeivijos visuomeniniame gyvenime JAV aktyvūs buvo iš pereitais metais mirusiųjų V. Alksninis, A. Senikas (BALFe), agronomas dr. J. Dauparas, Kanadoje — Stp. Kairys, Vokietijoj — kpt. J. Matulaitis, Brazilijoj — buvęs to krašto LB pirmininkas J. Sliesoraitis. Paryžiuje mirė bibliotekininkė O. Šimaitė, pasižymėjusi žydų gelbėjimu nacių okupacijos metais. Vietname žuvo kpt. P. K. Bojevas. Netekome ir daug kitų, mažiau viešumon iškilusių, bet savo vietose pozityviai besireišku-sių. Žmonės nėra pakeičiami, bet darbai perduodami. Kiek bus jų perimta? |