Perpetuum mobile Spausdinti
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
A. Tamošaitienės kūryba

Pereitą rudenį Windsoro universitete su­rengta Anastazijos Tamošaitienės darbų paroda atžymėjo trisdešimt penktąją tokios veiklos su­kaktį: pirmą kartą savo kūrinius ji išstatė Kau­ne 1935. Nuo to laiko vargiai surastumėm me­tus, praėjusius be panašaus atžymėjimo. Vien tai rodo nepaprastą dailininkės darbštumą: juk kiekvienai iš tų parodų teko surinkti naujus eks­ponatus, žengti vis naują "žingsnį priekin".

Audimu bei tautodaile pradėjusi domėtis nuo 1930, jau 1932 ji deleguojama Žemės Ūkio Rūmų važinėti po kaimus su savo "skrajojančia mokykla" — visur atgaivinti šį senovinį meną; parodyti, kaip atskirti tai, kas autentiška, o kas paskutiniųjų šimtmečių bėgyje "primaišyta". Tur būt, tuo pačiu laiku gimsta ir ryžtas su­grąžinti tautiškiems drabužiams jų turtingumą, jų senąsias spalvas bei raštus. Važinėdama iš kai­mo į kaimą, iš vienos apylinkės į kitą (kursai tęsiasi vieną mėnesį, o tokį klajūnės gyvenimą ji veda ištisus du metus), tautinio palikimo ieš­kotoja nepasitenkina vien tik oficialia užduoti­mi. Laisvu laiku ji renka senų audeklų pavyz­džius, juostas, prijuostes: iš jų paskui sems idė­jas savo audžiamiems drabužiams, jų pagalba galės sugrupuoti kiekvienos apylinkės būdingus raštus bei spalvas. 1937 ji jau padeda įamžinti tautinių drabužių spalvingą turtingumą fil­me "Sapnas žydinčiam sode". Tais pačiais metais išvažiuoja toliau audimo mene tobulintis Švedi-jon. Ten susipažįsta ir su naujomis kilimų bei gobelenų darbo technikomis. 1937 ji dalyvau­ja ir Paryžiaus tarptautinėje parodoje, ir nuo to laiko jos darbai, ne kartą apdovanoti aukso me­daliu, pradeda susilaukti tarptautinio pripaži­nimo. Atrodo, kad visa tai neišsemia jos ener­gijos: tuo pačiu laiku paruošia visą eilę prak­tiškų leidinių apie rankdarbius,2 norėdama savo žinias perteikti jaunimui. Tiek ji pati, tiek jos vyras dailininkas Ant. Tamošaitis nuo pat pra­džių daugiau sielojasi tautinio meno atgaivini­mu, negu savo pačių vardo išgarsinimu.

 

1938 pakviečiama Tarptautinėn audimo paro-don Berlyne, dailininkė nuvažiuoja su tikru krai­čiu: penkiolika skirtingų tautinių drabužių iš įvairių apylinkių, kuriuos keičia kasdien, de­monstruodama audimą staklėse ar kilimų riši­mą. Toje parodoje jai paskiriama pirmoji pre­mija, ir vieni jos sukurti tautiniai drabužiai lie­ka Berlyne byloti apie mūsų tautos meną.

1940-42 m. dailininkė dėsto Kauno meno mo­kykloje, o 1944 pavasarį išvažiuoja toliau stu­dijuoti į Salzburgą, kur su ypatingu užsidegi­mu lanko Th. Edbauerio gobelenų kompozicijos klasę, gaudama premiją už savo projektą. Vė­liau toje pat mokykloje dirba kaip dažymo ir spalvų derinimo mokytoja.

Nei karas, nei pokaris, nei išeivio dalia dai­lininkės energijos bei atkaklumo nepalaužia. Vi­sokiose aplinkybėse ji atranda geriausią būdą sunaudoti savo laikui, kaskart daugiau tobulin­tis, bet neužmiršti ir kitų. Ji žino, kad tautos menas negali mirti, kad jam puoselėti reikia vis naujų pajėgų. 1945 ji veda audimo skyrių Gla-senbache įkurtoje Dailės studijoje; 1946-48 tą darbą tęsia Freiburgo Ecole des Arts et Mėtiers. 1948 atvykusi j Montrealį, po savaitės ten suor­ganizuoja pirmąją audimo studiją. Jon susibu­ria tuo metu darbo sutartį Kanadoje atliekan­čios merginos, kurios savo laisvą ketvirtadienio popietę praleidžia prie staklių. Iš jų išauga ir pirmasis vyr. skaučių branduolys.

Laikui bėgant, dailininkė jaučia vis stipresnį norą pilniau atsidėti kūrybai, ištirti visas savo galimybes. Dailininkas Tamošaitis taip pat ne­rimsta didmiesčio dulkėse ir triukšme. 1950 jie

A.Tomašaitienė Vakaro prieblanda (gobelenas)

nutaria iš miesto pabėgti ir įsikuria netoli Kingstono nuosavoje sodyboje, taikliai V. Jonyno pavadintoje atsargine Lietuva".3 Čia pakeleiviui iš tolo moja lietuviški žirgeliai ant stogo. Viduje jis gali gėrėtis dailininko Tamošaičio lietuviškų rupintojėlių rinkiniu, Įvairiom drobėm bei audeklais papuoštom sienom ir baldais. Ši sodyba priglaudž ir iš Lietuvos atvežtus senovinius tautinius drabužius ir gintarus, su kuriais varžosi abiejų dailininkų naujieji darbai. Yra čia ir didžiulė dailės biblioteka. Studijoje gi išrikiuota visa eilė staklių bei rėmų kilimams — tarytum per naktis ten gerosios laumės austų. Tačiau visas jas apžiūri, prie visų jų dirba tik viena, Rimvydo žodžiais, "auksinių rankų ponia", kuri ir nuojų dar spėja sugriebti teptuką ir su juo ne vieną techniką išbandyti.

Visi, kas yra rašę apie dailininkės Tamošai­tienės kūrybą (o įvadų į jos parodų katalogus jau gera knygelė susidarytų), iškelia keletą bruo­žų, atrandamų visose jos apraiškose. Visų pir­ma — dinamika. Kaip gyvenime ji nė minutei nenustygsta sudėjus rankas vienoj vietoj, taip ir jos darbuose jaučiamas nepaprastas veržlumas. Tas veržlumas neleidžia jai ir kartotis. Perimda­ma senuosius liaudies meno motyvus bei spal­vas, ji juos išreiškia moderniai, abstrakčiau, pa­silikdama ištikima jų pagrindinėms savybėms: nepaprasto turtingumo spalvų deriniams, bet kartu ir tam tikram primityviškumui.

Jau 1949, rašydamas įvadą monografiniam dailininkės kilimų leidiniui, J. Akstinas tvirtino, kad ji "žaidžia su spalvomis, kaip mažas vai­kas".4 Tai itin ryšku jos paskutiniųjų 10-12 me­

tų kūryboje, kur atsisakoma realistinių figūrų ir visi efektai išgaunami linijomis bei spalvo­mis. Nuo 1954 dailininkė labiau susidomi guašo technika. Spalvų žaismas ten remiasi ritmu. Ne­veltui ne vienas, ją aptardamas, kalbėjo apie "egzaltuotą spalvų polifoniją" ar "liaudies mu-

zikos ritmus"/' Šviesos dėmės skaldomos juo­domis linijomis, kurios veda Į galutinę harmo­niją. Pati dailininkė savo darbų pavadinimuose parodo, kad muzika nuolat glūdi jos pasąmonė­je: "Giedrūs sąskambiai", "Vėjo gaidos", "Ru­dens atgarsiai". Jos guašų pasaulis abstraktus, kartais lengvas ir žaismingas, bet visuomet su tam tikru mistikos fonu. Jiems Įkvėpimą randa atbundančioje ankstyvo ryto gamtoje, kai tarp aukštų smilgų pakibusiuose voratinkliuose dar žėri rasos lašeliai, kai šešėliai kovoja su pirmai­siais saulės spinduliais ant plikų uolų, kai paukš­čių balsai skardina savo, džiaugsmą, sveikinda­mi šviesą. Diena iš dienos ilguose pasivaikščio­jimuose nuo ežero iki studijos dailininkė stebi spalvų žaismą, jų kitimą kiekvienu metų laiku. Ir čia jai padeda įgudusios audėjos akis: žolėse, krūmuose, uogose ji atpažįsta siūlams dažyti ga­limybes, neišsenkančias spalvų kombinacijas.

J. Aistis, 1963 apibūdindamas Tamošaitienės guašus, rašė: "Guašuose kaip tiktai pasireiškia visas dailininkės temperamentas ir asmenybė: ji vadovaujasi jausmu ir leidžia jam išsiveržti spalvomis, kurios liejasi kartais grynos, kartais susibėgdamos vienon srovėn ir sukurdamos nau­jus tonus, kartais išsiskirdamos ir pereidamos į kontrastiškas spalvas".0 Toje pat įžangoje jis trumpai apibūdino ir dailininkės evoliuciją kili­mų audime: "Dabar abstraktūs motyvai pereina ir į kilimus. Reikia pasakyti, kad tuo dailinin­kė daug laimi. Jos abstraktūs kilimai yra tik­ros, pavartojus jos abstrakčius įvardus, 'spalvų puotos' ". Iš tiesų, gal būtų galima tvirtinti, kad Tamošaitienės vientisumas kūryboje kaip tik ir pasireiškia nuolatiniu grįžimu prie staklių. Tau­tiniai drabužiai gal mažiausiai kūrybinio pasi­tenkinimo suteikia. Ten išmėginta jau daug raš­tų, daug spalvų derinių, sukurti visokeriopi pa­vyzdžiai. Jų audimu dailininkė atidavė savo duoklę ir lituanistiniam auklėjimui: visų apy­linkių gražiausi deriniai užfiksuoti skaidrėse, ku­riomis naudojasi lituanistinės mokyklos.

Ir tradiciniai rištiniai kilimai nebepatenki-na Tamošaitienės. Jie rėmėsi tautiniais moty­vais, sekė senovines technikas. Juose viskas dau­giau simetriška; geometriškai padalytos plokš­tumos užpildomos realistinėmis — dažnai tau­tiniais drabužiais pasipuošusiomis ir iš tradici­nių legendų paimtomis — figūromis, apie ku­rias supinami smulkesni, liaudies meną prime­nantys, stilizuoti ornamentai. Panašiai kuriami ir šventųjų serijos kilimai, bet juose kompozicija po truputi laisvėja; atsiranda daugiau neregu-liarumų, mažiau į liaudies stilizaciją panašių for­mų. Guašų perkėlimas į kilimus atidaro kelią į abstrakčius, Aisčio girtuosius bandymus. Tačiau čia dailininkė susiduria su nemaža kliūtimi: kaip išgauti kilime tokį pat efektą, koks gau­namas spalvų liejimu guaše? Reikia ieškoti dar toliau, nes nei rištiniai, nei gobelenų technika daromi kilimai visos guašų gyvybės neperduoda.

Tapyba Tamošaitienė domėjosi jau Lietuvoj, ten bandė ir akvarelę; tačiau intensyviau prie aliejinių dažų grįžta tik apie 1958, dirbdama jau visai abstrakčiai. Kaip visur, ir čia įtampa di­džiulė, linijų lūžiai trykšte trykšta, spalvų di­namika tiesiog veržiasi iš rėmų. Ir iš visko plau­kia kaž koks pasitikėjimas: dailininkės pasaulis visuomet skaidrus, kylantis ir žiūrovą keliantis į viršų. Paveikslų pavadinimai rodo, kad jiems įkvėpimo ji randa gamtoje, kuri taip pat nie­kad nestovi vietoje, nuolat kinta: "Saulėtekio gijos", "Šarmotos kryžmos", "Klajojantis rūkas", "Kampuotas vėjas". Nenuostabu, kad ir naujieji tapybos darbai skatina dailininkę juos perkelti į minkštesnę medžiagą — siūlus. Paskutiniųjų metų Tamošaitienės gobelenai gaminami panašiai, kaip kadaise flamandų, prancūzų ar ispanų: jiems padaromi eskizai, o paskui natūralaus dy­džio kartonai. Nuo 1935-40 Prancūzijoje labai pagarsėjo nauja modernių gobelenų tradicija: Lurcat, Le Corbusier, Dom Peret. Skirtumas bet­gi tarp jų visų ir Tamošaitienės didžiulis: XV-XVII a. gobelenai buvo gaminami "Karališkose" ar "Tautinėse" manufaktūrose, panaudojant juos sukūrusio dailininko natūralaus dydžio karto­nus. To pačio principo laikosi ir modernieji pran­cūzai. Tai reiškia, kad kartonas paruošiamas ne­paprastai smulkiai, jame sužymint visas spal­vas, ir atliekamas jau kitomis rankomis. O Ta­mošaitienės gobelenuose kūrybinis procesas ne­sibaigia tol, kol kilimas nenuimamas nuo rėmų: nors ir dirbdama iš kartono, ji kiekvienu mo­mentu gali jį pakeisti, atradusi įdomesnį spal­vų derinį ar liniją. Spalvų parinkime ir panau­dojime, tur būt, glūdi pats svarbiausias jos pra-, našumas: modernieji prancūzų gobelenai ga­minami, naudojant vieną ir tą pačią spalvų ska­lę, kuri paskutiniu laiku teapsiriboja trylika nu­meriukų. Tamošaitienė betgi gali reikštis kaip tikra spalvų magikė, atrandanti vis naujų, vos pastebimų perėjimų. Apie ją augančios žolelės, samanos, uogos, gėlės teikia neribotas galimy­bes. Jos augaliniais dažais dažytų vilnų gobele­nai ypatingai turtingi mistika: juose spalvos ir formos nesustingę, be aštrių kontūrų. Vos ne vos juoda linija įrėžtos figūrų užuominos patei­sina tai, ką pati dailininkė kartą yra pasakiusi

A.Tomašaitienė Vėjo sruogos (aliejus, 1965)

apie savo kūrybą: "Ir aš pati tame pat paveiks­le kiekvieną kartą lyg surandu naujų vaizdų, formas ir lyg besikeičiantį jo turinį".7

Nelygus gobelenų paviršius padeda sukurti dar vieną dimensiją, duoda dar daugiau dinami­kos ir gilumo. Jau kai kurie tapybos darbai at­rodo lyg norėtų sulaužyti paveikslo rėmus išsi­veržti laukan. Bet ir jie, pakabinti šalia jos ge­riausių gobelenų, gal net ramūs pasirodytų, nes Bc vos juos užgavus šviesos spinduliui, iš tie­sų šoka nuo sienos, spinduliuoja energija. Juose dailininkei pavyko sujungti du jai taip būdin­gus bruožus: subtilumą ir jėgą. Atradusi visiš­kai modernią techniką, ji neatsisakė liaudies me­no: dar ir čia įtaigojamos lietuviškos figūrėlės, iš kurių vaizduotė atkuria senas legendas. Spal­vų turtingumas, subtilūs perėjimai iš vienos į kitą nuo seno buvo lietuviškų audeklų požymis. Tamošaitienė juos panaudojo individualiai išraiš­kai, tuo pačiu juos išnešdama tarptautinėn plot­mėn.

1. Svarbesnės parodos: Kaune 10"5, MT7. 10"9; Paryžiuje 1937; Berlyne 1939; New Yorke 1939; Vokic-~;©je Hanau 1948; International YMCA Montrealy 1948; Kanados tautinėj parodoj Toronto 1949, 1950, 1952, 1958; r^oterų parodoj New Yorke 1949; Brocktone, Mass.,

1952; Willistead dailės galerijoj Windscre 1956; religi­ngo meno parodoj Čikagoj 1956; Tarptautinėj galerijoj Ottawoj 1957; Collegiate, Niagara Falls, 1957; New Yorko Riverside muziejuj 1958; Hamiltone 1961; Čiur­lionio galerijoj Čikagoj 1961, 1962; Macdonald institute Guelph, Ont., 1962; Montrealio universitete 1963; Balti-morės Lietuvių salėj 1933; Čiurlionio ansamblio namuo­se Clevelande 1964; Brooklyne 1964; Queen's universitete Kingstone 1965; Londono, Ont., Dailės muziejuje 1965; Ottawos universitete 1966; Detroito universitete 1967; Samia dailės rraleriioj 1968; Ottawos Little Theatre dai­lės galerijoj 1989; National Ascoc. of Broadcosters Build-ing Vašingtone 1970.

2. Namie ausii c'.abužiai (serija Sodžiaus pramone) 1037, Mezgimas; Mergaičių darbeliai (Kaunas 1937, Vil­nius 1933); M ūsų rankdarbiai (Kaunas 1939).

3. Nepriklaucoma Lietuva, 1968.X.2.

4. Anastazija Tarr.ošaitienš, Artiste de !a tapicserie lithuanienne (Romuva, 1949). Panašų leidinį 1948, su A. Valeškos įvadu, Romuva išleido 1948: Anastazija Tamo­šaitienė. Tapestries, VVeaving, Knitting. Malonu pastebėti, kad jos naujieji darbai nelieka nepaminėti Lietuvoje: 1970 Kultūros Barų penktame numeryje juos aptaria J. Valaitis.

5. A. V. Jonynas, įvadas į 1964 parodos Clevelan­de katalogą; J. Pikūnas, įvadas į 1967 Detroito univer­siteto parodos katalogą.

6. Įžanga 1963 Baltimorės Lietuvių salės parodos katalogui.

7. Savo kūrybos aptarimas laiške, rašytame 1967. VI.22.