R. SPALIO REZISTENCINIS ROMANAS Spausdinti
Parašė J. Grinius   
R. Spalis, REZISTENCIJA, romanas, Cleveland 1969, Vilties leidinys, 429 psl.

Recenzento uždavinys — apie naują kūrinį pasakyti viešai savo Įspūdį bei nuomonę, ją pagrindžiant paties kūrinio duomenimis. Norint tai atlikti R. Spalio naujausio romano atžvilgiu, anas recenzento uždavinys žymiai pasunkėja dėl dviejų priežasčių. Viena, „Rezistencijos" romanas tėra tik dalis R. Spalio sumanyto plataus kūrinio, turinčio atvaizduoti nepriklausomoj Lietuvoj užaugusią kartą, kuriai lemta brandžiausius darbus atlikti, Lietuvai netekus laisvės.
Kaip iš rašytojo pasisakymų žinome, šis didelis, beveik milžiniškas, užmojis yra numatytas realizuoti septynių tomų serijoj, kurioj "Rezistencijos" romanas tėra iš eilės ketvirtas. Kitaip sakant, jis stovi Čitos serijos pačiame vidury, tik nežymiai persisverdamas į antrąją pusę. Tai reiškia, kad minėtos kartos svarbiausi veikėjai galutinai skaitytojams teatsiskleis bei jų likimai teišsispręs paskutiniosiose knygose. Todėl recenzentas turi susilaikyti nuo savo nuomonės, kai jis turėtų pasakyti, kokiai visažmogiškai problemai išryškinti tarnauja "Rezistencija". Nežinant, ką svarbieji nepriklausomos Lietuvos jaunuoliai, pavaizduoti romane, pergyvens ateity, kokios asmeninės ir visuomeninės naštos slėgs jų pečius, kokios dramos plėšys jų nesenas širdis, nedrąsu aiškiau pasisakyti nei dėl šio tomo problemų, nei dėl jo herojų gilumo bei originalumo.

Antra vertus, recenzentas neturi drąsos reikšti savo nuomonės dėl problemų ir veikėjų "Rezistencijos" tome, nes jis nepajėgus atsiminti viską, kas buvo pasakojama ir vaizduojama ankstyvesniuose trijuose tomuose, kurie nuo "Gatvės berniuko nuotykių" buvo spausdinami su kelių metų pertraukomis. Tam reiktų arba fenomenalios atminties, arba atsidėjus vėl perskaityti prieš keletą ir keliolika metų skaitytas knygas, šitai būtų būtina didesniam kritikos straipsniui, nors tai būtų naudinga taip pat ir "Rezistencijos" romano recenzentui. Bet, neturint tam sąlygų, nuo bendresnių ar gilesnių kūrinio vertinimų reikia atsisakyti ir laukti, kol rašytojas į-vykdys visą savo planą. Tiesa, recenzentas jau ir dabar turi pažymėti, kad R. Spalio keturios knygos apie vienos kartos istoriją sudaro kiekybiškai tokį pastatą, kokio kito lietuvių literatūroj dar nebuvo.

Iš jo paėmus tik "Rezistencijos" tomą ir tesiremiant tik gana apdilusiais ankstyvesnių epizodų į-spūdžiais, tegalima daryti tik gerokai sąlygines išvadas. Atrodo, kad mažiausia bus apsirikta tarus, kad R. Spalio sumanytas kelių tomų kūrinys apie nepriklausomos Lietuvos jaunąją kartą nėra ir nebus tikriausiai nei filosofinis, nei psichologinis, nei charakterių, nei papročių romanas, nes, kaip "Rezistencija" liudija, jis yra pagrįstas pirmiausia veiksmu, — gausiu, permainingu, kartais labai įtemptu ir paslaptingu veiksmu, kuris skaitytoją nuveda į nuotykių romaną.

Veiksmo gausa, susieta su veikėjų drąsa bei savo rūšie.3 (vaikiškais ir skautiškais) nuotykiais, jau buvo aiškiai matoma plačiojo kūrinio pirmajame tome — "Gatvės berniuko nuotykiuose", ši pradinė gaida nebuvo išnykusi nei "Ant ribos", kur buvo vaizduojami jaunuolių paskutinieji metai gimnazijoj, nei "Alma mater" tome, kur buvo atskleidžiamas studentiškas gyvenimas Kauno ir Vilniaus universitetuose 1939-40 metais, nors šioj daly veiksmas atrodė laisviausias. Aukščiausio įtampos laipsnio veiksmas pasiekė "Rezistencijos" puslapiuose, skirtuose lietuvių jaunimo pasipriešinimui prieš okupacinį režimą 1940-41 metais, kada pasipiktinimas dėl sunaikintos laisvės, ją pakeičiant rusų komunistų klastinga prievarta, lietuviuose išsivystė iki organizuoto sukilimo dviejų diktatūrų (Stalino ir Hitlerio) smaugliško susikibimo pradžioje 1941 metais Lietuvos teritorijoj.

To įtempto veiksmo viršūnės "Rezistencijoje" bene bus: Alėjūno labai drąsus žygis į Kauno teatrą, kur tarp enkavedistų posėdžiaus vad. Liaudies seimas, įgabenti sprogmenų užtaisą; nelegalus bėgimas per Lietuvos - Vokietijos sieną, saugomą spygliuotų vielų ir gausių rusų pasieniečių su šunimis; ginklų gabenimas traukiniu dieną nuo Radviliškio iki Kauno arba net iki Marijampolės; sovietinių deportacijų pradžia Vilniuje, kai pas NKVD agentę pasislėpę rezistentai pamano, kad jie išduoti, nors enkavedistai paryčiu apsupa namą išgabenti ten gyvenančioms šeimoms. Įtemptas veiksmas romane taip patraukia skaitytojo dėmesį, kad net tas asmuo, kuris yra turėjęs nelaimę pergyventi sovietinės okupacijos košmarą, vargiai pastebės, kad "Rezistencijos" autorius menkai tesidomi anų 1940-41 metų gyvenimiškomis smulkmenomis, tarp kurių buvo jaunimo niūniuojama charakteringa dainelė:
Geltona, žalia ir raudona —
Tai mūs' tėvynės vėliava.
Sugrįš iš užsienio Smetona,
Ir vėl laisva bus Lietuva.

žinoma, kas buvo tikrovėj, tas nebūtina romanui, nors jis ir būtų susietas su apibrėžto laiko tikru gyvenimu. Tačiau romano veiksmo viliojamas skaitytojas ilgai nepasiges nė rezistencijos "smegenų", be kurių pasipriešinimas nebūtų nuėjęs prie organizuoto sukilimo. Gal rezistentų "galvos" skaitantysis tepradės klausti knygos gale, pasiekęs antibolševikinio sukilimo antraeilį epizodą. Bet dėl to jis tikriausiai nepyks, nes visa daugybė lietuvių anais košmariniais metais nežinojo, kokie profesoriai, inžinieriai, karininkai, gydytojai ir kiti intelektualai slaptai vadovavo rezistentams ir jų sukilimui. Juo mažiau kad ir gerai informuotas skaitytojas sielosis dėl kitų smulkesnių reiškinių nesutapimo romane su sovietine tikrove okupacijos pradžioje (pvz., Laisvės alėjos vardo pakeitimo Stalino prospektu).

Tačiau kritiškesnis literatūros mėgėjas, baigęs skaityti "Rezistencijos" romaną, gali iškelti vieną antrą abejojantį klausimą, liečiantį veikėjus. Pavyzdžiui, jis gali susidomėti, kodėl labai klastingos sovietinės okupacijos sąlygomis, kurios kartais įtempia veikėjų psichiką iki aukščiausio laipsnio (mirtinės rizikos), kodėl šitokiose aplinkybėse veikėjai regimai nelūžta, arba beveik nelūžta psichiškai.

Tariame čia "beveik", nes dėl dviejų "Rezistencijos" veikėjų lūžio nesame tikri. Sakysim, toks Lapeikis sakosi veikiąs su rezistentais ir šaukiasi jų pagalbos, nors jo buvęs klasės draugas Alėjūnas įtaria, kad Lapeikis šnipinėja komunistams. Bet, jei šitoks Lapeikio posūkis būtų tikras, ar jis būtų lūžiu jo psichėje, nes jis dar anksčiau, rodos, nebuvo kieto ir principinio charakterio vyras? Psichinis lūžis atrodo tikresnis Noreišoj, principingame ateitininke, kurį enkavedistai kankinimais verčia tapti okupantų bendradarbiu - išdaviku. Atrodo, kad Noreiša vėlesnių kankinimų neišlaikė ir šį bei tą išdavė iš savo bei savo draugų rezistencinės veiklos. Bet kokiose konkrečiose aplinkybėse Noreiša buvo priverstas išduoti, ką jis pergyvena, prievartos neišlaikęs, kalėjime, skaitytojas nesužino, nes autorius aną studentą greit išjungia iš romano veiksmo: nieko apie Noreiša nebevaizduoja po to, kai enkavedistai, davę pergyventi kankinių žiaurumą anam vyrui, jį buvo paleidę į laisvę.

Kad anais 1940-41 okupacijos metais yra buvę šitokių ir kitokių neaiškumų dėl draugų laikysenos, dėl to negali būti jokios abejonės. Bet čia psichinių lūžių klausimą keliame, norėdami suprasti, kiek rašytojui Spaliui rūpi jo romano veikėjų dinaminė psichika. Atrodo, kad "Rezistencijoj" psichiškai judriausias yra Jonas Vaitas, anas "Gatvės berniuko nuo tykių" Jonas Pamidoras. Tada jį iš nuskendimo gatvės moralinėse padugnėse išgelbėjo skautai, šitiems buvusiems savo draugams Jonas Vaitas nėra nustojęs palankių jausmų nė tapdamas žymiu komunistų aktyvistu sovietinės okupacijos pradžioje. Iš dalies dėl to jis priima tarnybon savo vadovaujamoj įmonėj buvusį neolitu-aną, technikos studentą Alėjūną. Bet daugiausia simpatijų buvęs Pamidoras parodo savo buvusiai žaidimų draugei Nijolei. Kaip ji neseniai jį šelpė, patekusį į kalėjimą už komunizmą, taip dabar jis stengiasi padėti jai dvejopu būdu.

Tapęs komunistų instruktorium gimnazijoje, kur Nijolė baigia vidurinį mokslą, jis nori ją atversti į naują (komunistinį) tikėjimą. Pastebėjęs, kad tai jam nesiseka, be to, pamatęs, kad Nijolė pradeda vis labiau susirišti su anti-sovietiniais rezistentais, Vaitas vis tiek nenustoja jos gelbėti, nors tepajėgia padaryti tiek, kad Nijolės nepaliečia deportacijos, kai į Sibirą komunistai tremia jos tėvus. Būdamas turtingesnis už kitus veikėjus prieštaringais jausmais, Jonas Vaitas "Rezistencijos" epizode atrodo psichiškai dinamiškiausias, šito nebūtų galima pasakyti apie kitus du svarbius šio romano veikėjus Alėjūną ir Sereiką, nors tai nereiškia, kad jie būtų sustingusios schematiškos sielos ar neturėtų savo psichinio veido. Būtų neteisybė pasakius, kad R. Spalis nejaustų reikalo vaizduoti skirtingus charakterius su jų vidine dinamika, kuriant didžiąją vienos kartos istoriją. Ne, jis tai žino ir jaučia. Tik "Rezistencijos" autorių paliečia ta pati dalia, kokios neišvengia dauguma veiksminių romanų kūrėjų: labiausiai susidomėjus savo veikėjų regimais veiksmais, nebeužtenka energijos vaizduojamųjų charakterių vidaus analizėm. Ir atbulai: tas romanistas, kuris savo kūrybinį dėmesį skiria savo veikėjų vidaus pasauliui vaizduoti ir analizuoti, tas dažnai nebepajėgia romane supinti įdomios veiksmingos intrigos.

Ryškiausią išimtį tarp romanistų sudaro F. Dostojevskis, kuriam pavykdavo įdomiai supintą intrigą suderinti su veikėjų sielų gilia analize (pvz., "Nusikaltime /ir bausmėje") šito norėti iš kiekvieno romanisto reikštų reikalauti, kad kiekvienas būtų maždaug genijus, nes įspūdingai vaizduoti išviršinius veiksmus ir drauge psichines gelmes reikia rašytojui turėti dvi priešingas objektyvuojančios intuicijos ir spontaniškos išraiškos kryptis. Abi stiprias drauge retai kas turi. Dažniausiai nusveria katra nors viena kryptis — išviršinio veiksmo, arba dvasinių gelmių. Tačiau tai nereiškia, kad veiksminio romano rašytojai nesidomėtų savo veikėjų psichiniais pergyvenimais.

Tais pergyvenimais ir charakterių skirtumais domėjosi W. Scott, Ch. Dickens ir H. Sienkiewicz — trys žymiausi veiksmo bei intrigos romanistai. Bet tiek šių įžymybių, tiek jų jaunesniojo brolio R. Spalio veikėjai nėra psichiškai sudėtingi ir nesileidžia į gilias psichines analizes. "Ant ribos" ir "Alma mater" tomuose R. Spalio herojai net negalėjo būti sudėtingi ir labai ryškūs, nes ten jie tebe-sireiškė kaip jaunuoliai, kurių judriose psichėse negalėjo būti įsispaudę stambūs charakterių randai. Grįsti romaną jaunais, dar nesusiformavusių charakterių veikėjais yra vienas nedėkingiausių ir sunkiausių uždavinių rašytojui, nes dar nevisai psichiškai brandžius asmenis labai sunku pavaizduoti giliai ir įdomiai.

Todėl nenuostabu, kad ir R. Spalis savo vienos kartos romanuose nevisur išėjo laimėtojas. Jei gerai atsimenu, dėl savo veikėjų vidaus skirtingos gyvybės rašytojui bene sunkiausiai prisiėjo kovoti "Ant ribos", nes ten abiturientai tik "ruošėsi" žmogiškai subręsti. Ir Alėjūnas, kuris "Rezistencijos" epizode atlieka centrinio veikėjo rolę kaip stiprus charakteris, kuriam vis dėlto nelengva suvaldyti savo stiprius jausmus, tepasirodė "Alma mater" pabaigoje. Neprisimenant šitame epizode su-sikomplikavuio jo erotinio gyvenimo, Alejūno labai rizikinga veikla "Rezistencijoje" galėtų atrodyti nesuprantama, kaip koks fanatiškas heroizmas, kokiam nelabai nori tikėti mūsų laikų skeptiškas skaitytojas. Tačiau Alėjūno pamišėliškas (nes perdrąsus) lindimas į įvairius sovietinės tikrovės pavojus Lietuvoje tampa visai suprantamas prisiminus, kad jis "Alma mater" pabaigoje jau buvo ruošęsis nusižudyti, nes, kaprizingos Gražinos įsiutintas, jis buvo ją išprievartavęs, nors mylėjo Ireną Paberžytę. "Alma mater" epizode j jaunos energijos perteklius buvo nustūmęs jį iki savižudybės minties. Tuo tarpu "Rezistencijoje", lyg norėdamas save apsvaiginti, kad nebeprisimintų ano netolimo nusikaltimo Gražinai, Irenai ir sau, Alėjūnas visą savo jauną energiją eikvoja patriotinei rezistencijai nuolatinių mirties ir nelaisvės pavojų grėsmėje. Jau kartą savanoriškai žiūrėjus mirčiai į akis, rusų komunistų nešama eventuali mirtis Alėjūnui tikriausiai atrodo ir kaip savęs rehabilitacija ir drauge kaip kasdienybė, su kuria susitvarkoma tartum žaidžiant.

Šitas Alejūno psichinio stovio paaiškinimas turi įspėti skaitytoją nedaryti galutinių išvadų apie veikėjų charakterius iš vieno "Rezistencijos" tomo: mes daug ko nežinome, kas bus ateity, kuo išsivystys Jonas Vaitas, kuris jau yra metęs ramų įmonės direktoriaus ir marksizmo instruktoriaus postus bei susirišęs su NKVD žvalgyba, — kokiomis asmenybėmis apsireikš Nijolė, kurios tėvai deportuoti į Sibirą, ir Irena Paberžy tė, kurios tėvas, pabėgęs į Vokietiją, yra miręs. Pagaliau nedaug mes težinom apie svarbų rezistencijos vyrą Sereiką. Kad šis paslaptingas, taurus ir narsus karininkas pateks į velniškai sunkias aplinkybes, tegalime spėti tik iš autoriaus anonso, kad dar bus tomas apie miško brolį Sereiką. Kas atsitiks su kitais suminėtais veikėjais, net neįmanoma spėti.

Tačiau, kalbant apie "Rezistencijos" veikėjus, reikia pabrėžti vieną dalyką — tai rašytojo pozityvus žvilgsnis į jo romano herojus. Tarp jų neatrodo negatyvūs iš esmės nei jaunas komunistas Vaitas, nei komunistų agente tapusi kekšaujanti poniutė Sadauskienė; tik vicekomisaro komunisto Jurkūno siela pasilieka neįžvelgiamai juoda. Bet šios neigiamybės nenustelbia teigiamųjų, šitokia rašytojo laikysena atrodo kaip jo asmeninė rezistencija prieš psicho-pataloginio blusinėjimo bei padugnių antplūdį, kurį mums net arogantiškai perša vad. kairiojo liberalizmo literatai, šią R. Spalio laikyseną reikia pabrėžti ne vien dėl to, kad ji skeptinių ir nihilistinių nuotaikų aplinkoje yra savotiškai gaivinanti. Ji svarbi ir meniniu atžvilgiu, nes vaizduoti daugiau ar mažiau pozityvius herojus yra vie­nas sunkiausių uždavinių rašyto­jui. Kai prisimeni, kad R. Spalis savo uždavinį dar apsunkina, pa­sirinkdamas jaunus veikėjus, ne­galima nesidžiaugti jo užmoju. Nors jo sėkmė galutinai tepasiro-dys tik po trijų tomų, tačiau Re­zistencija" jau dabar mums skleidžia pajėgų rašytoją, kuris nebijo grumtis su didelėmis sun­kenybėmis. Kad rašytojas jose daug kur laimi, liudija "Rezisten­cijos" įdomumas. Pradėjus roma­ną skaityti, sunku nuo jo atsi­traukti, nes jo jauni, energingi, pozityvūs veikėjai pasirodo įtrauk­ti į tokį intensyvų veiksmą, kad juo vaizduojamą tikrovę priima­me kaip galimą. Nesipiktiname joj sutikę net publicistinių gabaliukų, šito įspūdžio rašytojas pasiekia gerai apgalvoto veiksmo sklandžiu pasakojimu bei vaizdavimu, ku­riems tarnauja be didesnių puoš­numų bendrinė lietuvių kalba. At­rodo, kad su "Rezistencijos" roma­nu mums atsiskleidė toks rašyto­jas, kokio neturėjome lietuvių li­teratūroj nuo V. Pietario "Algi­manto". Tik "Rezistencija" už "Al­gimantą" įdomesnė, nes vaizduoja mums artimesnę praeitį ir arti­mesnių lietuvių rūpesčius, kurie nevienam yra tapę sunkiomis ne­išsprendžiamomis problemomis.

Laukdami kitų pažadėtų tomų apie nepriklausomos Lietuvos jau­nimą, linkime rašytojui sėkmingai atskleisti anų visažmogiškų proble­mų ir šiek tiek suvaldyti publi­cistinius "poskrydžius", kokių pa­sitaikė "Rezistencijoje". Bet ar tai įmanoma, vartojant karštai aktu­alią medžiagą, sunku pasakyti.
Dr. J. Grinius