J.K. KARIO "NUMIZMATIKAI" PASIRODŽIUS Spausdinti
Parašė Jonas Puzinas   
Numizmatika — viena iš pagalbinių istorijos mokslo šakų, nagrinėjančių piniginių sistemų susidarymą, jų raidą, paplitimą, ryšius su kitomis piniginėmis sistemomis, monetų kalimo techniką Ir kt. Sėkmingesniam tyrimo darbui, numizmatikai ar specialūs muziejų skyriai telkia atskirų ar įvairių kraštų visokeriopą numiznę medžiagą: pačias monetas, Jų lobius, archyvinę medžiagą apie monetų kalyklas ir t.t. Ir Lietuvoje gana anksti pradėta sudarinėti numizmatų rinkinius. Turime žinių, kad XVI a. Vilniaus monetų kalykla buvo sudariusi vertingą įvairių laikotarpių monetų kolekciją. Deja, ji neišliko. Būta nemaža ir privačių numizmatikos rinkinių. XVIII a. pabaigoje T. Czackis pradėjo moksliškai tyrinėti Lietuvos monetas. Netrukus ir Vilniaus universitete atidarytas numizmatikos kabinetas, bet po 1831 sukilimo rusai rinkinį išvežė į Kijevą ir Charkovą, kur po 1812 buvo atsidūrusi ir didžiulė Radvilų kolekcija. Vilniaus archeologinė komisija buvo sutelkusi vertingą numizmatikos rinkinį, bet 1864 uždarius komisiją, didžioji kolekcijos dalis išgabenta Maskvon, kur ji vėliau sudarė grafų Rumiancevų rinkinio pagrindą. 1875 grafas J. Tiškevičius Varšuvoje išleido pirmą apžvalginę studiją apie Lietuvos monetas (Skorowidz monet litewskich). Labai vertingą Lietuvos monetų ir medalių rinkinį buvo sudaręs grafas E. Hutten Czaps-kis (jis buvo nupirkęs grafų M. Tiškevičiaus ir A. Platerio kolekcijas). Jis savo senienų muziejų ir paveikslų galeriją 1894 perkėlė į Krokuvą, kur netrukus buvo įkurtas jo vardo muziejus. E. Hutten Czapskio rinkiniai aprašyti bent keliuose veikaluose, iš kurių mums svarbiausias "Catalogue de la col-lection du comte E. Hutten Czaps-ki, 1871-1915". Vienas iš žymiausių Lietuvos numizmatikos tyrinėtojų buvo M. Gumovskis (Marjan Gumowski, g. 1881 m.). Iš jo darbų pažymėtini: Numizmatyka li-tewska wiekow srednich, 1920; Mennica wilehska w XVI i XVII w., 1921; Wilenska szkola medaljers-ka w XVI i XVII w., 1929. Iš lietuvių numizmatikų iškiliausi J. K. Karys, P. Karazija, dr. M. Račkus.
Dabartiniu metu didžiausias Lietuvos numizmatikos kolekcijas turi Vilniaus, Kauno ir Šiaulių muziejai, o užsienyje — Krokuvos, Varšuvos, Vienos, Leningrado ir Maskvos muziejai.

Prieš mus — neseniai išleista pirmaujančio Lietuvos numizmatikos tyrinėtojo Jono K. Kario knyga: Numizmatika, žodynas, raštai (1970, 340 p., kaina 15 dol.). Tai jau trečias autoriaus veikalas. Anksčiau jis buvo išleidęs dvi stambias knygas: Nepriklausomos Lietuvos pinigai (1953, 255 p.) ir Senovės lietuvių pinigai (1959, 396 p.). Lietuvos praeities tyrinėtojai naujoj J. K. Kario knygoj ras daug vertingos informacinės medžiagos Lietuvos numizmatikai pažinti, žodyne skaitytojas lengvai susiras aibes glaustų enciklopedinio pobūdžio informacijų, o antroje dalyje — straipsnių įvairiais numizmatikos klausimais.

"Aidų" redaktoriaus prašomas, nenoriai sutikau parecenzuoti šią naują J. K. Kario knygą. Pirmiausia, nebūdamas numizmatikas, negalėsiu tarti kiek svaresnio žodžio knygoje nagrinėjamais specialiais numizmatikos klausimais. Antra vertus, beskaitydamas knygą pastebėjau visą eilę nelygumų terminijoje, kai kurių negerovių atskiruose straipsniuose ir kt. Prisibijau, kad autorius tų trūkumų iškėlimą nepalaikytų darbo nuvertinimu. Tačiau, daugelį metų redagavęs Lietuvių Enciklopediją, jaučiuos galįs žvilgterėti bent į pirmąją knygos dalį — žodyną. Trumpai stabtelėsiu ir ties vienu kitu klausimu, nagrinėjamu antrojoje dalyje — raštuose. Tobulų darbų nėra, todėl, tikiuos, autorius palankiai priims vieną kitą kritikos pastabėlę. Visai suprantamas dalykas, kad nelygumų galėjo atsirasti, nes, kaip ir pats autorius pasisako, knyga rašyta sunkiose sąlygose, darbui panaudojant tik savaitgalius ir laisvalaikį.

Naujas J. K. Kario veikalas "Numizmatika" susideda iš dviejų dalių: žodyno ir raštų. Gražiai leidinį papildo apie 180 iliustracijų. Pradėsiu nuo pirmosios knygos dalies — žodyno.

Santrumpos

žodyne abėcėlės tvarka aiškinami numizmatikos terminai. Vieni terminai apibūdinami trumpai, kitiems dalykams aiškinti skiriama net iki kelių puslapių. Pradžioje duodamas sąrašas santrumpų, vartojamų abejose knygos dalyse Jei autorius būtų laikęsis Lietuvių Enciklopedijoje duodamų santrumpų, daugelis jų būtų buvę trumpesnės, pvz.: dabart. — dabartinis, LE — dab.; angl. — angliškai — ag.; imper. — imperatorius — imp.; k-tis — kunigaikštis — kng.; pranc. — prancūziškai — prc. ir t.t. Kai kurios santrumpos per ilgos: denominac. — denominacija. Įvesdintas mums svetimas ir netaisyklingas datų rašymas: IV a. sen. eros — IV amžius senosios eros; 173 nauj. eros — 173 metai naujosios eros. Ligi šiol buvome įpratę rašyti: IV a. pr. Kr.. 173 m. po Kr. Tik okupuotoje Lietuvoje laikas skaičiuojamas "prieš mūsų erą" ir "nuo mūsų eros pradžios". Ir šiaip autorius išsiskiria kitokiu datų rašymo būdu: III.3. 1903 (ar 03) — kovo mėn. 4 dieną 1903 metų. Lietuvių rašomojoje kalboje priimta norma — 1903 m. kovo mėn. 4 d.

Žodynas

Autorius, sudarydamas šį numizmatikos žodyną, maža tegalėjo pasinaudoti skurdžia lietuvių numizmatine literatūra. Jam pačiam teko laužti pirmuosius ledus. Todėl nenuostabu, kad pasitaiko neapdorotų ir ilgų aprašomųjų terminų. Konsultacija su kalbininkais būtų labai pravertusi, štai eilė dalykų, reikalingų taisymo.

Žodynas skiriamas lietuviams, todėl ir terminai atskiriems piniginiams vienetams ar kitiems su numizmatika susijusiems dalykams turėjo būti pritaikyti mūsų kalbos vartosenai. Iš originalinių piniginių vienetų ar kitų terminų pavadinimų reikėjo duoti nuorodas, pvz. Cruzeiro žr. Kruzeiras, Far-thing žr. Fartingas, Funt žr. Svaras ir pn. Užkliūva toks pagrindinių žodyno terminų rašymas: Aighani, Afganistano piniginis vienetas — turėtų būti afganas; Albus, Pareinės vokiečių "Baltoj: moneta" — albas, Pareinio vokiečių "Baltoji moneta"; Altyn, sen. rusų piniginis vienetas — altinas, arba šeštokas; As, sen. romėnų svorio matas — asas; Barat inka (lenk. boratynka), varinis šilingas pavadintas pagal jo sumanytoją Titą Livijų Boratinį — boratinė, boratinka; Bolivar — bolivaras: Boliviano — bolivianas; Condor — kondoras; Cordoba, Nikaragvos (Ni caragua) piniginis vienetas — kor­doba, Nikaraguvos piniginis vie­netas; Coronado — koronadas; Cruzeiro — kruzeiras (jis apibūdi­namas dvejose vietose: Cruzeiro ir Kruzeiras); červony zloty — czer-wony zloty; Daleris (šved. daler iš vok. Taler) žr. Taleris; Duka-ton — dukatonas; Farthing — fartingas; Forint, Vengrijos pini­ginis vienetas iš 100 filler — fo­rintas ... iš 100 filerių; Frang, Al­banijos piniginis aukso vienetas— f rangas; Funt, carinės Rusijos svo­rio vienetas — žr. svaras; Griven-nik, ist. Rusijos sid. 10 kapeikų moneta — grivenikas; Grivna, ru­sų piniginis vienetas — grivina ar grivinė (be reikalo autorius kal­tę verčia kažin kokiems "dile­tantams", esą: "vėlesniųjų Lietuvos diletantų toji g. be jokio reikalo pripažinta ir dar komiškai lietu-vinta į "griviną" bei "grivinę"; tai ne "diletantų" darbas, žmonėse tas pinigas taip vadintas); Yen, Japonijos piniginis vienetas — je­na; Kiper-Viper (vok. Kipper und Wipper) — geriau būtų tas mo­netas vadinti kiperinėmis (vok. Kippermūnzen), arba kiperinėmis-viperinėmis monetomis; Kyat, Burmos piniginis vienetas iš 100 py a — kijatas— iš 100 pijų; Ko-rona žr. Krona; Kreiceris (vok. Kreuzer), piniginis vienetas Vokie­ti j o j e, Austro-Vengri j o j e (tekste autorius įvairiai rašo: kreiceris ir kreuzeris;) Kroon žr. Krona; Lats žr. Latas; Lek, Albanijos piniginis vienetas iš 100 qindarų — lekas... iš 10 kvindarų; Lepton, Graikijos piniginis vienetas — leptonas; Leu, Rumunijos piniginis vienetas iš 100 bani — leja... iš 100 banių; Lev, Bulgarijos piniginis vienetas — levas; Markka, Suomijos pinigi­nis vienetas, žr. Markė; Mil (iš lot. mille "tūkstantis"), 0,001 dalis Palestinos piniginio "svaro", žr. mi­le; Pragos grašis — Prahos gračis (Praga — Varšuvos priemiestis) ir t. t.

Reikėjo tartis su kalbininkais ir dėl kitų žodyne aiškinamų mone­tų ar pagrindinių terminų: Batzen, Colon, Daima (Dime), Efimok, Eka-terinka, Fyrk, Kvoteris, Maskauka,Merk, Mill, Monetos Veidas, No-vogorodka, Pelegrini, Piedfort, Quetral, Rappen, Sevsko cechas, Sierenkos, So, Sorokas, Sucre, šraubtaleris, Talari, Tikol, Triens, Vark, Von, Wampum ir kt.

Ir lietuviai bei sulietuvinti ter­minai, atrodo, daug kur taisytini, pvz. Alavas žr. Cinas (reikėjo priešingos nuorodos, nes alavas lietuvių kalboje yra įsipilietinęs); Antkaklis — antkaklė (straipsny­je antkakles siejimas su "karčiu" abejotinas, nes niekas vyrų ar mo­terų ilgų plaukų nevadina kar­čiais) ; Antroji monetos pusė — geriau tarptautinis reversas, ne­gu ilgas aprašomasis terminas (tas pat ir su Priekine monetos puse — geriau tiktų aversas; vietomis autorius rašo obversas); Biblijos pinigai — bibliniai pinigai) Fabri­kuota moneta — žr. Falsifikatas; Grašis — visų kraštų grašiai (vok, Groschen, lenk. grosz ir kt.) ap­tariami šio straipsnio ribose, bet tekste Lenkijos grašis vietomis vadinamas grošu, kalbama net apie pusgrošą; ir Meisseno grašiai paverčiami grošais); Hegira, ma-hometoniškoji era — hidžra; Inčas, ilgio vienetas lygus 1/36 yardo — colis... 1/36 jardo; Jieties antgalvė — ietigalis; Keistos Mo­netos — įvairiaformės monetos; Majuskulą — majuskulai; Ost­markė — straipsnyje teigiama, kad ostmarkės notos buvo "pasi­rašytos Fisher, S. V. Marvitz, Mo-ritz faksimilėmis", bet notose aiš­kiai išskaitomi tokie tų vokiečių parašai: Fischer, S. V. Marwitz, Moritz; Pekunija, sen. lietuvių pi­nigų pavadinimas (lietuvių kal­boje težinomas žodis pekus "gal­vijai"; aukštaičiuose rytiečiuose lot. "pecunia" prasme žinomas žodis banda — moterų susitaupyti pini­gai, gauti už parduotą sviestą, kiau­šinius ir kt.); Petro pinigėliai, pri­valomas mokestis šv. Tėvo Sostui — Petro skatikas, privalomas mo­kestis šventajam Sostui, popiežiui; Pusiau - Brakteatai — pusbrak-teačiai; Vashingtono Centai — JAV nepriklausomybės pradžios 1 cento monetos, kaldintos Jurgio Washingtono pagerbimui — Va-šingtono centai (kaip matome, au­torius tame pačiame sakinyje JAV prezidento pavardę rašo dvejaip; lietuvių kalboje plačiai prigijusi ly­tis — Vašingtonas). Visai be rei­kalo autorius Lietuvos - Lenkijos valstybę vadina Žečpospolita (iš lenkų Rzeczpospolita).

Apskritai kalbant, terminai žo­dyne apibūdinti tiksliai, ilgesni straipsniai parašyti rūpestingai. Tačiau vietomis pasitaiko ir nepa­grįstų teiginių bei šiokių tokių trū­kumų. Tepaminėsiu vieną kitą ne­gerovę. Savotišką ir nepagrįstą tvirtinimą aptinkam straipsnyje Stiebų Vartai (kiti istorikai juos vadina Gedimino stulpais). Psl. 163 rašoma, kad tie Stiebų Vartai "ki­lo ir iškilo viešumon nuo pasto­vios sostinės Vilniaus įkūrimo XIV a. pradžioje, sušvitę vėliavoje bei skyde prie Gedimino pilies vartų". Ir tie Stiebų Vartai buvę "aki­vaizdžiai pavartoti Gedimino laikų liedintose "kapose", ir tas ženklas, esą, "rastas iškaldintas 1390 žuvu­sio prie Vilniaus mūšyje su kry­žiuočiais Gedimino anūko Karigai-los antkapyje"... Iš kokių istori­nių šaltinių visa tai paimta apie vėliavą ir skydą prie Gedimino pi­lies vartų, apie Stiebų Vartų įkal-dinimą Gedimino laikų liedintose sidabrinėse "kapose" (kaip vėliau pamatysime, tos "kapos" greičiau­siai yra suklastotos), iš kur gi ži­nia apie Gedimino "anūko" (vai­kaičio) Karigailos antkapį?

Straipsnis Svoris (p. 167) pa­iliustruotas svarsty kielėmis tau­riesiems metalams sverti, bet vie­toj svarsčių lėkštelėn pastatyta karvė, avis... O po tomis svarstyklėlėmis užrašyta, kad "naujau­sios svarstyklės dabar gali užre­gistruoti net čekio parašo svorį"...

Straipsnyje Valymas, deja, pasi­gendame bent šiokių tokių pata­rimų, kaip valyti monetas ar me­dalius. Juk yra ir nekenksmingų būdų monetoms valyti.

Pagaliau užkliūva karalių vardų trumpinimai (valdovų vardai nie­kad netrumpinami). Pvz., Stepo­nas Batoras vienur rašomas Step. Batoras, kitur Stp. Batoras, dar kitur — net S. Batoras. Trumpi­namas ir Žygimantų vardas: vie­nur rašomas Žygimantas Sena­sis, kitur — žyg. Senasis; Žygi­mantas Augustas, žyg. Augustas ir ž. Augustas. Tas pat daroma ir su "Žygimantu Vaza" (ta pro­ga tenka pastebėti, kad to sve­timtaučio valdovo vardas nėra bu­vęs Žygimantas, bet Zigmantas; lietuvišką Žygimanto vardą teturėjo rėjo kai kurie Lietuvos kunigaikščiai: Žygimantas Kęstutaitis, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas).

Asmenvardžiai, tautovardžiai, vietovardžiai
Gausu nelygumų asmenvardžių, tautovardžių ir vietovardžių rašyme, štai taisytini ar vienodintini dalykai abėcėlės tvarka: Aegina — turi būti Egina; Akbar I — Akbaras I; Akkonas — Akonas; Aleksejevičiai — Aleksiejevičiai; Ammonas — Amonas, Anglo-sak-sai — anglosaksai; Annamas — Anamas; Atena — Atėnė; Attika
— Atiką; Avignonas — Avinjonas; Baltgudžiai — gudai; Bohuš — Bohusz; Brunsvikas — autoriaus rašomas dar Brunsvikas, Braun-šveigas; Californija — Kalifornija; Canada — Kanada; Ceylonas — Ceilonas; Constancijus — Konstancijus; Cechas, Cechija, Cecho-slovakija—čekas, Čekija, Čekoslovakija; Dancigas rašomas dvejaisp: Danzigas ir Dancigas; Džingischa-nas — Džengiskanas; Ekaterina — Kotryna, Elžbieta — Elzbieta; Fe-nikija, fenikiečiai, bet vietomis rašoma ir finikiečiai; finai — suomiai; Hadrianas, bet kitur Hadri-jonas; Heinrichas VI — Henrikas VI; Yemenas — Jemenas; Yo-šihito era — Jošihito era; Ir landi ja — Airija; Isrutė — Įsrutis; Juli janas — Julijonas; Jurijus, Smolensko kunigaikštis — Jurgis; Kamerūnas — Kamerūnas; Kas-tor ir Polydeukes — Kastoras ir Polideukas; Kievas — Kijevas; šv. Kosmas ir šv. Domijonas — šv. Kozmas ir Damijonas; Ley-denas — Leidenas; Lybija — Libija; Maisseno porceliano įmonė
— Meisseno porceliano įmonė; Mantuos — Mantuvos; merovingai
— Merovingai (dinastija); Marija -Teresija — Marija - Terezija; Michailovičis — Michailovičius; Monaco — Monakas; Mozūrija — Mozūrai; Nikalojus II — Mikalojus II; Nikaragva — Nikaraguva; Novgorodas — Naugardas; Octa-vianas — Oktavijonas; Odoakeris
— Odoakras; priešakinė Azija — Priešakinė Azija; Radvila, Jonušas
— Radvilas, Jonušas; Rotšild — Rotšildas, arba Rothschild; škotai, Škotija — škotai, Škotija; Urag-vajus — Urugvajus; Vasylius — Vosylius; Vladislavas — Vladislovas (panašiai kaip Boleslovas,
Vaclovas); Volynija — Volinija; Vorksla — Vorskla; Wuertenber-gas — Viurtembergas, arba Wuer-tembergas. Autorius galėjo išvengti šių ir dar daugelio nesuminėtų nelygumų, jei būtų pasinaudojęs Lietuvių Enciklopedija, kurios redaktoriai kalbiniais klausimais tarėsi su mūsų kalbininkais — Pr. Skardžiumi, A. Saliu.

Rašyba, kalba
Nesilaikoma vienodos rašybos. Vienur autorius rašo "vadoviškai" (augštas, Augštaičiai, atpjova, rugiapjūtė, jietis, jubilėjinis, kolizė-jus), bet kitur neišlaikomas nuoseklumas (parašoma biauriai ir t. t.). Tiek okupuotoje Lietuvoje, tiek ir išeivijoje (išskyrus, Karį, Tėviškės žiburius) laikomasi jablonski-nės rašybos, kuri niekad oficialiai ir nebuvo pakeista. Visai be jokio pagrindo rašomi didžiąja raide (net sakinio viduryje) valdovų, dignitorių, visokių pareigūnų, įstaigų pavadinimai ir kt. Kai kurie būdingesni pavyzdžiai: mirusioj o Imperatoriaus (p. 78); švedų Karalius Erikas; Pagaliau Caras 1845 įsakė visos Valdovo pajamos; Venecijos Dožas N. Tron; Atsistatan-čios Lietuvos Vyriausybė; Gediminas... LDK-ystės Sostinės (Vilniaus; kūrėjas; galutinai užsitikrinęs sau Vilniaus Sostą; įgulos Vadas; žemaičių Vyskupo alga; ir t.t. Net monetų kalyklos, kalyklos vedėjas, sakinio vidury rašomas didžiąja raide. Keletas tos painiavos pavyzdžių. Straipsny "Vilniaus Kalykla" (p. 189-193) rašoma: "mažutė 'kalvelė' Valdovo pilies rajone; iš krokuviškės Kalyklos; būdavo Kalykloje ir valdovų patikėtinių; kontrolieriumi buvo paskirtas Kalyklon dar ir vietos Vaivada". Psl. 264 skaitome, kad ženklas "Lis" buvo "garsiojo Leono Sapiegos, nuo 1581 m. LDK-tystės Raštininko, paskui Vicekanclerio ir Kanclerio, o nuo 1625 m. Vilniaus Vaivados ir Didžiojo Etmono". Net ir kai kurių monetų pavadinimai sakinio viduryje parašomi didžiąja raide, pvz.: auks. Augustdoras. Juk mes nerašome: sidabrinis Litas, Doleris...

Apskritai, kalba gana gera, korektūra žiūrėta labai rūpestingai, tačiau vietomis pasitaiko kalbos klaidų bei nelygumų, štai keletas jų: antkaklinis retežėlis — ant-kaklinė grandinėlė; aras — erelis: bočiai, prabočiai — protėviai, sentėviai; įpokavimas — įpakavimas: kakao — kakava; obalsis — šūkis; pagelbininkas — pagalbininkas; popieris — popierius; pripuolant: — atsitiktinai; vienok — tačiau ir t.t.

Raštai
II knygos dalyje sudėti autoriaus išspausdinti straipsniai žurnaluose, laikraščiuose, Lietuvių Enciklopedijos XV tome. Be to, gale Įdėti du raštai — laiškai. Kadangi ši J. K. Kario "Numizmatikos" apžvalgėlė ir šiaip jau gerokai ištįso, todėl ribosiuos trumpomis pastabomis.

Straipsnyje "Seniausieji lietuvių 'pinigai' (Gintaras ir kailiai kaip mainų priemonė)" autorius platėliau sustoja ties mainų prekyba, ypač gintaru ir kailiais. Be dalykiškai nagrinėjamų klausimų, pasitaiko netikslumų ir ne visai pagrįstų tvirtinimų. Savotiška autoriaus samprata apie baltų tautas ir kiltis. Psl. 210 išnašoje rašoma: "Proistorės mokslo duomenimis, indoeuropiečių kiltys, iš kurių paskui išsiskyrė lietuvių tauta, atkilo į Baltijos pietryčių regijoną kone prieš 4000 metų. Tacito įtakoje, tos kiltys ilgai vadintos aisčiais, bet nuo XIX a. vidurio tarptaut. raštijoj vadinamos baltais (Baltai). Tatai, žinoma, anoms kiltims visai negimininga, o tokiems netikslumams taisyti jau ne laikas. Tačiau mums Baltai yra ir bus tiktai istoriškai žinomi giminės: prūsai, sūduviai (bei jotvingiai), augštaičiai, žemaičiai ir kt., paskui sulat-vėjusios, pabaltiečių gyventojų šakos". Kodėl gi tie aisčiai visai ne-giminingi su baltais? Juk tai tik sutartinio termino klausimas. Pagrindinės baltų tautos, kaip žinoma, yra lietuviai, latviai, XVIII a. pradžioje suvokietinti prūsai, sulatvėję ar sulietuvėję kuršiai, žiemgaliai, sėliai. Kodėl gi baltais telaikomi prūsai, sūduviai bei jotvingiai (jie kalbininkų giminiuojami su prūsais), aukštaičiai, žemaičiai (tai tie patys lietuviai, teišsiskirią kalbos tarme)? Kas gi tos "su-latvėjusios pabaltiečių gyventojų šakos"?

Toliau p. 211 tvirtinama, kad finikiečiai gintaro prekyboje suvaidinę didelį vaidmenį, kad jie už gintarą baltams atveždavę "bronzos dirbinių, strėlių, j iečių ant-galvių ir kitokių metalinių daiktų". tų". Mūsų proistorikams ligi £iol nežinomas finikiečių kultūrinis palikimas Pabaltijy.

Kuo grindžiamas teigimas, kad kailiniai "pinigai" Lietuvoje atsiradę V-VI a.?

Trumpame straipsnelyje "Nuo 'kapos' iki grašio iki lito (Moderniškiems Lietuvos pinigams 600 metų)" kalbama apie pirmąsias lietuviškas monetas, kaldintas Algirdo ir Kęstučio. Aprašomi ir tų monetų skirtingumai. Skaitytojui būtų buvę įdomu sužinoti, iš kur paimtos žinios apie monetų kalyklų įrengimą Vilniuje ir Trakuose XIV a. šeštosios dekados pabaigoje? Ma atrodo, kad tai tėra spėliojimas.

Įdomus straipsnis apie "Žygimanto Vazos 'auksines lėkšteles'". Tas dailus Zigmanto Vazos 1621 m. kaldintas medalis, vadinamas "auksine lėkštele", aprašytas dalykiškai, bet rašinio mokslinę vertę gerokai mažina per aštri ir kandi polemika su lenkų numizmati-kais. Kliūva ir pačiam Zigmantui Vazai, kuris, esą, "Lietuvos herbą tiesiog sužalojo, užvoždamas išplėstais Švedijos ir savo šeimos herbais. Ištiso Vyčio nei viename, nei antrame langelyje nė nematyti" (p. 250). Man atrodo, kad ir lenkai galėtų tuo pačiu skųstis, nes ir jų Erelis vietomis to paties viduriniojo skydo pridengtas.

Kruopščiai parašytas straipsnis "Išskiriamiej i ženklai lietuviškoj e numizmatikoje", čia nuodugniai aprašomos lietuviškos monetos, pažymėtos įvairiais ženklais: herbais, monogramomis, raidėmis ir t. t-Man kelia abejonių sidabro lydiniuose, vad. "kapomis", įmušdinti Stiebų vartai ir Vytis. Dr. A. Račkus man tvirtino, jog tie sidabriniai lydiniai esą sukalstoti. Tuos sidabrinius lydinius su įmušdin-tais Stiebų vartais ir Vyčiu jis aptikęs pas vieną numizmatų prekiją Čikagoje. Norėjęs tuos lydinius įsigyti, bet negalėję sulygti dėl per aukštos kainos. A. Račkus gavęs iš to pirklio švinines kopijas, nufotografavęs jas ir nuotrauką nusiuntęs prot E. Volteriui, kuris ją ir paskelbęs lietuvių spaudoje. Vėliau tą nuotrauką panaudojo dr. A. Šapoka savo redaguotoje Lietuvos istorijoje (p. 673, pav. 1-3). Atsidūrė ta pati nuotrauka ir 1957 m. Vilniuje išleistoje Lietuvos istorijoje (t. I, p. 48). Keitėsi ir tų lydinių chronologija: J.
Žiugždos redaguotoje "Lietuvos TSR istorijoje" tie lydiniai priskiriami XI-XII a., o J. K. Karys tvirtina, jog tie ženklai galėję būti įmušdinti "Gedimino, Kęstučio ir gal dar kiek vėlesniais laikais" (254).

Autorius teisingai pasisako prieš nepriklausomoje Lietuvoje bandytą atkurti "Vytauto ženklą".

Tolimesniuose straipsniuose gražiai aprašomos "Nepriklausomos Lietuvos monetos", "Kennedžio pusdoleris", "JAV sumuštinės monetos", "Kauno monetų kalyklos". Pastarajame straipsnyje J. K. Karys polemizuoja su mūsų iškiliu kultūros istoriku Edmundu Laucevičium, parašiusiu gerą studiją apie "Kauno pinigų kalyklas" (Iš lietuvių kultūros istorijos, III, Vilnius 1961, p. 234-243) ir 1967 m. išspausdinusiu du stambius tomus "Popierius Lietuvoje XV - XVIII a.". Sunku polemizuoti su tyrinėtoju, kuriam lengvai prieinama archyvinė ir istorinė medžiaga.

Straipsnyje "Lincolno centas ir jo kūrėjas" nuodugniai nagrinėjama populiari JAV monetėlė — Lincolno centas, pradėtas kaldinti 1909, ir duodama naujų duomenų apie to cento kūrėją, raižytoją - medalistą Viktorą D. Brennerį, gimusį 1871 Šiauliuose ir mirusį 1924 Naujorke. Kaip daugeliui žinoma, dr. A. Račkus išvedžiojo, kad Brenneris buvęs lietuvių kilimo, kad jo pavardė buvusi Barnauskas ar Baranauskas. J. K. Karys Brennerį laiko žydu ir dr. A. Račkaus argumentus šitaip "griauna": "Tačiau, matyt, ilgiau pameditavęs, jis 'Baranausko' į vardo lietuviškumu suabejojo. Ką gi: Barnauskas, kaip ir priminė šachnauską, žinomą Kauno valytoją, o tasai priklausė kanalui. Kitas reikalas — Baranauskas, čia jau niekas neprikiš, kad pagarsėjęs vyskupas būtų buvęs koks semitas, ne lietuvis. Ir Račkus neatsispyrė pagundai savo atradimo pataisyti — iš Bamausko jis padarė Baranauską" (p. 307). Toks polemikos būdas netinka moksliniame darbe.

Persispaudino J. K. Karys iš Lietuvių Enciklopedijos XV tomo straipsnį "Lietuvos pinigų istorinė apžvalga". Straipsnis papildytas L. D. K-tijos XV - XVIII a. monetų svorio ir bando lentele, vokiečių apskričių viršininkų ir Panevėžio darbininkų atstovų tarybos "pinigų" pavyzdžiais, įsidėjo bermontininkų markės ir ankstyvųjų latvių rublių pavyzdžius, porevoliucinės Rusijos bolševikų notą, nepr. Lietuvos popierines notas ir SSSR po II pas. karo okupuotoje Lietuvoje apyvarton paskleistas notas bei monetas. Lietuvių Enciklopedijoje išspausdintą straipsnį autorius vietomis pataisė, deja, ne j t pagerindamas, bet pagadindamas. Lietuvių Enciklopedijos Prahos grašis paverstas Pragos grašiu, o iliustracijoje — "cechų grašiu". Ieties antgalis atkeistas "j ieties ant-galve", vietoj Seversko Naugardo atsirado Sieversko Novgorodas; sostinė, valdovas, kalykla, kalyklos vedėjas rašoma didžiąja raide; Zigmantas Vaza atverstas Žygimantu Vaza ir t.t. Tai jau aiškus Lietuvių Enciklopedijos autoriteto nepripažinimas.

Knygos gale įdėti du laiškai: "Dr. Račkaus 'žinyno' reikalu" (laiškas, 1968.IV.8 rašytas St, Bal-žekui, kuris, nupirkęs dr. A. Račkaus numizmatikos, filatelijos ir kitus rinkinius, Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros muziejų ir po dr. Račkaus mirties 1965 išleido jo "žinyną apie Lietuvos numizmatiką") ir "Atviras laiškas spaudai". Autorius būtų geriau padaręs, visai nedėdamas tų laiškų į savo knygą. Laiške St. Balžekui apie dr. A. Račkaus "žinyną" pasakyta daug tiesos, bet kritikos forma peržengia paprasčiausios etikos ribas, juoba, kai rašoma apie mirusį žmogų. Esą, dr. Račkus "žinyne" pademonstravęs, "kaip nereikia į gerai neišmoktą sritį kištis ir kaip nereikia mokslinio turinio knygų rašyti"; "lengvapėdiškai tvirtina"; "įžūlus tvirtinimas"; "dr. Račkaus išdaiga"; "rėkiančios nesąmonės"; "neatrodo, kad reikia būti daktaru tokiai nesąmonei suprasti, nors ji būtų paskelbta paties Einšteino"; "dar kartą pavaizduoja, jog gydytojas Račkus numizmatikos srityje visuomet turėjo daugiau įžūlumo, fantazijos, drąsos, negu būtinų žinių ar patyrimo"; "kvalifikuotas absurdas" ir t.t. Tokie išsireiškimai vengtini moksliniame darbe.

Nepaisant recenzijoje iškeltų trūkumų, šis J. K. Kario veikalas vertingai papildo mūsų negausią numizmatikos literatūrą.
Jonas Puzinas