ATGIMIMAS ARCHITEKTŪROJE: FRANK LLOYD WRIGHT Spausdinti
Parašė V. KIAULĖNIENĖ   

Dabartinį architektūros stovį galėtume palyginti su sveikstančiu žmogum. Liga buvo ilga ir slėgė tarytum košmaras, bet ateitis atrodo šviesi ir kupina pažadų. Ta atbundančios architektūros šviesa yra tokia nauja ir netikėta, kad mes vos nesuabejojam, ar čia realybė, ar miražas. Keli šimtmečiai net buvo sunaikinę pasveikimo viltį. Nuo viduramžių architektūra tolydžio krito, kartais pasiekdama beviltišką laipsnį.

Gotinis laikotarpis, savo architektūrai ir skulptūrai įkvėpimo sėmes daugiau realybėje negu iškilnume, paliko tokio grožio ir tobulumo paminklų, kad jiems lygių retai randame bet kurioj kitoj gadynėj. Gražu visų pirma dėl to, kad tikra. Architektūros šaltinis buvo išorinė gamta ir mene pasinėręs žmogus. Išreikšdama jausmus, o ne pojūčius, toji architektūra atspindėjo krikščionybės mokslo viršūnę. O tikra architektūra yra ir turi būti savo epochos aspiracijų atspindys. Pasakyčiau daugiau: ji yra tos epochos dvasia, išorinė išraiška tos vidujinės jėgos, kuri sudaro jos buvimo pagrindą.

Iš to taško žiūrint, manytume, kad renesanso architektūra turėtų būti geriausia savo laikotarpio atstovė. Ji labiau už kurią kitą nusakė savo  epochos  dvasią:  puošnumą,  iškilmingumą,
 

Frank Lloyd Wright     Dovydo Wrighto namas, Phoenix, Arizona

prabangą, norą sužavėti, net korupciją. Ir tiesa, kad viso laikotarpio klaida — stoka idealo — atsispindi jo architektūroje. Kai ten, nors įetai, susiduriame su idealu, randame ir šedevrų. O žmogaus prigimtis, sudėta iš silpnybių, klaidingai pompą palaikė didingumu, puošnumą — grožiu. Tai įvyko juo lengviau, kad tos silpnybės pasirodė esančios rafinuotos. Ta klaida, slypinti po rafinuota kauke, dar regimesnė baroke — net grubiau ir tuo būdu atviriau.

Taigi, daugel pastatų iš anų gadynių būdavo imami dailios architektūros pavyzdžiais, nors iš tikrųjų į juos reikėjo žiūrėti, kaip į dailės pavyzdžius (nevartojant "architektūros" žodžio), kaip į tokių tobulų proporcijų kūrinius, kad jie mums daugiau primena skulptūrą, o ne architektūrą. Grožio jiems neprikiši. Tačiau ko jiems stinga — tai pačios architektūros prasmės. -Čia pirminis rūpestis yra ištaiga, — iki tokio laipnio, kad architektūra netenka savo pateisinimo, pavirsta paprasta dekoracija. Dekoracija viduje: priėm'mams, baliams; dekoracija iš viršaus, net ištisų miestų: reprezentacijai. Tačiau nei pastatai nei miestai nėra teatro scenos. Už tų dekoracijų turi gyventi žmonės. Renesanse tai nustumiama, kaip antraeilis dalykas. Fasadas pasidaro beprasmiškas, tuščias, be reikšmės ir sąryšio su vidum. Praeivis gauna malonų ritmo ir gražių proporcijų įspūdį, bet tai toks pat jausmas, kaip muziejuje priešais paveikslą. Negalima nejausti gyvybės tokiame veikale, jei menininkas įkūnijo savo jausmą, savo kūrybinę galią, pasisakė medžiagoje.

Architektūroje turi būti daugiau. Medžiaga ir gyvenimas čia yra tokiame glaudžiame ryšyje, kad jie yra neperskiriami, vienas neįmanomas be antro. Architektūra turi išreikšti ne tik architekto jausmus, bet ir gilų pažinimą tų asmenų,


Frank Lloyd Wright — E. F. Kaufmano namas, Brav Run, Pa.

kuriems namas skiriamas. To nejuntame renesanso pastatuose. Juose nėra išvidinės gyvybės. Jos niekad ten ir nebuvo. Viduramžio architektūra, atvirkščiai, dažnai yra tokia organiška, kad pastatas mus perkelia į savo epochą, vaizduotėje mes pradedam joje gyventi. Renesanse tas sutapimas tarp vidujinio plano ir fasado pražuvo. Tas pats elementas slepia laiptus ar priėmimų salę, koplyčią ar galeriją. Kol architektūra lietė bažnyčių, pilių, puošnių rūmų statybą, šitokių principų rezultatai buvo ne tiek svarbūs. Žemės plotai tokiems pastatams buvo dideli, todėl nereikėjo perdaug nuskriausti antraeilių patalpų. Problema parimtėjo, kai dėl gyventojų sutirštė-jimo miestuose sumažėjo sklypai ir sukėlė konfliktą gyvenamųjų kambarių išplanavime. 18 ir 19 amžiais, o net ir dabar randam nepalyginamai beprasmiškų pavyzdžių: begalinės priėmimų salės užima visą fasadą, nustumdamos darbo ir poilsio kambarius prie mažų kiemelių, kur trūksta ir oro ir šviesos.

Kodėl tarytum kažkokia įkvėpimo šaltinių stagnacija paraližavo šitą laikotarpį? Religinio jausmo sumažėjimas, be abejonės, turėjo daug reikšmės. Ir šitas architektūros smukimas vis didėjo, pasiekdamas gąsdinančių proporcijų. Tiesa, menininkai dažnai stengiasi imituoti, o neretai net pralenkti savo mokytojus. Tik vėliau jie susiranda nuosavą kelią. Tačiau pastarųjų amžių architektai net ne j ieškojo naujų formų. Jie atsidėję kopijavo tai, kas buvo sukurta prieš juos, ir tai jiems pavirto taisykle. Prisidengdami tradicijos šūkiu, jie pamėgdžiojo visus: graikų, romėnų, gotikos ir renesanso pastatus. Architektai išsiaugino mažavertystės jausmą ir jį perdavė savo darbams, kurie stovi kaip jų iniciatyvos trūkumo paminklai.

Nuo to daugiausia nukentėjo ir tebekenčia bažnytine architektūra. Tai visai suprantama, turint galvoj tikėjimo sumažėjimą ir pačios Bažnyčios konservatyvumą šioje srityje.

Iš panašios letargijos ištraukti architektūrą tegalėjo išorine jėga. Kai kurie teoretikai, pvz., Viollet le Duc, mėgino architektūrą išgelbėti iš pančių, bet veltui, nes jie pasidavė galingam akademizmui. Viollet le Duc skelbė, kad moderninis menas turi būti savo laikų kultūros ir jos reikalavimų išraiška, kad "dekoracija pastate turi būti kaip oda ant kūno, išreikšti, o ne paslėpti jo formą ir struktūrą". Bet jis nenugalėjo akademinių varžtų. Jo, kaip ir kitų teoretikų, žodžiai pasiliko be atgarsio, ligi mokslų pažanga — ana išorine jėga — sulaužė jungą.
Architektūroje revoliuciją padare geležis ir vėliau gelžbetonis. Inžinieriai pirmi parode jai naują kelią. Jų pastatai atrodė nežmoniški, bet jų drąsa įkvėpė. Jais pasekė architektai, technikos laimėjimus įnešdami į meną. Šitame atsinaujinimo sąjūdy svarbūs vardai buvo Freyssinet, nustebinęs savo planų drąsa, Labrousse, ryžęsis pirmas pavartoti architektūroje geležį, Behrens, Wagner, Richardson, Sullivan ir kiti. Jie paruošė dirvą. Pirmieji jų žingsniai buvo tik mėginimai, neišsamūs, akademikų smerkiami ir kritikuojami. Betgi kelias buvo jau parodytas. Tereikėjo tik žmogaus, kuris jį pravestų.

Tokį genijų davė Amerika. Tai Frank Lloyd Wright. Gimė jis 1869 m. krašte, kuris žinojo savo jaunystes jėgą ir kuris, tęsdamas Europos tradicijas, taip nori iš jų išsivaduoti, kad dažnai jas neigia, drauge jausdamas jų reikalingumą.
Likimas, išrinkęs Frank Lloyd Wrighta šitam milžiniškam uždaviniui, apdovanojo jį nepalaužiamu charakteriu ir pavydėtina sveikata. Jo kovos buvo gausios ir lydėjo beveik visą jo, kaip menininko, kelią, bet jis niekados nesileido į kompromisus. Įsitikinęs savo architektiniu pranašumu, savo valią ir savo idėjas jis pravedė ne tik savo krašte, bet ir tarp pasaulio architek'ų— dažnai net arogantiškai, bet visados, kaip jis pats išsireiškia, garbingai.

Nuo pat savo kūrybinio gyvenimo pradžios jis pasaulį iššaukė į dvikovą. Kad suprastume visą tos kovos drąsumą, pirmų jo pastatų naujumą ir originalumą, prisiminkime, kokia buvo to laiko architektūra. Palyginkime pirmuosius jo darbus su kitų architektų pastatais. Prisiminkime taip pat, kaip tradicija buvo užvaldžiusi architektūrą ir sunaikinusi bet kokią iniciatyvą.

Pirmų Frank Lloyd Wrighto pastatų tikrumas, nuoširdumas jaučiamas net dabar, praėjus pusei šimtmečio. Jie yra moderniškesni už mo-derniškiausius šio laiko pastatus. Sutikti kaip anarchiškiausi tada, kai jie buvo sukurti, dabar jie daugiau atrodo kaip pradiniai drąsaus genijaus mėginimai, trumpas preliudas ton totalirėn revoliucijon, tan milžiniškan darban, kurį jis atliko per 60 kūrybos metų.
Nesvarbu, kas jam turėjo įtakos, — esmėje jis pasiliko savo likimo viešpats. Nerasime menininko, nors ir talentingiausio, kuris būtų be įtakų. Visus, nors ir instinktyviai, paveikia žmonijos laimėjimai. Tolimųjų Rytų architektūra įkvėpė Frank Lloyd Wrighta, tačiau jis jos nekopijavo ir net nemėgdžiojo, tik ją pakei'ė ir pritaikė. Jis pasirinko tai, kas tiko jo, vakariečio, dvasiai, kas jam buvo artima.
Atviras planas, toks įprastas Rytuose, puikiai atitiko dabartinį Vakarų gyvenimo būdą ir jo reikalavimus. Mažame plote atviras planas duoda laisvės, erdvės ir patogumo įspūdį. Tekį planą perėmė Frank Lloyd Wright ir jį pritaikė Vakarams. Žinome jo pasisekimą ne tik Amerikoj, bet ir Europoj, nes tai taip tiksliai atitiko šiandieninio žmogaus veržlią prigimtį, kuriai suvaržymai taip nepakenčiami.

Horizontalių planų išdėstymas, kuris bėgančiomis linijomis akį veda už pastato ribų, pradžią gavo taip pat japonų architektūroje. Šis pratęsimas iš vidaus į išorę Frank Lloyd Wrighto darbuose buvo papildytas pratęsimu iš išorės į vidų. Išorinio ir vidujinio plano harmoniją kartais perkerta vertikalios linijos, kurios pabrėžia pastato vienumą ne tik tarp planų, bet ir vienumą su erdve. Prie šio formų ir funkcijų sutap'mo dar pridėkime integralų sklypo ir jį apsupančios gamtos susiliejimą su pastatu — gausime tą nedalinamą vienetą, kuris toks būdingas Frank Lloyd Wrighto kūrybai. Taip iš išorinių apraiškų jis išgavo taisyklę, kuri padarė perversmą architektūroje. Ji Frank Lloyd Wrighto dėka pasidarė tikra, gyva, organiška. Kiekvienas elementas atsakė specialiai funkcijai, kuri niekad nebuvo paslėpta. Vidus mums kalba apie išorę ir išorė apie vidų. Jei vienas kambarys turėjo būti didesnio ploto negu kitas, Frank Lloyd Wright nedvejojo, tai išreikšdamas plane ir erdvėj: augš-tis proporcingas pločiui. Jei patalpa maža ir su augštomis lubomis, mes jaučiamės kaip vamzdy; jei jis žemas, bet didelis, lubos beveik gula ant mūsų pečių. Todėl Frank Lloyd Wright laikėsi principo, kad tame pačiame pastate gali sugyventi įvairių proporcijų plotmes. Pastatas dėl to pasidaro patogus gyventi, gerai ir taupiai išnaudoja duotą erdvę ir sukelia didelį malonumo jausmą.

Frank Lloyd Wrighto menui toliau besivystant, kai kurie ankstyvesni problemų išsprendimai pradėjo jo nebepatenkinti. Tačiau jis niekados sau neprieštaravo, kadangi jo principai visados pasiliko tie patys: nuo pat pirmųjų dienų i am vadovaujamoji gairė buvo ir pasiliks — meilė gamtai, meilė jos Dieviškajam Kūrėiui, atsidavimas tam, kas tikra, kas gražu. Tačiau tie dar pasilikę su praeitimi ryšiai, kurie jam užstojo kelią, buvo visiškai nutraukti. Frank Lloyd Wright yra savarankus. Nej ieškodamas kraštutinumų, net nenorėdamas niekeno nustebinti, jis susirado save ir tokią nepaprastą formų laisvę


Frank   Lloyd   Wright — Neilso namo vidus, Minneapolis, Min.

Visos nuotraukos gautos is Non-objectiv  Painting  (The Salomon Guggenheim  Foundation)
Muzejaus New Yorke

Keturkampis, kvadratas jam pasidaro perdaug riboti. Jis įveda apskritumą, elipsę, trikampį, šešiakampį, lenktą ar kampuotą liniją, vartoja tai drauge ar atskirai, pagal reikalą, — ten, kur tos formos geriausiai atitinka funkcijas, tikslą. Jis taip daro ne iš noro nustebinti naujumu, bet besistengdamas tobulai įvykdyti pasistatytąjį uždavinį. Anksčiau varžomas formų, Frank Lloyd Wright pats tas formas pavergė, kad jas išlaisvintų. Jo pastatas taip susilieja su peisažu, jog atrodo, kad gamta netektų savo grožio, jei atimtume tą pastatą. Pastatas priklauso vietai. Ji būtų nepilna be jo.

Gamta persunkė Frank Lloyd Wrighta visomis savo formomis, savo begaliniu sudėtingumu, žmogaus prigimties įvairumu, jo neišmatuojama dvasia. Tai gamtai jis tarnavo visišku savo poeto ir psichologo sielos atsidavimu. Išimtinai ilgas jo kūrybos kelias leido jam tobulai atlikti savo uždavinį, kuris gal dar nėra visiškai ba'g-tas. Kas gali išpranašauti, ką jo geniali dvasia neša ateičiai!? Jis išėjo nugalėtoju iš daugybės kovų, jis išlaisvino architektūrą iš jungo, kuris ją slėgė bemaž per 500 metų. Tačiau kaip po kiekvienos revoliucijos, taip ir dabar mes negalime dar visiškai pasinaudoti jos derlium. Jo revoliucija padėjo tvirtus pagrindus, davė principus, kurie tiesiai paliečia mūsų širdis. Bet po tiek melagingų tamsybės metų jo atneštoji šviesa yra tokia akinanti, kad mes nedrįstame jai tiesiai žvelgti į akis. Tik metams bėgant, mes prie jos prijunksime, ir revoliucija, t" s atgimimas architektūroje, kurį sukėlė Frank Lloyd Wright, nenustos aidėjęs.