KERSTENO KOMISIJOS TYRINĖJIMŲ APŽVALGA Spausdinti
Parašė Dr. V. A. Dambrava   

1953 m. lapkričio 30 dieną Atstovų Rūmų Pabaltijo komisija, kuriai specialia Kongreso rezoliucija (H.R. 346) pavesta ištirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos pagrobimo aplinkybes ir dabartinę padėtį, pradėjo Vašingtone apklausinėti liudininkus. Vėliau apklausinėjimas buvo perkeltas New Yorkan, Detroitan ir Čikagon.
Pabaltijo komisiją sudaro Charles Kersten — pirmininkas, (Wise.) ir šie nariai; Bentley (Mich.), Madden (Ind.), Bonnin (Penna), Busbey (Iii.), Machrowich (Mich.) ir Dodd (Conn.). Komisijos narys Ray Madden anksčiau vadovavo Atstovų Rūmų pravestam Katynės žudynių tyrinėjimui.

Valst. sekretoriaus J. F. Dulles pareiškimas
Pirmasis Kongreso komisijoje liudijo Valstybės sekretorius John Foster Dulles, kuris kalbėjo apie Pabaltijo valstybių praeitį, dabartį ir ateitį.
Praeitis. Valstybės sekretorius J. F. Dulles pirmiausia nurodė, kad tos trys tautos 1918 metais paskelbė savo nepriklausomybę, o 1920 metais pasirašė taikos sutartis su Sovietų Sąjunga. Tomis sutartimis Sovietų Sąjunga be jokių rezervų pripažino Pabaltijo valstybių nepriklausomybę ir suverenumą. Sovietų Sąjunga tose sutartyse pareiškė, kad ji savo noru ir visiems laikams atsisako visų suvereninių teisių į Pabaltijo tautas ir Pabaltijo valstybių teritorijas.

1922 metų liepos 28 dieną Jungtinės Amerikos Valstybės pripažino Pabaltijo respublikas, kaip nepriklausomas valstybes.
Per du dešimtmečius, — tęsė ministeris Dulles, — Pabaltijo respublikos susilaukė gražių savo laisvės vaisių. Jų kūrybiniai laimėjimai buvo įspūdingi. Nors jų kraštai neturi daug gamtos turtų, tačiau žmonės sumaniai tvarkė žemės ūkį ir savo sunkiu darbu pasiekė ekonominės gerovės. Menas ir amatai žydėjo. Socialinio teisingumo lygis buvo augš-tas ir laimėjęs plačiojo pasaulio pripažinimą. Jų dvasinė ir moralinė stiprybė, laisvės meile, jų energija ir drausmingumas  parodė  tas  ypatybes, kurios yra vertingesnės, negu vien tik skaičiai ar gamtos turtai. Pabaltijo respublikos per šį laikotarpį parodė visam pasauliui kūrybinę laisvės jėgą.
Dabartis. Tamsusis periodas prasidėjo 1939 m. tariamai draugišku Sovietų Sąjungos mostu, kuriuo ji išgavo "savitarpio pagelbos paktus" su Pabaltijo valstybėmis.

Sovietų užsienio reikalų ministeris (Molotovas) 1939. X. 31 Augščiau-siam Sovietui rūpestingai išaiškino:
"Sovietų Sąjunga pasirašė savitarpio pagelbos paktus su Estija, Latvija ir Lietuva, kurie turi didelės politinės reikšmės. Tačiau tie paktai jokiu būdu nereiškia Sovietų Sąjungos įsikišimo į Estijos, Latvijos ir Lietuvos vidaus reikalus, kaip kai kurie užsienio laikraščiai mėgina tai aiškinti. Priešingai, visi šie savitarpio pagelbos paktai kaip tiktai sustiprins pasirašiusių valstybių suverenumo nepažeidžiamumą ir principą nesikišimo į kitų valstybių reikalus. Mes pareiškiame, kad visos absurdiškos kalbos apie Pabaltijo kraštų sovietizaciją tarnauja tiktai mūsų bendrų priešų ir antisovietinių provokatorių naudai".

Vos tik šie žodžiai buvo pasakyti, tęsė ministeris Dulles Kersteno komisijoje, kai prasidėjo sovietizacija. Paskutinieji tos sovietizacijos veiksmai pasibaigė po aštuonių mėnesių, kai raudonoji armija įžengė į Pabaltijo kraštų teritorijas, sudarė iškam-šines vyriausybes ir privertė jas paprašyti įjungti į Sovietų Sąjungą.
Laisvojo pasaulio tautos buvo tos agresijos pritrenktos. 1940 metų liepos 23 dieną Jungtinių Amerikos Valstybių vyriausybė pasmerkė tą smurtą, kuriuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė ir teritorinė neliečiamybė buvo sąmoningai vieno iš stipresnių jų kaimyno panaikinta.

"Šiandien, — sakė J. F. Dulles, — sovietų vadai nori sudarinėti savitarpio saugumo paktus su laisvomis tautomis. Mes turėtume žinoti, jog sovietai, vartodami žodį "saugumas", visados galvoja apie progą pasigrobti naujas aukas".

Ateitis. Pirmiausia J. F. Dulles ragino neprarasti vilties, kad ateitis yra. Pabaltijo tautos, nepaisant visų vargų, tebeturi norą gyventi laisvai ir išlaiko tvirtą pasipriešinimą prieš sovietų despotizmą. Jungtinės A. Valstybės ir dabar tebepripažįsta Pabaltijo respublikas, kaip jas pripažino 1922 metais. "Mes tebepripažįs-tame ir tų kraštų diplomatinius bei konsularinius atstovus, — sakė Dulles, — kurie buvo paskirti paskutiniųjų nepriklausomų vyriausybių".

"Mes tikime, kad dabartinis sovietų despotizmas negalės išlaikyti savo valdžios neribotą laiką ir negalės valdyti šimtų milijonų žmcn'ų, kurie myli Dievą, kurie myli savo kraštą ir kurie supranta asmens vertingumą bei taurumą.
"Sovietinė sistema ... privalo pati pasikeisti arba likti pasmerkta galutiniam žlugimui. . . Pavergtosios tautos turi žinoti, jog jos nėra pami-š-tos, jog mes nesutinkame su tokiu jų likimu, o labiausiai, — kad mes nesirengiame jieškoti sau įsivaizduojamo saugumo derybose su (sovietų) viešpačiais, kuriose būtų pripažintas jų pavergimas.

"Šitokie yra mūsų tikslai. Mes neužmiršome Atlanto Chartos ir joje padaryto iškilmingo pareiškimo duoti "teisę visoms tautoms laisvai pasirinkti tekią valdymosi forma, kokios jos pačios nori". Mes ir dabar laikomės Chartoje išreikšto dėsnio — "žiūrėti, kad suvereninės teisės ir laisvas valdymasis būtų atstatytas tiems, kuriems tos teisės buvo jėga atimtos".

"Šią valandą ypačiai svarbu viešai pareikšti mūsų krašto pasišventimą šiems dėsniams. Artėja galimo susitikimo metas su Sovietų Sąjungos atstovais. . . . Leiskite man užtikrinti jums štai ką: mes žiūrime į konferencijos sales ne kaip į vietą, kur mes galime atsisakyti savo principų, bet, priešingai, kaip į vietą, kur juos galėtume išlaikyti.
"Toks yra mūsų pasiryžimas. Pasiryžimas, kurį, aš tikiu, remia Kongresas ir amerikiečiai".
Valstybės sekretoriaus Dul'es liudijimą davėme plačiau, nes tai svarbus faktas, kai tokiose augšt^se pareigose stovįs valstybes vyras ta'p nuodugniai atsiliepia apie Pabaltijo valstybes.

Ministerio Povilo Žadeikio liudijimas
Tą pačią dieną Kersteno konvsijai liudijo ir Pabaltijo kraštų diplomatiniai atstovai: Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas žadeikis, Latvijos charge d'affaires Dinsbergs ir estų konsulas Johannes Kaiv.
Ministeris Žadeikis, pažymėjęs, kad Sovietų Sąjunga sulaužė visas jos sutartis, pasirašytas su Lietuva, išdėstė, kaip sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą, kaip sovietų agentai suorganizavo vadinamuosius liaudies seimo rinkimus ir kaip tasai sovietiškas seimas "paprašė" Lietuvą įjungti į Sovietų Sąjungą.

Lietuvos ministeris pabrėžė, kad jau 1939 metais išleistame sovietų generalinio štabo žemėlapy Lietuvos teritorija buvo atžymėta, kaip sovietų teritorijos dalis. Tai parodo, kad Lietuvos okupacija buvo planuota iš anksto.,
Okupavus Lietuvą, tuojau prasidėjo lietuvių kultūrinės ir ekonominės santvarkos griovimas ir nuo tada sovietai vykdo genocidą. Sovietai sulaužė Atlanto ir Jungtinių Tautų Chartas, pažeidžia tarptautinius įs'a-tymus, žmoniškumą ir sudaro pavojų taikai.
Lapkričio 30 buvo apklaustas ir brigados generolas Kazys Musteikis, nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministeris.
Gruodžio pirmą dieną buvęs latvių vyriausybės narys Alfredas Berzinš nušvietė Višinskio vaidmenį Latvijoje. Kremlius Višinskį buvo atsiuntęs Latvijon likviduoti to krašto nepriklausomybės.

Berzinš pabrėžė, kad Višinskis, kuris šiuo metu atstovauja Kremlių Jungtinėse Tautose, yra "pats didžiausias žudikas ir pats didžiausias melagis, kokį jam kada nors teko žinoti".,
Rygon Višinskis atvykęs 1940. VI. 17 — vos spėjus sovietų daliniams užimti šį miestą.
Berzinš kaltino, kad Višinskis yra asmeniškai atsakingas už visus žiaurumus Latvijoje. Jis atsakingas už šimtus ir tūkstančius mirčių ir už šimtus tūkstančių ištremtųjų Sibiran.
Lenkė Jadvyga Galinska l'ud'ja, kaip rusai ją pagrobė Vilniuje ir ištrėmė Barnaulo vergų stovyklon, kur ji dirbo prie statybos. Kelionė galvijiniais vagonais trukusi 17 dienų, žmonės buvo maitinami tik silkėmis — beveik visiškai be vandens. Ešalone buvę 78 vagonai. Daugeis tremiamųjų išmirė kelionėje, ypač kūdikiai.

Latvė Zenta Vizbukienė irgi pasakojo, kaip, atskira nuo vyro, buvo vežama Sibiran.
Ji pasakojo, kad nemažas moterų skaičius Sibire išėjo iš proto, kitos buvo prievartaujamos rusų karių ir sargybinių.
Gruodžio 3 dieną Kongreso komisija pradėjo sesiją New Yorke. Prieš posėdį buvo šaukta speciali spaudos konferencija, kur Kerstenas pranešė, jog gruodžio 2 dieną komisija pasiuntė į Jungtines Tautas sovietų atstovui Višinskiui laišką, kviesdama posėdin pasiaiškinti dėl jam mestų sunkių kaltinimų.

Gruodžio 9 dieną komisija pasiuntė antrą laišką, tačiau Višinskis, atrodo, apsisprendė tylėti.

Buvusio JAV prezidento H. Hooverio parodymas New Yorke
New Yorko sesija vyko gruodžio 3, 4 ir 5 dienomis. Svarbiausiu liudininku reikia laikyti buvusį JAV prezidentą Herbertą Hooverį. Jis liudijo gruodžio 5 dieną.
Šios istorinės asmenybės atsilankymas, noras duoti parodymus Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės byloje turi didelės svarbos pavergtam Pabaltijui.

Herbert Hooveris liudijo vadovavęs Pabaltijo kraštų šalpos ir atstatymo programai. Be to, alij'antų vyriausybės jam pavedusios ir kitais būdais, ne vien šalpa, paremti lietuvius, latvius ir estus, kurie tuo metu kovojo su bolševikais, įsiveržusiais į Pabaltijį.
Nepriklausomybės paskelbimo metais Pabaltijo gyventojai gyveno labai skurdžiai. Rygoj dešimtys tūkstančių žmonių mirė nuo bado. Tačiau vėliau šios beveik iš nieko pradėjusios valstybės padarė gal cides-nę pažangą, kaip bet kurios kitos valstybės per tą patį laiką. Jų valiuta buvo pastovi, lengvai padengiama auksu ir todėl priimama visame pasauly. Iždo politika buvo sėkmingai tvarkoma, biudžetai ge~ai subalansuoti ... Pramonė klestėjo, o žemės ūky padaryta pažanga tiesiog visus stebinusi. Hooveris pasakė, kad, jo nuomone, Pabaltijo valstybių pragyvenimo lygis buvo maždaug toks, kaip ir kitur Vakarų Europo-'e, išskyrus gal Šveicariją ir Norvegiją.
Hooveris kalbėjo, kad slapto sovie-tų-nacių susitarimo pasekmėje, Lietuva, Latvija ir Estija tapo agresijos aukomis ir kad šiuo metu Pabaltijo valstybės kenčia Sovietų Sąjungos priespaudą.

Į Kongreso nario Maddeno klausimą, kuo dabartinė Pabaltijo tautų tragedija baigsis ir ką jis galvoja apie tolimesnę Pabaltijo kraštų ateitį, Hooveris pareiškė, kad tai sunki problema, tačiau į ją reikią žiūrėti iš tam tikro istorinio taško . . Nuo seniausių laikų šios šalys buvo nepriklausomos ir nuo seniausių laikų, net ir didžiausių priespaudų metu jos išlaikė savo tautines žymes: savo kalbą, literatūrą . .. Jis tikįs, kad šių žmonių gyvybė negalinti būti užgniaužta. Esą, negalima taip sau išbraukti lenkų, užslopinti čekų ar Pabaltijo tautų. "Vienintelė viltis, kokią aš galiu numatyti, — sakė buvęs JAV prezidentas, — tai kada nors galimas pasaulinis sukrėtimas, kurio metu šios tautos kelsis, ka'p jos kėlėsi 1918 metais. Tai yra vienintelė išeitis, kurią aš matau ir kartu tai yra didžiausioji viltis".

Į komisijos nario Machrovičiaus klausimą, ar Hooveris matąs bet kokią Pabaltijo valstybių išlaisvinimo viltį sutartyse su dabartiniais sovietų vadais, Hooveris atsakė:
"Susitarimai tesėtų tiktai tol, kol sovietams apsimokėtų jų laikytis... Tarp pirmo ir antro pasaulinio karo, kada rusams apsimokėjo turėti taikingą frontą, jie sudarė 36 atskirus nepuolimo paktus ir sutartis, garantuojančias nepuolimą... Bet visas jas bematant sulaužė, kai tik sovietai susitarė su Hitleriu 1939 metų rugsėjo mėnesį".

Į antrą Machrovičiaus klausimą, ar Hooveris mano, kad atstatymas laisvės Pabaltijui ir Lenkijai bei kitoms anapus geležinės uždangos esančioms šalims yra susijęs su viso pasaulio taikos išlaikymu, buvęs JAV prezidentas atsakė: "Aš esu vienas iš tų, kurie tiki, kad vienintelė viltis susilaukti visiškos taikos pasaulyje yra leisti visoms tautoms valdytis savarankiškai".
Kerstenas parodė Hooveriui Rytų Europos žemėlapį, pasirašytą Stalino ir nacių užsienio reikalų ministerio von Ribbentropo (1939. IX. 29). Iš šio ligi šiol nepaskelbto dokumento aiškėja slaptos Stalino derybos su naciais dėl Pabaltijo valstybių.
Sekančią dieną liudijo dar vienas žymus amerikietis — Thomas Wat-son, vienas didžiųjų Amerikos pramonininkų. 1938 metais jis lankėsi Lietuvoje ir Latvijoje. Watscn liudijo, kad šios tąsyk nepriklausomos valstybės pavyzdingai tvarkė savo žemės ūkį, plėtė įvairias pramonės ir prekybos šakas ir nuolat kėlė jau ir taip augštai stovėjusį Pabaltijo valstybių ekonominį lygį. Jų pasiekti laimėjimai nepriklausomo gyvenimo laikotarpy yra pavyzdys kitoms šalims.

Lietuvių parodymai New Yorke
Gruodžio 3 dieną komisijai liudijo dr. Mykolas Devenís, kurį sovietai ištrėmė Vorkuton 1940 metais. Jis papasakojo, kokiose nežmoniškose sąlygose tremtiniai dirbo vergų darbą. Sergą ir sužeisti priverčiamojo darbo "katorgininkai" būdavę metami Arktikos jūron ir ten prigirdomi.

Lietuvos Laisvės Komiteto sekretorius dr. Antanas Trimakas liudijo buvęs Lenkijoje tuo metu, kai rovietų daliniai su maršalu Kovalevu užėmė pusę Lenkijos. Vėliau Kovalevas planavo sovietinių bazių steigimo vietas Lietuvoje. Dr. Trimakui pastebėjus, kad tuo metu tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos buvę vedami pasitarimai dėl savitarpio sutarties, Kovalevas aiškiai davęs jam suprasti, kad sutartys bolševikams nieko nereiškia. O nurodžius, jog sovietai užėmė Lenkiją, neatsiklausdami žmonių valios, be rinkimų, Kovalevas atsakęs, kad rinkimų nereikia.

Tą pačią dieną komisijai liudijo ir Antanas Dičmanas, nupasakojęs, kokiais būdais bolševikai nusavindavo gyventojų turtą.
Gruodžio 5 dieną New Yorke Kongreso komisijai liudijo Kaune vyskupas - pagelbininkas Vincentas Briz-gys, pateikęs komisijai daug faktų ir net slaptus dokumentus, liečiančius religiją.

Tarp kitų dalykų, jis priminė, kad pirmaisiais bolševikinės okupacijos metais 150 Lietuvos katalikų kunigų buvo suimta ir 16 nužudyta. Kunigai buvo tremiami Sibiran, nes jie nesutiko šnipinėti kitų kunigų ar parapijiečių.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, dvejų metų laikotarpy komunistai suėmė 4 vyskupus ir 89 kunigus. Visi jie arba buvo įmesti kalėjiman arba išdeportuoti j darbo vergų stovyklas.
Baigus vyskupui Brizgiui savo liudijimą, komisija apklausė kitą lietuvį kunigą, kuris parodymus davė, prisidengęs veidą. Pavardė neskelbta, bijant, kad liudijimas nepakenktų Lietuvoje pasilikusiems namiškiams ir giminėms.

Šis kunigas papasakojo, kad jis buvo suimtas po vadinamųjų "liaudies seimo rinkimų", kadangi jisai nebalsavo. Kartu jis pateikė komisijai kalinio bylą, kurią jam pavyko rasti kalėjimo raštinėje, kada, prasidėjus karui, jisai su kitais kaliniais išsilaužė iš kalėjimo ir taip išsigelbėjo.
Svarbius parodymus New Yorke Kongreso komisijai davė Rygos apygardos teismo teisėjas Brantskalns, kuris, po pirmojo bolševikmečio, vadovavo komisijai, rinkusiai dokumentinę medžiagą ir tyrinėjusiai komunistų žiaurumus Latvijoje.
Jis pasakė, kad komisijai pavyko surasti ir apžiūrėti tris tūkstančius su viršum lavonų — sovietinio teroro aukų. Jų tarpe buvo net šešių metų vaikelis. Brantskalns parakė, kad suradus vienus masinius kapus su dviem tūkstančiais lavonų, komisija priėjo išvados, jog jų tarpe buvo didelis skaičius lietuvių ir lenkų. Būta ir kunigų. Lavonus komisijos ekspertai atpažinę iš nukankintųjų drabužių, batų, kojinių, diržų.

Detroite

Gruodžio 7 dieną Kongreso komisija jau klausinėjo liudininkus Detroite.
Buvęs studentas Balionis nupasakojo, kaip enkavedistai jį suėmė kapinėse kartu su dviem šimtais kitų žmonių. Kalėjime jisai buvo tardomas naktimis, labai dažnai negaudavo nei valgyti, nei gerti. Kankintojai vertė, kad jis pasidarytų šnipu. Jam nesutikus, vienas enkavedistas ėmė badyti jo kūną, padarydamas daugelį žaizdų.

Generolas Jonas Černius nušvietė, kaip Maskva pastatė ultimatumą ir primetė tarpusavio pagelbos sutartį, o su ja — ir raudonąsias įgulas.
Jis Kersteno komisijai pristatė žemėlapį, rodantį, kaip buvo išdėstytos Sovietų įgulos Lietuvoje. Sovietų bazės, pasakė jis, buvo skirtos ne nuo Vakarų apsiginti, bet Lietuvos nepriklausomybei užsmaugti.

Kazimiera Tarvainienė iš Telšių komisijai atskleidė šiurpius Rainių miškelio įvykius, kur komunistai nukankino 72 lietuvius jaunuolius. Tenai ji suradusi ir savo nukankintą sūnų Zenoną. Ji pati dar plovusi kraują nuo kankinio sūnaus veido.
Gruodžio 8 dieną liudijo profesorius Pranas Padalis, kuris nušvietė Lietuvos rezistenciją prieš nacius ir sovietus.
Vienas lietuvis parodymus davė, pridengęs veidą juodu gaubtuvu. Jisai — buvęs Pravieniškių žudynių mirtininkas. Jis irgi buvo kartu šaudomas, tačiau išsigelbėjo tarp savo draugų lavonų.

Kitas Pravieniškių mirtininkas—Jonas Brazeika — parodė net kulkos ženklą petyje ir durtuvo žymes ant kūno. Jis pasakė, kad Pravieniškių žudynėse apie 30 žmonių panašiu būdu (tarp lavonų) išsigelbėjo, kai 480 lietuvių žuvo.
Dirbdamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime Jonas Brazeika matydavęs, kaip po naktinių tardymų komunistai per langą iš kamerų kieman išmesdavo nukankintųjų lavonus. Vieną naktį iš kamerų kieman buvę išmesta net apie 50 nukankintųjų.
Adolfas Armalis liudijo, ką jisai matė Šiaulių stoty, kai rusai vykdė šiurpiuosius 1941 metų birželio trėmimus.
Juozas Miliauskas davė parodymus apie kun. Balsio ir iun. Petrikos nužudymą Budavonės girioje, netoli Lankeliškių. Jisai pats matė, kaip rusų sunkvežimis su septyniais enkavedistais ir trimis kunigais atvažiavo į Geisteriškių kaimą ir žiauriai nužudė kunigus.

Čikagoje

Gruodžio 10 dieną Kersteno komisija tęsė savo darbą Čikagoje.
čia liudijo generolas Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas. Raštikis pasakė, kad 1939 metų spalio mėnesį jisai buvo pašauktas Maskvon. Ten Molotovas jam ir latvių bei estų atstovams pranešė, kad sovietai nutarę steigti kariuomenės bazes jų žemėje. Sekantį vakarą įvykęs posėdis su Stalinu, kuris Raštikiui pareiškęs, kad Lietuva jau esanti sovietų įtakos zonos ribose, kad sovietai turi turėti saugumo paktą, o taip pat ir rusų kariuomenės dalinius Lietuvos teritorijoje. Vėliau Stalinas parodęs žemėlapį su nužymėtomis sovietų bazėmis palei Vokietijos pasienį. Ant jo Stalino -Ribbentropo parašai, žemėlapis rodo rytinės Europos padalinimą, dėl kurio du diktatoriai buvo susitarę 1939 metais.

Tą pačią dieną liudijo ir kun. Antanas Petraitis, Červenės žudynių mirtininkas.
Bolševikai jį 1941 metais taip žiauriai kankino, kad jisai išbuvęs be sąmonės 18 dienų. Jis buvo vedamas su keliais tūkstančiais kitų kalinių červenėn sušaudyti, tačiau šaudymo metu bėgęs ir taip išlikęs gyvas. Jis pats savo akimis matė žudomus vaikus; matė kalinius, traiškomus sunkvežimiais, badomus durtuvais, šautuvų buožėmis skaldomas galvas ir matė šimtus krentant, paleidus kulkosvaidžio ugnį Červenėje.

Mirties kolonoje ėjęs pulkininkas Juozas Tumas irgi smulkmeniškai nupasakojo Červenės tragediją ir išsigelbėjimą.
Čikagoje dar liudijo Jonas Bildu-šas, Uršulė Lipčienė, Pranas Nenortas, B. Daukantas ir lietuvių tautos išdaviko — Antano Sniečkaus — brolis Juozas. Jisai atpažino savo brolio parašą ant pirmojo masinių suėmimų įsakyme. Jo brolis Antanas Sniečkus ištrėmęs net savo artimuosius gimines.

Tai trumpa komisijos tyrinėjimų apžvalga. Nesuminėta visa eilė latvių ir estų, davusių taip pat svarbius parodymus.
Pirmajam Pabaltijo valstybių, tragedijos tyrinėjimo tarpsniui pasibaigus, Kongreso komisija pareiškė, jog jau dabar iš apklausinėjimų aiškėja:
1.    — Kad užgrobus 1940 metais Pabaltijo valstybes, Kremlius stengėsi pasilaikyti šias respublikas, griebdamasis deportacijų, masinių žudynių, persekiodamas ir ekonomiškai išnaudodamas.
2.    — Kad Pabaltijo valstybių užgrobimas buvo planuotas iš anksto,
nežiūrint, kad Sovietų Sąjunga su Lietuva, Latvija ir Estija buvo sudariusi vadinamąsias savitarpio saugumo sutartis, o anksčiau — taikos ir nepuolimo sutartis;
3.    — Kad Sovietų vadai, kurie ir šiandien užima augštas vietas (kaip Višinskis), yra asmeniškai atsakingi už šių valstybių užgrobimą;
4.    — Kad lietuvių, latvių ir estų tautos trokšta laisves ir yra nusistačiusios ją atgauti.
Apie Kongreso komisijos darbus plačiai informavo didžioji Amerikos spauda, o taip pat buvo duodami išsamūs pranešimai per radiją ir televiziją.
Dr. V. A. Dambrava