ALBERT SCHWEITZER Nobelio taikos premijos laureatas Spausdinti
Parašė A. MACEINA   
1.  Du simboliai
Pernai buvo duotos dvi Nobelio taikos premijos.
1953 metų Nobelio taikos premija buvo paskirta amerikiečiui G. Marshallui, o 1952 m. — elzasiečiui A. Schweitzeriui. Tai du vardai, kurie reiškia daugiau, negu tik dvi mirtingas žmogiškąsias asmenybes. Tai simboliai dviejų žmonijos kelių, kuriais ji mėgina siekti visuotinės ir pastovios taikos. Marshallo kelias veda į taiką per viršinę gerovę. Jis mėgina užtverti bolševizmo sklidimą pasaulyje tuo, kad gelbsti tautas iš skurdo, tikėdamasis, jog, išnykus vargui, išnyks ir nerimas. "Pirma pasotink mus, o paskui reikalauk dorybių" — tai šūkis, išrašytas ant inkvizitoriaus karalystės vėliavų, kurias šioj o šalininkai kelia kovai su Evangelija, skelbiančia, jog "žmogus yra gyvas ne viena duona" (Mat. 4, 4). Marshallas tiki, jog šių vėliavnešių reikalavimas esąs teisingas, todėl savo garsiuoju planu jis ir nori jį patenkinti. "Pax hominibus bonae saecu-ritatis" yra Marshallo plano Gloria. Ir už šitą himną žmonijos gerovei, kaip keliui į taiką, jis susilaukė Nobelio premijos.

Bet štai, šalia Marshallo taikos premiją gavo Schweitzeris — teologas, filosofas, muzikas, gydytojas ir gailestingasis samarietis, dirbąs Afrikos miškuose tarp raupsuotųjų ir miego liga sergančiųjų. "Operacija pasibaigė. Tamsiame barake stebiu paciento atsibudimą. Dar sunkiai su-sigaudydamas, jis dairosi nustebęs aplinkui ir kartoja: Man nebeskauda, man nebeskauda. Jo ranka jieško manosios ir nenori jos paleisti. Tada pradedu pasakoti jam ir aplinkui esantiems, kad tai Jėzus Kristus liepė man ir mano žmonai vykti į Ogowe ir kad baltasis žmogus Europoje mums davė priemonių ligoniams gydyti" 1). Tai Schweitzerio pastangų apibūdinimas. Jis visų pirma jieško vidaus ramybės, todėl eina pas visus, kurie jos stoksta: pas stabmeldžius, gyvenančius nuolatinį adventą; pas ligonius, netekusius ne tik kūno poilsio, bet ir sielos giedros; pas našlaičius, ištiktus pavojaus virsti visuomenės drumstikais. Visiems jis neša evangeliškąjį "pax hominibus bonae voluntatis". Ir už šitas pastangas jis taip pat buvo apdovanotas taikos premija.
---------
1) Zwischen Waster und Urwald, 89 p. Bern 1922.

Tuo parodyta, kad šalia himno žmonijos gerovei, taip garsiai giedamo mūsų dienomis, esama dar Gimimo Nakties himno, kurio giedotojais reikia nemažiau susidomėti, negu pasauliniais duonda-riais.

Kas yra šis evangeliškosios taikos kelio skynėjas?
Sausi jo gyvenimo duomens nedaug ką mums sako. Jis gimė 1875 m. sausio 14 d. Kay-sersberge (Elzase) protestantų pastoriaus šeimoje. 1893 m. baigė gimnaziją Mulhouse, 1893-99 lankė universitetą Strasburge ir Berlyne, baigdamas jį teologijos ir filosofijos daktaro laipsniais. Šalia šių studijų Schweitzeris visą laiką atsidėjo ir muzikai, ypač vargonams. 1902 m. habilitavosi Strasburgo u-te protestantų teologijai ir skaitė paskaitas apie Kristaus gyvenimo tyrinėjimus. 1905 m. jis vėl stojo atgal į u-tą, šį sykį jau medicinos studijuoti, ją baigdamas 1913 m. taip pat daktaro laipsniu. Tais pačiais metais kovo 26 d. jis sėdo į laivą, kuris jį išgabeno į naują jo darbovietę Lambarene vidurinėje Afrikoje. Ten jis ir pasiliko ligi šiol, kartas nuo karto ilgesnį ar trumpesnį laiką aplankydamas Europą, kad čia savo paskaitomis ir vargonų koncertais pasielgetautų lėšų sergantiems negrams. Frankfurto miestas, įteikdamas 1928 m. Schweitzeriui Goethes premiją, paskyrimo rašte pažymėjo, kad ją gauna žmogus, "kuris apsisprendė atsisakyti akademinės veiklos, kad pasidarytų praktikuojančiuoju gydytoju ir stotų kovon su raupsų ir miego ligomis vidurinės Afrikos miškuose".


2.   Teologas ir filosofas
Augdamas pastoriaus šeimoje ir klausydamas mažoje Gūnsbacho bažnytėlėje savo tėvo pamokslų, Schweitzeris jau iš pat mažens pajuto religiją kaip jėgą, besireiškiančią ne tiek mąstymo, kiek pergyvenimo srityje. "Iš pamaldų, rašo jis, kuriose vaikystėje dalyvaudavau, išsinešiau į gyvenimą iškilmingumo pajautimą ir tylos bei susitelkimo troškulį, be kurio negalėčiau įsivaizduoti savo buvimo". Schweitzeris priešinasi pažiūrai tų, kurie nenorėtų "leisti jaunimui dalyvauti suaugusiųjų pamaldose, kol jie šių nesupranta". Čia svarbu, pasak jo, "ne supratimas, bet iškilmių pergyvenimas"; svarbu, kad vaikasregėtų besimeldžiančius suaugusiuosius ir būtų šio maldingumo perskverbtas 2).

Gūnsbacho kaimelis, kur jo tėvas persikėlė iš Kaysersbergo, praėjus pusmečiui po Schwei-tzerio gimimo, buvo iš dalies katalikiškas, iš dalies protestantiškas, bet turėjo tik vieną bažnytėlę, kuria reikėjo dalintis abiem konfesijom. Katalikai joje turėjo savą altorių su gražiai išpuošta presbiterija, kuri mažam Schweitzeriui buvo didžiausia grožybė. "Aukso spalva nudažytas altorius didžiulėmis dirbtinių gėlių puokštėmis, dideli metaliniai žibintuvai su didingomis žvakėmis, sienoje viršum altoriaus tarp langų dvi paauksuotos statulos, kurios man reiškė Juozapą ir Mergelę Mariją — visa tai skendėjo šviesoje, trykštančioje pro presbiterijos langus". Šitas katalikų bažnyčios kampelis giliai įsmigo į vaiko sielą, kad ir vėliau Schweitzeris negalėjo "suprasti protestantiškosios bažnyčios tipo". Bažnyčia, jo pažiūra, esanti "daugiau, negu tik erdvė pamokslui išklausyti. Ji yra maldos vieta". Todėl jau kaip erdvė ji turinti skatinti žmogų į maldą. "Tačiau to ji neįstengia, jeigu žvilgis atsimuša į nuogas sienas. Akis reikalauja nuotaikingo tolio, kuriame viršinis žiūrėjimas virstų vidiniu apmąstymu. Presbiterija tad nėra kažkas specifiškai katalikiška: ji priklauso bažnyčios esmei" 3).

Teologinės studijos Strasburgo u-te paskatino Schweitzerį atsidėti Kristaus problemai, anuo metu, deja, spręstai liberalinės teologijos šviesoje, iš kurios ir jis negalėjo išsivaduoti visą gyvenimą. Jėzus Schweitzeriui nėra tikrasis Mesijas, tuo labiau Jis nėra Dievo Sūnus, o tiktai skelbiąs Mesiją ir manąs galįs jo uždavinį atlikti. Jis neįsteigęs Dievo Karalystės, o tiktai į ją nurodęs 4). Visa Kristaus misija — Jo kančia ir Jo prisikėlimo istorijos — Schweitzerio yra suprantama grynai moraline prasme 5). Išganymas Kristuje, susijungimas su Juo, Jame mirimas ir prisikėlimas reiškią eschatologinį krikščionybės pobūdį kaip būsimosios Dievo Karalystės simboliai. Dabartinėje tikrovėje išganymas esąs nusilenkimas Dievo valiai, kaip ir Kristus jai nusilenkęs, nors ir matęs, kad Jo uždavinys neįvyks-tąs, todėl skundęsis pastarąją savo gyvenimo valandą, kodėl Viešpats Jį apleidęs. O. Kraus yra pavadinęs Schweitzerio teologiją "mišiniu agnosticizmo ir animistinio panteizmo"" 6). Pavadinimas visiškai teisingas.
-------------------------
2) Aus meiner Kindheit und Jugendzeit, 36-37 p. Muenchen 1924.
3)  Op. cit. 38-39 p.
4)  Geschichte der Leben-Jesu-Forschung, 1906.
5)  Plg. Das Christentum u. die Weltreligionen, 1925; Die Mystik des Apostels Paulus,  1930;  Das Mers'ani-taets — und Leidensgeheimnis, 1901.
6)   Albert Schweitzer.  Sein Werk  und seine  Weltanschauung, 8 p. Berlin 1929.

Filosofijoje Schweitzeris atsidėjo kultūros filosofijos klausimams,  į kuriuos jį paskatino
Curtius jau 1899 m. Berlyne. Jau tuo metu Europoje prasidėjusi pesimistinė nuotaika, išreikšta H. Grimo žodžiais "Ak, mes esame juk tik epigonai" ir išsiveržusi vėliau Spenglerio teorija apie neišvengiamą kiekvieno kultūrinio tipo žlugimą, užminė Schweitzeriui didelę mįslę, kurią jis seniai nešiojosi savo širdy, nors ir nedrįso jos niekam pasakyti, kartais tik pamoksluose kiek užsimindamas. Jam atrodė, kad devynioliktojo šimtmečio optimizmas, esą, Europa ne tik savo išradimais ir savo mokslu stovinti pažangos priekyje, "bet ir dvasios gyvenime užkopusi į pačią viršūnę", kad šis daugelio optimizmas neturįs pagrindo. "Man atrodė, kad dvasiniame gyvenime mes nepralenkėme praėjusiųjų kartų, bet mintame jų laimėjimais" 7).

Todėl jis nutarė plačiau panagrinėti šį klausimą ir parašyti veikalą, pavadintą "Mes epigonai", kuris būtų tikra kultūros kritika. Tiesa, šiuo vardu knygos jis neišleido, užtat Afrikoje jam susiklostė minčių, kurias jis išreiškė dvitomiame veikale: "Verfall und Wiederaufbau der Kultur" (Kultūros nuosmukis ir atstatymas) ir "Kultur und Ethik" (abu 1923). Šio veikalo mintys yra pesimistinės. "Manasis problemos išsprendimas esąs toks, kad mes turime ryžtis atsisakyti aiškinti pasaulį etiškai—optimistiškai. Jei imsime pasaulį tokį, koks jis yra, nebus įmanoma jam teikti prasmės, kuri įprasmintų žmogaus ir žmonijos tikslus ir siekius . . . Suprasti visumos prasmę . . . mums yra neįmanoma" 8). Gyvenimas, kaip jis išsivysto istorijoje, esąs, pasak Schweitzerio, "mįslingas visuotinės valios gyventi apsireiškimas" (ibd.). Visa tad filosofijos ir kultūros istorija, kuri mėgino pasaulį suprasti, jį įprasminti, jį apipavidalinti, esanti didžiulis nepasisekimas. Ji nesukūrusi žmonijai pasaulėžiūros arba, tiksliau sakant, įtikinusi, kad ši pasaulėžiūra turinti būti pesimistinė. "Kiekviena pasaulėžiūra, kuri išeina ne iš atsisakymo pažinti, yra dirbtinė ir išsvajota" (ibd.). "Mūsų pasaulis daužosi neprasmingume, kaip arklys parkritęs pakinkiuose. Viršinėmis priemonėmis ir nauja organizacija jis bando išspręsti sunkias problemas. Veltui! Arklys atsistos ant kojų tik tada, kai jis bus iškinkytas. Ir mūsų pasaulis atsistos ant kojų tik tada, kai jam bus įdiegta, jog jo išganymas glūdi ne priemonėse, bet naujame nusistatyme" (199 p.). O šis naujas nusistatymas yra tasai, kad pasaulis turįs suprasti, jog žnogaus vrasmė neglūdi pasaulio prasmėje. Šitą paprastą, bet g'lią tiesą europinė istorija kaip tik neigė visą laiką. Žmogaus jieškojo jos pasaulyje. Optimistinis nusistatymas galįs kilti tik iš at-sigrižimo į valią gyventi, o ne i virsimo pasaulio organizavimą. Žmogus randa jėgos gyventi pats savyje, ne pasaulyje. Schweitzeris ilgai jieškojo dėsnio, kuris apspręstų visus žmogaus veiksmus ir tuo būdu pagrįstų jo etiką." Visa, ką žinojau
--------------------
7) Selbstdarstellung, p. 26. Leipzig 1928
 
Albertas Schweitzeris (kairėj)   vienoje akademinėje  iškilmėje.
 
iš filosofijos, neteikė man paguodos" 9). Tokio jieškojimo metu, jau būdamas Afrikoje, jis buvo pakviestas pas ligonį, kurį pasiekti buvo galima, tik plaukiant upe 200 klm. "Pamažu slinkome prieš srovę tarp smėlio sąnašų — buvo sausasis metų laikas. Susimąstęs sėdėjau ant laivelio denio, rungdamasis su paprasta ir visuotine etikos sąvoka, kurios neradau jokioje filosofijoje. Trečios dienos vakarą, plaukiant mums saulėleidyje per ištisas upės arklių bandas, staiga man nušvito posakis: 'Pagarba gyvybei'. Ir dabar žinojau, kaip aš pagrįsiu etiką" (Selbstdarstellung, p. 27). Valia gyventi yra mūsų nusistatymo dėsnis, o pagarba gyvybei dėsnis, kuris apsprendžia mūsų santykius su kitais ir pagrindžia etiką.
---------------
9) Selbstdarstellung, p. 27.

Tai yra du Schweitzerio kultūros filosofijos ir etikos principai.

3. Muzikas ir gydytojas
Didžiuosiuose Europos miestuose — Berlyne, Paryžiuje, Barcelonoj, Stockholme — Schweitzeris yra žinomas ne tik kaip paskaitininkas, bet gal net daugiau kaip muzikas, specialiai kaip J. S. Bacho interpretatorius vargonais. Muzikos Schweitzeris mokėsi nuo pat mažens. Vargonus studijavo Paryžiuje pas Ch. M. Widor, muzikos teoriją Strasburge pas Jacobsthal, pianino pas J. Phillip ir Marie Jaėl. Muzikinį gabumą jis paveldėjo iš savo tėvo, kuris puikiai grojo vargonais ir kurio grojimo mažasis Schweitzeris klausėsi ištisomis valandomis 10). Devynerių metų būdamas, Schweitzeris pavaduodavo vargoninką Gūnsbacho bažnyčioje. Šešiolikos metų jis pritarė vargonais, išpildant Brahmso "Requiem". "Tuo metu pirmą sykį paragavau džiaugsmo, kaip var-
------------
10) Aus meiner Kindheit und Jugendzeit, p. 34.
 
gonų užimąs įsilieja į orkestro ir choro skambėjimą" (op. cit. p. 34).
Iš visų muzikų mėgiamiausias jam buvo Bachas, su kurio muzika jis susidūrė, lankydamas gimnaziją Mulhouse. Jau tuo metu jam pasidarė aišku, kad Bacho muzika nesanti "grynoji muzika" (Ph. Spitta), bet kad ji yra "valdoma aistringo troškulio garsais išreikšti poetinį tapybinį elementą" 11). Todėl ano meto Bacho muzikos perteikimas Schweitzerio nepatenkino. "Man atrodo, kad didelė klaida, jei mes ją (Bacho muziką) perteikiame, naudodami dinaminius niuansus, užuot kėlę aikštėn galingą jos sąrangą ir išbaigtą jos skambėjimą" (op. cit. 17). Šios mintys stūmė jauną Schweitzerį vis giliau skverbtis į Bacho kūrinius, vis geriau juos suprasti ir vargonais perteikti. Dviejų karų laikotarpy Schwei-tzeris tapo pačiu geriausiu Europoje Bacho interpretatoriumi. Vykdamas Afrikon, jis buvo pasiryžęs muzikos atsisakyti. Tačiau Bacho draugija Paryžiuje padovanojo ir jam Afrikon nusiuntė mažus vargonus, ant kurių jis galėjo toliau lavintis. Per ketverius su puse metų, kuriuos jis be pertraukos praleido džiunglėse, Schweitze-ris groti ne tik neatprato, bet net pasitobulino. "Į Europą grįžau, rašo jis, ne virtęs mėgėju, bet visiškai apvaldęs vargonų techniką ir kaip menininkas jaučiausi žymiai daugiau reiškiąs, negu anksčiau" 12).

Schweitzeris studijavo Bachą, ne tik pats jį grodamas, bet norėjo atskleisti jo muziką ir kitiems. Todėl Widoro prašomas jis ėmėsi rašyti veikalą, kuriame būtų išdėstytas ne tik Bacho gyvenimas, bet įžvelgta ir į jo muzikos pobūdį. Šį veikalą Schweitzeris iš sykio išleido prancūziškai (J. S. Bach, le musicien poete, Paris 1905), o paskui, dvigubai padidinęs, ir vokiškai (J. S. Bach, Leipzig 1908). Taip pat jis paruošė ir iš-leisdino Bacho preliudijas, fugas ir choralus vargonams, pridėdamas praktinių paaiškinimų ir patarimų frazavimui, registracijai ir manualų kaitai (New York, 5 tomai). Schweitzeris, kaip vargonų muzikos specialistas, domėjosi ir jų statyba, liūdnai stebėdamas, kaip įsibraudama moderninė technika gadina švelnų bei gražų senųjų vargonų balsą. Senųjų vargonų švilpos buvo gaminamos pagal praktinį patyrimą, naujųjų pagal fizikos dėsnius. Todėl šios grojo sausu metaliniu balsu. Oro tiekimas iš dumplių, ypač jei jos yra dumiamos elektra, yra per stiprus, todėl švilpos, gražiu Schweitzerio pasakymu, "ne dainuoja, bet staugia"13). Schweitzeris virto, kaip pats prisipažįsta, "moderninių vargonų priešu", ir jo yra nuopelnas, kad tarptautinė muzikos draugija 1909 m. priėmė "tarptautinį reguliavimą" vargonų statybai, pagal kurį senųjų vargonų estetiniai laimėjimai turėjo būti išlaikomi ir naujoje statyboje.
------------------
11)  Selbstdarstellung, p. 17.
12)  Selbstdarstellung, p. 34.
13) Selbstdarstellung, p. 21; Deutsche und franzoesiche Orgelbaukunst, Leipzig 1906.

Akademinė, pastoracinė (nuo 1899 m. Schweitzeris pamokslininkavo prie St. Nicolai bažnyčios Strasburge) ir muzikinė veikla Schweitzerio nepatenkino. Jau nuo pat jaunystės svajojo jis apie tiesioginę tarnybą žmogui. "Man vis darėsi aiškiau, rašo jis savo atsiminimuose, kad neturiu teisės laikyti savo laimingą jaunystę, savo darbingumą, savo sveikatą kaip savaime suprantamą dalyką. Iš gilaus laimės jausmo kilo supratimas Jėzaus žodžių, kad mums nevalia savo gyvenimo pasilaikyti tiktai sau. Kas yra gavęs daug grožio, turi jo daug ir duoti. Kas yra apsaugotas nuo savos kančios, turi jaustis esąs pašauktas mažinti kančią kitiems. Visi turime nešti bendromis jėgomis naštą, uždėtą ant pasaulio pečių" 14). Iš karto Schweitzeris mėgina tokios tiesioginės tarnybos darbų susirasti Europoje. Jis norėjo, kaip savo metu šv. Vincentas Pau-lietis, rinkti našlaičius vaikus, juos priglausti ir auklėti. Tačiau greitai įsitikino, kad tai yra jam neįmanoma. Našlaičių globos įstatymai, nuolatinis kišimasis labdaros organizacijų atėmė jam norą dirbti šioje srityje. Tada Schweitzeris ryžosi tapti gydytoju ir vykti į Afriką, kur tiesioginė tarnyba žmogui yra ir nevaržoma, ir reikalingesnė. 1905 m. šis planas buvo galutinai jo paties priimtas: 30 metų amžiaus filosofijos daktaras ir teologijos docentas, gabus muzikas ir rašytojas stojo į medicinos fakultetą. Giminės buvo mėginę priešintis tokiam sumanymui, o "prof. Fehling, tuometinis medicinos fakulteto dekanas, į kurį kreipiausi studijų reikalu, mielai mane būtų pasiuntęs pas savo kolegą psichijatrą"15). Spalių mėnesio paskutinę ūkanotą dieną Schweitzeris žengė į pirmąją anatomijos paskaitą. Medicinos studijas jis baigė daktaro laipsniu, parašęs disertaciją tema "Pschijatrinė nuomonė apie Jėzų" (Tubingen 1913). Tai buvo pastanga atsakyti į ano meto priekaištus (de Loosten, W. Hirsch, Binet-Sanglė), esą, Jėzaus psichikoje pastebima paranoinių apraiškų — didybės ir persekiojimo manijos.

1913 m. kovo 26 Schweitzeris sėdo į laivą Bordeaux uoste ir ilgiems metams paliko Europą. Stojo į naują darbo lauką vidurio Afrikoje, Ogowe srityje. "Aš palikau, rašo jis, mokymą Strasburgo universitete, palikau vargonų meną ir rašytojo užsiėmimą ir išvykau Į Afr'ką kaip gydytojas. Kaip tai atsitiko? Buvau skaitęs ir iš misionierių girdėjęs apie didžiulį kūninį tenykščių gyventojų skurdą. Ir juo ilgiau apie tai mąsčiau, juo nesuprantamiau man darėsi, kad mes, europiečiai, taip maža sielojamės tuo didžiuliu žmogiškuoju uždaviniu, kurį mums uždeda tolimi kraštai. Turtuolio ir lozoriaus palyginimas man atrodė yra taikomas tiesiog mums. Mes esame tasai turtuolis, nes turime medicinos pažan-
--------------
14) Aus meiner Kindheit und Jugendzeit, p. 49.
15) Selbstdarstellung, p. 19.
 
gos dėka daug pažinčių bei priemonių prieš ligą ir skausmą. Neišmatuojama šio turto nauda mums atrodo savaime suprantama. Tačiau ten toli, kolonijose, sėdi vargšas lozorius, anoji spalvuotųjų minia, kankinama ligų ir skausmų net daugiau, negu mes, ir neturinti jokių priemonių gintis. Kaip turtuolis dėl savo neišmintingumo nusidėjo vargšui, prašančiam prie jo durų išmaldos, kadangi neįsigilino į jo padėtį ir neleido prabilti savo širdžiai, taip lygiai nusidedam ir mes. Pora šimtų gydytojų, kuriuos europinės valstybės laiko kolonijose, atlieka tik dalelę milžiniško darbo, kadangi dauguma jų atsideda tiktai baltiesiems ir kariuomenės daliniams. Todėl mūsų visuomenė turi žmogiškumo uždavinius pripažinti savais. Turi ateiti laikas, kada gydytojai savanoriai, visuomenės pasiųsti ir paremti, gausingai eitų į pasaulį ir darytų gera vietos gyventojams. Tik tada mes atliksime pareigą, kurią mums kaip kultūringiems žmonėms deda spalvotųjų pasaulis"1"). Šitokių tad minčių vedamas Schweitzeris ir išvyko Afrikon, pasirinkęs apylinkę, kurioje, anot Paryžiaus misionierių pasakojimų, siautė miego liga ir nebuvo jokio gydytojo.

Retomis laisvomis poilsio valandėlėmis Afrikoje Schweitzeris grojo Bachą ir ruošė spaudai jo kūrinius. Kilus karui, jis su savo žmona buvo internuoti kaip Vokietijos piliečiai. Turėdamas daug laiko, jis tada ir pradėjo rašyti kultūros filosofiją. 1917 m. buvo kaip internuotasis atgabentas į Prancūziją ir tik 1918 m. paleistas laisvėn sunkiai sergantis. Dvejus metus jis sirgo, buvo operuotas, kol vėl atsistojo ant kojų. Apie grįžimą Afrikon tuo tarpu negalėjo būti kalbos. Schweitzeris dirbo kaip gydytojas asistentas odos ligų klinikoje Strasburge, ruošė kultūros filosofiją spaudai ir rengė toliau Bacho veikalus vargonams. Jo ligoninė Afrikoje sunyko, senos skolos buvo dar neišmokėtos. Upsalos arkivyskupo pakviestas, 1920 m. Schweitzeris išvyko Švedi-jon. Čia koncertais ir paskaitomis pradėjo rinktis lėšų naujai kelionei į Afriką. 1920-24 m. jis apkeliavo beveik visus didesniuosius Vakarų Europos miestus ir 1924 m. vasario mėnesį vėl grįžo prie savo juodukų, šį sykį be žmonos, kuri dėl ligos turėjo pasilikti Europoje. Savo ligoninę Schweitzeris rado visiškai suirusią, ir reikėjo ilgų mėnesių, kol ją atstatė. "Priešpiet buvau gydytojas, po pietų — dailidė", sako jis pats apie savo darbą17). Šiandien Schweitzeris tebedirba toje pačioje vietoje. Kai 1953 m. gruodžio 10 d. buvo Oslo mieste įteikiama Nobelio taikos premija, jis pats neatvyko, nes nerado, kas jį tuo metu ligoninėje pavaduotų. Padėkos rašte jis pastebėjo, kad tą 172.000 švedų kronų jis panaudos ligoninės įrengimui ir vaistams. "Pagarba gyvybei" buvo pagrindas, kodėl taikos premija jam buvo suteikta, ir ši pagarba Schweitzerio atveju nėra tiktai etinis-teorinis principas, bet viso jo gyvenimo apsprendžiamasis dėsnis.

Pasiryžęs atsidėti tiesioginei žmogaus tarnybai, Schweitzeris kartu ryžosi pakelti tris dideles aukas: atsisakyti vargonų muzikos, akademinės karjeros ir medžiaginių išteklių. Tačiau, kaip jis pats pastebi, jam atsitiko, kaip Abraomui: auka buvo jam grąžinta atgal. Vargonais groti jis galėjo ir Afrikoje, paskaitas skaityti buvo kviečiamas į pačius didžiuosius universitetus, medžiaginių išteklių susirinko pakankamai, o pastaroji premija juos apvainikavo. Šis Apvaizdos pirštas iš tikro yra tiesiog regimas patvirtinimas Kristaus žodžių, kad, jei kas savo gyvenimą kitam aukoja, atgauna jį žymiai kilnesniu pavidalu.

16) Zwischen Wasser und Urwald, įvadas.
17) Selbstdarstellung:, 40 p.