ODĖ HEROJAMS |
Parašė JONAS MEKAS |
Kur jūs, mano vaikystės draugai, išmėtyti ir išdraskyti! Žaizdotom prisiminimų rankom žiūriu štai vėl atgal į jus, jūs, kurie pasirinkote laisvę, jūs, kurie pasirinkote mirtį. Jūs, mano draugai, iš Telšių ir Pravieniškių, jūs, iš Katyno ir Belsen, is Auschwitz, ir iš Ispanijos, ir iš juodųjų Sibiro stepių, iš Meksikos ir Argentinos, savo krauju aplaistę gyvenimą, aikštėse ir kalėjimuos, rankom apglėbę žemę, krūtinėm prie šalto akmenio, išmėtyti, išdraskyti, suplėšytom ir žaizdotom širdim, jūs, mano draugai — ką aš galiu jums, kokį žodį, kas surinks jūsų pelenus, kas kaulus, kas širdgėlą, kas skausmą, ašaras? Aš tik poetas, dainuoju jūsų mirtį gyvenantiems laisvėje, ir skausmą — rankioju žaizdotom rankom savo draugų prisiminimą, glostydamas vaikystės veidus, dainuodamas herojus. Aš nešaukiu — jūsų balsas šaukia garsiau, negu šaukė Savonarola, — jūsų kaulai šaukia pasauliui, ateinančiom ir gyvenančiom kartom, jūsų pelenai vėjo kvape degs amžiams, kaip simbolis, jūsų bevardžiai vardai, jūsų nematomi žygiai, nežinomi, neįrašyti, neišvardinti, apsnigti sniego, ir užgulti akmenų. Žinokite: Žemė pati šauks jūsų laisvės skausmingą šauksmą, ir lietūs, ir rytmečio ūkanos, ir sniegas, ir upės, įsigėrę giliai į jūsų kraują, šauks jūsų herojišką mirtį, ir jūsų gyvenimą — žemė pati, slaptai, pasiima jūsų kūnus, ne žmonės — žemė pati apiberia vandeniu ir gėlių sėklomis;— Žinokite: žemė pati saugoja jūsų kaulus, žemė pati priima juos atgal, be keršto ir be aimanų, kantri kraujui ir ašaroms — sena kantrioji žemė saugoja jūsų paslaptį, liudininkė mirties ir gyvenimo, priglaudusi prie savo šaltos, žemėtos krūtinės ištikimiausius savo vaikus. |