ŽYMIAUSIOS SROVĖS ESTŲ LITERATŪROJE XX-ME AMŽIUJE Spausdinti
Parašė H. P.   

Naujosios estų literatūros gimimo metais galima laikyti 1905 m., kai rusų imperijoje suliepsnojęs revoliucinis judėjimas sudarė Pabaltijo tautoms galimybę pasiekti didesnio kultūrinio savarankumo. 1905 metais pasirodė pirmasis almanachas "Noor Esti" ("Jaunoji Estija"), virtęs vėliau į tuo pačiu vardu vadinamą, labai įtakingą neoromantinės literatūros mokyklą.

Tačiau kad ši estų literatūros apžvalga būtų suprantamesnė lietuviškai publikai, būtina pateikti žiupsnelis žinių iš estų praeities, kitaip sakant — foną.

Visų pirma: estų kalboje randame per 200 žodžių, penktame šimtmetyje p. Kr. pasiskolintų iš lietuvių, latvių ir prūsų prokalbes. Vėliau nutrūko tas senųjų suomių kilmės tautų glaudus santykiavimas su senosiomis baltų kilmės tautomis plotuose nuo Baltijos jūros iki Vidurinės Rusijos, ir estų tauta pradėjo labiau orientuotis į Vakarus, t. y. Skandinavijos link. Tai buvo ypač pastebima vadinamajame vikingų amžiuje.

Vokiečių kryžiuočių ordinas, po ilgos ir atkaklios kovos, 13-jo šimtmečio viduryje užvaldė Estiją. Dėl to Kristaus tikėjimą estai priėmė vėliau negu bet kuri kita tauta Europoje, išskyrus tik Lietuvą. Iš tų laikų turima ir pirmųjų estų kalba rašybos paminklų. Pirmoji estų kalba išspausdinta knyga pasirodė 1535 m.; buvo tai Liuterio tikybos katekizmas. Reikia paminėti, kad 16-jo šimtmečio antroje pusėje pasirodė ir įvairios katalikų tikybinės knygos, kovojančios su reformacija. Tačiau sena estų rašytinė kalba ir tikybinė literatūra pilnai susikristalizavo tiktai vėlyvame 17-me šimtmetyje, kai visa Estija pateko Švedijos valdžion. Pilnas Biblijos vertimas pasirodė 1739 m. Jau prieš tai buvo padaryta pradžia pasaulietinei estų kalba literatūrai.

------------
*) šis straipsnis "Aidams" parašytas estų literatūros specialisto. Iš estų kalbos ji išvertė V. čečetienS. Tarp 1933-38 m. ji iš estų kalbos išvertė Vildes "Aitvarą" (Kauno teatrui) ir A. Kitzbergo "Vilkaitę" (Klaipėdos teatrui). Yra davusi ir smulkesnių vertimų iš estų kalbos.— Red.

Pirmasis tikra to žodžio prasme rašytojas estų kalba buvo studentas poetas K. J. Peterson. miręs 1822 m., rašęs odes Pindaro ir Goethės stiliuje ir vartojęs labai seną estų tautinių dainų formą — "runas".
1857-61 m.m pasirodė estų tautinis epas "Kalevipoeg", kurį sukūrė dr. F. R. Kreutzwald, sekdamas senovės estų dainų temomis ir suomių "Kalevalos" paskatintas. Prasidėjo visuotinis estų tautos kultūrinis ir politinis budimas, kurio didžiausia reiškėją romantizmo amžiaus pradžioje buvo patriotinė lyrikė Lydia Koidula (Aušra). Realizmas pradėjo skverbtis į estų rašybą apie 1890 m., kai šie trys iniciatoriai padėjo pamatą klasikinei estų literatūrai: gilus poetas ir beletristas Ju-han Liiv; didelis romanų rašytojas Eduard Vilde, pradžioje dalyvavęs vokiečių socialdemokratų judėjime, ir konservatyvus dramaturgas August Kitzberg.

Glaudžiai bendradarbiaudama, ši grupė 1905 m. pradėjo "Noor Esti" ("Jaunoji Estija") sąjūdį, kuris, iš vienos pusės, gravitavo į Vakarų Europos kultūrą, jieškodamas sau pavyzdžių labiausiai prancūzų literatūroje, iš kitos gi pusės savo raštuose ir mene vartojo ir tobulino estų tautinės kūrybos pradus, žiūrėdamas pavyzdžių suomiuose.

Savo tendencijoms atstovauti "Noor Esti" rado nepaprastai įdomų ir tinkamą vadą Gustav Suits'o augš-tai intelektualioje asmenybėje. Jo lyrika ir tautosakos forma parašytos baladės yra subtiliausias ir įdomiausias naujosios poezijos pavyzdys, kuris, deja, dėl savo impresionistinio turtingumo labai sunkiai duodasi išverčiamas. Nors Gustav Suits'o kūryba, dėl kai kurių savo ypatybių, gali būti laikoma taip pat neoromantine ir simbolistine, ji visuomet lieka realistiškai šviežia ir aštri. Ji kupina reto gyvybingumo ir švelnios poezijos, tikrai ir taikliai atvaizduoja politines bei gyvenimiškas problemas, kartu atiduodama duoklę ir gamtos grožiui.

Giliai romantiškas ir simbolistinis yra kitas "Noor Eesti" vadovas, kritikas ir novelistas Friedebert Tug-las, kurio kūrybos ir stiliaus žymių dar ilgus metus bus randama visų pradedančių prozos rašytojų veikaluose. Konservatyvesnis yra kitas jaunaestis — Villem Raida-la, kurio kiek archaiška ir santūri poezija atvaizduoja estų salų gyvenimą — savaimingą, šiurkštų, estų senų vikingų romantika dvelkiantį.

Nors savo skaičiumi jaunaesčiai neužėmė pirmaujančios vietos, reikia tačiau pasakyti, kad šio judėjimo įtaka estų literatūrai ir kultūrai buvo nepaprastai didelė ir tebesitęsia po šiai dienai, nors vadinamoji "Noor Eesti" hegemonija oficialiai baigėsi jau 1917 m. ši grupė vadžias į savo rankas paėmė tada, kai jos ūkininkų sūnų tauta jau visapusiškai buvo virtusi europine tauta, išsivadavusia nuo svetimos aristokratijos, kurios estai patys niekad neturėjo, kaip kad nėra jie turėję ir savų kunigaikščių. Reikia tačiau pasakyti, kad savo prigimtimi jauna-esčių siekimai kaip tik buvo aristokratiški ir davė estui tautinį savarankumą ir visiškai modernų savitą kultūrinį gyvenimą. "Noor Eesti" epocha davė estų literatūrai šlifą ir europinę formą, turtingą kalbą, prabangius kultūrinius žurnalus, užmezgė ir palaikė reikalingus kontaktus

Gustav Suits
su Vakarų kultūra, pastatė didingus teatrų rūmus, įkūrė tautinius muziejus, išvystė įvairiu 3 modernius amatus (pritaikomąjį meną), išvedė estų muziką su jos savitu grožiu į iškilmingą koncertų salę. Trumpai: šis judėjimas sugebėjo atpalaiduoti estus tiek nuo iš seno buvusios įsigalėjusios vokiečių įtakos, tiek nuo naujai besiskverbiančios rusų įtakos, puikiai atlikdamas tą sunkų uždavinį, nepaisant to, kad augštieji Estijos sluogsniai buvo vokiečių bajorija, o valdė rusų carizmas. Tai gyvas pavyzdys, ką gali nuveikti ūkininkų tauta, gavusi į savo rankas raktą į kultūros lobyną.
Kalbant apie "Noor Eesti" judė-mą, paminėtina tai, kad jo įkūrėjas Gustav Suits, naujai atidarant Tartu universitetą 1919 m., buvo vienbalsiai išrinktas literatūros profesorium. O pernai jis atšventė septyniasdešimtą savo amžiaus sukaktį.

Vienas jaunaesčių, Johannes Aa-vik, visą savo laiką ir energiją pašventė estų kalbos sumodernini-mui ir, taip sakant, jos suestini-mui — reiškinys nedažnai bepasitaikąs kitų kalbų istorijoje. Jam, kaip lygiai ir kitiems jaunaesčiams, formos klausimuose augščiausias autoritetas buvo romanų tautos ir tik po to sekė broliškos tautos — suomiai ir skandinavai.

Kaip jau buvo pastebėta, "Noor Eesti" hegemonija oficialiai pasibaigė revoliucingais 1917 metais. Po to iškilo rašytojų judėjimas vardu "Siuru" (mistinio paukščio vardas). Tai buvo provokatyvi, sensualinė ir fantastiška kūryba.
Atėjo laikas, kai vieno milijono tautoje literatūros kūriniai pasirodydavo dešimtimis tūkstančių egzempliorių.
Tačiau šis judėjimas nebuvo tiek svarus ir savaimingas. Tai buvo lyg ir "Noor Eesti" palikuonys savo turiniu, žaismingo neoromantizmo pavidalu, prie to pridedant kiek ekspresionizmo ir netgi natūralizmo.

"Siuru" sąjūdis per savo trumpą trejų metų gyvavimą nepriklausomybės laikotarpyje estų literatūrai davė garsių rašytojų. Pirmoje eilėje paminėtina poetė Marie Under, kuli neabejotinai prilygsta žymiausioms pasaulinio masto lyrikėms. Buvo kilus mintis išstatyti jos kandidatūrą Nobelio premijai. Jos jautri meilės lyrika, paliečianti visas žmogaus sielos stygas, jos gili filosofija ir gamtos pajautimas stato ją greta su Rilke. Skaityti jos poeziją — tai skaisčioje ir tyroje šviesoje keliauti žmogaus gyvenimo kelius. Jos rinkinyje, pasirodžiusiame vardu "Ir žodis tapo kūnu", atsispindi visi prakilnieji dvasios polėkiai. Kartu su tuo M. Under gali būti labai žemiška, palikdama tačiau visuomet klasiškai paprasta, aiški ir virtuoziška. Savo kalbos vartojime ji vienu metu yra liaudies ir aristokratiškumo reiškėją.

Savo žydėjimo augštumoje "Siuru" davė didžiausią estų prozos rašytoją, August Gailit'ą. Nepaprastai originalus, ypač liaudies tipų ir aplinkumos parinkime, jis buvo išverstas į Vakarų Eurcpos kalbas. Dabar gyvendamas tremtyje Švedijoje, Gailit parašė dėmesio vertą romaną "Liepsnojančios širdys", kuris yra estų psichikos ir jų meno pažangos gili analizė ir sintezė. Gai-lit'o patriotiniai romanai lyginami su De Coster'io "Ulenspiegel" ir, nežiūrint fantastiškiausių nuotykių, lieka visuomet tikri.

"Siuru grafu" ir "poezijos kunigaikščiu" savo laiku buvo vadinamas Henrik Visnapuu. Jis, be abejonės, yra vienas didžiausių ir talentingiausių estų poetų. Jc kūryba, nors ir būdama perdėm tautiškai estiška, turėjo kažkokį kosmiš-ką antspaudą. Sąmoningai ir pasąmoningai Visnapuu semiasi savo kūrybai iš suomių tikėjimo, — net burtų, — šimtamečių giliųjų šaltinių. Todėl jis ir buvo melodingiausias ten, kur jį įkvėpė liaudies motyvai. Greta to jis visai natūraliai buvo moderniausias estų poetas, darydamas ekskursijas net į kraštutiniau-sią futurizmą. Išpažindamas gryną individualizmą, savo kūrybos evoliucijoje Visnapuu darė nekartą tokių pareiškimų ryšium su savo tautos likimu, kurie vėliau pasirodė pranašiški. Vėliau tremtyje, nuo 1944 m„ Visnapuu nepaprastai daug padarė, žadindamas ir palaikydamas savo tautiečių viltis. Jis buvo tas patriarchas, apie kurį būrėsi visa emigracijos dvasinė energija. Kai 1951 m. Visnapuu mirė netoli New Yorko, jo gedėjo visi laisvieji estai, ir net tėvynėje jo mirtis susilaukė atgarsio.

"Siuru" populiarų ir triukšmingą debiutą sekė literatūros laikotarpis iš laisvės kovų (1918-1920) ir iš pirmųjų nepriklausomybės metų. Vienas pirmųjų, grįžusių prie realizmo ir tautinių bei socialinių problemų, bu-Kivikas, kuris vėliau parašė didelį estų laisvės kovų epą "Vardai Marmuro Lentose". Ir tremtyje Švedijoje parašytuose romanuose jis vaizduoja tuos metus.

Marie Under

Gausų nepriklausomybės laikotarpio rašytojų būrį dominuoja Anton Hansen - Tammsaare, vyresnės kartos rašytojas, bendradarbiavęs jau su "Ncor Eesti". 1926-33 m. pasirodė jo penkių tomų romanas "Tede ja Oigus" ("Tiesa ir Teisė"), kuris šiandien priklauso prie pasaulinės literatūros ir buvo išverstas į daugelį kalbų. Tai monumentalus sodžiaus epas, kurio trys paskutinės dalys tačiau jau gvildena ūkininko vaikų — naujų inteligentų — gyvenimo problemas ir gilesnius pasaulėžiūros klausimus. Tame veikale aprašomas estų ūkininko-individualisto grumtynės su jo pelkėtos sodybos priešingumais, su Dievu ir su bendruomene. Kad ir nestinga ten kartume ir nusivylimo, kūrinio pabaiga yra giedri ir optimistiška. Tammsaare taip pat


Henrik Visnapuu

nuodugniai ir pozityviai liečia krikščionybės problemas, nors daugumoje jo veikalas atstovauja biologinei etinei ir labai kritiškai pasaulėžiūrai. 1940 m. Tammsaare mirė. Jo paskutinis veikalas buvo "Pohjuporga Uus Vanapagan" ("Naujasis senas velnias iš Pohjuporga" ( Pohjuporga — vietovės pavadinimas ir pažodžiui verčiant, reiškia pragaro dugną, V. C), tautinės kūrybos motyvais alegorinis romanas, svarstąs socialines problemas, visiškai savitas veikalas  pasaulio literatūroje.

Nepriklausomybės laikų dideliu rašytoju reikia laikyti Mait Metsa-nurk'ą, kuris savo kūrybos evoliucijoje yra perėjęs kelis stilius ir linkmes. Didžiausio subrendimo jis pasiekė savo romane "Kutsudut ja Seatud" ("Pakviestieji ir Pasodintieji" V. C), kur aprašomos protestantų pastoriaus sielos kovos, ir jo istoriniame romane "Ūmera jodei" ("Ant Umeros upės"), kur nepaprastai įtikinamai atvaizduojamas senų estų gyvenimas ir jų kovos už laisvę su grobiku ordinu 13-jame šimtmetyje.

1930 m. susidarė estų rašytojų grupė — daugiausia jaunesnieji prozos rašytojai bei kairesnių pažiūrų žmonės — pasivadinusi "gyvenimui artimaisiais". Pavyzdžiui jie pasirinko sau Zola, o tikslu — socialinę pasaulio reformą. Nežiūrint to, kad Estija buvo labai demokratiškas kraštas, be žymesnių klasinių skirtumų, socialinės reformos problemos buvo labai populiarios ten. "Gyvenimui artimųjų" grupei atsverti susidarė jai priešingas "dvasiai artimųjų" sąjūdis, kurio žymiausiu atstovu prozos srityje laikomas rašytojas   K.   A.   Hindrey.   Jis   vaizdavo aristokratiškos dvasios žmones, taurius ir vertingus, kėlė dvasinę kultūrą. Labai geras psichologas Hindrey pasirodė esąs savo istoriniuose romanuose. Iš jo romanų eilės išskirtinas "Noid" ("Ragana"), čia kaip gyvas stoja senas estų pagonių tikėjimas ir kovos bei romano veikėjai. Hindrey įtaka liko, be abejonės, gyva ir tolesnei ateičiai kitų rašytojų kūriniuose.

Tiek "gyvenimui artimieji", tiek "dvasiai artimieji" savo pažiūroms išreikšti rado visai naujos generacijos atstovą Kari Ristikivi, iškilusį į dėmesio vertą rašytoją. Jo konservatyvi kūryba ir anglosaksų atspalvio humoras, kartu su šilta gyvenimo išmintimi, randa visame kame pozityvias ir sveikas puses. Jis sukūrė eilę romanų, pradėdamas gilioje estų senovėje ir baigdamas žvilgsniu į ateitį. Jis nagrinėja tiek kasdienius, tiek visuomeninius klausimus, susijusius su estų bendruomenės reikalais ir kova už būvį. Šie romanai tad nėra nei politinių tendencijų reiškėjai nei istoriniai veikalai, o psichologiniai šeimos romanai. Tremtyje Ristikivi pasirodė su savo kraštutiniškai moderniu kūriniu "Hingede Oo" ("Sielų Naktis"), gvildenančiu giliausias tremties problemas, perpindamas visa tai pasąmonės pasaulio fantastika.

Dar prieš Ristikivi debiutą, 1934-35 m. išryškėjo savotiška jaunesnių rašytojų grupė, kurie estų literatūrai davė žymų indėlį ir užtikrino sau ilgalaikę įtaką. Tai buvo poetai Heiti Talvik ir Betti Alver bei jų sąjūdis, buvęs vadinamas "Arbujated". Tai reiškia arkebuzi-ninkai, arba šauliai iš lanko. Jie nėjo su "dvasiai artimaisiais", tačiau skelbė neabejotiną dvasios primatą pasaulyje prieš materializmą, disciplinos reikšmę tiek turinyje, tiek formoje. Juose buvo jaučiama nemaža anglų poezijos pradų, o pradžioje ir vokiečių ekspresionizmo žymių. Rezultate jie sukūrė poeziją nepaprastai apvaldytos formos, aštrią ir virtuozišką, į kurią panašios reikia pa-jieškoti. Alver išvystė akrobatišką lankstumą: greta kristalinės filosofinės poezijos ji aiškina ir nagrinėja visas populiarias gyvenimo problemas. Ji yra parašiusi eilėraščių, kuriems ne visuomet Puškinas ir Byronas prilygtų. Deja, iš to būrio niekas, išskyrus Kangro, apie kurį pakalbėsime vėliau, nepateko laisvan pasaulin. Nė vieno svarbesnio jų veikalo nėra pasirodę iki šiai dienai spaudoje.

Reikia pasakyti, kad tokių Under. Alver, Hindrey, Ristikivi ir kitų subtili ir gili kūryba įkūnijo visus "Noor Eesti" idealus, kuriuos galima būtų išreikšti vienu šūkiu: "Būkime estai, tačiau tapkime ir europiečiais!"

Estų kultūrai sueuropėti nebuvo kliūčių jau 1910 metais. Tačiau vėliau iškilo visai kita problema, būtent: būkime europiečiais, bet nenustokime būti ir estais! Iki 1934 m. estų rašytojai didelę savo kūrybos dalį pašventė estų tautinei dvasiai ir esmei išryškinti, kultūros vystymosi etapams suformuoti, tautos pasakai sekti. Perėję per Paryžių, jie grįždavo atgal į gimtąjį sodžių, jo pasiilgę. Perėjo per kraštutinį individualizmą, kuris estams iš prigimties, ir gal protestantizmo dėka, yra labai artimas. Visa tai jau ir anksčiau buvo perėjęs, nors ir toks didelis rašytojas, kaip realistas Vilde, kuris savo teatro veikaluose ir paskutiniuose romanuose (1912-1916) jungia giliai prasmingą turinį su puikia forma ir psichologiniais niuansais.

Anton   Hansen-Tammsaare

Tačiau 1930 m. prasidėjusio naujo prozos laikotarpio tipingu atstovu reikia laikyti visai kitą figūrą, būtent Augustą Malik'ą. Pajūrio gyventojas pats, jis nepalyginamu meistriškumu vaizduoja Saaremaa (estų salos vardas. V. č ) salos gyventojus, kurdamas romanus iš nto-rijes, iš pabėgėlių pergyvenimų ir problemų. Dabar pasirodė jo psichologinis romanas "Tee Kaevule" ("Takas į šulinį"), pirmoji dalis, gvildenąs bendras žmonijos ir ypatingas estų tautos problemas. Jo romanas apie jaunimo auklėtoją, netekusį dvasinės pusiausvyros ir jieš-kantj gyvenimo tiesos savyje užsidarius, yra savotiškas pažiūrų dėl teisės ir tiesos, tikėjime ir sielos vingių atvaizdavimas. Už tą veikalą Malik'ui, gyvenančiam dabar Švedijoje, 1952 m. buvo paskirta Henriko Visnapuu vardo premija iš fondo, suorganizuoto New Yorke. Paskutiniuose Maliko veikaluose matomas nuoširdus ir sąmoningas priartėjimas prie krikščionybės, kas gali būti pasakyta ir apie Ristikivi 1953 m. veikalą "Hingede Oo".

Tarp gausybės vertingesnių istorinių romanų, kurie pradėjo Estijoje rodytis po 1930 m., išskirtini Bernard Kangro kūriniai, kurių didelė dalis vėl išvydo pasaulį tremtyje. Jau tremtyje būdamas, Kangro sukūrė du vienas su kitu besirišan-čius, intymius ir turiningus istorinius romanus iš 1890-1905 metų, o taip pat rašė ankstyvesnio laisvės kovų periodo temomis. Kaip jau esame minėję, ir Gailit'o "Leegitsev Sūda" ("Liepsnojanti širdis"), ta puiki tautinės dvasios vizija, pasirodė tremtyje, lygiai kaip ir jo sukrečiantis iš pabėgėlių patyrimų romanas "Ūle rahutu vee" ("Per neramiuosius vandenis"), kur nestinga plakančios satyros komunistų priešų adresu. Tokio pat piktos pašaipos tono yra Voldemar Oun'o tremtyje pasirodę veikalai, daugiausia nukreipti prieš raudonąją pabaisą. Va-lev Uibopuu savo romane "Keegi ei kuule meid" ("Niekas manęs neklauso") nagrinėja komunistų vartojamą taktiką ir terorą, valdžią užgrobiant mažame Estijos miestelyje 1940-1941 m. Jo vėlyvesnis romanas "Neli tuld" ("Keturios ugnys") modernia kompozicija pavaizduoja gyvenimą bėglių laive.

Tremtyje iškilo visa eilė naujų rašytojų. Įdomu pastebėti, kad jų tarpe yra apstu kovų prieš komunistus dalyvių-kareivių. Arved Viirlaid ir Agu Kask aprašo kovas Estijos žemėms apginti. Ypač Viirlaid'o keturių dalių romanas "Ristideta Hau-ad" ("Be Kryžių Kapai"), kur jis nupasakoja estų tautos likimą ir jos tragišką kovą prieš Sovietų terorą, galės neabejotinai ligi sielos gelmių sukrėsti svetimą skaitytoją, kai šis veikalas netrukus pasirodys anglų vertime. Paminėtinas ir karys poetas Harri Asi, pasižymįs savo galingu talentu, atominio amžiaus niūrumu ir nenumaldaujama neapykanta raudonojo priešo atžvilgiu.

Bendrai imant, estų tremties literatūra yra persisunkusi savotišku tiesos jieškojimu ir politinės kovos dvasia. Estijos išlaisvinimas — vyriausia estų rašytojų tremtyje plunksnos tema. Kai kurių jų veikalai yra verčiami į svetimas kalbas. Kai kurie net rašo anglų kalba, kaip kad Ain Kaimus ir jūrininkas Fred Kraav. davęs romaną "The Parti-sans". Įdcmu pastebėti, kad tie septyni estų tautos nuošimčiai, kuriems pasisekė ištrūkti į laisvę, nuo 1944 m. davė pasauliui arti 500 veikalų. Naujų originalų kūrinių bus mažių mažiausia dešimt kartų daugiau pasirodę laisvajame pasaulyje, negu Maskva sugebėjo išspausti iš tėvynėje likusių rašytojų savo propagandos tikslams. Tai yra dar vienas svarbus faktas tiek estų, tiek kitų Rytų Europos tautų naudai jų kovoje už nepriklausomybę ir laisvę. Laisvė daro stebuklingos įtakos kūrybinei dvasiai. Sovietų Sąjunga gi daro stebuklus, nužudydama dvasią.

Iš šioje apžvalgoje suminėtų senesnių rašytojų šie galėjo tęsti savo kūrybą tremtyje: Suits, Under, Aavik, Visnapuu, Gailit, Malik, Ki-vikas, Kangro, Ristikivi, Uibopuu, Kaimus ir dar nemaža kitų tremtyje gyvenančių rašytojų, kurie liko čia nesuminėti. Tremtyje iškilo nemaža naujų talentų. O iš čia paminėtų ir tėvynėje palikusių (po 1944 metų) Sovietų okupacijoje rašytojų niekas nė vieno žodžio nesukūrė. Tokia yra tikrovė. Kremliaus propagandos bernais Estijoje tetarnauja kai kurie trečios eilės rašytojai. Geresnieji gi, kurių kūryba paliko pėdsakus estų tautai, arba yra nutildyti arba atsidūrė prie Lediniuotojo Okeano.
H. P.