LEGENDARIŠKIEJI PRANCIŠKONŲ KANKINIAI VILNIUJE Spausdinti
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.   
V.   14 PRANCIŠKONŲ  NUKANKINTŲ ALGIRDO LAIKAIS
Iki šiol aprašytieji kankiniai lietuviams beveik nežinomi. Lietuvoje daugiau žinomi yra tik 14 kankinių, kurie, pasak legendos, buvę nukankinti Algirdo laikais. Apie juos jau kalba Lietuvos istorikai ir Vilniuje šiek tiek juos garbina tikintieji.43) Jų garbei ant vienos Antakalnio kalvos yra pastatyti trys kryžiai. Visi gi šie veiksniai verčia mus pačius nuodugniau panagrinėti kankinius ir jų kančią.

1.    14 pranciškonų mirtis
Algirdo laikais Vilniaus vaivada Petras Goštautas, vedęs lenkę Bučeckaitę ir priėmęs katalikų tikėjimą, iš Padolijos parsikvietė 14 pranciškonų ir Vilniuje pastatė jiems vienuolyną. Čia apsigyvenę, mažesnieji broliai ėmė skelbti Kristaus mokslą ir niekinti pagonių dievus. Tai išgirdę, vilniečiai labai įniršo. Algirdui išvykus į karą su Maskva, o Petrui Goštautui į Tikoči-ną, kažkieno pakurstyti, jie sudegino vienuolyną ir išžudė pačius pranciškonus. Pirmiesiems septyniems nukirto galvas, o kitus, prikalę prie kryžių ant Plikosios kalvos, įmetė į Nerį, kad plauktų į vakarus, iš kur buvo atvykę.

Sugrįžęs Goštautas surinko kankinių kūnus ir gražiai palaidojo ir apie jų nužudymą pranešė Algirdui. Tai patyręs, didysis Lietuvos kunigaikštis mirtimi nubaudė 500 vilniečių.

Taip apie 14 pranciškonų mirtį skaitome XVI-jo amž. Bychovviec metraštyje,43) Stryj-kowskio kronikoje44) ir Kojalavičiaus Lietuvos istorijoje.45) Tai yra trys pagrindiniai šaltiniai, iš kurių vėliau kilo plati literatūra, šį klausimą neatrišamai supainiojusi.

2.    Pranciškonų kankinių kultas Vilniuje
Kankinių kultas pradėjo reikštis XVI-me amž. Pirmasis šaltinis, kuris kalba apie kulto užuomazgą, yra Vilniaus vyskupo Alšanskio 1543 m. rašytas dokumentas. Tame rašte vyskupas kalba apie vyskupijos sode pranciškonų kankinių garbei pastatytą paminklą, būtent ae- koloną su kryžiumi. Jo tvirtinimu, ši kolona išliko nepaliesta, nežiūrint didelio gaisro, kuris prieš 12 metų sunaikino didelę dalį miešto, katedrą ir vyskupo rūmus.46) Kada ši kolona buvo pastatyta, vyskupas mums nepasako.  Ašisku tačiau, kad ji buvo pastatyta dar prieš 1531 m., nes tais metais kilęs gaisras jos nesunaikino. Vadinasi, kankinių kultas jau reiškėsi XVI-jo amž. pradžioje.

Tai pastebėjęs, vyskupas Alšanskis sumanė šį kultą palaikyti ir plėsti. Dėl to 1543 m., gavęs kapitulos sutikimą, jis kankinių garbei pastatė šv. Kryžiaus koplyčią. Mums nežinoma, kokie kiti motyvai jį tai daryti paskatino. Gal asmeninė pagarba kankiniams, gal tikinčiųjų pamaldumas, gal Vilniaus kanauninko Jono And-ručevičiaus 1543 m. stebuklingas per kankinių užtarimą pagijimas, ar kuri kita priežastis. Stipriausia priežastis galėjo būti kanauninko Andru-ševičiaus pagijimas. Šisai vėliau, kankiniams atsidėkodamas, jų garbei parašė lotynišką himną ir, 1545 m. iškaldinęs marmurinėje lentoje, prikalė prie šv. Kryžiaus koplyčios durų.47) Ilgainiui vyskupo Povilo Alšanskio kankinių garbei pastatytoji koplyčia pradėjo griūti, dėl to Vilniaus kapitula 1598 m. ją vėl atremontavo.48)

Vėliau vis labiau ėmė reikštis kankinių kultas. Ant Plikojo kalno, kronikose Lysagora vadinamo, toje vietoje, kur pagal padavimą buvę nukryžiuoti 7 pranciškonai, tarp 1613 ir 1636 m. buvo pastatyti trys kryžiai. Pats kalnas gi imtas vadinti Trijų Kryžių kalnu. Tų pirmųjų kryžių vaizdus ir šiandieną dar galima matyti dviejuose šv. Kazimiero paveiksluose, kurie kabo to paties šventojo koplyčioje.49) Iš šių žymių jau galima spręsti, kad kankinių kultas, prasidėjęs XVI-me, buvo palaikomas ir XVII-me amžiuje.

Stebėtina tačiau, kad iki XVII-jo amž. pusės savo kankinių kulto reikalais visai nesirūpino patys pranciškonai. Tik 1649 m. Vilniaus konventualai pradėjo jieškoti kankinių kūnų, dėl to jie net buvo gavę kapitulos leidimą peržiūrėti kurijos archyvą, bet jų pastangų vaisių nežinome."50) Greičiausia jie kankinių kūnų taip ir nerado. Nežiūrint to, kankinių kultas Vilniuje išsilaikė iki mūsų dienų.

3.  Šaltinių nagrinėjimas
Aprašius 14 pranciškonų kankinių kultą, tenka panagrinėti šaltinius, iš kurių žinome apie kankinių mirtį ir jų garbinimą, kad 'paskui galėtume padaryti atitinkamas išvadas.

Pirmasis ankstyviausias ir autentiškas šaltinis yra vyskupo Povilo Alšanskio 1543 m. rašytas dokumentas, kuris yra išsilikęs 1565 m. padarytoje santraukoje. Šiame dokumente tačiau mes nerandame kankinių skaičiaus, pasigendame taip pat ir jų geradario Petro Goštauto vardo. Dokumente nerandame, kada tie Kristaus mokslo skelbėjai paaukojo savo gyvybę."51) Nežiūrint to, šis raštas yra pagrindinis šaltinis, nes jis nurodo vietą, kurioje palaidoti kankiniai, ir kalba apie jų garbei pastatytą paminklą.

Tais pačiais 1543 m., kuriais Vilniaus vyskupas nutarė pastatyti koplyčią, per kankinių užtarimą iš sunkios ligos pagijo Vilniaus kapitulos kanauninkas Jonas Andruševičius, vėliau tapęs Kijevo vyskupu (1546-1556)."52) Pasijutęs sveikas, kanauninkas panoro kankiniams padėkoti, dėl to jų garbei, kaip jau minėjome, parašė lotynišką odę.53)

Šį įvykį pirmasis aprašo Markus Corona savo veikale "Speculum provinciae Russiae et M. D. Lithuaniae", išleistame Vilniuje 1637 m. Juo vėliau seka kiti XVII-jo amž. autoriai.54) Iš kan. Andruševičiaus himno taip pat pirmą kartą su-ž'nome, kad kankinių buvę 14 ir kad juos į Vilnių buvo pakvietęs Goštautas, tačiau jame dar nėra paminėtas Goštauto vardas ir kankinių mirties metai. Jame betgi randame kankinių kančios aprašymą, kur sakoma, kad trys jų buvę prikalti prie kryžių, o kiti šiaipjau nužudyti.55)

Dabar kyla klausimas: ko vertos minėtos odės žinios? Į šį klausimą sunku tiksliai atsakyti, bet įsigilinus į odės turinį, atrodo, kad joje aprašomieji dalykai labai išpūsti ir dėl to įtartinos vertės. Nenuostabu tad, jei Chodynicki mano, kad išstudijavus kan. J. Andruševičiaus gyvenimo istoriją, jo ryšius su Goštautų šeima ir santykius su pranciškonais, gal atsirastų raktas į tas slaptas duris, kurios laiko uždariusios 14 kankinių legendos kilmės paslaptį.56)

Kazimiero Chodyniekio teigimas iš tikrųjų vertas dėmesio, nes pačiame kančios aprašyme kartojami tie patys dalykai, kuriuos randame pirmųjų dviejų Vilniaus kankinių kančioje. Sugretinę Gedimino laikais nukankintųjų Ulriko ir Martyno kančią su kan. Andruševičiaus 14 pranciškonų kančios aprašymu, daug kur atrandame paralelinį panašumą. Ulrikas nukankinamas ir įmetamas į Nerį. Į tą pačią upę įmetami ir trys prikryžiuotieji kankiniai. Martynas žiauriai nužudomas. Žiauriai nužudomi ir likusieji, kanauninko aprašyti, kankiniai. Taigi atrodytų, kad čia tik padidintas kankinių skaičius ir iškelta Goštautų šeimos garbė, tarsi josios dėka pransiškonai būtų buvę pakviesti ir įkurdinti Vilniuje. Jei šią išvadą galėtume paremti tikrais daviniais, tai šaltinių tyrinėjimas čia galėtų ir baigtis, nes jie visi būtų kilę iš kan. Andruševičiaus odės. Tačiau daugiausia 14 kankinių naudai pasitarnavo XVI-me amž. sukompiliuotoji "Kro-nka Bychowiec".57) Ji XVI-jo ir XVII-jo amž. istorikams buvo vienintelis šaltinis apie Vilniaus pranciškonus kankinius. Nenuostabu, jeigu ja be atodairos naudojosi Stryjkowskis, Kojalavičius ir kiti.

Šioje kronikoje apie kankinius jau randame daugiau žinių, negu kad iki šiol žinojome iš kan. Audruševičiaus odės. Čia jau pasakyta, kad vienuoliai buvę nukankinti, Algirdui išvykus nukariauti Maskvos, kad jų geradaris buvęs Petras Goštautas ir, jam prašant, Algirdas už 14 vienuolių nužudymą mirtimi nubaudęs 500 vilniečių. Kan. Andruševičius sako, jog prikryžiuoti ir į Nerį įmesti buvę trys pranciškonai, o čia jau kalbama apie septynis. Himne minimas tik Goštautas, o kronikoje jis jau Petras Goštautas ir Vilniaus vaivada. Himne nekalbama apie paminklą kankinių garbei, o kronikoje sakoma, kad vyskupo sode, kur jie buvę nukankinti, stovi kryžius. Paminėtina ir tai, jog iš kronikos teksto atrodo, kad jos kompiliatorius buvęs pravoslavas.

Kadangi visi vėlyvesnieji mūsų klausimą liečiantieji šaltiniai tiesiogiai priklauso nuo By-chovviec kronikos, dėl to čia nėra reikalo tyrinėti kitus šaltinius. Belieka tik panagrinėti kronikoje aprašytuosius dalykus ir padaryti atitinkamas išvadas.

a). 14 kankiniųn aprašymo atsiradimas kronikoje
Kadangi ta kronika, kaip Chodynicki tvirtina, yra XVI-jo amž. kompiliacija, ankstyvesnė už Stryjkowskio kroniką, ir yra vienintelis tos rūšies šaltinis,58) tai jos kilmės reikia jieškoti tarp 1543 ir 1573 m. Kitaip sakant, 14 kankinių aprašymas Bychowiec kronikoje turėjęs atsirasti tarp Vilniaus vyskupo Povilo Alšanskio rašto paskelbimo (1543) ir Stryjkowskio kronikos pasirodymo (1573).

Turint tai omenyje, visai pagrįstai galėtume teigti, jog kankinių legendos atsiradimo priežastis mūsų kronikoje galėtų būti vyskupo Alšanskio raštas ir kan. Andruševičiaus himnas. Iš tikrųjų, jei atidžiau įsigiliname į šiuodu šaltiniu, mes pastebime, kad visa tai, kas yra juose, truputį praplėstai pasirodo ir Bychowiec kronikoje. Dėl to kyla vaizdas, kad kronikos autorius, pasinaudojęs šių šaltinių žiniomis, įtraukė jas savo kronikon, kartu įdėdamas jas į istorinius rėmus.

b). 14 kankinių mirties metai
14 kankinių mirties metų ir dienos visai neįmanoma nustatyti, nes šaltiniai vieni kitiems prieštarauja. Minėtoje Bychowiec kronikoje skaitome, kad jie buvę nukankinti, Algirdui kovojant su Maskva, o kronikų žiniomis Algirdas buvo padaręs tris karo žygius į Maskvą. Pagal Narbutą, mums rūpimas žygis būtų buvęs 1368 m. lapkričio 21 d.59) Vilniaus gi vyskupo Alšanskio dokumente ir kan. Andruševičiaus odėje nukankinimo metai visai nepažymėti. Tik XVII-jo amž. autoriai pradeda nurodinėti nukankinimo metus. Markus Corona tvirtina, kad jo laikais kolonoje buvęs įrašas, jog kankiniai buvę nukankinti 1333 m. Stryjkowskis gi, sekdamas Bychowiec kronika, aprašęs ne tik 14 pranciškonų nužudymą, bet ir naujų vienuolių atkvietimą, priduria, kad visa tai įvykę 1332 m.

Taigi vien tik nukankinimo datų įvairumas verčia mus suabejoti paties įvykio tikrumu. Jei 14 pranciškonų buvo nužudyti Algirdui viešpataujant (1345-1377), tai jie negalėjo mirti nei 1332 nei 1333 m., nes tais metais Lietuvą valdė Gediminas (1316-1341). Gediminui gi viešpataujant, kankinių mirtimi mirė tik Ulrikas ir Martynas. Prisiminus gi šių dviejų kankinių kančios panašumą su 14 kankinių kankinių kančia, išeitų, kad čia tik skaičius padidintas ir pats įvykis nukeltas į Algirdo laikus, nepakeičiant nukankinimo metų. Kadangi du pirmieji pranciškonai, pagal kronikas, buvę nukankinti Gedimino įsakymu, tai čia, norint atitaisyti Lietuvos kunigaikščio garbę, pasakyta, kad 14 vienuolių žuvo Algirdui nesant namie.

Įsakymas nužudyti 500 Vilniaus gyventojų irgi netikėtinas, nes anais laikais Vilnius buvo mažas miestelis su kunigaikščio dvaru. Mirtimi nubausti 500 asmenų — reiškė nužudyti mažiausia trečiąją dalį Vilniaus gyventojų.

c). Petro Goštauto asmuo legendoje

Dar labiau 14 kankinių mirtis tampa pasakiška, kai atidžiau panagrinėjame Petro Goštauto asmenį. Ši klausimą tačiau smulkiai kritiškai nagrinėti būtų per didelis nukrypimas nuo temos. Dėl to čia tik pasinaudosime Chodynickio studijos išvadomis,60) o jos yra sekančios.

Petras Goštautas nebuvo Algirdo paskirtas Kameneco Storasta, nes senesnėse kronikose jis visiškai neminimas. Sugretinus BychowieC kroniką su Supraslasko kronikos rankraščiu paaiškėja, kad Padolijos užkariavimo aprašymas pažodžiui sutinka, tačiau Bychowiec kronikoje vadas yra Algirdas, o Supraslasko rankraštyje — Vytautas. Pirmoje Algirdas Kamenecą atiduoda Goštautui, o antroje — Vytautas Petrą Mont-girdavičių paskiria Padolijos storosta. Prisiminus gi, kad Bychowiec kronika yra vėlyvesnė, dėl to gali būti, kad jos kompiliatorius, mažai atsižvelgdamas į vardus, Petro Montgirdavičiaus vietoje parašė Petrą Goštautą. Tai galėjo atsitikti ir todėl, kad Petras Montgirdavičius kartu su Lietuvos didikais, ypatingai su Jonu Goštautu, valstybės gyvenime vaidino didelę rolę.

Bychowiec kronikoje Petro Goštauto asmuo galėjo atsirasti ir sąmoningai, nes jos kompiliatorius, norėdamas iškelti Goštautų šeimos garbę,  vėlyvesnius  įvykius  galėjo  aprašyti,  kaip ankstyvesnius. Juk iš istorijos žinome, kad vienas Petras Goštautas kovojo už Padolijos nepriklausomybę, dėl to iš Švitrigailos laikų šį įvykį kronistas galėjo nukelti į Algirdo laikus ir Petrą Goštautą galėjo padaryti Kameneco storosta.
Chodynicki ir Semkowicz Petrui Goštautui nepripažįsta ir moterystės su Bučeckaite, nes patys Bučeckai Padolijoje atsirado tik po Algirdo mirties ir išgarsėjo dar vėliau, XV-me amž.61). Jo gi paskyrimas Vilniaus vaivada greičiausia bus kilęs iš to, kad XV-me amž. Vilniaus vaivada buvo Jonas Goštautas.

Iš to seka, kad Petras Goštautas yra prasimanytas asmuo. Dabar beliktų tik sužinoti, kodėl jis rišamas su pranciškonų kankinių legenda. Gal iš tikrųjų Goštautai buvo Vilniaus pranciškonų konventualų geradariai ar fundatoriai? Iš autentiškų šaltinių taip neatrodo. Priešingai, Goštautai net iki XV-jo amž. antrosios pusės nebuvo dideli pranciškonų geradariai, dėl to ir pranciškonams nebuvo reikalo pareikšti jiems ypatingą dėkingumą. Pirmuosius stambesnius užrašus Vilniaus pranciškonams konventualams padarė Jonas Goštautas tik 1468 m., o 1479 m. Martynas Goštautas, Trakų vaivada, Tikočyne įkūrė griežtesnių jų pranciškonų observantų vienuolyną.62)

Ilgainiui observantams-bernardinams Lietuvoje įsitvirtinus, XV-jo amž. pradžioje kilo noras atsiskirti nuo lenkų ir įkurti Lietuvos provinciją. Šias lietuvių pranciškonų pastangas labai rėmė Adalbertas Goštautas, Vilniaus vaivada, kuris net jėga grasino lenkus išmesti iš Vilniaus vienuolyno. Šių aršių kovų dėka lietuviams pavyko 1530 m. įkurti Lietuvos pranciškonų observantų-bernardinų provinciją. Turėdamas tai omenyje, Chodynicki mano, jog šiuo laiku galėjusi kilti legenda, kad Goštautai buvę ir pirmieji Vilniaus pranciškonų fundatoriai. Kronistas gi XVI-jo amž. įvykius nukėlė į Algirdo laikus ir, sumaišęs asmenų vardus, "pagimdė" Petrą Goštautą.

Išnagrinėję šaltinius, priėjome sekančių išvadų:
Pirmaeiliai šaltiniai yra vyskupo Povilo Al-šanskio dokumentas ir kun. Jono Andruševičiaus himnas, kuriais naudojosi Bychovviec kronikos kompiliatorius. Šios kronikos papildomosios žinios yra menkos vertės, nors jomis, kaip tikromis, naudojosi vėlyvesnieji istorikai. Nukankinimo metų nevienodumas su istorinių asmenų gyvenimo laikotarpiu ir Petro Goštauto asmens prasimanymas verčia atmesti ir visą legendos turinį, liečiantį 14 pranciškonų kankinių mirtį. Tikrosios gi legendos kilmės pagrindo reikia j ieškoti Ulriko ir Martyno kančioje.

Petras Kiaulėnas  Medžiai  (Dr. Karnofsky nuosav.)

VI. 36 VILNIAUS KANKINIAI PRANCIŠKONAI
Ilgainiui Vilniaus pranciškonų kankinių skaičius vis augo, iki pagaliau pasiekė 36. Pirmasis apie 36 Vilniaus kankinius kalba pranciškonas konventualas Petras Rudolfas Tossinianie-tis. Jis savo veikale "Historiarum Seraphicae re-ligionis libri tres", išleistame 1586 m., rašydamas apie Lietuvos pranciškonų vikariją, trumpai pamini ir 36 kankinių mirtį. Pagal jo liudijimą, vieni kankiniai palaidoti kapuose po mūrine kolona, kiti prieš šv. Kryžiaus bažnyčios duris, kur kabo Kijevo vyskupo Jono Andruševičiaus 14 kankinių garbei skirtasis himnas. Kitų kankinių kūnai buvę įmesti į Nerį, bet apie tolimesnį jų likimą jis daugiau nieko nesako.63)

Iš kur autorius patyrė apie šiuos kankinius, mums šiandien nežinoma, bet mums aišku tai, kad jo daviniais plačiai naudojosi kiti autoriai. Stryjkowski (1573) apie 36 kankinius dar nieko nežinojo, bet užtat apie juos su patosu rašė Martynas Baronijus (1602). Pasak jo, Petras Goštautas buvęs garsus Lietuvos didikas, doras, mokytas ir dievotas vyras, pranciškonų pastangomis pakrikštytas, daug jiems vienuolynų įkūręs, pats tapęs pranciškonu ir Vytauto laikais vyskupavęs Vilniuje. Negana to, už uolų Kristausmokslo skelbimą kartu su kitais 36 pranciškonais 1341 m. buvęs nusūdytas. Ten pat autorius duoda kankinių vardus, pavardes, mokslo laipsnius ir užimamas vietas bei pareigas.

Kiek vertos jo žinios, jau aišku vien iš to, kad Petras Goštautas vyskupavęs Vytauto laikais, o už Kristaus mokslą buvęs nužudytas 1341 m.
Tiesa, Vytautui viešpataujant, pirmieji du Vilniaus vyskupai buvo pranciškonai. Pirmasis buvo lenkas Andriejus Vosylius (1387-1398), o antrasis lietuvis Jokūbas Plichta (1398-1407). *) Joks Petras Goštautas Vilniaus vyskupu nebuvo, nors jis minimas Ludwig "Monumentą re-liquiarum" rinkinyje'64) ir Eubel "Hierarchia ecclesiastica".65) Patalpindami Petrą Goštautą Vilniaus vyskupų eilėje, šie autoriai naudojosi Waddingo "Annales Minorum" žinia. Tas ją per Markų Corona gavo iš to paties Martyno Baro-nijaus.66)

Waddingus, kuris naudojosi Vatikano archyvo dokumentais, žinojo 1324 m. popiežiaus Jono XXII Gedimino krikšto reikalu rašytųjų laiškų turinį, dėl to remdamasis Rudolfo Tossinianiečio žinia, 36 kankinius aprašė 1324 m. įvykių eigoje. Kadangi tačiau jis aiškiai pasakė, jog 36 kankinių skaičių sudaro visi kartu paimti Vilniaus kankiniai, todėl su juo polemizuoja Kazimieras Bier-nacki, o juo aklai sekdamas, tą patį daro ir Melissanus iš Marko. Jiedu katagoriškai tvirtina, jog 14 kankinių yra skirtingi nuo 36 ir į šių skaičių visai neįeina.67)

Vilniaus gi pranciškonas Grzybowski,68) dar labiau susirūpinęs išsaugoti kankinių skaičių, visus Vilniaus kankinius suskirsto į tris grupes. Remdamasis Markaus Coronos nurašytu paminklo užrašu, jis tvirtina, kad 14 pranciškonų mirę 1333 m., o 36 buvę nukankinti totorių 1341 m. Kiti gi žuvę nuo pagonių rankos 1404 m., Vytautui kariaujant prie Smolensko. Tačiau visas šis išvadžiojimas nėra jokiais rimtais šaltiniais pagrįstas ir dėl to visai netikėtinas.
--------------
*) Šią datą skaitytojas malones panašiai atitaisyti pirmojoj šio straipsnio dalyje, "Aidų" 3 nr.

Kadangi vėlyvesnieji šaltiniai apie 36 kankinius nieko rimto mums nepasako, dėl to kyla klausimas: kur Petras Rudolfas Tossinianietis surado tokį didelį kankinių skaičių? Tai mums paaiškės, jei suskaitysime visus mūsų aprašytuosius kankinius. Juk nėra abejonės, kad autoriui iš "Chronica XXIV Generalium" buvo žinoma Ulriko ir Martyno kančia. Baltramiejaus iš Pizos veikale jis skaitė apie kitus penkis kankinius, o XVI-jo amž. lenkai jau savinosi ir kitus du to paties Baltramiejaus paminėtus Valakijos kankinius. Autoriui galėjo būti žinomos ir kitos dvi keturių kankinių grupės, apie kurias jau kalbėjo ano meto lenkai savo kronikose. Iš tų pačių autorių jis galėjo žinoti ir apie Angelo bei jo draugų mirtį. Apie 14 kankinių jis žinojo iš kan. Andruševičiaus eilėraščio, kurį jis pirmas savo veikale išspausdino. Suskaitęs tad visus jam žinomus kankinius, jis ir parašė, kad Vilniuje buvę nukankinti 36 pranciškonai.

*       *       *

Štai aprašėme visus legendariškuosius Vilniaus pranciškonų kankinius ir prie kiekvienos jų grupės, išnagrinėję šaltinius, padarėme savo išvadas. Iš tų išvadų skaitytojas jau susidarė savo nuomonę apie pranciškonų kankinius, bet baigiant studiją pravartu padaryti bendras išvadas, kurios savyje apimtų visa tai, ką šiuo straipsniu buvo norima pasakyti.

Tos bendros išvados yra sekančios.
Gedimino laikais Vilniuje pranciškonai turėjo savo vienuolyną ir čia gyvendami, kiek sąlygos leido, apaštalavo. Paskutiniaisiais Gedimino viešpatavimo metais atvyko du Bohemijos provincijos pranciškonai. Jie, skatinami didelio uolumo, bet nežinodami vietos aplinkybių bei įstatymų, ėmė skelbti Evangeliją ir niekinti lietuvių dievus. Per didelis jų uolumas ir netaktas įžeidė vilniečius, kurie apskundė juos Gediminui, o šis juos ir pasmerkė mirti. Tai ir viskas, kas visose legendose apie pranciškonų kankinius galėtų būti tikra.

Šių dviejų kankinių mirtis aprašyta senoje kronikoje ir davė progą kitiems kronistams, aprašant tą patį įvykį, didinti kankinių skaičių, šį tą jų kančiose pakeičiant ar pridedant, duodant jiems vardus, jų kančią nukeliant į kitą laikotarpį ir panašiai. Visų gi legendariškųjų Vilniaus kankinių kančiose randame tuos pačius elementus, kurie yra ir Ulriko bei Martyno kančioje. Ypač tai žymu ten, kur aprašomas nukankinimas ir lavonų į Nerį įmetimas. Iš to ir seka, kad pagrindinė legendų kilmės priežastis yra du kankiniai, mirę Gedimino laikais.

Šalutinės gi pranciškonų kankinių legendų kilmės priežastys galėtų būti įvairios. Viena priežastis galėtų būti — kronistų nesiskaitymas su tiesa ir noras išpūsti kankinių darbus ir pranciškonų nuopelnus Lietuvos atsivertime. Kita priežastis — įprastas lenkų noras girtis pasauliui, esą, jie Lietuvą atvertę brangia kankinių kraujo kaina. Šalutinė 14 ir 36 kankinių legendos priežastis galėtų būti ir Goštautų šeimos neteisėtų pranciškonams ir Bažnyčiai nuopelnų iškėlimas. Tam tikslui šiose legendose atsiranda net neistorinis Petro Goštauto asmuo. Čia nesiskaitoma nei su datomis, nei su faktais, nei nepaisoma tiesos. Goštautai jokio pranciškonams vienuolyno Vilniuje neįkūrė. Tai šaltiniais įrodyta. Legendos gi Petras   Goštautas — pranciškonų   pakrikštytas Lietuvos didikas, Kameneco storosta, Vilniaus vaivada — net dviems atvejais įkurdina pranciškonus Vilniuje, veda lenkaitę ir, nežiūrint to, tampa pranciškonu, Vilniaus vyskupu ir net pagaliau kankiniu. Ar tai buvo tiesa, lenkų kro-nistams visai nerūpėjo; jiems buvo svarbu, kad tai buvo gražu, ir tais gražiais žodžiais buvo reiškiama pagarba Goštautams. Aišku, galėjo būti ir kitų legendos kilmės priežasčių, kurios šiandien mums nežinomos.

Baigdamas tikiuosi šiuo straipsniu įnešęs šiek tiek šviesos į tamsų Vilniaus pranciškonų kankinių legendų labirintą, kurį neretas Lietuvos istorikas paminėdavo, bet nė vienas nedrįso ten eiti.
42)    Cf. J. KURCZEWSKI, Pamiatka zbudowania i po-svviencenia trzech kryž6w w WMnie (Wilno sine anno).
43)    Cf. Potnoje Sobrarije Rus. Letop., XVII, 500.
44)    Cf. Kronika Polska, Litevvska, žmodzka, Warszawa 1846, 14s.
45)    Cf. A. W. KOJAL,OWICZ, Historia Lituaniae pars prior. 1650, 296-299.
46)    Cf. J. KURCZEVVCKI, Košcio* Zamkowy, II, 72.
47)    Cf. L. c, III. 541.
48)    Cf. L. c, III, 84.
49)    Cf. CHODYNICKI, Legenda, 73.
50)    Cf. L. c.
51)    Cf. KURCZEVVSKI, Košciot Zamkovvy, II, 72s.
52) Cf. C. EUBEL, Hierarchia Catholica Nleii aevi, III,
Monasterii 1923, 165.
53) Cf. P. RODULPHIUS TOSSINIANENSIS, Historia-
rum Seraphicae Religionis libri tres, Venetiis 1586,292.
54)    Cf. CHODYNICKI, Legenda, 73.
55)    Cf. WADDINGUS, ad a., 1325, n. 28, 57c.
56)  Cf. CHODYNICKI. Legenda, 72.
57)    Cf. L. c, 53.
58)    Cf. L. c, 53.
59) Cf. L. c, 68.
60) L. c, 55 passim.
61) Cf. L. c, 62.
62) Cf. CV, I, fasc. 2, n. 257, 295s.; WADDINGUS, ad.
a., 1479, n. 29, 271.
63) Cf. Historiarum, 292.
64) Cf. LUDEWIG, Reliquae Manuscriptorum, XI, Hallae
1737, n. 17, 506.
65) Cf. EUBEL, Hierarchia, I, 529.
66) Cf. WADDINGUS, ad. a. 1343, n. 18, 354.
67)    Cf. Ad. a. 1341, n. 3ss., 295ss.
68)    Cf. A. GRZYBOWSKI, Skarb nieoszacovvany ojcdvv franciszkanovv, Wilno 1773, 11.
 
Petras Kiaulėnas     Galvutė