PAX VOBISCUM |
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS |
TEATEINA TAVO KARALYSTĖ Skelbdamas Tave, kaip šventas Jonas, Atėjau prie žydinčio Jordano — Teka upė metų milijonuos, Teka mano dienos, Dieve mano ... O kur Tu, skaistus sūnau Betliejaus, O kur Tu, alyvos žiede, Kristau? šaukiam fariziejai, šaukiam mylimieji: — Teateina Tavo karalyste... JĖZUS SINAGOGOJ Išminčiai, išmintį iš knygų sėmę. Kur dingo jūsų Dievas? Jo nėra. Jūs kaip žmogaus širdies didžiausią dėmę Nuplovėt Jį ir džiaugiatės: tyra širdis. Ir žodžiai jūsų tyro vario Tarp sinagogos sienų įkyriai, Beprasmiškai, kas nesveriama, sveria Ir tampa negyvais. Ir kaip taurėj Nuodų ir velnio džiaugsmo kupinoj Gyvenimo nerado tūkstančiai, taip čia Krūtinėj dieviškojo Kūdikio jaunoj Neranda rabinai dėmės; skaisčia Tikėjimo ugnim jo, vaiko, žodžiai žėri. Ir niršta jie varduos Talmudo pasinėrę. KRIKŠTYTOJAS Nuskęs diena, ir vandens Galilėjos Neras dugnan nuskendusios dienos, Pakrančių nendrėse užmigęs tyrų vėjas Skaisčios skenduolės vardo nežinos ... O mes, Rebeka, per nakties pasaulį Raminsim eidami širdžių žaizdas, Kad neužstotų žmogui Dievo saulės, žvaigždžių pririnksim kupinas maldas. Kad neužstotų Dievo saulės skausmas, Kad neužstotų meilė, nei puota, Kad neužstotų Dievo saulės džiaugsmas, Kad neužstotų laimė prarasta, Kad neužstotų auksas augšto sosto, Kad neužstotų turto vergija, Kad neužstotų molai melo uostų, Kad neužstotų elgetos gija ... . .. Užmigo nakčiai vandens Galilėjos Ir miega usnys žemės ir žmogaus,— Tik krikšto krislas krinta nesilsėjęs Iš amžiais budinčio dangaus. PIRMAS SEKMADIENIS Be Viešpaties jie buvo mirę visą dieną, Neradę rytą Jo po antkapiu akmens; Ir netikėjo jie Marijai Magdalenai, lt pasakai apylinkių piemens; Ir netikėjo jie Joanai ir Jokūbo Dievotai motinai Marijai, ir tada, Kai patys parnešė namo marškonį rūbą, Dar jų tikėjimo nebuvo gimus valanda. Ir niekur jie, vienuolika, nerado Ramybės ir vilties, našlaitiškai vieni, Ir prakeikimas, rodės, amžiais širdį maus; į aukso viltį būtų virtęs luitas ledo Ir nesutirpęs amžių pragaro ugny ... Ir atsitiko tai — miestelyje Emaus ... JĖZUS PRIE SAMARIJOS ŠALTINIO Esu aš gyvojo gyvenimo šaltinio Versmė; kas gers, tikėdamas mane, Kaitroj keliaudamas į tolimą tėvynę Netrokš ir nesuklups po saule ugnine. Esu srovė aš upėje Jordano, Esu Genezareto ežero banga, Esu vanduo aš viso okeano, Kur supasi saulėleidžiai degą Ugnim nualpusios dienos ir paskutiniais Į naktį skęstančiosios žemės atdūsiais, Esu vidurnaktį nemiegantis šaltinis, Kurio čiurlenimo, pabudusi, klausais; Ir jis tau primena — tai mano balsas gyvas, Ir jis tau primena — tai Viešpaties naktis, Ir nepili sauson lempelėn tu alyvos: Tamsoj nušvinta tau juodžiausia paslaptis — Esu aš šulinio Samarijos giliausia Gelmė, kur amžių amžiais neišdžius,, Ir randa tas mane, kas sieloj kelio klausia, Ir girdau širdį aš žmogaus, ir girdau žemės paukštį, Ir tyruliuose šaukiančius mane medžius. RAMYBĖ SU JUMIS —Pabūki, Jėzau,— prašė Jį minia apstojus,— —Pabūki, Jėzaus, visą dieną su mumis . . . Ir plovė Jam Genezareto bangos kojas, Gražiai giedodamos sidabro vilnimis. O buvo Jam pabodę Kapernaumo sinagogos, Pavydūs Senojo Įstatymo sargai, Ir tarė: "Aiman, žemas jūsų rūmų stogas, Ir jūsų žodžiai skamba tartum pinigai..." Ir pasidarė jie pilni didžios rūstybės, Ir tarė: "Eik iš mūsų Viešpaties namų!" Ir tarė Jėzus: "Mano žmonės paprasti bus žvejai ir nusidėjėliai — pas juos einu". Ir Jį laukų taku keliaujantį lydėjo Akli ir lozoriai ir piemenys bandos, Ir Jį netikę muitininkai įtikėjo Nuo sutikimo pirmutinės valandos. Ir plovė Jėzaus kojas vandenys Genezareto, Gražiai giedodami sidabro vilnimis, Lyg jie palaiminimu tuo minioms žėrėtų: RAMYBĖ SU JUMIS, RAMYBĖ SU JUMIS... |