50 METŲ SPAUDOS LAIMĖJIMO SUKAKTĮ MININT Spausdinti
Parašė VACLOVAS BIRŽIŠKA   
Anei rašto anei druko mums turėt neduoda, tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi ir juoda.
A. Baronas

Šiuo metu Lietuvai gyvenant sunkiausius priespaudos metus, kada ir jos spauda yra faktiškai uždrausta, nes tai, kas dabar Lietuvoje leidžiama, kad ir nespausdinama kol kas maskolių raidėmis (nors 1940 m. jau buvo gaivinama mintis j lietuvių raštus tas raides įvesti), bet faktiškai nėra lietuviška, o tik lietuvių kalbos žodžiais išversta ta pati rusų bolševikinė spauda, pravartu prisiminti ir anuos kovos už lietuvių knygą metus, juo labiau, kad toji kova ir šiems laikams galėtų duoti nemaža sektinų pavyzdžių.

Visoje Europos istorijoje lietuvių spaudos uždraudimas ir su juo susieta kova neturi sau lygių pavyzdžių. Tiesa, dar senais laikais turkams užvaldžius Balkanų slavų gyvenamus kraštus, ten buvo draudžiamas savasis raštas, bet jo vietoje jiems nebuvo primetamas turkų-arabų raštas ir tas uždraudimas nebuvo išsiliejęs, kaip lietuviuose, į kovą už savo spaudą.

1.
Pats lietuvių spaudos uždraudimas yra susietas su bendra, jau XIX m. pirmoje pusėje išryškėjusią Rusijos politika, siekiančia surusinti visas jos pasigrobtas tautas ir savo įtaką išplėsti ir į visas slavų tautas, gyvenančias ir už Rusijos imperijos ribų. Viena priemonė tam tikslui pasiekti turėjęs būti — joms visoms ir rusiškųjų rašmenų primetimas.
Toje srityje pirmieji, nors ir neoficialūs, bet privatiniai bandymai buvo daromi jau XIX a. pradžioje. Pvz. Vilniaus universiteto profesorius Bobrovskis, kad ir pats ne rusas, bet po savo kelionių į pietų slavų kraštus susižavėjęs rusų tautos "misijos" idėja, jau Vilniuje veikdamas, mėgino sudaryti atsirėmusį rusų kirilica lenkišką raidyną. Tas jo projektas teliko viena kabinetine fantazija. XIX a. viduryje rusų administracijai atkreipus dėmesį į įvairias Pavolgio suomių-ugrų ar totorių kilmės tauteles, pirmieji jiems skiriami tikybiniai raštai buvo visi spausdinami rusų raidėmis. Tos raidės ten ir prigijo, nesukėlusios jokio pasipriešinimo, nes buvo vienintelės joms žinomos raidės, prieš tai joms iš viso jokio kito savo rašto neturėjus.

Greitai po 1863-1864 m. sukilimo tas pats Stanislovas Mikuckis, nelemtai Muravjovui pasitarnavęs, įvedant į lietuviškus raštus rusų rašmenis, buvo Varšuvos valdžios organams 1868 II 24 davęs pasiūlymą į lenkų raštus įvesti rusiškas raides. Buvo išspausdinta lenkų kalba keletas pradžios mokykloms skiriamų vadovėlių rusiškomis raidėmis, bet iš to sumanymo nieko neišėjo ne vien dėl to, kad tuo laiku rusų valdomoj Lenkijos dalyje lenkai turėjo plačiai išsivysčiusią savo periodinę ir neperiodinę literatūrą, bet ir dėl to, kad rusų raides jiems primetus, jie būtų galėję tenkintis ir knygomis ir laikraščiais, kurie buvo spausdinami austrų ir prūsų valdomose Lenkijos dalyse.

Gudams, kurie savo jau nuo XVI a. spausdinamoj daugiausia tikybinio turinio literatūroje patys vartojo tuos pačius rusiškus kirvukus, XIX a. buvo uždrausta bet ką spausdinti lotynų raidėmis. Ir tai savaime jokio pasipriešinimo nesukėlė, kadangi visi raštingi gudai, kurių iš viso nedaug tebuvo, patys vien tiktai rusiškas raides tepažinojo. Pagaliau rusams laikant ukrainiečius ne savarankiška tauta, bet tų pačių rusų atskala, kalbančia tik rusų kalbos tarme, ukrainiečiams buvo vien uždrausta ukrainietiškai spausdinti literatūros ir mokslo vadovėlius. Šis uždraudimas tik pažadino ukrainiečių literatūros suklestėjimą austrų valdomoj Rytų Galicijoje.

Tik vieniems lietuviams buvo pritaikytas visiškas uždraudimas vartoti savo spaudoje lotynų raides, kurių vietoje mėginta jiems įbrukti rusišką raidyną.

2.
Jau 1863 m. žinomas rusofilas Hilferdingas paskelbė raštą "Litva i Žmu", kuriame buvo iškėlęs mintį, kad norint panaikinti lenkų įtaką lietuviams, reikia kelti lietuvių kalbos vaidmenį Lietuvoje, jos dėstymą įvesti ne vien į pradžios, bet ir į augštesniąsias mokyklas ir net universitetuose įkurti lietuvių kalbos katedras, kad tuo būdu iš mokyklų išstūmus lenkų kalbą. Hilferdingas teigė, kad tuo keliu einant, lietuviai patys bus rusų valdžiai už tai dėkingi, suartės su rusų tauta ir su pravoslavija, o paskiau ir patys virs rusais. Ir čia viena priemonių, kuri būtų galėjusi tokią lietuvių tautos evoliuciją pagreitinti, turėtų būti įvedimas į lietuviškus raštus rusiškųjų rašmenų.

Gausiems tuo laiku Lietuvoje rusifikatoriams atrodė, kad lietuviams bus nesunku tas rusiškas raides primesti, visų pirma dėl to, kad jie turėjo tuo laiku kiek žinių apie tikrąją lietuvių raštijos buitį.

Mat, jie galvojo, kad lietuviai lengvai sutiks "lenkiškai lotyniškas raides" pakeisti rusiškomis nors ir dėl to, jog ir anas raides lietuviai, palyginti, neilgai tevartojo. Tikrai, dar ligi antros XVIII a. pusės beveik visose Vilniuje spausdinamose lietuviškose tikybinėse knygose buvo vartojamos gotinės raidės, beveik tokios pat, kaip ir Mažojoje Lietuvoje. Kita vertus, tie rusi-fikatoriai manė, kad visą lietuvių literatūrą tesudarančios trys knygos — maldaknygė, elementorius ir kalendorius, be kurių lietuvių liaudis negalėsianti išsiversti. Taigi, jei bus uždrausta jas spausdinti "lenkiškomis" raidėmis ir jų vietoje tos pačios knygos bus atmuštos rusų raidėmis, tai savaime lietuvių liaudis turėsianti jas priimti, nes senųjų jau niekur negalėsianti gauti. Pagaliau nusimanyta, kad ir Mažojoje Lietuvoje gotinėmis raidėmis spausdinamos lietuviškos knygos negalėsiančios konkuruoti su naujomis tiek dėl to, kad Didžiosios Lietuvos liaudis jau visiškai tas raides pamiršo ir tų knygų negalėsianti paskaityti, tiek ir dėl to, kad toji protestantiškoji lietuviškoji literatūra nebus skaitoma daugumoje katalikiškos lietuvių liaudies.

Visi tie sumetimai, paremti ir grynai politiniais motyvais, paskatino mėginimą įvesti į lietuvių raštus rusiškas raides, visai uždraudžiant vartoti lotyniškai-lenkiškas. Tuo būdu tikėtasi Rusijai ir rusų tautai laimėti lietuvius.
Tačiau buvo skaudžiai apsirikta ir visiškai pralaimėta.

3.
Pirmieji rusiškomis raidėmis surašyti ele-mentoriai buvo Muravjovo įsakymu paruošti dar 1864 m. pradžioje ir išsiutinėti į naujai kuriamas, vietoje likviduotų parapinių, pradžios mokyklas, kuriose buvo pradžioje leista mokyti ir lietuvių kalbos ir katekizmo lietuviškai, vietoje anksčiau vartotos jose lenkų kalbos. Tačiau tai dar nebuvo bendras lietuvių spaudos uždraudimas, nes cenzūra vis leisdavo vieną kitą lietuvišką knygutę spausdinti ir senomis raidėmis, nors jau ir tuomet ji nepraleisdavo daugumo jai pristatytų rankraščių ne dėl lotyniškų raidžių, bet dėl jų "katalikiško" turinio.

Tačiau toms kelioms rusų raidėmis išspausdintoms knygutėms nesugebėjus  nukonkuruoti senosiomis raidėmis spausdintų knygų, Muravjovas įsakė cenzūrai bendrai nepraleisti nei vienos lietuviškos knygos, kuri būtų parašyta senomis "lotynų-lenkų" raidėmis. Jo įpėdinis Vilniaus general-gubernatorijos poste Kaufmanas, atsirėmęs karo buities įstatymu, kuris generolui gubernatoriui suteikdavo galią skelbti įvairius išimtinius suvaržymus, 1865 m. paskelbė jau raštu bendrą lietuvių spaudos anomis raidėmis uždraudimą ir išplėtė jį ne vien į Vilniaus general-gubernatoriją, bet, susinešęs tuo klausimu su Varšuvos generolu gubernatorių, taip pat ir į Suvalkų guberniją, kuri priklausė ne Vilniaus, bet Varšuvos general-gubernatorijai.

Tačiau šis Kaufmano uždraudimas turėjo galios tik tame plote, kuriame veikė karo buities įstatymas, o tuo tarpu lietuviškos knygos anksčiau buvo spausdinamos ne vien Lietuvos teritorijoje, bet ir už jos ribų. Pvz. S. Daukantas daugumą savo paruoštų knygų spausdino Petrapilyje, o 1863 m. Rygos cenzūra praleido keturias lietuviams reformatams skiriamas, kunigo Močiulskio parašytas vaikų knygeles, nors jos buvo išspausdintos ne Rygoje, bet Eislebene, Vokietijoje. Tuo būdu, nežiūrint Kaufmano paskelbto uždraudimo, būtų buvę galima ir toliau lietuviškas knygas spausdinti senais rašmenimis ir už Lietuvos ribų. Tuo būdu pats uždraudimas būtų likęs neveiksmingas. Kad to išvengus, Kaufmanas kreipėsi į vidaus reikalų ministerį Valuevą ir š's 1865 IX 13/25/ paskelbė bendrą visai Rusijos valstybės teritorijai aplinkraštį, įsakydamas: 1) visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų laikytojams uždrausti savo įmonėse spausdinti lotynų-lenkiškomis raidėmis spaudinius lietuvių ir žemaičių "tarmėse"; 2) visų gubernijų viršininkams visomis jų galioje esamomis priemonėmis neleisti paminėtų pirmame punkte leidinių įvežti, pardavinėti ar kuriuo nors būdu platinti; 3) šį uždraudimą paskelbti visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų laikytojams, o uždraustus raštus kam išspausdinus, juos konfiskuoti.

Šis Valuevo draudimas, kad ir paskelbtas ne įstatymo, bet įsakymo keliu, kaip tik ir sudarė oficialinį lietuvių spaudos uždraudimo pagrindą, nors Lietuvoje uždraudimas jau prieš tai veikė Kaufmano įsakymu.

Bet Valuevo įsakymas turėjo galios tik jo žinioje esančioms įstaigoms — gubernatoriams, policijai, cenzūrai. Tuo tarpu Rusijos augštosios mokslo įstaigos tuo žvilgsniu vidaus reikalų ministerijai nepriklausė. Dėl to, nežiūrint paskelbto uždraudimo, dar tais pačiais 1865 m. Petrapilio Mokslo Akademija buvo lotynų raidėmis išspausdinusi prof. A. Schleicherio paruoštą Donelaičio raštų leidimą. Į tai tuojau dėmesį at-

Petras Kiaulėnas - Vysk. P. Būčio portretas
 
 
kreipė Vilniaus gubernatoriaus įstaiga. Jai reikalaujant, tas pats vidaus reikalų ministeris 1866 m. išgavo caro įsakymą, kuriuo visoms valdžios Įstaigoms buvo įsakyta ir mokslo reikalams skiriamus lietuviškus tekstus spausdinti vien rusų raidėmis. Bet ir šis įsakymas nebuvo įstatymu paskelbtas. Tačiau administracija juo prisidengė kaip įstatymu ir pradėjo lietuvių spaudos uždraudimą taikyti ir visiems iš užsienio siunčiamiems, nors ir grynai moksliniams spausdiniams lietuvių kalba.

Kol Lietuvoje veikė karo buities įstatymas, tol čia užtekdavo ir vienų Kaufmano-Valuevo Įsakymų. Tačiau 1871 III 28 karo buitis Lietuvoje buvo panaikinta ir po to L'etuvoje turėjo vėl veikti bendrieji Rusijos įstatymai. Karo buitį panaikinus, formaliai nustojo galios ir visi karo stoviui esant paskelbti vietos gyventojų teisių suvaržymai. Jų daugumas buvo iš naujo paskelbti jau įstatymo forma, bet lietuvių spaudos uždraudimas tokia forma paskelbtas nebuvo ir tuo būdu jis jau nustojo savo teisinės galios. Ir tik vienas anas 1866 m. caro įsakymas apie valdinius spaudinius lietuvių kalba 1880 IV 22 buvo panaikintas. Tuo būdu augštosioms mokslo ir kitoms įstaigoms buvo grąžinta teisė spausdinti mokslo reikalams skiriamus lietuviškus raštus ir ne rusų raidėmis — ta viena sąlyga, kad jie nebūtų platinami "Šiaurės Vakarų ir Pavyslio kraštų" lietuvių gyventojų masėse.

Bet nors ir jokio teisinio pamato neturėdama, rusų administracija ir toliau vykdė griežčiausią lietuviškų raštų persekiojimą, kurį dar labiau pagriežtino, kada greta religinės literatūros pradėta Maž. Lietuvoje spausdinti ir Didžiojoje platinti laikraščius ir šiaip politinio ir visuomeninio turinio literatūrą, aiškiai nustatančią lietuvių visuomenę prieš rusus, ypač valdininkus, ir prieš valdžią.

Į XIX a. pabaigą ypač padidėjus lietuviškų nelegaliai spausdinamų Mažojoje Lietuvoje raštų platinimui, dėl kurio visos Lietuvos policijos ir administracijos įstaigos buvo užverstos daugybe bylų dėl lietuviškų raštų, pradėjo pamažu keistis ir rusų administracijos pažiūra į lietuvių spaudos uždraudimo tikslingumą.

Žymia dalimi paveikta ir legalios lietuvių tiesioginės ir netiesioginės akcijos, kuri visomis priemonėmis stengėsi tą uždraudimą panaikinti, net ir vietos Vilniaus administracija priėjo prie išvados, kad lietuvių spaudos uždraudimas ne tik nepasiekė savo pagrindinio tikslo — surusinti Lietuvą, bet atvirkščiai — kitur Lietuvoje, ypač Vilnijoje, dar labiau sustiprino lenkų įtaką, o pačią tą "ramią" lietuvių tautą, kaip ją dar Hil-ferdingas buvo apibūdinęs, pavertė kovojančia prieš Rusiją tauta. Tuo būdu spaudos uždraudimas ją visą sukėlė prieš Rusiją.

Tuomet apsvarsčiusi visus tuo reikalu pranešimus, siunčiamus gubernatorių ir generolų gubernatorių iš tų gubernijų, kuriose gyveno lietuviai, rusų vyriausybė IV 24/V 7/ paskelbė uždraudimo panaikinimą, leisdama spausdinti lietuviškus spaudinius rusų, lotynų ar kitomis kokiomis raidėmis, prisilaikant bendrų cenzūros nuostatų.

Lietuvių spauda tuo būdu buvo laimėta, bet tai nebuvusi koki iš viršaus suteikta malonė, bet išdava 40 metų trukusios lietuvių tautos kovos už savo spaudą.

4.
Spaudos uždraudimą paskelbus, visų pirma turėta galvoje primesti lietuviškoms knygoms rusiškąsias raides. Kadangi tuo žvilgsniu lietuvių visuomenė jokios iniciatyvos nerodė, tai pati rusų administracija ir pasiryžo savo jėgomis ir lėšomis pasigaminti tas visas lietuviškas knygas, kurios, jos nuomone, pilnai galėtų pavaduoti visą seniau lotynų raidėmis spausdinamą lietuvių literatūrą. Savo tarpe neturėdama asmenų, kurie mokėtų lietuviškai ir galėtų tas knygas gaminti, turėjo jieškoti talkininkų. Čia pradžioje ypač pasitarnavo prorusiškai nusistatęs ir kiek lietuviškai pramokęs lenkas Stanislovas Mikuckis ir sumaskolėjęs Lietuvos totorius Jonas Kre-činskis. Jie jau 1864 m., Muravjovo pavesti, paruošė pirmą rusų raidėmis spausdintą "Abėcėlę žemaitiškai-lietuvišką". Tačiau antraštėje įdėję visiems Lietuvos gyventojams nepakenčiamą Muravjovo pavardę, o tekste pravoslavų tikybos vardą išvertę "griekų wiera", jie privertė administraciją tą patį elementorių išspausdinti antrą kartą, pakeitus antraštę ir aną vertimą. Kartu norėta jieškoti talkininkų ir iš pačių lietuvių tarpo, kuriais šiuo atžvilgiu būtų galima daugiau pasitikėti. Jie buvo būtinai reikalingi ir dėl to, kad reikėjo skubiai lietuvių kalbon išversti ir eilę naujų įstatymų bei potvarkių, susietų su baudžiavos panaikinimu, nauju pradžios mokyklų sutvarkymu ir kt., nes jų rusiško teksto lietuvių liaudis nebūtų galėjusi suprasti.

Tam darbui pradžioje tokių talkininkų atsirado ir iš lietuvių tarpo. Mat, tuo laiku labai negausi lietuviškai nusistačiusi lietuvių šviesuomenė kokios bendros pozicijos rusiškų raidžių klausimu neturėjo ir su jų įvedimu į lietuviškus raštus skaitėsi kaip su įvykusiu faktu, iš kurio tekdavo daryti ir atitinkamas išvadas, juo labiau, kad kitiems čia kiek svėrė ir tai, kad gal tuo keliu einant, galima bus paraližuoti ir jau kitur per toli pasivariusį Lietuvos lenkinimą.

Jau 1859 m. prof. Ugenskis, iš Kazanės susirašydamas su vysk. Valančium savo ruošiamo lietuvių kalbos žodyno reikalu, tarp kito ko griežtai nusistatydamas prieš kalbininkų Nessel-manno, Schleicherio ir kitų lietuvių garsams atvaizduoti siūlomą transkripciją, kėlė mintį, ar nebūtų tikslingiausia jo žodyno lietuviškiems žodžiams pritaikyti rusišką (jo vadinamą — slavų) raidyną. Tai jis motyvavo grynai kalbiniais sumetimais, o iš dalies ir tuo, kad tuo būdu gal pavyks gauti ir lėšų tam žodynui išleisti. Tačiau vysk. Valančiui nepalaikius to sumanymo, jis Ugenskio nebuvo įgyvendintas.

Arba vėl — Petrapilyje kadetų korpo mokytoju tarnavęs Jonas Juška, norėdamas išsikelti mokytoju į Lietuvą, jau 1864 m. pristatė Vilniaus mokslo apygardos globėjui Kornilovui savo parašytą rusišką-žemaitišką, pradžios mokykloms skiriamą gramatiką. Kornilovui pasiūlius, pats ją visą nurašė rusiškomis raidėmis. Tačiau ir ji išspausdinta nebuvo, nes Muravjovas nesutiko patenkinti Juškos prašymo jį Lietuvon atkelti: esą, Lietuvoje gyvenąs jo brolis "lotyniškas fanatikas" kunigas Antanas Juška. Vėliau Kornilovas iš to fakto padarė išvadą, kad rusų raidžių į lietuviškus raštus įvedimo iniicatyva buvo iš Jono Juškos išėjusi, nors toji iniciatyva šiuo atveju ėjo iš paties Kornilovo, nustatyto Hilferdingo raštų.

Jau ir tie faktai rodo, kad rusų raidžių klausimu lietuvių šviesuomenėje pradžioje būta tam tikro svyravimo. Bet jau pradėjus spausdinti kirvukais lietuviškus leidinius, tokių svyravimų buvo ir daugiau. Pvz. kad ir vienas žymiausiųjų mūsų senos kartos pedagogų Tomas Ferdinandas Žilinskas pats vėliau papasakojo (skirtame jo sukakčiai "Lietuvos Mokyklos" numeryje), kaip jis 1865 m. studijuodamas Varšuvoje, sutiko rusų raidėmis transkribuoti vieną elementorių ir keletą valdinių įsakymų: ne dėl to, kad jam tos raidės buvo priimtinos, bet iš vargo — iš gauto honoraro jis galėjęs kurį laiką Varšuvoje išsilaikyti. Vėl kitas mūsų žinomas pedagogas, Juozas Kairiūkštis, ilgus metus dėstydamas lietuvių kalbą Veiverių mokytojų seminarijoje, turėjo tos seminarijos klausytojams taikyti rusiškas raides ir kartu tuos būsimuosius lietuviškų pradžios mokyklų mokytojus instruktuoti, kaip jie patys, mokytojaudami, turės tas raides savo mokiniams taikyti. Tą savo rusų raidžių lietuviškiems raštams taikymo sistemą jis buvo 1873 m. aprašęs ir išspausdinęs Varšuvos Mokslo Apygardos cirkuliaruose, gi iš ten ir oficialiniame švietimo ministerijos organe. O ir vėliau, savo viršininkų verčiamas, jis 1892 m. buvo rusų raidėmis surašęs jo lietuviškai išverstą rusų istorijos vadovėlį, bet šis išspausdintas nebuvo. Tačiau vis tai buvo "bėdos" darbai, nuo kurių jis negalėjo nusikratyti, kad nenustotų tarnybos. Bet tuo pačiu laiku jis savo mokinių tarpe slaptai platino ir "prūsinius" spaudinius.

Tuo pačiu laiku buvęs vienintelis plačioms lietuvių masėms autoritetas vyskupas Valančius pradžioje prieš rusiškas raides viešai nepasisakė, — tiek tiktai, kad įvairiomis priemonėmis, nors ir nesėkmingai, stengėsi sukliudyti, kad į oficialinį vyskupijos Directoriumą neįbruktų rusų kalbos ir rusų raidėmis rašytų lietuviškų maldų už carą ir visą jo šeimą. Tačiau skaityda-masis su faktu, kad rusų administracija pati pradeda ruošti rusų raidėmis įvairias tikybines knygutes ir mėgina jas platinti lietuvių katalikiškoje liaudyje, Valančius, bijodamasis, kad tuo būdu administracija per tas knygutes mėgins ir pra-voslaviją platinti, pats pasiūlė Vilniaus mokslo apygardai lietuviškoms knygutėms rusų raidėmis transkribuoti parsikviesti Lauryną Ivinski. Ir šis čia apie keturius metus dirbo kartu su Krečinskiu ir iš dalies su buvusiu katalikų kunigu supravoslavėjusiu Antanu Petkevičium, ruošdamas Miesiaces lovus (kalendorius) ir kitas tikybines knygutes, jų tarpe ir paties Valančiaus specialiai pradžios mokykloms parašytą lietuvišką katekizmą, kuris buvo rusų raidėmis išspausdintas su paties vyskupo aprobata.

Tačiau greitai paaiškėjus, kad visos tos "kirvukais" spausdintos knygos negali lietuviškos liaudies pasiekti, kadangi ji iš pat pradžios jas atmetė, tuojau visai nutrūko ir bet koks lietuvių šviesuomenės bendradarbiavimas su valdžia rusų raidėmis lietuviškas knygas gaminant.
Administracija, tikėdamasi tomis knygutėmis lietuvius surusinti, pati viena šioje srityje priversta veikti, per 40 spaudos draudimo metų sugebėjo iš viso pagaminti 58 lietuviškus spaudinius rusų raidėmis — ir tai jų pusę pirmajame spaudos uždraudimo dešimtmetyje. Tame darbe administracija tik kelioms knygutėms turėjo pripuolamų talkininkų ir iš pačių lietuvių. Būtent: 1887 m. išleidžiant "Dievišką liturgiją švento Jono Auksaburnio", kurią lietuviškai buvo išvertęs Silvestras Baltramaitis, o "patobulintomis" rusų raidėmis transkribavęs E. Volteris. 1888 ir 1891 m. Vilniaus mokslo apygardos užsakymu supravoslavėjęs I. Liutostanskis išvertė ir rusų raidėmis transkribavo tris L. Tolstojaus knygutes, o 1902 m., Suvalkų mokyklų direktoriaus pavestas, Gibų pr. mokyklos mokytojas Grabauskas parūpino "Ūkišką kalendorių" ir Puškino "Pasakos apie žuvininką ir žuvelę" vertimą rusų raidėmis. O privatine iniciatyva per visą tą 40 metų laiko tarpą tebuvo išspausdinta rusų raidėmis tik viena knyga. Būtent 1887 m. Mintaujoje dirbęs jaunas, 20 metų kriaučiukas Kazimieras Lalis sumanė išspausdinti lietuviškomis raidėmis parašytą savo "Lietuvos kriaučiems drapanų sukirpimo mokslą". Cenzūrai pareikalavus, transkribavo jį rusų raidėmis ir savo lėšomis išspausdino, nieko nežinodamas apie tai, kad lietuvių spauda yra uždrausta ir kad lietuviai jau patys užsienyje spausdina lietuviškomis raidėmis.

Turint galvoje, kad pusė visų tų 58 spaudinių tenka pirmajam spaudos uždraudimo dešimtmečiui, gauname, kad per paskutiniuosius 30 metų rusų administracija sugebėdavo apdovanoti Lietuvą vidutiniškai po viena knygute per metus, ir tai daugiausia kartodama tuos pačius pradžios mokykloms skiriamus vadovėlius. Nors ir visų jų buvo išspausdinta apie 50.000 egzempliorių, bet lietuvių kaimo visuomenėje jos visiškai ne-paolito. Lietuvių visuomenė nuo pat pradžios prieš jas buvo griežtai nusistačius ir ne tik jų nepirko, bet ir nemokamai įbrukamas degino. Jas turėjo platinti pradžios mokyklų mokytojai. Niekam jų neperkant, norėdami įrodyti valdžiai savo uolumą, jie į kasmetines apyskaitas įrašydavo tariamai gautus už išplatintas knygutes pinigus, kuriuos jie patys sumokėdavo, o pačias knygas sukraudavo mokyklų pastogėse, kur ir pateko bent 2/3 visos to literatūros — vien tiktai žiurkėms maisto.
Tačiau praėjus jau beveik 20 metų nuo spaudos uždraudimo pradžios, kada ligi"Aušrai"
 

PETRAS KIAULĖNAS — GĖLĖS
 
pasirodant ir Mažojoje Lietuvoje nelegaliai spausdinamos, o Lietuvoje platinamos knygos daugiausia tebuvo tos pačios maldaknygės, katekizmai, elementoriai ir kalendoriai, kai kurie lietuvių ano laiko šviesuomenės atstovai buvo pradėję abejoti, ar gerai lietuviai daro, atmesdami rusų raides.

Štai vėlesnysis vienas uoliausiųjų tos pačios "Aušros" bendradarbių ir platintojų Juozas Mi-liauskis-Miglovara savo 1883 m. sumanytame rankraštiniame laikraštyje "Raszliavos Paczte", o 1884 VII 14 ir privatiniame savo laiške, rašytame A. Baranauskui, nors ir sutikdavo, kad lietuvių garsams išreikšti tinkamiausias yra lotynų raidynas, vis dėlto turint galvoje tai, kad, esą, rusų valdžia tik tuomet panaikins lietuvių spaudos uždraudimą, kada ir patys rusai atsisakys nuo graždankos, Miliauskis iš to darė išvadą, kad tenka rusų raides priimti, nes šiaip lietuviai liks tauta be savo literatūros ir, kaipo tokia, turėsianti pati išnykti. Tačiau prieš šį Mi-liauskio sumanymą griežtai pasisakius tame pačiame "Raszliavos paczte" S. Didžiuliui, o ir A. Baranauskui į aną laišką dėmesio neatkreipus, pats Miliauskis nė nemėgino savo raštams, kaip jis projektavo, rusų raidės taikyti ir juos spausdino "Aušroje" ir atskiromis knygutėmis Tilžėje.

Vėliau, ryšium su visą tautą apėmusią legalia ir nelegalia kova už savo spaudą, panašių svyravimų jau nebūta. Tiek tiktai, kad 1902 m., taigi jau į spaudos uždraudimo pačią pabaigą, vienam Maž. Lietuvos fantastui spaustuvininkui buvo galvon atėjusi mintis Mažojoje Lietuvoje leisti lietuvišką rusų raidėmis spausdintą laikraštį. Tačiau to sumanymo jis nerealizavo, nes tai išgirdę kiti Maž. Lietuvos veikėjai jam nurodė, jog tai vykdydamas, jis tiktai savo gerą vardą lietuvių visuomenėje suterš, o save prives prie bankroto, nes nieks tokio jo laikraščio nei skaitys, nei pirks.

Šiaip iš paviršiaus atrodo šis muravjovinin-kų sumanymas per lietuviškas, rusų raidėmis spausdintas knygas laimėti Rusijai lietuvių tautą. Valdžia čia nesugebėjo nieko pozityvaus lietuviams duoti. O tuo tarpu pati lietuvių tauta tą laikotarpį visai kita linkme sunaudojo. Kovoje už savo spaudą ji ne vien sukūrė savąją, rusų cenzūros netikrinamą, spaudą, bet tos kovos metu ir tautiniu ir politiniu atžvilgiu susiprato ir užsigrūdino.
O toji kova ėjo dviem keliais — nelegaliu ir legaliu.

5.
Jau pat spaudos uždraudimo pradžioje lietuvių kaimo visuomenė, kuriai visų pirma buvo skiriamos tos visos rusų raidėmis spausdintos knygutės, jas visas iš karto atmetė, labiausiai dėl to, kad negalėjo tų kirvukais spausdintų knygučių paskaityti. Juk 1850-1863 m. vyskupo Valančiaus organizuotame plačiausiame parapinių mokyklų tinkle, kuris buvo apėmęs beveik visą Žemaičių vyskupijos kaimo visuomenę, lygiai kaip ir Užnemunės ir lietuviškos Vilniaus vyskupijos dalies mokyklose niekas vaikų rusų kalbos ir rašto nemokė. Visi tie, kurie tas mokyklas išėjo, temokėjo paskaityti vien lotynų raidėmis spausdintas knygas. O dar prieš tas administracijos ir mokytojų peršamas knygas liaudį nustatė ir tas faktas, kad likviduojant 1863-1864 m. sukilimo pasėkas, tarp kito ko, visu frontu buvo puolama katalikų Bažnyčios organizacija Lietuvoje, uždarant vienuolynus, atimant bažnyčias, tremiant ir kalinant kunigus ir skelbiant daugybę įvairių suvaržymų, specialiai vien tiktai katalikams taikomų. Tad ir kiekvienas rusų administracijos žygis, kuria kryptimi jis neitų, neišskiriant ir anų knygų platinimo, katalik:škai liaudžiai atrodė visų pirma kėsinimasis prieš jų religiją. Ji tas knygutes iš karto atmetė, tačiau būdama daugumoje raštinga, ji negalėjo išsiversti be maldaknygių, be elementorių ir katekizmų vaikams mokyti, kada nenorėta leisti vaikų į naujai kuriamas pradžios mokyklas, rusų pravoslavų mokytojų vedamas.
Senoms knygoms susidėvint, j ieškota naujų. Tačiau valdžiai uždraudus ne tik naujas spausdinti, bet ir pardavinėti senąsias, dar cenzūros sutikimu išleistas, nebuvo kur jų gauti. Tiesa, dar 1865 m. Vilniaus spaustuvininkas Za-vadzkis, kuris iš lietuviškų maldaknygių ir kitų knygų spausdinimo ir pardavinėjimo buvo sau jau nemažus turtus sukrovęs, pamėgino aplenkti spaudos uždraudimą ir savo spaustuvėje buvo atmušęs kelias maldaknyges, paliekant senuosius spausdinimo metus ir seną cenzūros leidimą. Tačiau policija tai susekė, jį nubaudė ir jis jau daugiau panašių bandymų nedarė.

Negalėdami niekur tų knygų gauti, kiti Lietuvos pasienio su Maž. Lietuva gyventojai kreipėsi į tuos pačius kontrabandnešius, kurie jau juos iš seno aprūpindavo nelegaliai iš Prūsų atgabentomis įvairiomis prekėmis, ir pradėjo iš jų prašyti ir tų pačių jiems reikalingų lietuviškų knygų, įsitikinę, kad ten, už sienos, apskritai galima kiekvieną prekę gauti. Vienas kitas apsukresnis kontrabandnešis, žinodamas, kad ten tų knygų dar negalima gauti, pasiėmęs su savim keletą senų maldaknygių, nukeliavo per sieną ir Tilžės vokiečių spaustuvei pasiūlė pakartoti visai tokias pat maldaknyges. Ir tuo būdu jau 1865 ir 1866 m. atsirado pirmosios mūsų kontrafakcinės knygos, kuriose nebuvo ničnieko naujo įdėta, bet viskas buvo pakartota iš senų, neišskiriant nei metų, nei Vilniaus Zavadzkio spaustuvės pažymėjimo, vysk. Valančiaus aprobatos ir rusiškos cenzūros pakartojimo. Pradžioje visa tai buvo kartojama ne sudaryti įspūdžiui, jog tai yra senosios, dar prieš spaudos uždraudimą išspausdintos knygos, bet vien užsakytojams to reikalaujant, nes jie bijojo, kad daugumoje lietuviškai nemokantieji spaustuvininkai ko nors neiškreiptų, juo labiau, kad ir patys tie kontraband-nešiai ne daug tose knygose nusimanydavo. Tik daug vėliau, kada knygų spausdinimas Maž. Lietuvoje ypač paplito ir kada kartais per kratas paaiškėdavo, kad policija ne visada atima knygas su senais, prieš spaudos uždraudimą metais, tokie kontrafakciniai pažymėjimai jau sąmoningai buvo daromi, kad apmuilinus policijos akis.

Tuo būdu pirmosios mūsų nelegalios Maž. Lietuvoje išspausdintos knygutės atsirado visai pripuolamai, be jokios organizacijos ir patiems tiems pirmiesiems mūsų knygnešiams iš kontra-bandnešių neturint galvoje jokio idėjinio darbo, bet vien tiktai tokį pat pelną, kokį jie turėjo, gabendami prūsinę ir kitas kontrabandines prekes. Bet ir vėliau, kada knygų gabenimas per sieną virto tiesiog masiniu reiškiniu, tie kontrabandnešiai profesionalai jau neretai talkininkavo ir tikriems knygnešiams.

Tačiau savaime tos kelios pirmosios, pripuolamai atsiradusios kontrafakcinės knygos, paties lietuvių knygų trūkumo klausimo išspręsti negalėjo. Ir kaip tik tuo metu į kovą už lietuviškas knygas įsitraukė ir vysk. Valančius. Nuo to laiko lietuviškoji knyga nuėjo visai naujais, anksčiau jai nežinomais keliais, ir virto, nors ir visai nekalto palyginti turinio, tiesiog revoliucine priemone kovai prieš lietuvių spaudos uždraudimą.
Pradžioje rusiškų raidžių įvedimo į lietuviškus raštus viešai nepasmerkęs ir tik bandęs apsaugoti lietuvius nuo brukimo jiems per tas raides pravoslavijos, Valančius po poros metų griežtai persiorientavo ir visu frontu perėjo kovon prieš visus rusų valdžios pasikėsinimus prieš Lietuvos visuomenę ir visų pirma prieš rusiškas raides. Čia pirmąjį viešą jų pasmerkimą jis pareiškė, kada jo rūpesniu lietuviškai išverstas Bialobrzeskio "Išguldymas evangelijų", be jo žinios buvo Vilniaus administracijos transkribuotas rusų raidėmis. Valančius uždraudė jį platinti kunigų tarpe ir visą valdžios lėšomis išleistą leidinį sukrovė Kauno katedros pastogėje.

Dėl akių ir toliau likdamas legalistu, matydamas, kaip rusų valdžia visu frontu puola katalikybę L;etuvoje, jis stojo griežčiausion jai opozicijom Numatydamas, kad pats vienas, vienais tik susirašinėjimais su valdžia, jis maža ką galės laimėti, Valančius pasiryžo įtraukti į kovą visą lietuvių tautą.

To siekdamas, jis parašė eilę tikybinio-poli-tinio turinio brošiūrų: "Brolej Katalikaj", "Gro-mata apskrita", "Isz Tamsybes wed tiktai kelis Teysybes", "Parspejimas apej Szwenta Wiera", "Szniakesis kataliko su nekataliku", "Wargai Bažnyczes Katalikų", "Prajautimas", "Litanie apej wisus Szwentus Muczelninkus". Parašyti parašė, bet reikėjo tai ir išspausdinti. Savaime negalima buvo jų nemėginti legaliai spausdinti. Jis jau 1860 m., kada Vilniaus cenzūra neleido pakartoti jo brošiūros "Apej brostwos blajwistes", ją išspausdino nelegaliai Klaipėdoje. Taigi kelias į Mažosios Lietuvos spaustuves nebuvo jam svetimas. Ir dabar jis pasiryžo tas savo knygutes ten spausdinti. Kaip tik tuo laiku pas jį apsilankė Jurgis Bielinis, pradėjęs savo milžinišką knygnešio tarnybą kraštui ir vėliau išgarsėjęs "knygų karalium". Valančius jam įdavė tuos savo rankraščius ir 5.000 rublių, pavedęs jam visa tai nugabenti per sieną ir perduoti jam žinomam kunigui Zabermanui (visa tai po 30 metų pats Bielinis aprašė viename Amerikos lietuvių laikraštyje). Zabermanas tais pinigais ir įtaisė pirmą lietuviškų knygų Maž. Lietuvoje leidvklą, įvairiose vokiškose spaustuvėse Tilžėje ir Karaliaučiuje spausdinamas ne vien šias pirmąsias, bet ir vėliau rašytas Valančiaus knygas, o lygia greta ne vien kartodamas senas, dar prieš spaudos uždraudimą išspausdintas knygas, bet ir eilę naujai paruoštų. Šį darbą Zabermanas varė ligi 1888 m., kada visą tą Valančiaus lėšomis įsteigtą tikybinių knygų leidyklą jis perdavė Tilžės spaustuvininkams vokiečiams Mauderodei ir Reylenderiui, kurie vėliau iš tų lietuviškų knygų spausdinimo susikrovė sau didelius turtus.

Šios 1868 m. išspausdintos Valančiaus tikybinės politinės brošiūros lietuvių tautos kovoje už savo spaudą suvaidino labai reikšmingą vaidmenį, labiausiai tuo, kad jos pirmos sukurstė lietuvių kaimo visuomenės opozicines rusų valdžiai nuotaikas. Čia Valančius visų pirma visus šaukė į kovą už savo tikybą, ragino ginti bažnyčias ir kunigus, savų vaikų neleisti į valdines mokyklas ir kt. Gi "Warguose Bažnyczes Kataliku" jau tiesiogiai palietė ir lietuvių spaudos uždraudimą, ragindamas nuo žandarų ir policijos slėpti "Aukso Altorius", o žmonėms brukamas rusų raidėmis spausdintas knygas deginti, nes, esą, jos yra "pagadintos dajktusi wieras", taip pat neskaityti ir Vilniuje leistų kalendorių, nežiūrint, kad jie turi ir vyskupo parašą, nes ir tie kalendoriai yra pilni "dajktu priszingu wieraj kataliku", kurie, matyti, buvę įtraukti jau "po pasiraszymą Wiskupa". Tuo būdu šioje knygutėje pirmas Valančius viešai pasmerkė lietuvių spaudos uždraudimą. Tačiau, pats kaip ir nujausdamas, jog pats galįs būti pakaltintas tų knygučių parašyme ir platinime, jis ir čia vietomis prisidengia kaip ir savotiško legalumo kauke. Pvz. "Prajautime" pasisako, kad "newiena žodžia nenoriu pasakiti apej galingiausi Maskolu karalu ir auksztą jo giminę", nes, esą, jų darbų "mums nepridera per-krat'nėti, o "Litanijoj apej wisus szwentus muczelninkus" net paliko sakinį "Idant Ciecoriu musu su wisa jo gimini swejkatoj užlajkiti tejk-tumis". Bet tie pasisakymai buvo vien kaukė, ir nereiškė kokio jo pritarimo caro politikai, nes gi visos tos brošiūros kaip tik ir šaukė kovon prieš primetamą Lietuvai caro politiką. Taigi ir čia Valančius pasielgė panašiai, kaip ir 1863-1864 m. sukilimo metu, kada valdžios verčiamas jis skelbė atsišaukimus prieš sukilimą ir juose šaukė "Wajkaj mana, ne norieket ilgiaus priesz tik-raje wiresn;be kiszioti. . . atmindami, jogej musu szalis dara wiena neparskirta cielibe su Rossia" 1), o tuo pačiu laiku laimino einančius į sukilėlių būrius kapelionais jaunuosius kunigus, ir net dar daugiau. Kaip pasakoja vienas Lietuvos sukilėlių būrių vadų (Strus-Savickis savo 1889  m.  išspausdintuose atsiminimuose),  grįžtantį iš Kauno į Varnius Valančių Raseinių girioje staiga apsupo minia valstiečių ir prašė patarti, kaip jiems elgtis sukilimui prasidėjus, ir ar jiems kautis su maskoliais? Į tai Valančius diplomatiškai atsakė, kad "Dievas įsako ginti savo tikybą nuo kiekvieno, kas jį puola", o paskiau jiems visiems prašant palaiminimo ir tuo pačiu laiku iš miško išbėgus ginkluotam sukilėlių būriui, Valančius visus palaimino kovai, tik kartu reikalaudamas, kad apie tai nieks niekam nepasakotų. Šie pavyzdžiai rodo, kad priespaudos laikais, susiduriant su įvairiais pasisakymais prispaudėjo naudai, reikia visada mokėti atskirti pasisakymo išorę po prievarta ar iš reikalo formą, nuo tikro pasisakančiųjų nusistatymo, kuris matomas iš jų veikimo.
---------
1)  ) Citata iš šiuo metu mano rankose esančio 1863 IX 3 originalo. V. B.

Į vieną tų Valančiaus brošiūrų — į "Wargus Bažniczes Kataliku" — kun. Zabermanas, norėdamas sukliudyti prasidėjusį rusų ir prūsų policijos bendradarbiavimą, persekiojant knygnešius, įdėjo, be Valančiaus žinios, ir savotišką Prūsijos karaliaus ir santvarkos panegirką, kartu ragindamas žmones melstis Dievui, "idant jumis atiduotu i rankas musu (prūsų) karaliaus". Tik pačiam Valančiui Zabermanas tuo priedu labai blogai pasitarnavo, kadangi po metų iškilus dėl tų knygučių platinimo bylai, pats Valančius ir kiti tos bylos dalyviai buvo jau kaltinami krašto išdavimu.

Šioms Valančiaus knygutėms pasirodžius ir Lietuvoje paplitus, Maž. Lietuvoje spausdinamų knygų skaičius iš metų į metus pradėjo augti. Ligi "Aušros" laikų beveik visos jos buvo vien religinio turinio — ir daugiausia vien senesniųjų spaudinių pakartojimai. Ilgainiui atsirado ir naujų darbo talkininkų, kurie jau ir naujas knygutes parašydavo, nors šiaip ir tuo laiku žymi dalis parašytų raštų vis rankraščiais likdavo. O patys tie nauji spaudiniai buvo atmušami ne vien Tilžėje, bet ir Karaliaučiuje, Leipcige ir kitur. Tokių naujų talkininkų tarpe nuo 1870 m. stojo kun. Silvestras Gimžauskas, nuo 1874 m. ir greitai virtęs toje srityje vienu produktingiau-siųjų ir udliausiųjų darbininkų kun. Martynas Sidaravičius,2) nuo 1875 m. talkon parsikvietęs ir J. Antanavičių. Apie 1878 m. į darbą įsilieja Laurynas Serafinas Kušeliauskas, kuris vėliau, 1887 m., įsteigė savo pavadintą "amžiną knyginį lietuviškos rašliavos banką", vadinamą tuo laiku "Lauryno banku" — specialiai tikybinei literatūrai Maž. Lietuvoje spausdinti. "Bankas" jd buvo sudėtas į Tilžės spaustuvininkų Veyerio ir Arnoldo rankas, tačiau 1890 m. Veyerio spaustuvei subankrotavus, visos to "banko" lėšos buvo paverstos spaustuvės skoloms apmokėti. Kuše-liausko talkininku tas knygas paruošiant buvo kun. A. Vytartas, kuris 1889 m., Kušeliauskui mirus, jau pats vienas beveik ligi spaudos uždraudimo panaikinimo tęsė ano pradėtą darbą.
-----------
2) Jau iš seno mūsų anuos laikus liečiančioje spaudoje kun. Sidaravičius vis tebevadinamas Sederevičium. Tuo tarpu prof. J. Totoraitis savo Sūduvos Suvalkijos istorijoje išspausdino jo trumpą autobiografiją, kurioje jis pats aiškiai pasisako Sidaravičium — tai ar dera mums to jau seniai mirusio garbingo kunigo pavardę kraipyti, juo labiau, kad Sederevičius niekuom nera lietuviškesnis už Sidaravičių, taigi nėra koks sulenkintos pavardes atlietuvinamas.

Šiaip ligi "Aušros" laikų šio darbo srityje buvo gaminamos beveik vienos tik religinės asketinės knygos, nes ir tie keli kalendoriai, kuriuos buvo paruošęs Ivinskis ir išleidęs Zaber-maans, ir elementoriai iš esmės tai pačiai religinės literatūros kategorijai priklausė. Dėl to ir netenka stebėtis, jei kitiems, kaip pvz. minėtam jau J. Miliauskui, kildavo baimė, kad rusų raides atmetant, lietuvių tauta liks visai be literatūros, nes tai, kas tuo laiku buvo spausdinama, suaugusiems teduodavo maldaknyges ir kiek tikybinių pasiskaitymų sekmadieniais, o vaikams ano laiko "vargo" mokyklose mokytis elementorių.

Nuo "Aušros" pasirodymo laikų kovos už savo spaudą bazė buvo žymiai praplėsta, stengiantis nelegaliai spausdinamomis knygomis ir laikraščiais apimti jau visas gyvenimo sritis ir duoti atsakymą į visus tuos klausimus, kurie plačiose gyventojų masėse kildavo. Į tą darbą jau masiškai įsitraukia ir naujoji pasaulietinė, išaugusi pobaudžiaviniais laikais šviesuomenė. Įsitraukia ir daug platesnių užsimojimų jaunoji kunigija. Išėję Seinų ir Kauno kunigų seminarijas ir iš dalies ir Petrapilio dvasinę akademiją kunigai, jau nesitenkino vien tikybinių pasiskaitymų ruošimu, bet ir pasaulietinei literatūrai davė naujų darbininkų kadrus. Nuo 1889 m. atsiradus ir politinei periodinei spaudai — "Varpui", "Ž. ir L. Apžvailgai" ir ją nuo 1897 m. pakeitusiam, 1896 m. pradėjusiam eiti "Tėvynės Sargui", "Ūkininkui", vėliau ir "Darbininkų Balsui", toji per laikraščius, - įvairias brošiūras ir atsišaukimus vedama politinė propaganda žymiausia dalimi ir nulėmė kovos už savo spaudą eigą, nes pagaliau ir rusų administracija Lietu-voie suprato, kad savo pastangomis lietuviams primesti rusiškas raides ji ne tik nesugebėjo jų savo pusėn patraukti, bet, atvirkščiai, visą tautą pastatė ant kojų ir sukurstė prieš tą pačią rusiškąją valdžią.

Šioje grynai knygų kovoje išryškėjo ir įvairūs lietuvių tautos politiniai visuomeniniai susi-grupavimai, kurių dar nebuvo ligi "Aušros" laikų. O ir pačiomis knygomis stengtasi jau apimti visas gyvenimo sritis, nors dėl spaudos lėšų trūkumo daugumas jų dar ilgai telikdavo trumpomis brošiūromis, kurios naujai augančiam jaunimui negalėjo pavaduoti rusiškų ar lenkiškų knygų. Tačiau liaudžiai šviesti susirūpinta tuo laiku ir populiarinęs mokslo literatūros gaminimu. Šioje srityje pirmas platesniu mastu pradėjo veikti Petras Vileišis, kuris ligi spaudos uždraudimo panaikinimo pats vienas savo lėšomis buvo išleidęs ligi 100 tokių populiarinių brošiūrų, iš dalies jo paties, iš dalies kitų jo užsakymu parašytų.

Nebuvo lengva visas tas knygas leisti ne vien dėl to, kad tai reikalavo lėšų, kurių maža kas turėjo, bet :'r dėl to, kad spausdinant už sienos ir darbą atliekant spaustuvininkams, kurie dažniausiai lietuviškai nemokėjo, neretai knygų turinys spaustuvėse buvo iškreipiamas ir nesąmoningai pakeičiamas. Dėl to atsirasdavo tam tikrų nesusipratų arba ir savitarpio kovų tarp įvairių grupių ar asmenų. Pvz., ištisą sensaciją Lietuvoje buvo sukėlęs mūsų kraštan patekęs Krokuvoje — su Krokuvos vyskupo aprobata — dar 1884 m. išspausdintas ir paskiau dar tokiu pat tekstu pakartotas "Rituale Sacramentorium", kuriame buvo įdėtos ir lietuviškosios krikšto ir moterystės formulės ir kur jaunasis jaunajai pasižada "tavęs klausyti".

Petras   Kiaulėnas — E.  Rochford portretas (piešinys)