RAŠOMOSIOS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS

Parašė J. Balys

Noriu atkreipti mūsų rašto žmonių dėmesį į didelį lietuviškai-vokiš-ką žodyną, pradėtą leisti dar 1932 m. Carl Winter leidyklos Heidelberge. Nūn šio žodyno redagavimas yra dviejų kalbininkų, Pennsylvanijos universiteto profesorių rankose: rankraštį dabar galutinai redaguoja A. Sennas, remdamasis kariu su A. Saliu paruošiamu pirmaraščiu. Du buvę redaktoriai, F. Brenderis ir M. Niedermannas, yra jau mirę, o pats naujausias redaktorius A. Salys pradėjo dirbti nuo antrojo tomo 449 psl. ir jis yra atsakingas už kirčiavimą, žodyno paruošimas yra didelis darbas, reikalaująs nemaža lėšų. Penn-sylvanijos universitetas tam reikalui yra paskyręs atitinkamas patalpas, o lėšų buvo gauta iš Amerikos National Youth Administration (1936-42), Rockefeller Foundation (1945-50) ir Pennsylvanijos U-to Committee for the Advancement of Research  (1944 iki šiol). Taip rašoma lydimajame žody II-jam tomui. Iki šiol yra išėję; I tomas, raidės A - K, 1932 m.; 548 psl.; II tomas, raidės L. - Paž., 1951, 729 psl, ir trečio tomo jau išėjo trys sąsiuviniai, apima 192 psl. Paskutinis žodis yra prabuvėlis. Vieno sąsiuvinio (64 psl. dydžio) kaina yra $1 54 (su prisiuntimu). Įrištas visas I t. kaštuoja $16.00 ir II t. $19.50 (plius persiuntimas). Tad žodynas yra nemažas, nepigus ir vos dar tik įpusėtas, nors leidžiamas jau daugiau kaip 20 metų. Karo ir pokariniu metu (1944-49) nepasirodė nė vienas sąsiuvinis. Nuo 1950 m. darbas smarkiai varomas pirmyn ir per trejus metus (1950-53) pasirodė septyni sąsiuviniai (16 iki 22). Tačiau nelengva numatyti, kada darbas galės būti baigtas ir kada susilauksime pilno žodyno. Tikėkimės, kad bereikės laukti mažiau, negu dar koks dvidešimt metų. Pirmojo tomo prakalboje sakoma, kad šis žodynas turįs apimti įstaiginę, mokyklinę, reikmeninę ir taip pat šnekamąją lietuvių kalbą. "Mūsų žodynas, kuriuo, manome, galės naudotis tiek vokietis, tiek lietuvis, nori su nešališku sąžiningumu atvaizduoti leksikalinę dabartines lietuvių rašomosios kalbos pusę. Mums ypatin-gai svarbu rodės iš vienos pusės sužymėti tik tokie žodžiai bei posakiai, kuriuos tikrai galime įrodymais paremti, ir iš kitos pusės paryškinti atskirų žodžių sąvokų turinys atitinkama frazeologija. Savo pavyzdžių mes griežtai vengėme sudaryti.. . Taip pat mums savaime suprantama pasirodė reikiant kiek galint daugiau į savo darbą įtraukti ir mokykinės terminologijos. . . Rašyba, kurios mes laikomės, yra švietimo Ministerijos visoms jos žinioje esančioms mokykloms įsakytoji; bet šalia jos yra pastebima taip pat dažniau vartojamų ir nutolstančių rašybų" (I t. viii-ix psl.). žodžiu, tai yra praktinis lietuvių bendrines arba literatūrinės kalbos žodynas su vartosenos pavyzdžiais (ištisais sakiniais). Tuo jis skiriasi nuo didžiojo lietuvių kalbos žodyno, pradėto leisti Lietuvoje J. Balčikonio ir apimančio galimai visus surastus lietuviškus žodžius, taigi ir tarmiškus arba jau pasenusius, paimtus iš senų raštų, kurie šių dienų kalboje nebevartojami ir nebesuprantami, arba būdingi tik vienai kuriai tarmei. Didysis žodynas, kurio tik du tomai tepasirodė, turi ir kitų skirtumų: ten sutrumpintai nurodoma, iš kokių šaltinių ar autorių jo duodami žodžiai ir sakiniai yra paimti, kokiose tarmėse j:e užtinkami, tuo tarpu šis mažesnysis žodynas to nežymi, turbūt, vietcs taupymo dėlei. Praktikiniam žodynui tatai atleistina. Abu žodynu yra reikalingi ir negali vienas kito pakeisti. Didysis žodynas yra tik lietu-viškas, tad kitataučiams sunkiai prieinamas. Be to, jo pirmieji du išleisti tomai dabar laisvame pasaulyje yra retenybe, sovietai jų neišleidžia į užsienį politiniais sumetimas: dėl "buržuazines" frazeologijos, citatų iš "nacionalistinių šovinistų" raštų, o gal ir dėl kitų priežasčių, kad pasauliui būtų neprienami lietuvių kl-bos turtai. Tad Senno ir Salio žodynas dabar yra geriausias ir lengvai prieinamas šaltinis visiems, kuriems rūpi lietuvių kalba. Visai nenuostabu, kad laikui bėgant redagavimo linkme turėjo pasikeisti. Iš lydimojo žodžio II-iam tomui patiriame apie tuos pakitimus: "Žymių pakeitimų. . . padaryta dedamųjų žodžių atrankos ir duodamų reikšmių kiekio atžvilgiu. Pirma mes griežtai laikėmės nusistatymo žodynan tedėti tik tuos žodžius ir posakius, kuriuos galėjome paliudyti iš raštų. O dabar mūsų medžiagos spragos užpildomos pasirėmus A. Salio ir daugelio kitų mūsų pažįstamų lietuvių vartosena. Visi tie žmonės yra tik po šio karo iš Europos atvykę Amerikon. Vis didesnis lietuvių bandri-nės kalbos nusistojimas, atrodė, rei-kalaute reikalauja žymėti tarmybėmis (dial.) žodžius, randamus raštuose, bet šiaip bendrinei kalbai svetimus, nors jie vartojami ir žymiausiųjų rašytojų, kaip pvz. žemaitės ir Krėvės. Dėl tos priežasties atskirai (veraltelt) pažymimi ir senstelėję žodžiai bei tikri senžodžiai". Labai svarbus ir sunkus dalykas yra lietuviškas kirčiavimas. Žodynas visur žymi kirtį ir priegaidę. Tai pagirtinas dalykas. Tik tas kirčiavimas nėra visame žodyne vienodas. Apie tai ten pat sakoma: "Kirčiavimo nevienodumai tarp ankstesnių ir vėlesnių žodyno dalių aiškintini lietuvių bendrinės kalbos vartosenos ir jos autoritetų nusistatymo paki imu ir todėl nelaikytini spaudos klaidomis". Tokiu būdu perkandamas ir šis kietas riešutas. Ką šis žodynas gali duoti paprastam lietuviško rašte žmogui? Visai pripuolamai atverčiu paskutinio 22 sąs. 144 psl. ir ten randu tokius žodžius: pliumpiuotis, pliumpoti, pliumpsėjimas, pliumpsėti, pliumps-tyti, pliumpt, pliumptelėti, pliump-telti, pliumpterėti, pliumpti, plium-puoti, pliundaroti, pliundra, pliundurt", pliuopt, pliuopti, pliupas, pliūpčioti, pliūpčioti, pliupena, pliupėti, pliupėti, pliupimas, pliupinti, pliupis, pliup-noti, pliupsėti, pliūpsnis, pliūpsoti, pliupti, pliupt, pliūptelėti. Aišku, visi tie žodžiai apie didelį "pliumpte-rėjimą" yra geri, tikri lietuviški, bet čia kyla kitas klausimas: ar visi ;'i2 yra vartojami šių dienų lietuviškoje rašto kalboje? Atrodo, kad tarmiški žodžiai, visi senstelėję žodžiai ir tikri "senžodžiai" galėtų būti ir nededami į šį žodyną. Palikime juos didžiajam lietuvių kalbos žodynui, o šis telieka tik praktiniu rašomosios lietuvių kalbos žodynu, kokiu jis š pat pradžių norėjo būti. Paimkime tokią Pulgio Andriušio neseniai premijuotą knygą "Sudiev, kvietkeli!" Joje yra daug retų rytiečių augštaičių tarmiškų žodžių, kurie kalbininkams Ir tarmių tyrinėtojams gali būti labai įdomūs, be" literatūrinėj kalboj gal tik vienas kitas jų teprigis. Kitas atvejis. Mano paskelbtuose mūsų tautosakos tekstuose A. Sennas rado visą eilę "unusual vvords", kuriems reikalin-ga esą paaiškinimų  (žiūr. jo Lietuvių Tautosakos Lobyno recenziją žurnale "Midwest Folklore", 1953, p. 186). Ten recenzentas aiškiau nenurodė, kuriuos žodžius jis laiko neįprastais ar jam nesuprantamais. Turint tekstus, kalbininkui nesunku atsekti žodžių prasmę, jei jis tą kalbą moka, tačiau tatai dar nereiškia, kad visi neįprasti žodžiai, jei jie tikrai tokie yra, turėtų būti spraudžiami į rašto kalbą. Užtat būtų visai nereikalingas dalykas tarmiškumas ir retenybes sudėti į praktinį žodyną. Todėl atrodo, kad kalbamo žodyno apimtis galėtų būti be didelio nuostolio sumažinta. Tada ir jo išleidimas dvigubai pagreitėtų. Dabar kai pagalvoji, kad gal reiks dar 20 metų laukti, kol visas žodynas išeis, tai nejučiomis ateina tokia mintis: aš jau nebesulauksiu... O toks žodynas yra nepaprastai reikalingas, jo redaktoriai, rėmėjai ir leidėjai atlieka labai didelį kultūrinį ir mokslinį darbą, kuriuo galima tik pasidžiaugti, kaip reta staigmena liūdnose tremties dienose. J. Balys