ATVIRAS LAIŠKAS BENDRUOMENĖS LOKUI Spausdinti
Parašė Juozas Alaušius   

Nuo pat mūsų žurnalo persikėlimo šitan kraštan skyrėme Bendruomenes susiorganizavimui didelio dėmesio. Vis grįždavome prie šio reikalo, nes laikome jį pačiu pagrindiniu šio meto tautiniu uždaviniu.

Negalime džiaugtis, kad mūsų ir kitos spaudos balsai būtų radę tikrai nuoširdaus atgarsio tuose, kurie buvo sau monopolizavę organizacinę Bendruomenės iniciatyvą. Todėl ir po penkerių metų tepažengta bendruomeninio susiorganizavimo linkme labai nedaug. Tardami "labai nedaug", mes turime mintyje ne formalią užuomazgą, o realią veiklą. Nors Bendruomenės skyriai beveik visose didesnėse kolonijose jau suorganizuoti, jie daugiau vegetuoja, negu mūsų tautinę gyvybę reiškia. Kaipgi ši gyvybė ir gali reikštis, jei vis dar Bendruomenė šiame krašte lieka kūnu su daugeliu organų, bet vis dar be svarbiausio organo — centrinės nervų sistemos? Tokia padėtis pripildo mus tikru liūdesiu, bet drauge baigia išsemti ir kantrybę. Yra gi ribos ir kantrybei! Svarbiausia gi, kad ir kantrybė nevisada yra dorybė. Yra prasmės kentėti, kada klausimas eina apie ištvermę darbe. Bet beprasmiška kentėti, kada kantrybė virsta tik neveikios pakentimu. Greičiau tokią kantrybę tektų tiesiai pavadinti nusikalstama.

Ne mūsų vienų kantrybė baigia išsisemti. "Dirva" kovo 11 d. numeryje skelbia Clevelando apylinkės valdybos viešą kreipimąsi į LOKą. šiame pareiškime teisingai iškeliami trys dalykai. Pirma, konstatuojama, kad "savo visumoj Lietuvių Bendruomenės judėjimas Amerikoje nėra dar įgavęs nei reikiamo gyvastingumo, nei norimo populiarumo". Savaime aišku: kol tik periferiniai organai rodo šiokių tokių gyvybės ženklų, tol negali būti nė kalbos apie viso organizmo gyvastingumą. Su tuo drauge eina ir "norimo populiarumo" stoka, nes sunku norėti, kad būtų populiaru tai, kas dar nėra nė gyva. Toliau Clevelando apylinkės valdybos kreipimesi nurodoma, kad "daugelyje vietovių konkretus Lietuvių Bendruomenės darbas jau dirbamas", bet vis dar "ligi šiol kaip ir nematyti ryškesnių pastangų bendruomeninio darbo pionieriams sutelkti", nes "vis dar nerandama būdų pasiremti tomis gyvosiomis jėgomis, kurios bendruomeninį darbą konkrečiai dirba", žinoma, sunku pasiremti tomis gyvosiomis jėgomis, kurios atskirose vietose bando bendruomeninį susiorgani-zavimą išjudinti, jei pats centras vis tebėra paskendęs "paruošiamuose darbuose". Iš šalies sunku suprasti, kokie tie "paruošiamieji darbai" ir yra. Ar vis dar teberuošiami įstatai? Lyg negalėtų jie būti parengti ir per porą savaičių! Negi nuo įstatų tobulumo priklausys bendruomenės minties pavertimas tikrove? Svarbu, kad pati Bendruomenė pradėtų gyvybę. O įstatus, jei pirmieji pasirodytų ir nevisai tobuli buvę, nebus sunku vėliau patobulinti pagal gyvai iškilusius reikalus. Dar liūdniau nuteikia, kad net ir apie pačių tų įstatų rengimą mažai kas tegirdėti. Tik retkarčiais pasirodydavo spaudoje šiokie tokie ginčeliai. Visiškai užtat suprantamas Clevelando apylinkės siūlymas sušaukti "visuotinį formalų veikiančiųjų Bendruomenės padalinių atstovų suvažiavimą".

Laikome šį pasiūlymą be galo pagrįstu ir be rezervų pasisakome už jį. Tikime, kad ir pats LOKas šį siūlymą išgirs ir pagaliau ryšis atlikti tą pareigą, kuriai jis ir buvo sukurtas. O ši pareiga — ne tolimesnis Bendruomenės gyvosios idėjos konservavimas posėdžiuose ar kokiuose ginčeliuose, o parengimas kelio Bendruomenės idėjai paversti tikrove. Nežinome, kokios yra kliūtys, dėl kurių LOKas taip ilgai delsia atlikti savo pareigą. Galimas dalykas, kad tebeparaližuoja jį tos pačios jėgos, kurios apskritai norėjo bendruomenės mintį užgniaužti. Nesiimame jieš-koti kaltininkų (nei asmeniškai, nei kolektyviškai). Nieko nepadėtų nė jų radimas, nes gal tai reikštų tik naujų ginčų įsižiebimą. Bet svarbu, kad pats nusikaltimas nebebūtų toliau vykdomas.

O tokiu nusikaltimu laikome patį neveikimą. Tai pats didžiausias nusikaltimas. Tegu veikaint ir būtų padaroma vienokių ar kitokių klaidų, bet jas būtų galima atitaisyti tolimesniu darbu. Joks veikimas nėra tobulas: kur veikimas, ten ir klystama. Nekaltas išlieka tik neveikimas. Bet tokia neveikimo nekaltybė ir yra pati didžiausia, nes pati beviltiškiausia, kaltė. Mūsų akimis, tokia yra ir LOKo kaltė. Neturime jam jokių konkrečių priekaištų, nes nematome nė jokių jo žygių. Bet kaltina LOKą pats faktas, kad dar lig-šiol jis tebėra nesilikvidavęs. Gali tūlas pasipiktinti, kad reikalaujame likviduotis LOKą, dėdamiesi Bendruomenės šalininkais. Nenustebtume, jei būtume kurio žurnalisto apkaltinti sau patiems prieštaravimu. Bet manome, kad toks paradoksinis sau patiems prieštaravimas slypi ne mūsų reikalavime, o pačiame LOKe. Tikrasis paradoksas ir tikrasis sau patiems prieštaravimas, mūsų akimis, yra faktas, kad dar vis tebeturime LOKą. Pačiu gi savo vardu — Laikinasis Organizacinis Komitetas — jis buvo įpareigotas kuo trumpiau egzistuoti. Dabar gi ta "laikinybė" jau per ilgai užtrukusi, jau virsta į "amžinybę". Jei grūdas nemiršta žemėje, jis ima pūti, ir beprasmiškai sunyksta, neišsiskleidęs nauja gyvybe. Juo ilgiau LOKas stengsis nemirti, juo ilgiau jis truks, tuo grėsmingiau bus mirčiai pasmerkiama pati Bendruomenė. Yra laikas, skirtas naujai gyvybei subręsti, ir be pavojaus jis negali būti pratęstas. Nesant kitos išeities, gelbstimasis cezarine operacija. Nežinau, kiek tokios operacijos jau reikalingas LOKas. Bet tikrai yra pavojus, kad Bendruomenės gyvybės brandinimas LOKo pavidalu jau per ilgai užtrunka, šita prasme ir tariame: jau seniai buvo laikas LOKui likviduotis, kad gimtų pati Bendruomenė.

Laukti nėra ko daugiau: visa jau yra pakankamai paaiškėję. Veltui būtų tikėtis ilgainiui susiprasiant ir tuos, kurie nuo pat pradžios ligi šiai dienai likę Bendruomenei priešingi. Nėra daug ko čia nė jaudintis. Jei negalima visų tiesiog sutelkti į Bendruomenės organizaciją, tenka ribotis tais, kurių lietuviškoji sąmonė dar išlikusi blaivi, neužtemdyta vienokiu ar kitokiu oportunizmu bei šiokiomis ar tokiomis ambicijomis. Pagaliau ir tuos pačius, kurie bendruomenės minčiai yra priešiškai ar bent skeptiškai nusiteikę, bus galima įtikinti pačiu darbu, o ne "laikiniais" komitetais, "organizacine ruoša", amžinu statutų rengimu.

Daug skundžiamasi visuomenės abejingumu Bendruomenės idėjai. Nebūtų galima neigti, kad to abejingumo visuomenėje nebūtų (kitas klausimas, kiek daug jo yra ?). Bet kaip šio abejingumo gali ir nebūti ? Yra gilaus mūsų visuomenėje nusivylimo tais, kurie jai vienuose ar kituose postuose vadovauja. Nemalonus tai kai kam dalykas. Bet paprastu neigimu jo nenuneigsi. Ir nėra ko neigti: reikia greičiau tikrovę pripažinti, o ne ją šydais dangstyti. O tiesa gana paprasta: ne visuomenė savo puolimais ar abejingumu (ji nei puolė, nei abejinga buvo) pakirto VLIKo autoritetą, a patys VLIKo žmonės savo tarpusavio ginčais gin-čeliais. Tas pats dedasi ir su Bendruomene. Negi gali ką jai entuziazmu uždegti nesibaigiamas statutų rengimas? Greičiau būtų nuostabu, jei to abejingumo nebūtų pasisekę išugdyti. Galima pripažinti, kad iš tiesų tai pasisekė: abejingumas mažiau lepus, negu idealistinis atsidėjimas bendram reikalui. Ir juo toliau, tuo labiau šis abejingumas savaime klestės. Tas čia ir yra užburtasai ratas; juo bendruomenės mintis bus labiau kompromituojama nesibaigiančiu "rengimusi", tuo augs visuomenėje tautinis abejingumas. Norint iš šito užburto rato išeiti, reikia pagaliau kartą baigti aną nesibaigiančią bendruomenės "organizacinę stadiją", simbolizuojamą LOKo.

Visuomenės abejingumo nereikia perdaug baidytis, ir būtent baidytis ta prasme, kad šiuo abejingumu būtų remiamasi suabejoti pačia bendruomenės mintimi. Jei nereiktų baimintis, kad su kiekvienais metais svetur blės ir mūsų tautinis jautrumas, nebūtų reikalo sielotis ir Bendruomenės organizavimu. Kaip tiktai pirmasis jos uždavinys ir yra sudaryti nuotaiką, kurioje kiekvienas turėtų gėdytis savyje tautinio abejingumo pagundos. O svarbiausia: nėra jau toks galutinai tikras dalykas ir tasai "visuomenės abejingumas". Yra ir kitokių pavyzdžių. Kai tik iškyla reikalas konkretus, tai ir visuomenė atsiliepia. Du gražūs pavyzdžiai: Vasario 16 d. gimnazijos išlaikymas ir Lietuvių Enciklopedijos leidimas. Galima todėl turėti vilties: kai bus iš tiesų išjudinama bendruomeninė veikla, daug ir to vadinamo visuomeninės abejingumo savaime dings.

Vieno tik dalyko iš tikrųjų labai baiminamės: kad nebūtų ir Bendruomenė pasišauta versti partijų kovos arena, šiuo atveju, be abejonės, ji visuomenėje nesukeltų jokio nuoširdaus entuziazmo. Todėl didesne bendruomenei kliūtimi matytume ne "visuomenės abejingumą", o "partinį interesuotumą". Akivaizdžiai matėme Kanadoje, kaip didelio kartelio buvo įnešusi ši kliūtis. Bet tos pačios Kanados pavyzdys rodo, kad ir ši kliūtis gali būti pašalinta ar bent neutralizuota. Teigiamu ženklu reikia laikyti ir pačiame šiame krašte bendruomenės skyrių organizavimąsi atskirose vietose. Kiek buvo galima iš spaudos sekti, atrodė, kad daug kur buvo užsimota eiti teisingu keliu: nekovoti dėl "valdžios", o jieš-koti darbui žmonių, ir būtent, jų lygiai jieškoti visur, kur tik jų buvo.

Bet ar tai, kas buvo suprasta vietose, bus suprasta priėjus centrinės vadovybės sudarymą? Klausimas lieka atviras. Tikimės vis dėlto, kad ir čia tautinio vieningumo jausmas pasirodys stipresnis už partines pagundas. Remiame šį tikėjimą ne pačių partijų išmintimi. Neturime daug ženklų, kurie skelbtų, kad jos būtų pasimokiusios iš tų pamokų, kurias pačios sau suruošė. Pasitikime plačiosios visuomenės išmintimi. Partijų žmonės savo laikraščiuose (nors dažnai "nepartiniais" skelbiamuose) yra nekartą tikinėję, kad "nepartinių" nesą ir negali būti. O tiems, kurie "niekur" nepriklausą, buvo tiesiog siūloma naujų partijų prisiorganizuoti. Kaip tačiau partiniai akiniai berodytų, tačiau tikrumoje yra daug žmonių, nesusijusių (ar bent vergiškai nesusijusių) su šiandieninėmis partijomis. Be abejo, partijų akimis, jie yra "nesusipratę". Bet kaip tik iš šių "nesusipratėlių" galima tikėtis tos pozityvios jėgos, kuri gyvai primintų, kad tautinis interesas turi būti pirmesnis už partinį interesą. O toks priminimas ir yra reikalingas, einant į Bendruomenės organizavimą. Bendruomenės gyvuoju pagrindu turi būti padėta tautinė vienybė, kaip lietuviškasis solidarumas, o ne tik partinė koalicija, prisunkta įprastinių gudravimų.

Pritarėme Clevelando apylinkės valdybos siūlymui, kad LOKas greičiau likviduotųsi, sušaukdamas "pirmą formalų veikiančiųjų Bendruomenės padalinių atstovų suvažiavimą", šis reikalavimas tikslus, ir seniai buvo jau laikas susiprasti be tokių paraginimų iš apačios. Bet ir pats tokio suvažiavimo sušaukimas gali niekuo padėties nepakeisti, jei nebus darbo imamasi. Niekuo nebūtų geriau, jei dabartinis LOKas būtų pavadintas ir jau nebe "laikinuoju", bet jei jis toks pat neveiksmingas liktų. Tai būtų tik vardo, o ne padėties pakeitimas. Nesame betgi tikri, kad toks pavojus negrėstų. Tos pačios jėgos, kurios dabar paraližuoja LOKą, gali stipriai lemti ir visuotinį Bendruomenės atstovų šiame krašte suvažiavimą. Tos pačios jėgos gali nulemti ir naujos centrinės vadovybės sudarymą.   

Šito viso akivaizdoje mes norime iš anksto atvirai pasakyti: darykite, kaip norite; kombinuokitės, kaip išmanote; balansuokitės, kad visi jaustumėtės lygiai patenkinti ar nepatenkinti (svarbu gi, kad tik "lygiai"). Mes galime ir nesidomėti, kas politikams taip svarbu — "reprezentacijos", "prezentacijos", "proporcijos" ir visos kitos panašybės. Mums visų pirma svarbu, kad būtų sukurtas tasai tikrasai organas, kuris vienas savo veikla įprasmins Bendruomenę. Nesirūpinu, kokiu vardu tektų šį organą pavadinti — kultūros taryba, kultūros valdyba, kultūros vadyba. Težinau, kad dėl vardo parinkimo būtų nusikaltimas dar kelis metus uždelsti. Ir būtent, reikia, kad šisai organas nebūtų tik vėl "studijinis". New Yorko apygarda jau organizuoja tokią studijinę komisiją. Mažai išmanau, ką čia reiktų studijuoti. Dalykai aiškūs ir be ypatingų studijų. Tereikia veiklos. Ir vienintelės "studijos", kurias pateisinčiau, būtų iš-dirbimas konkretaus veiklai plano. Bet tokias "studijas" galėtų atlikti pats tasai organas, kuriam būtų pavesta apskritai kultūrinės veiklos skatinimas bei rėmimas Bendruomenės rėmuose.

Įsivaizduotume, kad toksai organas išdirbtų ne tik "bendras gaires" (bijau tokių "bendrybių", kada klausimas eina apie veiklą), o visiškai konkretų veiklos planą bėgamiesiems metams, kuris kiekvienai vietovei skirtų tą ar kitą konkretų uždavinį. Mano minčiai iliustruoti tebūnie leista čia pat tokio "plano" linijas nurodyti. Bostonui ir apylinkei .skiriama uždavinys įvykdyti literatūros premijos skyrimą, Connecticut valstybės lietuviams paimti globon jaunimo literatūros premiją, Philadel-phijos ir Baltimorės lietuviai pasirūpina dailės premija, o New Yorko bei New Jersey valstybių apylinkės, be muzikos premijos, dar pasiima globoti stovyklą, skirtą rytinių pakraščių moksleivinei jaunuomenei. Taip premijų klausimas ir galėtų būti išspręstas, visai dar nepajudinant didžiųjų lietuvių kolonijų krašto viduryje.

Premijos dar nėra visa, nors kartais tik jos ir teturimos prieš akis (prisimenu, kaip čikagiečiai buvo paskelbę tokį juokingą planą, kur visokių premijų buvo dešimtimis numatyta). Yra dar didesnių uždavinių. Tegu gausioji Čikagos visuomenė įgalina jos tarpe įsikūrusio Lituanistikos Instituto veiklą, kas metai laiduodama lėšas vienam ar porai mokslinių studijų išleisti. Trūkstame vadovėlių: tegu Detroitas su Clevelan-du sutelkia lėšas kas metai po vieną parengti. O visas trikampis (Čikaga - Clevelandas - Detroitas) drauge dar turi pasirūpinti stovykla moksleivinei jaunuomenei. Kitiems metams gali būti duoti nauji uždaviniai. Kiek būtų galima atsiekti! Ir būtent, nemanyčiau, kad tai negalėtų būti įvykdyta. Kai bus tokie konkretūs uždaviniai, tai savaime ir pats įsipareigojimas giliau bylos — į sąžines ir kišenes. Kiekvienu atveju; entuziazmu gali pagauti tik konkretus darbas.

Buvau bepamiršęs Los Angeles koloniją. Ji yra dviguboje tremtyje savo uždarumu nuo kitų mūsų kolonijų, kuriose vis šiaip taip dar susisiekiame. Norėčiau tikėti joje lietuvybės jausmą labiausiai persunktą nostalgijos. Tegu ji imasi premijos žurnalistui, gyviausiai žadinusiam tautinę nuotaiką. Vienu dalyku negaliu atsistebėti: kiek mažai vis dėlto mūsų spaudoje kovota ir kovojama dėl Bendruomenės! Kaip tautinius rūpesčius nustelbę visoki partiniai ginčai! O argi Bendruomenės idėja neverta nepavargstančios kovos? Negi būtų spaudos žmonių netikima savo žodžio jėga ? Tepaseka jie "Sandaros" redaktoriaus pavyzdžiu! Jis įsitikinęs Bendruomenės beprasmingumu ar gal net kenksmingumu. Ir užtat nerasi beveik nė vieno numerio, kur jis bent keliose vietose nebūtų paironi-zavęs ar kitaip neigiamai palietęs Bendruomenės. Tikras pavyzdys, kaip turi būti kovojama už savo mintį. Jei betgi taip kovojama tik prieš tai, kas nelaikoma naudinga, tai ar dar nelabiau tektų kovoti už tai, kas laikoma vertinga? šalia visų kitų jėgų, tebeparaližuojančių Bendruomenės iniciatyvą, turėčiau vardinti ir mūsų spaudą, neparodžiusią šituo klausimu pakankamo ryžtingumo. Neabejoju, kad Bendruomenė jau būtų seniai užbaigusi "organizacinę stadiją", jei nepailstamai spaudoje būtų buvę budėta prieš visokius "įmigi-mus".

Pasisakome griežtokai, ne "akademiškai", nes ir patį klausimą laikome turėjusiu seniai jau išsijudinti iš "akademinės" plotmės. Keliame savo Dalsą, jungdamiesi prie develando apylinkės valdybos, nes laikome savo pareiga nebūti sąmokslininkais tų visų jėgų, kurios baiminasi gyvastingos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės. O mes gi šiame krašte, užuot buvę visų laukiamu pavyzdžiu, virstame pavyzdžiu, kaip sustingti "organizacinėse stadijose" ir "laikinuose komitetuose".
Juozas Alaušius