PUŠKINAS IR LIETUVIŲ LITERATŪRA Spausdinti
Parašė J. Kubilius   

Į šias eilutes rašančio rankas neseniai buvo patekusi jau 1950 metais Lietuvos TSR Mokslų Akademijas Lietuvių Literatūros Instituto išleista K. Korsako redaguotoji knyga "Puškinas ir lietuvių literatūra". Manau, kad "Aidų" skaitytojams bus gal įdomu trumpai susipažinti su to leidinio turiniu.

Toje pusantro šimto ne per didžiausių puslapių knygoje yra šie straipsniai: K. Korsako — Puškino gimimo 150 metų sukaktis, J. Žiugždos — Didysis rusų tautos poet3s, V. Mykolaičio — Puškinas ir lietuvių literatūra, O. Petrenaites — Puškino vertimai j lietuvių kalbą, A. Venclovos — Kai kurie Puškino poezijos vertimo klausimai, J. Jurginio — Puškinas ir Vilnius, L. Gineičio — Puškino gimimo 150 metų jubiliejaus minėjimo Tarybų Lietuvoje kronika.

Pačioje knygoje nurodyta, kad "šis leidinys paruoštas LTSR ministrų tarybos nutarimu ryšium su A. S. Puškino gimimo 150 metų sukaktim". Taigi valdžios įsakymu, kaip ir patsai plataus masto minėjimas, dėl kurio K. Korsakas džiūgauja: "Šis jubiliejus akivaizdžiai parodė, kad tik tarybinės santvarkos sąlygomis yra galimas šitoks masiškas, tikra to žodžio prasme visatautiš-kas didžiojo rašytojo pagerbimas kitų tautų tarpe" (p. 5). Jubiliejus buvęs visur paminėtas, net kone kiekvienoje pradinėje mokykloje, net atskiruose kolūkiuose, kaimo skaityklose ir t.t. Tikrai, tik diktatūrinės valdžios beatodairiniu įsakymu galima buvo priversti taip "pagerbti" svetimos tautos svetimą rašytoją.

Pagaliau, koks gi reikalas buvo tarybinei valdžiai rengti tokį iškilmingą Puškino sukakties minėjimą.

Juk tas seniai miręs rašytojas nei savo dvasia nei pažiūromis nė iš tolo nebuvo artimas vėlesniesiems bolševikams, kad ir kaip su agitatorišku įžūlumu stengiamasi jį dabar subol-ševikinti. Juk negi pats J. Žiugžda tiki savo paikam tvirtinimui, kad "Puškinas su pasibjaurėjimu ir neapykanta žiūrėjo į įsigalėjusią Vakarų Europoje ir Amerikoje buržuazi-nę-kapitalistinę santvarką" (p. 12), arba, kad "viso pasaulio darbo žmonės, kovojantieji prieš savo engėjus, prieš naujo karo kurstytojus, žino jo puikius, aistringus žodžius apie Vakarų Europos ir Amerikos kapitalistų klastingą žiaurumą, apie jų engėjišką esmę" (p. 14). Bet kurgi tie žodžiai? Jei juos Žiugžda žino, kodėl nepacitavo?

Puškino sukakties minėjimas taigi anaiptol ne komunizmo, o visų pirma rusiškumo pagarbinimo reikalas. Juk Puškino reikšmė ribojasi bemaž tik rusų literatūra, kurios raidoje jo vaidmuo buvo neabejotinai labai svarbus. Betgi kitose tautose Puškinas anaiptol nebuvo koks reikšmingas autorius. Visai ne taip, kaip, pvz., jo tautiečiai Tolstojus ar Dostojevskis, kurie dėl savo veikalų idėjinio turtingumo ir psichologinio įžvalgumo turėjo didžiulės įtakos ir pasaulinei literatūrai.

Koks buvo tikrasis Puškino sukakties tokio plataus minėjimo tikslas, rodo kad ir šie K. Korsako žodžiai: "Puškino gimimo 150 sukakties minėjimas praėjo kaip tikra viso krašto kultūrinė šventė, kaip ryški lietuvių ir rusu tautų kultūrinių ryšių demonstracija, kaip rusų ir lietuvių tautų istorinio bendradarbiavimo tradicijų iškėlimas" (p. 6).

Po pastarojo karo smarkiai išaugo bolševikų rusiškas patriotizmas. Prie tos linijos gavo derintis Tarybų Sąjungos mažųjų tautų rašytojai. "Aiduose" (1951 nr. 9 p. 421-422) jau buvo nurodyta, kaip uoliai taisė P. Cvirka savo raštus, išbraukdamas neigiamus ar bent pašaipius posakius apie rusus ir rusiškumą. Kiek teko iš lietuvių tarybinės spaudos pastebėti, vienas iš pačių uoliausiųjų rusiškumo garbintojų yra kaip tik J. Žiugžda, kuris ir čia recenzuojamame leidinyje pataikūnišku išradingumu skelbė, kad "Puškino genijus lietuvių tautai yra nemirštamas simbolis tos begalinės kūrybinės įtakos, kurią lietuvių tautos kultūros augimui ir klestėjimui yra padariusi didžios rusų tautos kultūra, mokslas ir menas" (p. 16).

žinoma, nėra prasmės polemizuoti su tais bolševikinės agitacijos šūkavimais, kurių nepridengtas cinizmas ryškus ypač šiemet, kada minime, kaip brutaliai rusų valdžia draudė mums spaudą ir slopino mūsų kultūros gyvenimą. Ribokimės tik Puškino įtakos mūsų literatūrai klausimu. Tas dalykas išnagrinėti ir, žinoma, įrodyti buvo pavesta V. Mykolaičiui, kurio straipsnis, nors ir neišvengiąs privalomos bolševikinės frazeologijos, parašytas šiaipjau blaiviai ir nuosakiai. Tik visa bėda, kad V. Mykolaitis, nerasdamas konkrečių Puškino įtakos mūsų literatūrai įrodymų, gauna tenkintis bendro pobūdžio samprotavimais. V. Mykolaitis ir pats tai pripažįsta: "Negalima įsivaizduoti, kad taip lengvai suprantamas, sugestyvus, širdį, protą ir vaizduotę pagaunantis ir kartu gilus poetinis genijus nebūtų daręs įtakos mūsų rašytojams, nors tą įtaką ir sunku būtų įrodyti visai konkrečia medžiaga (mano pabraukta. J. K.), nesant dokumentinės tam atramos: laiškų, memuarų, pasisakymų, žinių apie autorių lektūrą ir pan. Puškino poveikis lietuvių literatūrai, tegu ir sunkiai suformuluojamas (mano pabraukta. J. K.), bet yra gilus ir neabejotinas" (p. 20-21). Na, tai tik išsisukinėjimas, nes pačių mūsų literatūros veikalų išnagrinėjimas ir sugretinimas su Puškino veikalais turėtų   duoti   pakankamai   medžiagos

Puškino įtakos klausimui paaiškinti. Kitoje vietoje V. Mykolaitis vėl rašo: "Nuo XIX a. vidurio ištisos lietuvių literatų kartos auklėjosi Puškino kūryba, skaitė jo raštus, o mokyklose ir atmintinai jų mokėsi" (p. 20). Bet kas iš to! Juk autoriai, kurių mokomasi mokyklose, gali anaiptol visai neturėti (dažnai ir neturi) įtakos naujajai literatūrinei kūrybai. Štai, pvz., mūsų mokyklose buvo plačiausiai nagrinėjama Maironio kūryba, betgi nepriklausomųjų laikų mūsų poezija nuėjo visai ne Maironio keliu.

Prie Maironio visų pirma V. Mykolaitis ir sustojo, jieškodamas Puškino poveikio  mūsų  literatūrai.  V. Mykolaitis primena, kad nuo "Aušros"   laikų  lietuvių   poezija  aiškiai pasukusi į toninę eilėdarą. Tai buvusi rusų poezijos įtaka, "o Puškinas juk buvo populiariausias jos kūrėjas" (p. 23). Lietuvių literatūroje pirmasis žymus poetas, rašęs ištisai tonine eilėdara, buvęs Maironis. Betgi nenorėdamas aiškiai nusikalsti literatūros istoriko objektyvumui, V. Mykolaitis nesiryžta ką nors kategoriškiau  (žiugždiškai!)   tvirtinti,  o tenkinas bendrais  svarstymais.   Jis net prisipažįsta neturįs konkrečių tos Puškino įtakos Maironiui įrodymų: "Sunku būtų konkrečiais pavyzdžiais įrodyti   Puškino   poveikį   Maironiui tematikos, motyvų, poetinių vaizdų, nuotaikų ir idėjų atžvilgiu. Primygtinai jieškodami, galėtume rasti keletą vietų iš gamtos aprašymų 'Jaunojoje Lietuvoje',  primenančių 'Eugenijaus    Oniegino'     gamtovaizdžių motyvus, arba dar Petrapilio nakties vaizdo nuotrupą 'Jaunojoje Lietuvoje', iš tolo primenančią 'Varinio raitelio' pradžios Petrapilio aprašymą: Ir kas do naktis... Viena kita panaši paralelė pasitaikytų ir Maironio lyrikoje, bet visa tai dar neduoda pakankamai medžiagos kalbėti apie Puškino įtaką Maironiui bent tematinių  motyvų  atžvilgiu.   Per  didelė spraga skyrė nuo Puškino daugeliu požiūrių. Tačiau Maironio eilėraščių lengvumas, skambumas ir paprastumas, apskritai, primena Puškiną ir jo mokyklos poetus" (p. 24). Betgi V. Mykolaitis aiškiai supranta, kad tai joks įrodinėjimas, nes gi "eilėraščių lengvumas, skambumas ir paprastumas" visai nėra kokia išimtinė vieno Puškino savybė. Todėl Mykolaitis ir pripažįsta, kad čia tik spėlioti galima: "Mums, tiesa, stokoja įrodymų,  kad  tai,  būtent,   Puškino poveikis Maironiui. Vis dėlto, galima spėti, kad Puškino poezijos lektūra padėjo 'Pavasario balsų' autoriui pasiekti tokio aukšto savo poezijos formos lygio" (p. 25).

Iš Maironio kartos poetų Puškino poveikis esąs ryškiausias Vaičaičio kūryboje. Bet ir čia V. Mykolaits atsargiai tenkinas spėjimu: "Bet jei ryškesnių paralelių ir nerastume, tai jau iš bendro P. Vaičaičio kūrybos pobūdžio galime spėti jį buvus ne vien Nekrasovo, bet ir Puškino mokinį. P. Vaičaitis, kaip ir Puškir.as su Nekrasovu, bodėjosi priespauda, svajojo apie laisvę, aistringai jos geidė, atvirai šaukė dėl jos kovoti... Gamtinėje ir individinėje lyrikoje P. Vaičaitis yra puškiniškai nuoširdus ir paprastas" (p. 27). Taigi ir čia tenkinamasi mažai ką teįrodančiomis bendrybėmis.

Pereidamas į naujesniąją lietuviu poezijos gadynę ir joje taip pat nerasdamas konkretesnių Puškino poveikio reiškinių, betgi turėdamas nusilenkti įsakytai bolševikinei linijai, V. Mykolaitis rašo: "Kad dekadentinis estetizmas bei simbolizmas į lietuvių literatūrą neįleido gilių šaknų, tai, be kita ko, ir Puškino poezijos poveikio pasėka. Jo kūrybos įdiegtas teisingas poezijos supratimas, geras skonis, natūralumo bei papvas-tumo pomėgis įgalino mūsų rašyto -jus ir skaitytojus teisingai vertinai nesveikus formalizmo bei visokio misticizmo reiškinius ir apsaugojo nuo klaidžiojimo šuntakiais" (p. 29-30). Perdaug jau aišku, kad tas perdėtas Puškino reikšmės mūsų naujajai literatūrai iškėlimas yra visai nepagrįstas. Juk ir pačių rusų naujajai poezijai Puškinas anaiptol nebeturėjo kokios žymesnės įtakos. Fa-galiau V. Mykolaitis netgi pats griauna tą savo be įrodinėjimų pateiktą tvirtinimą, teigdamas, kad "buržuazijos valdymo metu Lietuvoje Puškino, kaip ir iš viso rusų literatūros poveikis jaunajai kartai silpnėja" (p. 30); nurodo, kad ne visi jaunosios kartos mūsų poetai bemokėję rusiškai, nebegalėję skaityti Puškino originale.

Ir vos du poetus randa V. Mykolaitis, kurių ryšys su Puškinu aišk'ai matomas. Tai — K. Binkis ir T. Ti'-vytis. Puškino poveikis aiškiausiai nuskambąs K. Binkio satyriniuos? humoristiniuose eiliuotuose feljetonuose (p. 39). Ypač ryškus naudojimasis Puškino "Eugenijum Oniegi-nu" Binkio satyrinėje poemoie "Jauniausioji Lietuva", kur Binkis parodijavo Maironio "Jaunąią Lietuvą". Gal dar labiau "Eugenijaus Oniegino" stilistines priemones pamedžiojo T. Tilvytis savo "Dičiuje".

Taigi tas ryšys su Puškino yra labai vienašliškas ir siauras. Abu autoriai tuose savo veikaluose, galima sakyti, nerimtai į patį Puškiną žiūri ir tik jieškosi jame priemonių tam tikram humoristiniam efektui sukelti. Mykolaitis pats pripažįsta, kad Binkis "Eugenijum Onieginu" naudojasi, 'ieškodamas humoristinio įspūdžio ir pats tarsi Puškiną parodijuodamas" (p. 33). Pagaliau tiek Binkio humoristika, tiek ir Tilvyčio "Dičius" toli gražu nepriklauso prie žymiųjų mūsų literatūros veikalų.

Ir taip Puškino reikšmės mūsų literatūrai klausimas lieka problematiškas. Galima netgi pasidaryti išvadą, kad Puškino tiesioginė įtaka mūsų poezijai yra labai ribota, nes štai V. Mykolaitis ir specialiai tam klausimui skirtame straipsnyje nesugebėjo rasti įtikinamų tos įtakos įrodymų. Dar užsimena V. Mykolaitis ir apie lietuviškus Puškino veikalų vertimus. Betgi iš pradžių tų vertimų beveik nebuvo, o vėliau, kai nepriklausomaisiais laikais smarkiai išaugo ir mūsų verstinė literatūra, negausūs Puškino vertimai visai nerodo, kad Puškinui būtų buvęs teikiamas koks nors išskirtinis dėmesys kitų verčiamųjų autorių tarpe.

Puškino veikalų lietuviškus vertimus apžvelgia savo straipsnyje O. Petrėnaitė. Pirmasis vertimas iš Puškino išsp. 1885 metų Aušros kalendoriuje; tai P. Armino-Trupinė-lio verstas "Skendinis". Vienas iš senesniųjų vertimų (tiksliau — sekimų) yra "Garse Amerikos lietuvių" 1897 išsp. eilėraštis "Velniai". 1902 "Vienybėje Lietuvninkų" išsp. Jono Barzdylos (J. Biliūno) verstas Puškino eilėraštis "Sėjikas". Tais pačiais metais buvo rusiškomis raidėmis išsp. J. Grabausko išversta Puškino "Pasaka apie žuvininką ir žuvytę". 1904 buvo išleista knygutė "Puškin v litovskom perevode" su E. Volterio prakalba. Knygelėje buvo išsp. P. Vaičaičio versti "šykštus riteris" ir "Undinė"; be to, P. Dagilio verstos kelios "Eugenijaus Oniegino" strofos. Vėliau pasirodydavo ir daugiau Puškino vertimų, ypač įvairių smulkesnių eilėraščių. Iš didesniųjų dalykų paminėtini: 1929 B. Kvietkausko išverstas "Dubrovskis" ir   B.   Drungos   "Kapitono   duktė"; 1936    A. Churgino "Akmeninis svečias" ir "Mocartas ir Saljeri", taip pat K. Binkio "Puota maro metu"; 1937    P. Cvirkos ir A. Venclovos parengtas Puškino prozos vertimų rinkinys. Tarybiniais laikais, kada liepta ir lietuvių literatūrą aprūpinti rusų veikalų vertimais, buvo išleisti ir visų pagrindinių Puškino veikalų vertimai. Pasirodė Puškino lyrikos rinkinys, Borisas Godunovas, Eugenijus Onieginas (A. Venclovos verstas), Bielkino apysakos ir kt.

Toliau J. Jurginis rašo apie Puškino ryšius su Vilniumi. Menki tėra tie ryšiai ir jie iškelti tik todėl, kad liepta garbinte garbinti viską, kas bent kiek susiję su Puškino vardu. Ir taip Vilniuje buvo pakrikštytas Puškino prosenelis — Petro Didžiojo negras Hanibalas. Tam įvykiui priminti dar caro laikais buvo prikalta paminklinė lenta prie Vilniaus cerkvės Didžiosios ir Bokšto gatvių kampe. Kitas Puškino "ryšys" su Vilniumi toks: 1884 m. Puškino sūnus Grigorijus vedė Markučių dvaro prie Vilniaus savininkę Melnikovaitę ir pats čia apsigyveno, atsiveždamas kai kuriuos savo tėvo daiktus. Dabar Markučiuose įrengtas Puškino muziejus.
J. Kubilius