TRAGIŠKOJO SUGRĮŽIMO POEZIJA Spausdinti
Parašė Jeronimas Žemkalnis   
Alfonsas  Nyka Niliūnas, už poezijos knygą "Orfėjaus Medis" gavęs "Aidų" literatūros premiją

Aštuoneri metai skiria A. Nykos Niliūno "Orfėjaus medį" nuo jo pirmojo rinkinio "Praradimo Simfonijų". Tame laikotarpyje poeto vardas virto ryškia ir neaplenkiama sąvoka mūsų raštijoje. Jis susilaukė keleto ilgesnių vertinimų. Jo įtaka atsektina jau keliuose poetuose. Jis jau ir parodijuojamas — komplimentas, įrodąs jo stiliaus savitumą. Dabar, su naujuoju rinkiniu, Niliūno poezija užsitarnavo plačios studijcs; jos gausūs ir daug užmeną požiūriai sunku aprėpti recenzijos ribose.

Tai skatina recenzentą bematant eiti prie jo poezijos širdies. Suglaudus abi knygas ir mėginant aprėpti jo kūrybos visumą, netrunka pasigirsti centrinis motyvas, centrinė situacija, centrinė kryptis, grįžtanti kaip pulso plakimas ar ritmo dūžis muzikoje ir suteikianti būdingą-ą Niliūno poezijos spalvą. Tai sugrįžimo motyvas.

Poetai visad toldavo nuo vaikystės metais, būdavo ištremiami, ilgėdavosi grįžti praeity įbrėžton laimės valandon. Mūsų tremties poezijoje ši tema ypač dažna. Niliūniškasai grįžimas išsiskiria iš kitų savo išsivystymu: iš lyriškai realistimo į metafizinį. Pro vaikystės namo slenkstį, žengia į buities įsčią.

Kaikuriuose "Praradimo Simfori-jų" eilėraščiuose tasai gržimas tėra visų išeivių įsivaizduojamas parėjimas namo, arba jeseniniškas grįžimas vaikystėn svaionėre ir pabudimas ("žiema"). Tačiau nuolatos jis tolsta ir gilėja. Vienas po kito atplėšiami tikrovės šydai. Poetas grįžta žemėn, motinon ("Tartum geltonas žiedas kūnan įsiskverbęs". Bet grįžimas nepalieka tik vaikystės saugumo ir motinos visagališkumo troškimu, nepajėgiant pakęst gyverimo. Jis darosi vis paslaptingesnių ir šiurpesniu. Poetas sukuria savo pasaulius šalia dangaus ir žemės; tragiškus, bet ne beviltiškus. Jis grįžta į save ("Aš skubinau namo, tikėdamas pats i save sugrįžti"), ir mato einąs tolyn pro visa tai, kaip Faustas, į mirties ir atgimimo paslaptis.

Išėjimai į tąsias paslaptis glūdi visuose žmonėse ir daiktuose. Tas paryiškina veidrodžių, akių, langų simbolikos gausumą Niliūno poezijoje. Veidrodžiai lydi poetą nuo gimimo ("Veidrodis nuo sienos, kartaus gimimo liudininkas") iki mirties (". . . sudaužytam veidrody mano veido gabalai"). Akyse matosi anapus, ir langai rodo kitus pasaulius. Taip ir nuolatinis visų elementų maišy-masis bei transfigūracija, nesibaigiantis vyksmas, yra daugiau negu surrealizmo mostas. Viskas atsiveria i ką nors kita ("Žmogus-gamto-vaizdis, žmogus — vanduo ir purvas"). Visa yra paženklinta amžinybe, kaip poeto medžiai runomis. "Vilniaus" planas įrašytas poeto sieloje, ir magiškos raidės senamiesčio namuose atsidaro į amžinybę. Pasaulis nėra paprastas. Eilėraščio "Otilijai" palyginimų eiga sunaikina paprastą džiaugsmo sąvoką. Beveidės nuotakos kūne jau yra susėdusi aplink stalą vargana šeima. Praeities ir ateities nėra, visa yra viena:
"Aš — kūdikis nublukusiomis akimis,
Išblyškusiais plaukais, tartum ražienos,
Lopšy įsikabinęs į virves,
Kaip senstantis konkvistadoras,
plaukdamas į epopėjinę kelionę".

Laiko nėra.

Laiko nėra? Tiesa, poeto siekiamoji amžinoji tiesa visad belaikė. Tačiau jo pamiltoji konkretybė, daik-tingumas yra laiko valioje, neišski-riant labiausiai numylėtųjų. Laikas, didysis žudytojas, tampa jo didžiuoju priešininku. Jau "Simfonijose" poetas turėjo bejėgiai žiūrėti, kaip laikas geria iš motinos akių. "Orfėjaus medy" motinos senimas dar tragiškesnis. "Motinos dainoje" kirminas—laiko įrankis graužia "švento paveikslo akis", ir motina, kuri kadais buvo "nuogas jaunas medrs... žalsvos odos ir su didžiuliais pumpurais", nuvysta.

Nuvytusios "bespalvės motinos aky" poetas regi "palaidotus namus". Mistinis namas turi daugiausiai gyvybės iš visų poeto sužmogiitų'ų daiktų. Jis apgyvendintas k'liomii vaiduoklių gentimis ir jo sienos glaudžiasi šuns ištikimumu. Jis yra tarsi trečiasai poeto gimdytojas ir atlieka dalį jų pareigų. Kaip glostanti motinos ranka turi gydomos galios, taip namo durų rankena išgydomi sužeisti pirštai. Rūsčiai bardamas postą, namas iškalbiai tęsia motinos priekaištingą žvilgsnį. Kaip ir tėvai, jis pažeidžiamas laiko. Sugrįždamas poetas mato, kaip:
"Rudens vitraže raumeningi lietūs lyja
Medinį namą smilkiniais nuogais".

Namas ir motina tyrai egzistuoja vaikystėje. Užšalusi laike vaikystės poeto idealioji buitis, apdovanota begaliniais vaizduotės skliautais ir nemarumu ("čia viskas miršta, tiktai ten dar niekas nemirė"). Jos tmulk-menos, įskaitant katės niurnėjimą ir karkvabalio laidotuves, yra neįkainojamos vertės. Ji karališka:
"O aš buvau Kolumbas. Buvau
Karalius Spartos
Ir imperatorius triumfo vežime".

Ji laiko nepažeidžiama, kaip ir apdainuotoji neseniai mirusio anglų poeto Dylan Thomas:
"And honoured among agons I was
[    prince of the apple towns
And once belovv a time I Lordly had [the trees and leaves".

Ji dieviška. ("Tenai buvau aš Dievas"). Savo vizijoj poetas mato Prisikėlimą, kaip tobulą vaikystę.
Pastatant grįžimo motyvą Niliūno poezijos centran, pagrindiniais "Or-fėiaus medžio" eilėraščiais tektų laikyti "Septintąją elegiją" ir "Infer-no". Juose grįžtama toliausiai ir giliausiai.

"Septintosios elegijos" žmogaus-gamtovaizdžio monologe poetas kalbasi su savimi, savo antruoju "aš". Jo kraštutinis išdidumas ir individualizmas sumišę su kraštutine meile žemei. Net jei Kristus ir ateitų, kaip atletas su švyturiu,
"Ir ant išvargusios galvos uždėtų spinduliuotą ranką,
Argi nebūtų išdavystė atsigerti jo paguodos ?
Argi nebūtų persunku už amžinybę atiduoti
Sumindžiotą ant kelio kurmį
Ir veidrodyje likusius auksinio ąžuolo lapus?"

Jis nori likti vienas "mirt ir prisikelt tik sau". Šitam romantizmo vienišųjų herojų anūkui taika ir išsipildymas nepriimtini, jei tuo prarandama žemė. Jo Prisikėlimo regėjimas yra žemiškas.

Po viso šito poetą apima "sunkus patriotizmas žemei", žmogaus-gam-tovaizdžio sėkla išbujoja jame. Netekus dangaus, ateina geismas pačiam pavirsti žeme. Poema baigiasi herojiška "šviesos atnešimo" gaida.

"Inferno" savaip tęsia "Septintosios elegijos" kelionę. Vaikyste, namas ir motina dabar atsiduria autoriaus asmeniniame inferno, niekados pasauly nebuvusiame metų laike. Tenai viskas tik simboliai ir ženklai: mistiškoji rože ir "...medinių durų tėviškos paraboles" ir mistiniai asmenys, kuriuos poetas parenka apgyvendinti pirmąjį ratą. Kuklieji kurmiai, kurie žemėje vaidino tokį svarbų vaidmenį, čia pakeliami dar augščiau: apvilkti baltais marškinėliais, jie dainuoja paskendusioje bažnyčioje, šalia Getsemanės, beveides nuotakos atrastame palaikio namo siluete, poeto šeimos pavidalai laukia jo. Šiame kontekste jų pokalbis yra pabrėžtai lakoniškas ir kasdienis;
"Tai neparnešei mums Dievo?"
Ne. Aš jo niekur neradau".

Poemos pabaiga vėl nušvinta iliuzijos ugnimi, kurioje poetas tikisi savo angelais — vaikystes! — pavyti dangun skrendantį Bellini angelą ir, iš jo atėmęs jų kūnus, sugrąžinti jiems prarastąjį dangų — žemėje!

Šiuos Dievo neradimo žodžius palydi "Mirusiųjų Angelų" Goetterdaem-merung muzika. Pro mūsų akis s'en-ka ir praeina Dievo įpaveikslinimai: kenčiantis kierkegardinis Dievas, lie-tuviškasai Kristus, graikiškai atletinis Kristus, gražusai amžių glūdumos saules didvyris metąs diską.. "Praradimo Simfonijose" poetas skundėsi, kad jo "kraujuje sušalti baigia Dievas". "Orfėjaus medy" jis taria:
"Pradėjo degti širdyje plati kaip pralaimėjimas
Nesurastojo Dievo palikta žaizda".

šitie žodžiai skamba baigtinumu, tačiau Dievo jieškojimas Niliūno poezijoje tebesitęsia.

Po išklydimo ir praradimo poetą vilioja apsiribojimas — pasidavimas žemei, pasistatymas namų. šio gyvenimo laikinumo bei apgaulingumo ir meiles jo daiktams dilema sprendžiasi daiktų naudai. Poetas atranda didelį herojizmą paprastų žmonių kasdienėje tylioje kovoje, vargo vargi-me. Jau "Praradimo Simfonijos", kuriose vyravo išskirtinių asmenų, "Šviesos fontanų" herojiškumas, turėjo užuominą apie tėvo, "tragiškosios pilkumos herojaus" didybę. "Orfėjaus medy" pilkasai herojizmas jau beveik lygiateisis. Jam net patikimas prasmes žodis:

"Sena Uršule semianti be galo sunkų
vandenį mediniais kibirais yra
didysis simbolis prasmes".

Poetas apglėbia kasdienybę, tikėdamasis    taikos.    "Aštrus    sąnarių skaudėjimas" turėtų numalšinti jį, ir jis tikisi palaimos, kurią teturi pilkieji žmonės:
"Nukratęs priemenėj nuo darbo iškankintų kojų sniegą.
Sėdėsiu tamsoje laimingas..."

Palaimos, kuriai nestinga didybės:
"Nes aš esu be galo didelis sunkiosios
kasdienybės dievas — mirštantis žmogus".

Bet šitoji palaima tėra laikina. Pilkoji buitis, nors taip jautriai jo pergyvenama, suprantama ir siekiama, yra atitverta visa praraja. "Ūkininko lūpomis jam primenama, kad: "Mes kenčiame ir juntame nežinomą jums Dievą, tai kam jūs norite mums prarają atverti?"

Dar svarbiau — 'šviesos' herojizmas niekad nepaliks jo. Išsivaduojant kasdienybe, gali pražūti geismas... "nuotykių jieškoti, pralaimėti, keltis
 ir jau amžinai sukniubti". Todėl jis ir bijo "šio tobulo išsivadavimo". (Pasak Elsinoro princo — "Taip sąžinė padaro mus visus bailiais".) žmogaus-gamtovaizdžio (gilesnis už baironiškąjį) didvyriškumas niekad nepaliaus šaukęs jo kristi beviltiškoje kovoje ir tapti saule jieškantie-siems. Žemė niekad nenustos savo ringo-arenos veido su nulaužtomis vėliavomis ir grasiais ąžuolais fone.

Kitas apsiribojimas ir ramybės versmė pasisiūlo autoriui klasikos, apoloniškojo graikiškumo pavidale. Pažvelkime kad ir į "Vakaro Fantaziją". Jos tema, kaip ir daugelio "Praradimo Simfonijų" eilėraščių, yra ramybės sutrikdymas namų prieglobstyje. Bet kūrinys visai kitoks. Poeto butaforija skirtinga; juodmedis ir amforos tarsi reikalauja skirtingos eilėdaros. Srūvantis skausmas sušąla kristalu.
 
Tai grupei priklausančioje "Rudens elegijoje" ir "Vasaroje" poetas ne tik vartoja klasikini distichą, bet ir apgyvendina niliūniškai lietuvišką peizažą mitinėmis figūromis; faunais, nimfomis, silenu Tas peisažas, verž-davęsis skausmingai beribėn tolimon, čia virsta piešiniu vazoje. Nykuma ir mirtis praranda savo šiurpą ir, pajungtos menui, pagražėja. Sūnus palaidūnas ateina oriai, kaip klasiškas aktorius. "Vasara" baigiasi gyvenimu:
"Miško pavėsy žalsvam maudosi krykšdamos nimfos,
Ir vėsiam vandeny panyra karštos krūtys".

Bejieškodamas klasiškosios taikos ir sandaros, poetas neišvengiamai susiduria su plastiniu menu ir net persiima jo technikomis ir terminais. "Rudens elegijoje":
"Dienos pavirsta gelsvais laukų
natiurmortais su vaisiais šilto metalo inde".

Jis ima rašyti spalvomis:
"Tamsaus sidabro liepos ošė man liūdnai.
Žalsvi šešėliai klaidžiojo po sienas".

Arba austi gobelenus ("Princas XVIII amžiuje"). Jį žavi Fragonardo meistriškas paviršutiniškumas: tok'a priešingybe jo būdingiausiems eilėraščiams.

Savo plastinio meno eilėraščiuos 3 poetas susiduria su tuo pačiu pavojumi, kaip ir visi mėginusieji aprašyti muziką ar dailę. Paraidis atkūrimas kitomis priemonėmis savaime padaro kopiją antraeile. Geriausiais atvejais, kito žanro meninis kūrinys paimamas išeities tašku savajam. "Embarquement pour Cythere", pavyzdžiui, tėra kopija aprašanti keletą paveikslo personažų, bet nei kiek neperteikianti puikios Watteau paveikslo kompozicijos. "Džiaugsmingų laidotuvių" "jaunuoliai šypsantys kaip jietys" šiek tiek ataidi Tiziano ritmą. "Emaus keleiviai" mena originalo figūrų sugrupavimą ir paskutiniuoju sakiniu pagauna paveikslo dvasią:
"Ant delno pasirėmęs storas vaikas,
šiurkštus kaimietis — vyras ir švelni,
Kaip nedažyto rausvo molio indas,
Nutukus moteriške — jo žmona —
žiūrėjo jam į veidą ir visi
Tikrai žinojo, kas yra ramybė".

Dailės panorama, mitiniai Vakarų kultūros asmenys, gyvybingosios Vakarų filosofijos temos rodo autorių tamoriai priklausant europiškajai tradicijai. "Orfėjaus medis" tęsia vakarietiškosios kultūros dialogą ir įsijungia jos sekon. Todėl gausūs svetimų kalbų vardai ir ternr'nai čia nėra tik puošmeninė maniera, kaip kaikuriuose mūsų poetuose. Jie yra tapę visuotine europiečio nuosavybe ir nusako eilę asosiacijų. (Geriausias tokios poezijos pavyzdys —T. S. Eliot "The Waste Land"). "Totentanz" užmena žymiai daugiau ir skiriasi nuo "mirusiųjų šokio" ne tik skambėjimu. Arba, pavadinimas "La Bai-gneuse" iš karto įrėmina "besimau-dančios" eilėraštį į tradicinį žanrą.

Tame pat eilėraštyje, mergaitei ant kaktos atsispindi "sietyns brolelis". Niliūno lietuviškumas ir europietiškumas paryškina ir praturtina vienas kitą. Tiesa, Lietuvos vardas čia nekartojamas, kaip mūsų oficialioje patriotinėje poezijoje, čia terasi vieną kita mūs'j liaudies poėzijcs parafrazę ("...džiaugsmą... šalna pakando"). Tačiau Niliūno reikšmingoji vaikvstė ir lemtingieji peisažai yra giliai ir nepakeičiamai lietuviški. Jo kojos yra gyvais ryšiais suaugę su lietuviškai suplukta asla. Jo patriotizmas trykšta iš žemės ir namų. Net ir amžinybę žadamas Niliūno veikėjas pareiškia prisirisiąs prie namų ir pasiliksiąs. Priekaištaujančiam medžiui (kitam tėvo simboliui) poetas atsako:
"Aš išdaviau tave. Senai turėjau grįžti.
Prie tavo kūno aš turėjau  savo gyslom prisirišti
Ir iki galo taip kovot su mirtimi".

Kaip iškalbiai autoriaus asmeny har-monizuojasi lietuvis, europietis ir poetas!
Toliausieji poeto pasiekimai vyko "oprebralinės sistemos upėmis". Intelekto vaidmuo Niliūno poezijoje yra itin svarbus, ir, bendru sutarimu, jam teikiamas filosofinio poeto vardas visai tikslus. Jo pagrindiniųjų eilėraščių tikslas yra metafizinės problemos sprendimas, o ne nuotaika, skambumas, aprašymas. Pakeliui į ta tikslą betgi autorius vartoja įprastines poetines priemones ir efektus, kaip ir kiti šio amžiaus filosofiniai poetai. Pasitaiką abstraktūs išsireiškimai, lyg kelrodžiai, laikas nuo laiko, patikslina kryptį. Tarp jų driekiasi gausybė vaizdų, kurie, toli gražu, neatsišaukia vien į protą; simbolių, kurių dauguma yra arketi-piniai (pvz., veidrodžių ryšys su antgamtiniu pasauliu).

Nežiūrint filosofinės poezijos neginčijamos hierarchijos Vakaruose, mumyse yra nuomonių, kad filosofija ir poezija nesijungia, kaip du priešingi elementai. Mūsų dainuotinės poezijos tradicijos paveiktas eilinis skaitytojas ir kaikurie rašto žmonės linksta sutapdinti poeziją su lyrika. Plačiai populiarioje galvosenoje, poezija laikoma širdies — "jausmo" padariniu, filosofija — "proto". Eilėraščiai gali būt išverkti, iškrykšti, išdūmoti, bet nieku būdu — išgalvoti". Šitoks požiūris į poeziją pats paneigia save savo arbitrariškumu ir poetinio proceso suprimityvinimu. Labiausiai jis suklysta nesugebėdamas pastebėt intelekto vaizduotės galios.

"Praradimo Simfonijose" autorius nedaug rūpinosi forma. Palyginimai grūsdavosi ilgose eilutėse, svyruojančiose nuo perkrovimo. Intensyvumas vietomis būdavo taip pertemptas, kad eilėraštis tapdavo kurtinančios fortissimo serijos triukšmu ("Koncertas"). Turinio svarbumas poetui nustumdavo išraiškos būdą antron eilėn. Dažnai jis pasitenkindavo su-pjaustęs eilėraščio tūrį dideliais luitais ir surimavęs juos.

"Orfėjaus medyje" kaikurie tų nesklandumų vėl pasirodo. Sakinys vietomis nerangokas ("... koncerte muzikos rudens pilnos etc.). Palyginus tačiau su pirmuoju rinkiniu, eilėraščių sąranga yra tvirtesnė ir įvairesnė. Forma jau nebeprikergiama, bet stengiamasi pritaikyt vienkartiniams kiekvieno eilėraščio reikalavimams. Sakiniai trumpėja ("Aš negaliu nebūt tenai. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai"). Rimai naudojami laisviau, kaikur pasitenkinant jų užuominomis, arba apsieinant be jų.

Miniatura pasirodo dažniau, nors ji, anaiptol, nėra autoriaus žanras. Ten vaizduojami daiktai ir asmenys niekad neišsitenka jos aptvėrime 'Išimtis — "Mandolinos" miniatiūra, gyvenanti sau, be "žuvimo ženklų", kaip mezginys ar žaislas). Poema prozoje, antra vertus, turėtų būti gana paranki poeto tikslams ("Ūkininkai kalbasi apie gyvenimą", "Disco-bolos").

Palyginimai ir šiame rinkiny gausūs bei turtingi, čia jie naudojami tiksliau, šiedu pavyzdžiai ypač įspūdingi savo keliasluogsniškumu:
"šaltas ir artimas, kaip chiromantui rankos, lietus krito į langus".
Kūnas — "— deganti liepsnoj keramika".

Kaikuriuose ilgesniuose eilėraščiuose autorius atranda tiksliai įstatytos frazės dramatiškumą. "Vėjarodžio Simfonijos" pabaigoje:
"Ir jam sakau — Aš čia gimiau".
Arba, "Vasaros Simfonijoje", frazė:
"Mieguistas tėvas skaito pasaką
apie dainuojantį ir šokantį mergaitės vyturėlį",
panaudojama du sykiu: pradžioje vaizduojamojoje tikrojoje vaikystėje ir gale, kai poetas tikisi grįžti jon. Sakinys visai vienodas — jo įsikūnijimas laike antrąsyk neįmanomas.
 
Dar norisi paminėti kapotą filminį montažą ("Veidai. Varpai. Veidai. Varpai."), gūdų pasikartojimą ("po žeme") "Inferno" poemoje ir muzikinį "Mirusiųjų Angelų" tekėjimą, šiame eilėrašty jaučiama dvasinė giminystė su E. A. Poe, atsimintina iš pirmojo rinkinio "Eldorado" motyvo ir "Iliūnės", rodosi, dar nebuvo pakankamai pastebėta. Įdomu, kad šių eilėraščių architektonika yra žymiai muzikalesnė.

Kai kritikai darosi sunku klasifikuoti rašytoją, laikas ištarti "originalumo" žodį. Toks yra ir A. N. Ni-liūno atvejis. Visa, kas atsekama jo poezijoje iš kitur, yra praėję pro jo asmenybės žaizdrą; visa kita—labai daug -— yra jo. Nesiduoda jis išsprendžiamas ir romantikos bei klasikos kategorijomis. Teisybė, kad "Orfėjaus medžio" posūkis į klasiką ir saiką atnešė daug teigiamo. Šis recenzentas, tačiau drįsta spėti, kad tos spalvingos drobės tik laikinai papuošia jo poezijos lauką. Joms prasiskleidus poetas pasirodo savo esminiame pavidale: metafiziniame kelyje į vėjuotas lygumas su išblyškusiais vaikais, kirminuko laidotuvėmis ir namu, iš kurio, suneraminęs jo vaiduoklius, išbėgs vaikas; išbėgs nežinodamas, jog ateity jis gyvens grįžimu į ten ir kad grįžimas nuves jį į inferno ratus.
Jeronimas Žemkalnis