DVI GALIMYBES — AMERIKONIZMO AR TAUTINIŲ KULTŪRŲ KELIAS

Parašė Julius Gravrogkas

Mūsų spaudoje dažnai yra paliečiamas lietuvybės ir amerikonizmo klausimas. Paprastai j tuos du gyvenimo reiškinius žiūrima, kaip į besąlygines priešginybes, į priešingus visais atžvilgiais polius, į nesiderinamus nusiteikimus. Vadinas, manoma, kad pasinešę lietuvybės link, tuo pačiu nusisukame nuo amerikonizmo, ir priešingai, — apsisprendę amerikonizmo naudai, turime palaidoti ir pamiršti savo tautiškumą. Šiuo metu ypatingai pastebimas palinkimas taip galvoti. Todėl taip dažnai girdime apie amerikonišką katilą, kuris iš lėto tirpdo Jungtinių Valstybių tautinių grupių tautinius savitumus. Šis vadinamasis katilas, kaip visi žinome, minta iš vyraujančio čionai vienašališko materialistinio nusiteikimo, kai tėvai rūpinasi išimtnai materialine savo vaikų ateitimi ir todėl skuba juos įjungti j amerikonizmo vyksmą, manydami, kad, visai atsidavę tam vyksmui, jų vaikai bus geriausiai paruošti savo materialinei gerovei sukurti. Bet ar amerikonizmas visais atžvilgiais yra tautinių kultūrų prieš-ginybė? Pažiūrėję atidžiau, kas yra amerikonizmas, matysime, kad per drąsu būtų tai teigti. Tikrai, kalbant apie amerikonizmą, tenka skirti du jo aspektus — politinį ir kultūrinį. Politinis amerikonizmas reiškia ne ką kita, kaip atremtą į piliečio ir valstybės santykius išorinės formos solidarumą, kuris patikrina dvasinėms ir materialėms vertybėms kurti reikalingą laisvę, kad žmogus galėtų nevaržomas tuo atžvilgiu reikštis savo veikla ir iniciatyva. Trumpiau sakant, politinis amerikonizmas yra Jungtinių Valstybių piliečių laisvės obalsių lydimas politinis patriotizmas. Kadangi laisvė sudaro neatsiejamą krikščioniškos moralės elementą, o jos tobulas supratimas iškilo iš krikščioniškos doktrinos, tai paminėtos Jungtinių Valstybių laisvės obalsių lydimas politinis patriotizmas yra moralinio pobūdžio ir todėl didelė vertybė. Aišku, kad mes visi, kurie norime tapti Jungtinių      Valstybių      piliečiais, džiaugsmingai įsiliesime į šį patriotizmą, ir nusisukti tuo atžvilgiu nuo amerikonizmo ar laikyti jį nesuderinamu su mūsų tautine kultūra mums netenka. Tačiau amerikonizmas pasireiškia ne vien tiktai politiniu, bet ir kultūrinių aspektu. Cia pažymėtini du šios jaunos kultūros plėtros keliai, dvi galimybės, dvi tendencijos. Apie stipresniąją jų esame minėję. Jos reiškimasis Jungtinių Valstybių tikrovėje buvo pavadintas amerikonizmo katilu, kuris tirpdo tautinių grupių skirtingus savitumus ir tuo pačiu kuria naują unifikuotą Jungtinių Valstybių kultūrą. Tam vyksmui labai gausių dalyvių duoda visas Jungtinių Valstybių tautinės grupės, vadinas, ir mes — lietuviai. Nemaža turime tėvų, kurie savo šeimose perėjo į anglų kalbą ir nė kiek nesisieloja, kad jų ugdomoji jaunoji generacija jau nemoka kalbėti lietuviškai. Jie net patenkinti, kad jų vaikams netenka gaišintis lituanistiniais dalykais ir kad todėl gali labiau atsiduoti studijoms tikrai naudingų dalykų, kurie pagelbės jiems gerai įsikurti materiališkai. Tiesa, tėvai šiame savo nusiteikime vadovaujasi vien materialinės naudos sumetimais ir jiems svetima yra Jungtinių Valstybių bendrosios kultūros mintis. Bet nori tėvai to ar nenori, jų vaikams, kaip ir kiekvienam žmogui, tenka reikštis įvairiomis gyvenimo progomis džiaugsmu ar liūdesiu, meile ar neapykanta, viltingu religiniu jausmu ar nusivylimu ir kitais jausmais, šiems jausmams reikšti jie teturi jauno, dar tik besikuriančio ir todėl tradicijų, kaip ir tautosakos, stokojančio, prakticizmo dvasios persunkto amerikonizmo formas. Gal ne vienas nuo savo tautos kamieno nutrūkęs ir į amerikonizmo srovę savo tėvų valia įlietas Amerikos pilietis nejučiomis, nesąmoningai kuria tos naujos kultūros formas ar turtina jų niuansus. Šitaip nesąmoningai vyksta kolektyvinė tos naujos kultūros kūryba. Į ją taip pat nesąmoningai įsikinkys daug ateities generacijų, iki pagaliau tolimoje ateity susidarys tradicijos, išaiškės liaudies kūryba, tautosaka, tas naujos kultūros formų šaltinis, į kurias atsirėmusios tolimesnės ateities generacijos galės dvasiniu atžvilgiu turtėti ir kilti nuo prakticizmo į amžinąsias vertybes. Taip, atrodo, galės to amerikoniško katilo vyksmo pasėkoje gimti homogeninė Amerikos kultūra. Bet Jungtinių Valstybių gyvenime reiškiasi ir kita, daug silpnesne ir šiuo metu netaip ryški tendencija. Pavyzdžiui, Clevelande turime "Folks Art Association", vadinas, tautinių grupių meno ar kultūrų asociaciją, kuri yra įregistruota Ohio draugijų registre, šioje asiciacijoje dalyvauja po tris atstovus iš kiekvienos tautinės grupes. Manau, panašių susivienijimų yra ir kitur. Kiekvienoje tokioj bendruomenėje dalyvaują tautinių grupių atstovai veikia taip, lyg jaustų, kad Jungtinių Valstybių kultūros ugdymui daug palaimingesnis yra tautinių kultūrų ryškinimo kelias. Panašių bendruomenių veikla reiškia sąmoningą ar nesąmoningą bandymą sukurti naują grynai amerikonišką heterogeninį kultūros tipą. Jisai būtų griežta priešginybė tos homogenines kultūros, kurią galima įžiūrėti tolimoje ateities perspektyvoje, kaip amerikoniško katilo vyksmo išdavą, šios kultūrines sroves dalyviai laiko savo pareiga palaikyti ir gaivinti tautinių grupių senas tautines kultūras ir tuo būdu, nors ir nesąmoningai, ruošia kelią įvairiaspalvei sudėtinei šio krašto kultūrai susikurti. Pakankamai turtinga ir bendra visiems Amerikos piliečiams anglų kalba įgalina tą tikslą atsiekti. Gražiausieji, žavingiausieji paskirų tautinių kultūrų žiedai, šia bendrąja visiems kalba išreikštieji, padarys juos visų Amerikos piliečių nuosavybe. Tuo būdu tos įvairios puikios paskirų kultūrų gėlės galės būti išgyventos Jungtinių Valstybių piliečio sąmonėje, kaip vieningas, įvairiaspalvis, nepaprastai turtingas ir žavingas Amerikos kultūros vainikas. Argi tokio kultūros vainiko perspektyva nėra patrauklesne, negu tolimos ateities homogenines Amerikos kultūros galimybe? Kultūrine Amerikos srovė, kuri eina paskirų tautybių kultūrų ryškinimo keliu, atrodo nepalyginamai natūralesne, negu tendencija atskilti nuo savo tautos kamieno, nuo savo praeities ir tradicijų ir, išsižadėjus savo dvasinių turtų, tuo pačiu dvasioje susmukti, pasmerkiant panašiam susmukimui ištisas ateities generacijas tartum tik tam, kad galima būtų iš nieko kurti naują Jungtinių Valstybių homogeninę kultūrą. Todėl reikia tikėti, kad iš paminėtų dviejų tendencijų laimes nors ir silpnesnė, tačiau natūralesnė, gyvenimiškesnė. šia proga tenka prisiminti pereitų metų lapkričio mėnesio Lietuvių Kongreso rezoliucijų tą punktą, kur ALT prašoma imtis iniciatyvos susižinoti su Jungtinių Valstybių nacionalinių grupių organizacijomis ir sutarti bendrosios akcijos organizacinę formą, kad galima būtų bendromis pastangomis tinkamai veikti Jungtinių Valstybių užsienio politiką. Bet Amerikos tautinių grupių veikimo centras turėtų ir kitą labai svarbų uždavinį, būtent — pagyvinti ir derinti šiuo metu vienur kitur tik užuomazgoje pasireiškiančią tautmių kultūrų susivienijimų veiklą ir siekti kultūrinę Amerikos plėtrą palenkti visai nauja kryptimi. Tik nuo tautinių grupių veiklos, bet ne nuo ko kito priklauso, ar esantis šiuo metu tik užuomazgoje vos rusenantis pa-sinešimas kurti naują įvairiaspalvę Amerikos kultūrą virs galinga srove, ar užges savo užuomazgoje. Tokios kultūros kūrimas tegalimas Jungtinėse Valstybėse. Europoje tokiai kultūrai kurtis nėra sąlygų, nes jos tautos, sudarančios atskiras valstybes, nėra susietos politinio solidarumo, o be to, neturi visiems suprantamos turtingos kalbos, kaip kad turi emigrantų tautinės grupės, kurios ir sudarė galingąją Amerikos valstybę. Tik tautinės Jungt. Valst. grupės turi tai suprasti ir išsivaduoti iš to pesimizmo, iš tos niūrios pažiūros, kad amerikoniškas katilas turi joms likiminės reikšmės ir anksčiau ar vėliau jas suvirškins. Tas katilas nėra koks stovįs šalia žmogaus, nuo jo nepriklausąs, nepermaldaujamas veiksnys, bet tėra tautinių Amerikos grupių netinkamo nusiteikomo padaras. Tad reikia tik nuo jo nusisukti ir viltingai organizuoti tautinių kultūrų gaivinimo ir ugdymo srovę. Įsijungdami į šią daug žadančią kultūrinę veiklą, mes, lietuviai, turime pareigos ne tiktai kaip iki šiol rūpintis lietuvybės išlaikymu, bet ir jos atgimimu ten, kur ji yra apgesusi. Lietuvybė yra tai, kuo mūsų tauta yra pasireiškusi gėrio ir grožio srityje. Religingo lietuvio sąmonėje ši vertybė yra apvainikuota jos pasaulėžiūrio — religinio aspekto, yra moralinio pobūdžio ir todėl priklauso tuo atžvilgiu prie amžinųjų didžiųjų vertybių. Areliginis lietuvis ignoruoja lietuvybės religinį aspektą ar iš viso jį atmeta ir todėl jam lietuvybė yra tiktai šio pasaulio laiko galiai palenktoji vertybė. Bet šiaip ar taip turime visi sutartinai pagal savo palinkimus religinėje ar pasaulėtiškoje šios vertybės srityje ją ugdyti, kad ji savo gražiais žiedais, kur graži forma harmonizuoja su kilniu turiniu, galėtų įvairinti kuriamos Jungtinių Valstybių įvairiaspalvės kultūros vainiką. Pažiūra, kad tautinė kultūra turi ir pasaulėžiūrinai religinį aspektą, nesvetima atrodo ir Katalikų Bažnyčiai. Tiktai taip, turbūt, galima suprasti faktą, kad visuotinė Katalikų Bažnyčia, skelbdama savo mokslą tautose, neprimesdavo joms visur be-atodairinio universalizmo, bet puoselėdavo ir jų tautinius savitumus: ji matė, kad žmogus, liedamas savo jausmus tokiais išviršiniais pavidalais, kaip tai darė jo tėvai ir protėviai, stipriausiai gali dvasinėje srityje pasireikšti. Tad ir religinėje srityje tuo keliu eidamas, jisai iškyla iki jam galimo didžiausio nuoširdumo ir pasiekia artimesnio santykiavimo su Dievu. * Apie tai ypatingai svarbu būtų pagalvoti lietuviams katalikams, kurie lengvabūdiškai įstumia savo vaikus į amerikonizmo katilo kultūrinį vyksmą, nesudaro sąlygų savo vaikams išmokti lietuvių kalbos ir tuo būdu atskelia juos nuo tautinio kamieno. Tokie tėvai neturėtų pamiršti, kad dėl savo lengvabūdiškumo jie nusikalsta ne tik tautiniu, bet ir religiniu atžvilgiu. Jie gal raminasi, kad jų vaikai, nors ir nemokėdami lietuvių kalbos ir nutolę nuo savo tautos, vistik lieka katalikais. Tačiau jaunosios kartos religingumas, kai ji atplėšta nuo praeities ir tradicijų, nustoja daug šilimos. Kad būtų širdingas, džiaugsmingas ir gilus, jis turi būt siejamas su mūsų seneliais ir proseneliais — su tąja praeitimi, kuri išugdė mūsų taip mielas lietuvio pamaldumo ir su Dievu santykiavimo formas. Juk ir apskritai kiekvienam žmogui artimesnis yra tas grožis, kuris susietas su jo praeitimi, ir meilesnės ir stipriau išgyvenamos tos giesmės ar dainos, kuriomis liejo savo jausmus jo tėvai ir seneliai. Senesnieji suamerikonėję lietuviai turėjo progos ne kartą tai patirti, aplankydami mūsų ansamblių koncertus ar dalyvaudami lietuviškose pamaldose, kur tremtinių pastangomis pamaldų nuotaika yra paryškinta giesmėmis, skambėjusiomis tėvų ir senelių lūpomis, čia ne vienas senesnysis lietuvis išliejo ašarą, išgirdęs seniai pamirštą liaudies dainą ar pagautas lietuviškos giesmės. Bet šis dvasinis pakilimas jų atplėštiems nuo savo tautos vaikams jau yra negalimas. Ar pagalvoja apie tai tėvai? Kad išauklėtas savo tautos tradicijose žmogus labiau iškyla dvasiniu atžvilgiu, negu tas, kuris tokios auklėjimo progos neturėjo, galėtume bandyti patikrinti ir praktiškai. Tam tikslui tautinių kultūrų asociacijos iniciatyva galėtų būti atliktas moksleivių dvasinio pajėgumo tikrinimas, palyginant pajėgumą tautiniu pagrindu savo tėvų namuose auklėjamų vaikų su pajėgumu tų, kurie ir namų sąlygomis yra įlieti į katilo vyksmą. Manau, kad panašios statistikos daviniai būtų aiškiai palankūs tautiniu pagrindu namuose auklėjamiems vaikams. Tai galėtų turėti sprendžiamos reikšmės klausimui, kuriuo keliu turi būti formuojama Jungtinių Valstybių kultūra — amerikoniško katilo keliu, ar tautinių kultūrų pagrindu. Julius Gravrogkas ----------- * Plg. Vyskupo V. Brizgio straipsnį "Tautinių kultūros vertybių vieta savose bažnyčiose" ("Aidai" 1951 m. N. 7).