Semeniškių idilės

Parašė Jonas Mekas

DEVINTOJI    IDILĖ    UPĖS Grįžtat, su prabėgusiom dienom, ir tekat, tekat, mano melsvos upės. Jūs nešat su savim skalbėjų daineles, žūklautojų tinklus ir pilkus medžio tiltus, ir mėlynas, šiltai pakvipusias naktis, kai iš lankų išplaukia lengvos rūko juostos, ir girdi sunkias arklių kanopas. Jūs nešatės pavasarių triukšmingus poleidžius, su karklų šakomis ir geltonų lelijų burbuolėm, vaikų triukšmingą klegesį — ir vasarų kaitrias ir šutinančias įdienes, kai susiaurėjusi vaga užanka plūdėm ir šilimoj įkaitęs dumblas kvepia žuvimis ar akmeninėm brastom. Ak, bet ir tada, ir šilimos virpėjime, kai dega virpuliuodamos atokaitos, pleišėja įkaitusios klojimų lentos — ak, ir tada, šitas vanduo giliam meldų pavėsy! Jauti, kaip teka jis, kaip pro pirštus, kaip liejas, šliaužia vėsiai mėlyna srovė, ir kai pasilenki — giedrioj ir mėlynoj tėkmėj jauti praplaukiant pratekėtų kaimų kvapą, laukų ir pievų, šiviliuojančių lankų, ir tolimų, ir nepažįstamų sodybų, kur prie sunkių, medinių ąžuolo stalų, apdėtų mėsa, duona ir šaltais žalibarščiais, laukia grįžtančių pjovėjų moterys. DEŠIMTOJI    IDILĖ TETA KASTUNĖ Prisimenu gerai tetą Kastunę. Ji ateidavo kas vasarą palaukėmis, iš užu šilo, padėti grėbti, ar rišt rugių, ar vežti šieno. Ta pačia mėlyna suknia, ir marga, gėlėta skarele — ir atnešdavo saldainių (spalvotais ir išrašytais popierėliais) ir saują riešutų. Tada išbėgdavom su broliu į laukus, į skynimėlį—parinkti raudonų, įsirpusių aviečių, ir žemuogių, ir tekini parbėgę, padėdavom ant stalo tetai, ir tada žiūrėdavom, susėdę ant lovos krašto, ir parietę kojas, ar bedėliodami savo degtukų dėžutes, spalvotus saldainių popierėlius,— žiūrėdavome, kaip mama, atrėmus į sienelę nugarą, šnekėdavosi su teta Kastune, ir kilnodavo pradarę skrynią, drobės ritinius, šnekėdamosios apie kirmėles, užpuolusias daržuos lapus, apie statyt pradėtą naują tvartą,    ir dėdę Povilą, pavasarį pargrįžtant iš Šveicarijos. Tada, užsirišę margas skareles, eidavo pasižiūrėt galvijų, ir teta Kastunė, paėmus trumulį, padėdavo pamelžti karvių, ir girdavo, kad daug šią vasar pieno,— ir eidavome išilgai laukų, sustodami pasišnekėt su vyresniaisiais broliais, kasančiais per lauką griovį — ar eidavom pasižiūrėti avižų, ir naujo pūdymo, kur rudenį reikės pasėt rugius. Mes priraškydavom po saują žirnių, didelių storų ankščių—ir duodavom tetai Kastunei. Tada, pavakare, parginus gyvulius, kai susirinkdavo visa šeimyna iš darbų — susėdę po plačiom, ūksmingom liepom klausydavomės tetos Kastunės, kiekvienas tiek turėdamas ko klausyti. Juk teta Kastunė vėl išeis. Poryt, o gal sekmadienį, teta Kastunė atsisveikindama pabučiuos, ir vėl išeis — palaukėmis, per skynimus, pranyks tarp krūmų, ligi kitos vasaros. VIENUOLIKTOJI    IDILĖ UOGŲ RINKĖJOS Per miškus, uogenojus, per žydinčius laukus eina uogų rinkėjos. Jos praeina juodus, sudumblotus lieknus, tamsius juodalksnių, šeltekšnių gojelius, pro raudonas vyteles, pro sedulėlių krūmus — klegantis, marguojantis skarų būrys. Ir kai perbrenda paskutiniuosius lieknus, dumblu užakusius, užverstus griovius, staiga prieš jas: žali ir neapmatomi laukai, toli, ligi pat pilkų, apsamanojusių stogų, ligi sodų, kylančių beržų viršūnių, pilkų svirčių. Ir ligi pat išretusių, šlynuotų pakraščių, ligi karvių ir arklių sumindžiotų kelmynių — atbėga žirnių, avižų laukai, ir neapmatoma linų mėlynė — akinančiai mėlyna, taip mėlyna. Siauri laukų takeliai, žalios ežios veda jas ligi namų — žydinčiom vagom, rugiagėlėm, ir geltonom tvėrėm, ir bitkreslėm, dangiškai melsvais čiobrelių kupstais nuklotas jųjų kelias,    ir baltais palaukių akmenim, Įkaitusiais vidurvasario saulėje — raudoni, bitėmis aplipę dobilų laukai, ir susiraizgę, šliaužiančios žirnikų pynės, didelės, geltonos virtinės. DVYLIKTOJI    IDILE MANO VAIKYSTES MOTERYS Tai jus šiandien, vos liesdamas prisiminimų rankomis, — ar ilgesiu? — įsižiūrėjęs į vis tolstantį, vis bėgantį, nesugrąžinamų dienų akiratį, matau, mano vaikystės moterys! Teta Marija, kur ateidavo ravėti runkelių, ar kasti bulvių; ir jaunamartė Macienė, kur vyrai, vieną rudenį, belyjant lietui, dainuodami nusivežė per krūmus — kurios skarelė baltuodavo per vasarą skynimuose, ar molinuos, išbalusiuose daržo plotuose; ir Marčiaus seseris, kur vis skubėdamos, vis bėgdavo per visą vasarą, kur tempdavo iš pat ganyklų pieną, ar šilo uogas — tvirtos ir raudonos, storom vilnonėm kojinėm, linguodavo linų laukuose. Tai jų dainas, graudžiais augštais balsais, girdėdavau per rudenius, tai jos svyruodavo kratydamos laukuose mėšlą, ar ropinėdavo po runkelių ir bulvių plotus, šliaužiodamos lietuj ir vėjuje per visą rudenį; tai jas, išbėgęs vaikas aš į kiemą, matydavau vis kas pavasarį begrėbstant sodą, ar bebedžiojančias, bekasinėjančias darželį, sodinančias jurginų juodus diegus — ar kaip Sekminėmis, atnešus nuo duobių geltonosmėlio, sesuo barstydavo darželio kiemą,— ir iš ryto, pašokus ir iššlavus trobą — išbėgus prišliaužydavo sodely j ievų, dangiškų ir mėlynų alyvų — pamerkt ant stalo, ir, susirišus pakaklėj mazgelį, išbėga kieman, kur su pakinkytu arkliu, ir išrašytoje gėlėm sėdynėje, jau laukia brolis;    ir moterys, kurias matydavau aš savo vaiko metuos, kai sekdavau, prispaudęs prie pat stiklo veidą, linguojančias žiemos kelyje,— ar žiūrėdamas, prie besiganančių lauke galvijų, kaip juokdamosios ir klegėdamos, margais būriais ateidavo jos žaliom laukų šalikelėm, rugių grioveliais; ar kai stovėdamas prie akmeninės kapinių varčios. žiūrėdavau į atvežtą numirėlį,    kaip susirinkusios, iš tolimų trobų, jos eidavo lėtai paskui vežimą, giedodamos savo augštais balsais, ar gailiai, tarsi gervės, dejuodamos, kai audros arba lietūs išplaka laukus, ar uždega sadybas. Tai jas sekiau, tai jų ratelio ūžesį girdėdavau savo vaikystės metuose, beburzgiantį per ilgus rudenius, per gruodžio vakarus, kai pasilenkusios, vienodai,    ir paseilindamos pirštą, mindavo ratelį,— kai žiūrėdavau į pasilenkusias, į lempoje apšviestas jųjų galvas, paskendusias savo moteriškose svajonėse, kai žiūrėdavau į jas savo vaikystės metuos, susirietęs mamos lovoje, klausydamas į langą beriamo ir šalto sniego, langinių bildesio,— tai jus šiandien, iš tolstančių, nesugrąžinamų dienų akiračio, matau, mano vaikystės moterys! TRYLIKTOJI    IDILĖ TURGUS Pirrmdiemais, dar iš gilios nakties, dar nepradėjus mėlynuoti lango klėtkoms, girdėdavome, kaip keliais, kaip bėgančiais pro šalį vieškeliais dundėdavo į turgų ūkininkų ratai. Vaisių prikrautais vežimais, paukščių kraitėmis, ar vedini, lėtai, prie ratų pririštais galvijais, ir sėdėdami augštai pakeltose sėdynėse, (ir moterys — spalvotom ir margom skarom, ir rūpestingai pakaklėje surištais kampais), kratydamiesi ir linguodami su kiekvienu ratų trinktelėjimu, pro krūmus ir laukus, per šilo liekną, lydimi beskalinančių, nuo vienkiemių atbėgusių šunų, ir dulkių debesio,— ir tada, siauromis ir mažom gatvelėm, ir dardaliuodami akmeniniu bruku, važiuoja jie lig turgaus šulinio, kur jau, pamūrėse sustatę vežimus, ir mosikuodami, margais ir klegančiais pulkais, buriuojąs žmonės. . . . pametęs arkliui glėbį dobilų, tėvas nueidavo pasižiūrėt galvijų, pro vaisių, obuolių ir kriaušių vežimus, susėdusias ant ratų kaimo moteris, sustodamas prie išsidėsčiusių pamūrėje pirklių,— ... ir mama išbėgdavo dar nusipirkti druskos, ir pora virbalų — ir mes žiūrėdavom, padėdami išrinkt sesutei siūlų, apsvaigę begale skaisčių ir degančių spalvų— kolei mama nutempdavo mus vėl pro buodes,— ir pro apkrautus vaisiais ir grūdais ratus, pro ūkininkų apgultą turgaus šulinį, nueidavom, siaura ir apdulkėjusia gatve, mes aplankyt tetos Kastunės, ir tada, šnekėdamiesi ir paskubomis, pro susigrūdusius prieupės namukus mes nusileisdavom prie vandenio malūno, kur, susimetęs ratuose rugių maišus, miltuotais batais, ir apdulkėjusia, pilka sermėga, jau laukia tėvas. Tada, dardėdami lig išnaktų, pro išsimėčiusius aplinkui vienkiemius, miškų keliais — vėl dunda ūkininkų ratai, ir nekantraudami, ir pasilipę ant kelių varčių, ir užudribusiomis ant akių kepurėm,— pargrįžtančių iš turgaus laukia piemenys. KETURIOLIKTOJI   IDILĖ VAIKAI Kur tu, šviesiaplauke Emilija, kur tąsyk, mūsų vaikystės šiltu kelio smėliu, mes bėgdavome, su mažyčiais knygų ryšulėliais, sustodami pasižiūrėti žemuogių, pasirinkdami spalvotų kelio akmenėlių, ir nusileisdavom, gėlėtu ir žaliu šlaitu, prie juodalksniais apaugusio upelio, pasiklausyti akmenėliuose čiurlenančios srovės, krioklių ūžimo, ir suvalgyti po riekę kvepiančio medaus ir duonos. Kur jūs, vienplaukiai vienkiemių vaikai. kur šūkaudavom, braidydami po ajerynus, švilpindami žilvičio dūdom, žiūrėdami, kaip krūmų ir šlaitų dugnai apsipila baltais žiedų vainikais, ir kaip merginos, vienplaukės ir atbėgusios šlapiu lauku, ir prisilaužę žydinčių šakų — parbėga kiemuose; ar kur liepsnojančioj vidurdienio kaitroj braidydavom po alksnių ir šaltekšnių ūksmes, rankiodami raudonas ir įsirpusias aviečių uogas, ar žemai, gulėdami karštoj rugių palankėje, pačioj saulės ugny — žiūrėjome, kaip vyrai, po degančiu vidurvasario dangum, kaip moterys, spalvotom ir margom skarom, eina išilgai siūbuojančių kaitroj laukų, daužydamos nupjauto šieno pradalgius,— žiūrėdami, kaip musių apgulti arkliai, kaip deginami saulės tempia didelius ir augštus vežimus, ir su grėbliais ir nuleistomis ant pečių skarom, iš paskos eina moterys. . . . Ar sėdėdami ištuštusiuos, plikuos rudens laukuos, po atlapu ir vėjų plėšomu medžiu, susigūžę plačiose ir vyresniųjų nunešiotose rudinėse, pokšindami akmenimis anglis, žiūrėdami, kaip dideliais ir ūžiančiais, plačiais būriais, atklydę ir rudeniškai triukšmaudami, paukščiai plėšo paraudonavusias, paskutines šermukšnių uogas. ir kaip apie daržines ir klojimus, po išsimėčiusias aplink sodybas, pasikelia didžiulės, augštos stirtos, ir dulkių debesis, pakibęs virš klojimų durų, siūbuoja vėjuje, — ir tiktai rudenio laukų dugnu, rugienomis ir nušienautom pievom eina karvių ir avių pulkai, tik piemenų ugniakurai liepsnoja vėjuje. PENKIOLIKTOJI   IDILĖ VASAROS NAKTYS Rankos kvepia dar medumi ir dobilu, ir rūbuose — žolių lapeliai ir vakaro vėsa. Kaip tilsta... Kaip kelias rūkas... ir paskutiniai kibirų skambėjimai, melžėjų šūkesiai, svirčių girgždėjimas ties mediniais vandenio loviais, toli, kitapus guobų. Ir bernai jau iš laukų, nujoję arklius, grįžta šalta vakaro rasa, nešdamiesi rankose apinasrius, ir sustoję vidury kiemų, klausos, kaip nuo liepų krinta grambuoliai, kaip kažikur, iš už kelinto vienkiemio, susėdę būreliu, po vakarienės kiemuose dainuoja moterys. Vėžių žvejotojai susirenka tinklus ir patyliai, šnekėdamiesi, eina išilgai upės, braidydami po šlapią žolę; ar sugulę, žiūri jie augštyn į paukščių kelią, pasakodamiesi savo ilgesius, žiūrėdami i krintantį ant pievų rūką, klausydamiesi girgždančių svirčių, ar vienišo, ir pravažiuojančio keliu, vežimo. Pamažu tačiau nutils ir kibirų skambėjimas, suguls galvijai, ir paskutinieji kluonuos traukiamų mašinų braškesiai, ir durų varstymas, nutils avių bliovimas,— tik vasaros naktis, tik paukščių kelias švies viršum sodybų, viršum įkaitusių, šiltų laukų. Tačiau ir pačioje tyloj, pačioj nakty nenutils griežlių šaukimas dobilų laukuos, ir tolimas kurklių ūkimas, skardus gausmas plauks viršum laukų, ir dar ilgai budės pusiau sumerktos akys, pro plonas daržinių lentas klausydamos auksinio vasaros nakties skambėjimo, tiktai sugulę upių pakraščiuos, subedę ajerynuose savo tinklus, budės pakrantėse sugulę vyrai, žiūrėdami į šviečiantį rugpjūčio dangų. ŠEŠIOLIKTOJI    IDILĖ PIRTYS Einame lėtai, sustodami ir neskubėdami, Įsižiūrėdami stoguose, šyptelėdami, ir pora žodžių išsprūsta pro kvepėjimą ir vakarą. Ir štai — namai, didžiulis juodas sodžius, topolių, beržų ir mėdžlepių viršūnės. Ir kai mes žvilgterim pakluonėse — prie išsipaišinusių juodalksnio kerų jau rūksta šiltos, pakūrentos pirtys, raudonai įdegę akmeninės krosnys. O, gali uost jau kvapią malkų šilimą, karštą beržo vantų garą, kaip dega įsiraudę, įrasoję odos, ant pajuodusių, beržinių plautų. Tegu nuplaus, kas šilimoj pridulko, ant šieno prėslo, avižų vežimų — ir prakaitas, nugulęs ant pečių, kai skubini sukrauti paskutinį kūgį, užplakant lietums. O vakare, kai dar šlapiais plaukais, po šviežios, baltai užulietos bulvienės, gulsim kvepiančiuose šieno prėsluos — ak, kvepės ant kūno baltas linas, balto lino drobė. SEPTYNILIKTOJI   IDILĖ KŪLIMAI Eina, eina traukiniai, per tūkstančius laukus, rudeniuotus kaimus, kaip sunkios, iš ganyklų pieną nešdamos karvės, siūbuoja šieno prikrauti vagonai, ir su kopūstų knegždančiom galvom, ir vaisių kraitėmis. Kaimuos tebegirdėti dar mašinų ūžesys, ir skamba dar girtų kūlėjų dainos, ir ūkininkai, panėrę plaštakas baltuos maišuos, seka geltonų kviečių byrėjimą, ir dulkių debesis dar tebegaubia kluonų galvas, apverstas didelėm, šiaudinėm stirtom, ir vyrai stoviniuoja vidury kiemų, ir įkabinę dideles, plačias šiaudų naštas, tempia į atalapas ir augštas daržines, kur moterys, sulipusios ant avižų prėslų, uždribusiais plaukais ir subraižytom rankom, geria dulkių debesį ir svėrių kvapą,— ir alyvuotas ir be miego mašinistas, snūduriuodamas ant suverstų lauke šiaudų, žiūri į bežiopsančius aplinkui piemenis, drebančius motoro balkius, ir kaimai, aplinkui išsimėtę vienkiemių sodybos girdi, kaip ligi gilios nakties, kaip tuščioje rudens laukų platybėje, ūžia mašinos,— ar kaip, sėdėdami prie suverstų, didžiulių miežių ir avižų krūvų, aplinkui didelį lentinį stalą,— dainuoja jie, girti alum ir dulkėm — ir rėkdami visom gerklėm, ir susikabinę rankom, klaidžioja tuščiuos rudens laukuose, ir tik raudona ir apdulkėjus mašina, tiktai pravertos kluonų durys, didžiulės šiaudų stirtos stūkso kiemuose,— ir tik per rudenio šlapius laukus, pro vienišus ir sidabruotus kaimus, vis eina švilpaudami traukiniai, pilni ir sunkūs, ir tiktai garvežimio juodame lange, viršum tuščių laukų ir kaimo vienkiemių dainuoja paišinas ir alyvuotas mašinistas.   AŠTUONIOLIKTOJI    IDILE VIS LABIAU IR LABIAU UŽGULANT RUDENIUI Virš ištuštusių laukų, virš murzinų akiračių, kaip pilkos ir pritvinkę garbanos, slenka pluoštiški, dumbloti debesys. Be perstojo, lėtai taip, trinka visą dieną, krūmų galvomis, grublėtom sodų rankom, ir rūksta ant šilų, ir krinta jis ant lygumų, ant paskutiniųjų šieno kūgių, per žaginių kerpotas karteles, jis plaka purvinus daržų valytojų maišus ir žliaukia mėlynom, sugrubusiom jų rankom. Ak, ilgos dienos, ak, platūs dar laukai, nubos dar šliaužioti šlapiom burokų lysvėm ir knaibioti lietaus ištrinktas bulves.    Kaip sunkiai ritinąs ir žlegsi ratų stebulės per purviną, išurbiotą bulvieną, ir nuo šlapiom srovėm išvaižiotų kumelių šonų varva drumzlinas ir purvinas vanduo. O ūkanotoje rudens laukų platybėje, liūdnai atstatę lietui krūtines, pašiurusiais plaukais ir traiškanotais vokais, klimpdamos išbrinkusiuose laukų dryžuos, skersos priešais srovę palengvėle juda bandos.