LIETUVIŲ KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ SUKAKTIS Spausdinti
Parašė A. Ž   


LIETUVIŲ   DELEGACIJA   PAS  JAV  VICEPREZIDENTĄ   R.   NIXONA
Iš kairės: Dr. P. Grigaitis, Alto sekr., prel. M. Krupav čius, Vliko pirm., R. Nixon, JAV viceprezidentas, M. Kižytė, Lietuvių Informacijos Centro direktore, M. Vaidyla, Alto iždininkas.

Gegužės 29-30 dienomis New Yor-ke įvyko Lietuvių Krikščionių Demokratų partijos konferencija, kuria buvo paminėta penkių dešimtų metų sukaktis, kai buvo suformuota pirmoji jų programa ir ši mūsų politinė grupė pradėjo organizuotą darbą.

Krikščioniškai demokratinės idėjos Lietuvoje pradėjo reikštis žymiai anksčiau, nei minėtoji programa buvo pateikta mūsų visuomenei. Pagrindinius lietuvių krikščionių demokratų principus — lietuvybės ir viešojo gyvenimo krikščioniškumo bei demokratiškumo — siauriau ar plačiau jau pirmos praeito amžiaus pusės kėlė lietuvių veikėjai bei rašytojai. O visai stipriai juos išryškino "mužikų vyskupas" M. Valančius, jų plotmėj išvystydamas ir plačią praktinę veiklą. Tautinio atgimimo laikotarpy lietuvių katalikų veikėjai tas idėjas plačiau išvystė ir skleidė visoje tautoje.

Tuo būdu buvo paruošta dirva priimti krikščioniškosios demokratijos doktrinai, kai ji pasirodė jau pilnai suformuluota Leono XIII enciklikoj "Rerum novarum" (1891) ir kituose popiežių bei žymiųjų katalikų visuo-meninkų raštuose. Tačiau to laiko sąlygose krikščionių demokratų sąjūdis — kaip ir kitos politiškai visuomeninės   lietuvių  srovės —  dar negalėjo pilnai susiformuoti ir platesniu mastu pasireikšti. Tik rusų-japonų karas, sukrėtęs caristinės Rusijos pamatus, sudarė naujas sąlygas, kuriose tautinis ir visuomeninis lietuvių gyvenimas galėjo plačiau bei laisviau reikštis.

Naujos darbo sąlygos pareikalavo ir konkrečiau išdėstytos programos, ir jai vykdyti organizacijos. Tad ir buvo sukrusta ta kryptimi veikti. Petrapilio Dvasinės Katalikų Akademijos trys lietuviai profesoriai, P. Būčys, A. Dambrauskas-Jakštas ir J. Mačiulis-Maironis, talkinami kitų toje pat akademijoje dėsčiusių lietuvių, pasiėmė uždavinį paruošti lietuvių krikščionių demokratų programą, kai tuo pat metu tėvynėje gyvenusieji, pasinaudodami palankesnėmis sąlygomis, pradėjo organizavimosi darbą.

Pirmoji lietuvių krikščionių demokratų programa, kuriai metmenis paruošė būsimasis Lietuvos universiteto rektorius, Marijonų generolas ir vienas žymiųjų Lietuvos vyskupų P. Būčys, buvo suformuluota 1904 m. ir turėjo didelės reikšmės ne tik patiems krikščionims demokratams, bet ir visam tolimesniam Lietuvos gyvenimui. Nors vėliau lietuvių krikščionių demokratų programa buvo kelis kartus naujai formuluojama ir keičiama,   tačiau  trijų  profesorių  pagrindinių dalykų formulavimai buvo palikti ir pagal juos krikščionys demokratai tvarkė Lietuvos gyvenimą, kai išsilaisvinusi lietuvių tauta tą tvarkymą jiems buvo patikėjusi. Tačiau ypatingos reikšmės ta programa turėjo pačių krikščionių demokratų sąjūdžiui. Krikščioniškai demokratinėms idėjoms jau ilgoką metų eilę sklindant tautoje, jų atstovų visuose mūsų visuomenės sluogsniuose buvo jau gausūs būriai. Tačiau jų politinė mintis buvo galutinai neiš-ryškėjusi, tiksliai nesuformuluota, o jie patys neapjungti į vieningą visuomeninį sąjūdį. Tiksliai formuluotos programos sudarymas ir padėjo krikščioniškai demokratinės srovės atstovams iš artimos tik minties žmonių grupės virsti rimtu bei vieningu politiniu sąjūdžiu, kuris netruko išsivystyti į stiprią ir gerai organizuotą partiją.

Tolimesnis Lietuvių Krikščionių Demokratų partijos augimas ir stiprėjimas ėjo gana greitu tempu. Nors revoliuciją apmalšinus, caristiniai reakcionieriai nesigailėjo pastangų atgauti prarastas pozicijas ir vėl susiaurinti tautines bei politines teises, tačiau visai atsukti atgal istorijos rato jau nebeįstengė. Tad ligi pirmojo pasaulinio karo ir lietuvių krikščionių demokratų sąjūdis žymiai išaugo ir įsitvirtino jau plačiuose tautos sluogsniuose. Kai prasidėjo aiški kova už nepriklausomybę ir mūsų politinės srovės išėjo į pilną viešumą, krikščionys demokratai ir tarp tremtinių Rusijoje ir Lietuvoje pasirodė esą didžiausioji ir tvirčiausioji politinė frakcija. Taip buvo ir Petrapilio seime ir Lietuvių Tautos konferencijoj Vilniuje. Ir tai nebuvo atsitiktinis dalykas. Daugumą krikščionys demokratai išlaikė ir antrojoj Valstybės konferencijoj ir visuose seimuose ligi 1926 m.
Būdami didžiausia politinė krašto partija, krikščionys demokratai buvo lemiantis veiksnys visą nepriklausomos Lietuvos demokratinį laikotarpį. Jie davė naujai atstatytai tautinei lietuvių valstybei konstituciją, krašto viešojo gyvenimo kone visus pagrindinius įstatymus ir sukūrė visas normaliam valstybinio gyvenimo funkcionavimui reikalingas institucijas. Iš pat pagrindų buvo iš naujo suorganizuota visos administracinės įstaigos, teismai, savivaldybės, visas mokyklų tinklas, pradedant pradžios mokslu ir baigiant universitetu bei specialinėmis mokyklomis, sutvarkytas ir išplėstas susisiekimo tinklas, įvesta sava valiuta ir atlikta visa eilė kitų lygiai tiek pat pagrindinės reikšmės darbų. Ir nors nemažą laiko dalį teko šiuos darbus dirbti, vedant dar ginkluotą kovą už krašto laisvę, visuose tuose darbuose matome plataus užsimojimo bei drąsios reformistinės dvasios. Būdami partija, kurios programa reikalavo ir tebereikalauja plačių politinių, socialinių, ekonominių bei kultūrinio gyvenimo reformų, krikščionys demokratai šiuo keliu ėjo ir tvarkydami Lietuvos valstybini gyvenimą. Pakaks čia priminti ir užsieniui plačiai žinomą žemės reformą, gana plačiu mastu išvystytą žemės ūkio švietimą, palankią kooperatyvams kurtis ir stiprėti politiką, išleidimą visos eilės socialinės apsaugos įstatymų ir pasirašymą taip pat visos eilės tarptautinių darbo bei socialinius santykius reguliuojančių konvencijų, kultūrinę tautinių mažumų autonomiją, Bažnyčios ir valstybės santykių sutvarkymą, moterų ir vyrų teisių sulyginimą ir t.t. O reikia pastebėti, jog tuo pat laiku buvo išgautas iš visos eilės kraštų mūsų valstybės pripažinimas, pasirašyta visa eilė taikos, sienų ir kitų sutarčių su kaimyninėmis valstybėmis ir Lietuva įvesta į tuometinį politinį pasaulio forumą — Tautų  Sąjungą.

1926 m. gruodžio 17 d. perversmas nutraukė Lietuvos demokratinio valdymosi laikotarpį, lr krikščionims demokratams visą eilę metų neteko dalyvauti valstybės tvarkymo darbe. To perversmo klausimu ligi šiandien nėra vienos nuomonės ir greičiausiai dar ilgai nebus. Tegalima konstatuoti, jog to laiko kairiųjų koalicijos vyriausybė savo politine linija ir veiksmais iš tikro stipriai provokavo Lietuvos visuomenę, kuri buvo labai jautri kiekvienam vos atkurtai valstybei pavojui, tautos reikalų palenkimui partiniams išskaičiavimams ir iš naujo sudrumsti-mui viso krašto gyvenimo, kuris buvo vos pradėjęs nusistovėti. Tie dalykai perversmą ir iššaukė. Tačiau ar tuomet jau buvo padėtis, kada galima laikyti, jog "revoliucija yra būtinas įrankis teisėtam apsigynimui prieš vidaus priešininkus, vartojančius valdžios autoritetą prieš pačią visuomenę" (S. Šalkauskis), ligi šiandien nėra dar nesuinteresuotai ir nešališkai atsakyta. Bet ar tasai perversmas būtų laikomas buvusiu būtinu kraštui gelbėti, ar tik nekantrių ir karštuolių žygiu, ar prie jo privedė to laiko vyriausybės politika, ar perversmininkų pavojų kraštui perdėjimas, jau pats perversmo faktas buvo liūdnas reiškinys, nes jisai valstybę išmušė iš gražiai pradėto konstitucinio kelio.

Perversmo sudaryta padėtis krikščionis demokratus pastatė prieš ypatingą uždavinį. Paliekant šalia klausimą, kas už įvykusį perversmą kaltas, reikėjo imtis darbo iš perversmo sudarytos padėties kraštą vėl išvesti į konstitucinį ir demokratinį kelią. Rimtas savo politinių uždavinių supratimas krikščionims demokratams neleido pasakyti, jog kaltieji už perversmą tegul dabar pasiima ir atsakomybę už visas jo pasekmes. Ir po perversmo liko didelėmis pastangomis sukurta Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta su jos reikalais bei aspiracijomis į šviesesnę ateitį. O tai krikščionims demokratams rūpėjo žymiai daugiau, nei kad kaltieji už susidariusią padėtį gautų pajusti, ką savo žygiais jie yra iš tikro padarę. Svarbu buvo, kad kraštas ir tauta mažiausia tas pasekmes pajustų. Todėl jie sutiko bendradarbiauti po perversmo sudarytoj vyriausybėj. Deja, perversmo proga į priekį iškilę asmens pasirodė nelinkę grįžti į konstitucinį kelią, o pasiryžę valdžios vairo iš savo rankų daugiau neišleisti, ši aplinkybė privertė krikščionis demokratus aiškiai pasakyti, jog tokiai linijai jie priešingi ir diktatū-rininkams atsistoti griežtoj opozicijoj, kurioj ir išbuvo visą diktatūrinį laikotarpį.

Lietuvą užgriuvus naujoms nelaimėms, diktatūrinės jėgos pasirodė nepajėgios kovoti už tautos laisvę ir jos teises. Tautinė rezistencija turėjo susiformuoti iš tų demokratinių jėgų, kurios Lietuvą buvo į laisvę išvedusios. Ir, nors diktatūra jas buvo visaip slopinusi, jos pasirodė gyvos, veiklios ir ryžtingos. O tarp šių jėgų, kaip ir anksčiau, vieni tvirčiausių pasirodė krikščionys demokratai, kuriems ir šiandien tenka šioj kovoj vadovaujantis vaidmuo.

Labai sunki šiandieninė mūsų tautos padėtis ir numatomi labai dideli ir sunkūs uždaviniai Lietuvai atgavus laisvę krikščionis demokratus taip pat yra pastatę prieš didelius uždavinius, kurių jie imasi su visu atsakomybės pajautimu. Visus tuos uždavinius galima sugrupuoti į dvi pagrindines grupes: 1. Lietuvos laisvinimo uždavinius ir 2. pasiruošimą išlaisvintos Lietuvos atkūrimui.

Lietuvos laisvinimo srity krikščionims demokratams pirmoj eilėj rūpi išlaikyti tvirtą bei veiklią laisvinimo organizaciją ir jos vadovybėj apjungti visas pozityvias lietuvių visuomenės laisvajame pasaulyje pajėgas. Taip pat didžios svarbos uždaviniu jie laiko išlaikymą laisvajame pasaulyje esančių lietuvių tautinio ir kultūrinio gyvastingumo, šiem dviem uždaviniam jie šiuo metu ir skiria daugiausia savo pajėgų. Bet šalia darbo, kurį jie dirba kaip bendrojo lietuvių rezistencinio ir tautinio darbo dalyviai, lietuviai krikščionys demokratai yra pasiėmę dar kitą platų darbo barą. Kadangi krikščionių demokratų sąjūdis yra pasaulinio masto, lietuviams krikščionims demokratams tai atveria plačias veiklos galimybes. Įeidami į tarptautinius krikščionių demokratų junginius ir užmegzdami artimus santykius su paskirų kraštų krikščionių demokratų partijomis, jie ne tik turi progos juos supažindinti su Lietuvos byla ir laimėti mūsų tautai nuoširdžių draugų, bet per tokias organizacijas, kaip Krikščionių Demokratų Internacionalas (NEI) arba Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Unija, Lietuvos bylos reikalu pasiekti net tokias institucijas, kaip Jungtines Tautas, Tarptautinę Darbo Organizaciją ir eilę kitų, kur mes su savo reikalais prieiti nedaug turime kelių, nors mums didelės svarbos dalykas, kad ten' mūsų byla būtų ne tik žinoma, bet ir keliama bei ginama, šiuo pat keliu lietuviai krikščionys demokratai įsijungia tiek į Sovietų pavergtų tautų politiškai organizuotos visuomenės bendrą kovos su sovietiniu imperializmu frontą, bet ir visų laisvųjų tautų. Visa ši sritis mūsų tautiniam reikalui turi didelės svarbos, todėl jai skiriama ir dau^ dėmesio. Ypač dedama pastangų stiprinti bendrą kovos frontą visų Sovietų pavergtųjų tautų, kurios sudaro šimtus milijonų žmonių, ir todėl jų visų stipri rezistencija yra ir bus svarus veiksnys kovoje su komunizmu.

Galvojant apie išlaisvintos Lietuvos atstatymą, lietuviams krikščionims demokratams pirmoj eilėj rūpi, kad jie patys būtų šiam uždaviniui pasiruošę. Todėl studijavimas padėties, su kuria teks po Lietuvos išlaisvinimo susidurti, ir jieškojimas iš tos padėties kylantiems uždaviniams sprendimų jiems yra labai rūpimas dalykas. Lygiai jiems rūpi, kad ypač visa krikščioniškoji lietuvių visuomenė būtų pasiruošusi įsijungti, laikui atėjus, ne tik į kitų sričių, bet ir politinį darbą Lietuvoje. Būdami giliai įsitikinę, jog tik vieninga ir atsirėmusi į krikščioniškai demokratinius pagrindus ši visuomenė galės sėkmingai savo uždavinį atlikti, jie giliai sielojasi žalingo skaldymosi apraiškomis ir stengiasi vietoj kai kieno peršamos formalinės demokratijos doktrinos jos tarpe skleisti krikščioniškosios demokratijos idėjas ir jų plotmėje brandinti josios politinę mintį.

Šalia išlaisvintos Lietuvos vidaus politikos klausimų krikščionims demokratams rūpi ir būsimoji Europos tarptautinė santvarka, ypač mums artimo jos Vidurio ir Rytų Europos regiono, santykiai su mūsų betarpiškais ir tolimesniais kaimynais ir kitos šios srities problemos. Joms skiriama taip pat nemaža dėmesio ir gyvai dalyvaujama diskusijose, kur pačių lietuvių tarpe ar tarptautiniuose sambūriuose tie klausimai nagrinėjami. Bendrais bruožais, žinoma, ir lietuviai krikščionys demokratai stovi dabarties ir ateities tarptautiniais klausimais Krikščionių Demokratų Internacionalo priimtų sprendimų plotmėj, tačiau visus tuos dalykus konkretizuojant, jie savo sprendimuose nori išeiti iš savo krašto bei tautos reikalų, geopolitinės padėties ir kitų konkrečių duomenų.

Visa tai reikalauja daug darbo, pastangų, apdairumo ir blaivaus realistinio į visas iškylančias problemas požiūrio. Tačiau, turėdami jau netrumpą politinio darbo patirtį, lietuviai krikščionys demokratai tikisi, jog, vadovaudamiesi didžiaisiais krikščionybės, patriotizmo ir demokratijos idealais, pasirinktam kely ištesės ir pasiimtus Tėvynės ir tautos gerovei uždavinius atliks.  A. Ž.