Aidai.eu Apžvalga

Pereitų metų pabaigoje Australijoje mirė Pulgis (Fulgencijus) Andriušis. Buvo tai žymiausias čia įsikūręs lietuvis rašytojas, be kurio ne tik šio krašto, bet ir visos išeivijos lietuvių kultūrinis gyvenimas bus žymiai blankesnis.
Kilimo sėlių krašto rytų aukštaitis iš Tauragnų valsčiaus, Gaidžių kaimo, augo tėvo įpasakintame ežeringame krašte, vidurinį mokslą pradėjo Utenoje ir baigė Kaune, mokėsi meno mokykloje ir studijavo universitete. Anksti pradėjo reikštis spaudoje, dirbo redakcijose, plačių pažinčių turėjo su įvairių sričių kultūrininkais.

Mudviejų pažintis buvo jau iš Kauno, bet tik proginė. Sutikau jį ir Šakiuose, kai traukėmės į Vakarus. Susigūžęs su šeima jis ten buvo viename kambarėlyje, rodos, pas žmonos seserį. Prisimenu tada mudviejų pokalbį. Klausiau jį:
— Tai ką gi manai toliau veikti?
— Karų niekad nemėgau, tai ir toliau nuo
jų.
— Turėtum likti, — Pulgis tik pečiais patraukė ir po valandėlės atklausė:
— O pats kaip?
— Niekur nejudėčiau, jei nebūčiau išgyvenęs vidurnakčio klausinėjimų ir vežimų. Grįš, ir kartosis tas pats.
— Taigi, arba pasidaryk brolžudžiu. Dieną po masinių areštų man sakė J. Šimkus: "Lieka du keliai — pasikarti arba pasidaryti pilnu komunistu". — Taip tada Pulgis atsakė.
Pulgis vylėsi, kad greitai grįšim,, ir netikėjo, kad jei paliekam k,raštą, tai amžinai.
Ir taip Pulgis, kaip ir daugelis kitų, atsidūrė Vokietijoje, emigravo į Australiją, skurdo ir mirė Adelaidėje (nesveikuoti ėmė nuo 1968, grįžęs iš viešnagės JAV). Šiemetinio Lietuvių dienų literatūros vakaro Melbourne nebesulaukė.

Literatūros vakarams jis ruošdavosi sąžiningai, reikalaudamas repeticijos ir visų smulkmenų numatymo. Geriausiai jam pavykdavo, kai būdavo kiek "paėmęs". Kartą jį Melbourne atkalbėjo nuo stiklelio prieš sceną, tai visai ne tas buvo Pulgis, ir šeimininkai tik gailėjosi sulaikę.

Lietuvoje Pulgis plačiai buvo pažįstai] kaip spaudos ir radiofono žurnalistas, ypač dė feljetonų, teatro recenzijų, kelionių aprašymu gamtos vaizdelių. 1942 paskelbė Cervantes "Dc Kichoto" vertimą. Feljetono neužmetė jis ir išeivijoje net iki vėliausių laikų. Grįžęs iš JAV, parašė feljetoną apie dėdės Samo krašto naujuosius lietuvius ateivius, apie jų kuklias pretenzijas švystelėti išorinėmis plunksnomis, apie norą vienas kitą pralenkti. Šypsojosi Pulgis ir niūriomis lagerinėmis dienomis Vokietijoje. To laiko temomis feljetonai išleisti rinkiniais: Ir vis dėlto juokimės (1946), Siuntinėlis iš Amerikos (1947 "Įvietintąjį" lietuvį nupiešė feljetonų knyga Daina iš kito galo (1962). Jo feljetonai lengvo humoro, parašyti sklandžiai ir išdailintai. Ydos bei silpnybės ir situacijos paryškinta, sugroteškinta, bet neiškreipta, kaip tai darytų propagandistai, o dažnai ir moralistai. Visad jauti mele žmogui, nežiūrint jo silpnybių.

Apysakai Pulgis teatsidėjo tik išeivijoje, vėlesniame amžiuje. Anoj pusėj ežero (1947) p vadino jis lyrinėmis apysakomis, bet tai vaizdai, prilygsta sodrių spalvų lietuviško peizažo Galdiko drobei. Lygiai tas pats ir jo apysakoje Sudiev, kvietkeli (1951), ypač pirmoje dalyje, kol piešiamas gyvenimas kaime. Čia jau tikra apysaka, bet intriga silpnai, sakykim, nerūpestingai rutuliojama. Autorių nuolat pagauna gamta ir atitraukia nuo žmogaus. Panašu, kaip pas daugelį būdingų impresionistų. Tai pačiai nuotaikai priskirtina ir keturių vaikų pasaulis — Rojaus vartai, tas pats vargingo kaimo kvapsniais alsuojantis piešinys, kur drauge giliai ir pagaunančiai atskleista vaiko dvasia bei brendimas. Toje pat eilėje minėtinas ir novelių rinkinys Purienos po vandeniu (1963). Laikykim. kad skiriasi Tipelis (1954) — humoristinis romanas. Bet tik dėl to, kad veiksmas vyksta Kaune. O šiaip ir čia pilna sudvasintų gamtos vaizdų, tas pats švelniai melancholiškas šypsnys, toji pat meilė gamtos padarui žmogui, tas pa i spalvų gausumas ir mėgavimasis piešti periodai

Su savo periodais jis yra šviežias mūsų literatūroje (anksčiau periodų karalius buvo V. Krėvė). Tai daugiasluoksniai periodai, kuriam: vis naujas ir tirštesnes spalvas duodant. Tai tapymas

anoj pusėj ežero gamtos ir su ja suaugusio žmogaus buities vaizdų. Per spalvas ir suasmeninimą bei sudvasinimą pats paveikslas ima alsuoti tuo pačiu: ežeras, žolynėlis, vandens gyvūnas ir žmogus. "Ežero dugne, iš nuskendusių miškų tankmės, pro ašutinius gojus, palmių ir paparčių bromus, dumblialaiškiais apso-imtas aikštes, nuskarusias šilų garbanas, kar-zvtinius vainikus, asiūklių alėjas, elodėjų sodus, skendenių puokštes skaisčiu sidabru išsimuša burbulų poteriai ir galvotrūkčiais bėga į viršų" Anoj pusėj ežero).

Taip piešia jis ir Kauną su priemiesčiais: Vilijampolės pievose prie Neries pešasi varnos del išverstų karvės vidurių, vaikštinėja su katiliuku ant galvos mokytas žydas iš ješiboto, baksėdamas lazdele į gurvolius, timpteli oras sustaugus fabrikams, atbėga aidas Nemuno slėniu iš Šančių, riaumoja Maisto kaminas Linksmadvaryje, šaukia kaminai, daužosi bažnyčių iiipai, tiltus drebina vežimai, Nemuno vandenyse paklydę garlaivykščiai atsišaukia graudžiais švilpukais, dūmai šoka į dangų, sudžergždiia lentpiūvių zeimeriai" (Tipelis).

Originalus yra Pulgis savo palyginimais, girdimaisiais ir regimaisiais vaizdais, o ypač su gamtos ir jos reiškinių sudvasinimu. Vietomis čia jis siekia mitologinio amžiaus gelmių. Pora pavyzdžių iš Anoj pusėj ežero ir Tipelio:

"Perbridus drėgnus Avinikiškio tarpųraisčius, saulė pusryčiokais ūmai pakimba laisva virini Silio sąsmaukos ir, dar nepajėgdama išsį-muistyti aukščiau rasotų paežerės skardžių, iš-pilia ant vandens visus savo spindulius, kurie žairuodami atsitrenkia į paliūnės meldyną";
Pilnas gėlos ir podagros rūko debesis, bekopdamas į kalną pavargo ir pusiaukelėje, nepasiekęs rugių sienos, atsišliejo vienu pečiu į juodalksnių eilę prie tvoros"; Kaune — "pergalingai nušvinta naujagimis rytas, nusispardo juodas marškones, praklykdamas visais paukščių giesmininkų liežuvėliais"; "dreba melsvu dūmeliu Nemunas, gerdamas saulę, Žemaičių gatvėje nebežino kur dėtis patvoriuose varnalėšos, lyg girtos bitės nebesusigaudo, kur bepulti".

Į kitą barą šakotasis Pulgis pakrypo su biografiniu pasakojimu Romualdas Juknevičius (Pirmoji Pradalgė, 1964). Toks gyvai, toks žmogiškai patrauklus, todėl išliekantis portretas. Vieno išeivio istorija, Juozo Bačiūno biografinė apybraiža, Pulgio pasiųsta į Tabor farmą dar apybraižos herojui gyvam esant, atrodo, lyg ir dingo. Mano žiniomis, tai buvo stambus veikalas. Testamento vykdytojai rašė Pulgiui, kad rankraščio nerandą. Buvau kartą prašęs autorių ištraukos spaudai, bet atsakė tik vieną egzempliorių — originalą mašinėle teparašęs ir tą išsiuntęs. Tik Pulgis taip ir galėjo padaryti pagalvojau. Negi tikrai dingo! Rankraštį Bačiū-nas turėjo.

Parašė Pulgis ir savo memuarinę apybraižą Septinton įleidus (Rinktiniai raštai, 1968, p. 23-185). Iš visų Pulgio kūrinių tai lengviausiai skaitomas. Prieinamas ir tam, kuriam trūksta didesnio lietuvių žodyno. Labai suglaustai žengiam su autoriumi nuo Gaidžių iki Adelaidės. Kiek čia sutinkame įdomių, net mums pažįstamų žmonių, dažnai, tiesa, brūkštelėtų tik keliais brūkšniais, bet labai taikliais. Pasakorius tėvas, kaimiškai religinga motina, artimieji giminės, mokytojai, kunigai, profesoriai, dailininkai, rašytojai, teatralai, žurnalistai, esperantininkai, studentai — ir visa įvairiose situacijose, įvairiais Lietuvos gyvenimo laikotarpiais.

Gaila, kad nebuvau skaitęs jo Septinton į-leidus (rankraštyje), kai Pulgis mane prašė, jo žodžiais, pabūti krikštatėviu — parašyti įvadą JAV J. Kapočiaus leidžiama j ai jo raštų rinktinei. Apžvalga būtų buvusi išsamesnė. Juk čia visa galerija žmonių, su kuriais susitinkant prasiskleidžia ir pats autorius. Matai, kad jis neskirsto žmonių pagal politines grupes, ideologijas ar rases. Jei ir ne lietuvis, bet jei su lietuviais, dėl Lietuvos, tai ir gerai. Tokie simpatingi sutikti žydai: niekieno Islandijoje ambasadoriumi neskirtas T. Bieliackinas ar nepraktiškasis Š. Zelmanavičius, su kuriuo Pulgis arkliuku po Europą važinėjo. Savotiškoj ir mus nustebinančio] šviesoj pamatom P. Cvirką, J. Marcinkevičių. Grubiu brūkšniu tėpteli visaip besivartančiam L. Girai ir bepadlaižiaujančiam dail. P. Tarabildai. Nusigręžia nuo snobų, kurie tik paraduoja, nuo praturtusių pliuškių.

Įdomu pastebėti, kad žymiausias mūsų feljetonistas savo memuaruose šį žanrą nuvertina. Groteskas esąs nukrypimas nuo gamtos, nuo normų. Dėl to juokingai atrodąs cirke nykštukas, kuprius. Feljetonas esąs taip pat nukrypimas nuo normalios tikrovės, todėl ir sukeliąs mumyse juoką. Groteskinis kūrinys, nors kitiems ir juokingas, parazituojąs patį kūrėją. Tai lyg pagimdymas nenormalaus kūdikio, dėl kurio tėvai išgyvena kaltės jausmą

Norėtųsi toje vietoje kiek paprieštarauti Pulgiui tuo pačiu psichologiniu požiūriu. Retam tekyla šypsnys, kai mato nelaimę, gamtos nuoskaudą. Priešingai, kyla liūdesys, užuojauta, kai sutinka scenoje neužaugą ar kuprį gatvėje. Ir Šeinius tik tokioj šviesoj atskleidžia savąjį Kuprelį. Ne pats neužauga sukelia šypsnį, bet groteskinė situacija — pvz., jo pastanga padėti ranką ant šešių ar septynių pėdų milžino peties. Grotestiška, kai dėl nieko daug triukšmo sukeliama, daug energijos eikvojama. Ne iš zuikio juokiasi vaikas, bet dėl jo išsigandimo: nukrito lapas ant uodegos, o jau dumia šaukdamas, kad dangus griūnąs. Komiška virsta, kai dedamos pastangos niekingam ar nepasiekiamam tikslui. Komiška yra besipučianti varlė, panorusi jaučiui prilygti. Čia jaučiam, kad tarp tragiško ir komiško tėra tik labai mažas tarpas. Be reikalo, mums atrodo, nuniekino Pulgis groteską, šaržą. Gal jis taip jautė, gal jam pagailo stovyklose nužmoginto pulkininko, besikarščiuojančio dėl pertrumpų kelnių.

Buvo vietos jo Septinton įžengus ir redaktoriaus plunksnai. Aplamai kūrinys yra darni, visuma — nuo kūdikystės prie Silio ežero iki Adelaidės prie pietinio pusrutulio vandenyno, praūžiant dviem pasaulinių karų uraganams. Didelio ploto ir ilgoko laiko priešinys mozaikinis, bet labai suglaustas. Kai kur, tiesa, retai, sakinys sintaksiškai neišlygintas. Čia ir kalba kita, negu jo vaizdelių ir apysakų, todėl ir skiriamieji ženklai tokio stiliaus rašinyje dėtini laikantis taisyklių. Autorius tačiau dažnai liberališkai pasielgia.

Dėl pačios antraštės. Reklaminei antraštei, matyt, nesiryžo bodėdamasis ja. Laikais ir aplinkoj, kur senatvė yra nuodėmė, kur ir filosofas septinton įžengęs — "out of date", autorius-par-davėjas būtų bandęs pridengti: nuo Gaidžių iki Adelaidės ar — mano kelionė. Tik ir Adelaidė ir Kelionė implikuoja baigiamąjį tašką. O to, tur būt, kratėsi Pulgio dvasia. Aiškėja tai baigiamojoj pastraipoj: "Ak, kad nereikėtų nešt tas benamystės kryželis ant pečių anapus Atlante anapus Amerikos, anapus Ramiojo Vandenyno, kur tik mieguose pasivaidena Kazio Gojus, aukšti Gaidžių laukai, pasigirsta lyg tartum ežerų Eroica, pavasarį ledus plėšiant".

Dar tai aiškiau Grįžk į Sorento, užbaigiant Anoj pusėj ežero: "... kad nors su karšinčiaus lazda grįžus, dar vieną sykį paglostyti snauda-lį, pakelt nuo beržo žirgumyną, išgirst visa nešantį turklių ūką birželio naktį parugėje! Ir po to užmigt Kryžiakalny upeliui dainuojant per purienas, per sušukuotą maurų šilką . . ." Aiškiai netiko Pulgiui — iki Adelaidės prie didžiųjų pietų vandenų.

Paskutiniais metais Pulgis rečiau bešypso j o. Lyg ir nepatenkintas buvo savo gyvenimu, viskas klostėsi, kaip būtų linkėjęs. Susirūpinęs atrodo, buvo ir dėl savo literatūrinio palikimo. Su daugeliu talentingų žmonių taip atsitinka. Ima perkratinėti savo žmogiškąjį pasireiški r savo nuveiktą darbą. Be reikalo, jei ir Pulgis taip darė. Palikimas jo turtingas; tegu tik daugelis kitų rašytojų tokį sukrauna. Už Anoj pusėj ežero gavo Liet. Raudonojo Kryžiaus premiją, o už Sudiev, kvietkeli ir Rojaus vartus buvo atžymėtas Liet. Rašytojų d-jos premija. Tačiau nepasidarė graibstyte graibstomas rašytojas. To nesiekė, nors galėjo būti ne tik Petrąviči. bet ir Žmuidzinavičius (žinoma, gilesnis už pastarąjį). Tą aiškiai byloja Septinton įleidus. Kalba visiems prieinama, ir turinys aktualiai įdomus. Pulgio tiek daug pažinta, taip aktyviai visur dalyvauta, ir jei tik būtų praskleidęs vienoj kitoj vietoj platesnę panoramą, jo autobiografinis veikalas būtų ir populiarus, ir didelės išliekamosios vertės. Pulgiui kažkaip tiki skaitytojas, kad jis, kur liečia asmenis ir įvyk yra objektyvus, nešališkas. O tas labai svarba, piešiant betarpišką, dulkių dar nepriklotą praeitį ir juo labiau dabartį. Didelė Pulgiui Dievo dovana, kad jis nesėda į teisėjo kėdę, kaip daro daugelis kitų memuaristų, kurie po į vykią tariasi viską geriau žinoję iš kalno ir lengvai šių dienų šviesos akivaizdoje smerkia kitus. Savo Septinton įleidus autorius pavadino tik "memuaro - autobiografiniais apmatais". Atrodo, rašė tik kaip įžangą savo raštų rinktinei, nors iš kitos pusės matome, kad apie memuarinį žanrą, pabandžius apie Juknevičių, jo imta rimtai galvoti. Reikėjo Pulgiui ir savo memuarus rašyti kaip atskirą literatūrinį, prisiminimų atsirėmusį veikalą. Būtų tai buvęs tikrai autoriaus gyvenimą apvainikuojąs darbas. Jis ir šių dienų jaunesniajai ir ateities generacijai būtų prieinamesnis. Kad bent taip būtų paliesta abi okupacijos, gyvenimas iš vietintųjų stovyklose, emigrantas Australijoje, kaip kad nupiešta vaikystė Gaidžiuose bei studentavimas, jau būtų labai daug.

Nūdė Pulgiui širdį Vieno išeivio kelio dingimas ir jo raštų rinktinės JAV leidimo sustabdymas. Tenka tikėtis, kad J. Bačiūno testamento vykdytojai suras rankraštį. Enciklopedijos leidėjas J. Kapočius greičiausiai tik dėl ekonominių motyvų nutraukė Pulgio raštų tolimesnį spausdinimą. Gal ir jis pers varstys, ypač dabar po mirties?

Aiškėja ir Pulgio pasibodėjimas feljetonu. Vienoj vietoj jis prie to sustoja jau ne psichologiniu, bet sociologiniu požiūriu. Čia jis įtikinantis: "Jo nesupras Lietuvos lietuvis, juo piktinsis išeivis lietuvis" (Rinktiniai raštai, 180). Turi galvoje feljetonų rinkinį Daina iš kito galo. Pagrindžia jis, kad juokauti tegalįs tik iš stipriojo. Tokie čia išeivijoj esą prasimušėliai (ne žiniomis, bet apsukrumu) ar šiaip praturtėję. Jie pretenduoją į atskirą socialinį sluoksnį, ir pinigas apsprendžiąs visą jų samprotavimą ir garbės pajautimą. Tokie nesuprantami bei svetimi lietuviams krašte, kaip ir jam buvę svetimi dar prieš kąrą A. Tūlio vaizduojami JAV lietuviai imigrantai. Kai feljetonistas iš tokių ar jų trapių vertybių pasišaipo, tai ir esąs apšaukiamas juokdariu ar nevykėliu pamaiva. Ir taip, sako Pulgis, lieką juoktis iš silpnojo, o dėl jo nekyla šypsnys. Jo padėtis bei idealistinės pastangos šitoje visuomenėje yra tragiška, jokiu būdu ne komiška, nebent tik retais atvejais, kai virstama Don Kichotu. Tik ir Don Kichotas Pulgiui daug simpatingesnis už Sančą Pansą. Ir čia Pulgis randa paralelizmą: "Keistas sutapimas! Lietuvoje komunistinio superego diktuojami gabūs humoristai turi juoktis iš gulinčiojo apšaukto liaudies priešo, išeikvotojo, čekistų jau iš anksto nuteistojo), o anglosaksinėje sistemoje juokdarys taip pat tegali šaipytis iš gulinčiojo, substandartinio žmogaus, kuriam nesiseka (pvz. Erskine Caldwell, John Steinbeck). Vadinasi, kaip bepradėsi, daina bus vis ne iš to galo. . ." (Rinktiniai raštai, 181).

Nesusilaukė Pulgis gyvas ir vertimo į anglų kalbą. Nesakysim, kad jis būtų specialiai stengęsis patekti į plačiuosius vandenis. Tada jis nebūtų rašęs taip grynai lietuviškai — ir savo stiliumi, ir turiniu bei dvasia. Tačiau ir i jaunosios kartos lietuvį išeivijoje lengviau dabar jau prabilti angliškai. Anapus ežero, Sudiev, kviet-keli, net Rojaus vartai vargiai išverčiami į anglų kalbą. Jei ir išverstum, tai spalvos netektų sodrumo, kurio tirštumo ir įvairumo Pulgis buvo siekęs lietuviškuoju žodžiu. Svetima būtų išeivijoje augusiai kartai ir pati Gaidžių apylinkių gamta, net ir pulgiškosios prizmės miestas, apskritai peizažas bei kaimo buitis. Tiesa, ir kinų gyvenimas bei dvasia mums svetima, bet susidomėję skaitėm Pearl Buck romanus. Tik ji gryna epikė, kur svarbiausia turinys ir intriga, o ne peizažas ar buities panorama, kuo taip mėgaujasi Pulgis. Vertimui į svetimas kalbas, atrodo, geriausiai tiktų Tipelis, kur veiksmas vyksta Kaune, kur savotiška kauniško masto bohema, hipiada. Tipelis ir kompoziciniu požiūriu bei savo apipavidalinimu eiliniam skaitytojui lengviausiai prieinamas. Jei kas sugebėtų, įdomu būtų ir Rojaus vartų vertimas.

O kaip su Pulgio grįžimu Lietuvon? Gyvam neteko, tai gal bus leista raštais grįžti? Pakartojant (1950) Cęrvantes "Don Kichoto" vertimą, vertėjas P. Andriušis visai nutylėtas. O kadangi savo knygas jis paskelbė jau po 1940, tai jo pavardės nėra nei lietuviškoj sovietinėj enciklopedijoj, nei vad, akademinėj lietuvių literatūros istorijoj. Bet P. Andriušio raštai esmingai priklauso gimtajam kraštui. Savo ypatingu įsijautimu į lietuviškąją gamtą ir jos žmonių dvasią Pulgis Andriušis rikiuojas į Donelaitį, Žemaitę ir Vaižgantą. Mūsų literatūroje jis yra pįrmasis, kuris rašytu žodžiu visiškai priartėja dailininko drobei.