Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus
 
   
 
Vidurkine dr. P. Joniko sukaktis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS SKARDŽIUS   


Paprastai minimos 60 ir 70 metų sukaktys, bet šiuo atveju (redaktoriui sutikus padaryti išimtį) tenka pasirinkti vidurkinę sukaktį — 65 metų, nes pirmosios sukakties metu dr. P. Jonikas, palyginti, buvo gana mažai teprisimintas, o, kita vertus, prieš kiek laiko prieš jį, kaip Lituanistikos Instituto organizatorių ir ilgametį (15 metų) prezidentą, buvo pradėjęs pūsti savotiškas 'lituanistinis" vėjas. Man, P. Joniką pažįstant seniai, nuo 1929 m. pradžios, kai aš pradėjau dirbti universitete, ir visą laiką su juo bendradarbiaujant ir esant Lituanistikos Instituto nariu nuo pirmųjų jo įkūrimo dienų, visa tai atrodė kažkaip neįprastai. Todėl man kilo mintis nebelaukti antrosios, 70 metų, sukakties ir jį, nors trumpai, prisiminti ties jo vidurkine sukaktimi.

Dr. Petras Jonikas yra tauragiškis žemaitis, gimęs 1906 kovo 25 Antringių k., Tauragės vis, 1927 baigęs Tauragės mokytojų seminariją, stojo į LU Humanitarinių mokslų fakultetą, kur pagrindiniu dalyku studijavo lietuvių kalbotyrą. Savo universitetines studijas baigė 1934. Po to, gavęs universitetinę stipendiją, 1935-37 savo studijas toliau gilino Rygoje, Vienoje ir Karaliaučiuje. Grįžęs iš užsienio, buvo išrinktas vyresniuoju lietuvių kalbos katedros asistentu. 1942 sausio 31 apgynė savo daktaro disertaciją Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis priešaušrio ir Aušros laikais, kuri buvo įvertinta magna cum laude. Tais pat metais jis buvo išrinktas ir docentu Kauno universitete. 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1946-49 profesoriavo (buvo asso. prof.) Pabaltijo universitete, kur dėstė lietuvių ir kitų baltų kalbotyros dalykus. 1949 atvyko į JAV. Iš pradžių dirbo čikagiškių Naujienų redakcijoj, kur tvarkė kalbos dalykų skyrių. Nuo 1957 dirba kataloguojamąjį darbą Chi-cagos un-to bibliotekoj; tame pat un-te 1958 baigė bibliotekininkystės mokyklą su magistro laipsniu, o pernai pradėjo dėstyti baltų kalbotyros dalykus, bet pusiau tebedirba ir bibliotekoj.

Atskirus mokslinius darbus P. Jonikas tėra parašęs tik tris. Pirmas jo toks darbas, Pagramančio tarmė (1939), yra svarbus tuo, kad jame pirmą kartą moderniai aprašyta lig tol mažai žinoma autoriaus gimtinės tarmė. Antras jo darbas yra jau minėtoji daktaro disertacija:

tai pirmas specialus istorinis darbas apie lietu­vių bendrinės rašomosios kalbos formavimąsi antroje XIX a. pusėje. Trečias iš eilės jo dar­bas, jau šiame krašte pasirodęs, yra populiari Lietuvių kalbos istorija (1952): tai irgi yra šios rūšies pirmas darbas liet. kalba. Prie šių darbų priskirtinas ir praktinių liet. kalbos straipsnių rinkinys Gimtojo žodžio baruose (1952).

Daug daugiau jis yra paskelbęs mokslinių straipsnių įvairiuose žurnaluose: Švietimo Dar­be, Židinyje, Gimt. Kalboje, Ąrchivum Philolo-gicum, Aiduose ir kt., pvz.: Apie Aušros rašo­mąją kalbą (1933), Lietuvių bendrinės kalbos idėja priešaušrio metu (1937), Maž. Lietuvos bažnytinės kalbos reįormos projektas XVII a. pradžioje (1937), Kleino gramatikų bendrinė kalba (1938), Lietuvių kalbos gyvatos raida Maž. Lietuvoje (1948), Mūsų pavardės ir jų at­siradimas (1954) ir kt. Iš jo straipsnių ypač pa­minėtini Mūsų bendrinės rašomosios kalbos kultūros problema (Židinys, 1937 nr. 12) ir Zu litauischen Ortsnamen (Beitrage zur Ortsnamen-kunde, 1950-51, II, 1-32): pirmajame iš jų autorius, plačiau susipažinęs su čekų fonologų mokslu, pirmą kartą lietuvių kalboj pabrėžė kal­bos funkcionalumą, jos tikslingumą, o antra­jame specialiau aprašė liet. vietovardžių bei vandenvardžių ypatybes, jų atmainas įr iš da­lies kilmę. Apie liet. asmenvardžius bei vieto­vardžius jis specialius apžvalginius straipsnius yra paskelbęs ir Liet. Enciklopedijoje.

Bet šalia mokslinio P. Jonikas ilgai yra dirbęs ir praktinį mokomąjį darbą. Visų pirma jis kelerius metus liet. kalbą yra dėstęs Lietu­vos vidurinėse mokyklose ir gimnazijoj, pas­kiau Hanau (Vokietijoj) liet. gimnazijoj, Či­kagos Aukštesniojoj lituanistinėj mokykloj ir dabar Pedagoginiame lituanistikos institute. Nuo pat pradžios ligi 1940 jis yra buvęs Lietuvių kalbos d-jos narys, 1938-40 redagavo Gimt. Kal­bą Lietuvoje ir 1958-60 JAV-se, o 1950-55 buvo Liet. kalbos d-jos Čikagos skyriaus pirmininkas.

Visai skyrium tenka prisiminti P. Joniko santykį su Lituanistikos Institutu. Šis Institu­tas jo iniciatyva per Lietuvių profesorių d-ją buvo suorganizuotas 1951, ir jis buvo ilgame­čiu jo prezidentu. Jo prezidentavimo metu, tie­sa, nedaug kas buvo padaryta, bet tai buvo ne vien prezidento kaltė. Vienas iš pagrindinių Ins­tituto tikslų buvo jo narių parašytų veikalų skelbimas, bet nei skyrių vedėjai, nei atskiri na­riai nepateikė jokių darbų, nors prezidentas dėl to savo laiku ir buvo kreipęsis raštu. Tačiau vi­są bėdą ir toliau buvo atkakliai mėginama su­versti vien prezidentui: tuo reikalu Vašingto­ne net buvo sušauktas tam tikras opozicinis pasitarimas, kuriame buvo reiškiamas didelis nepasitenkinimas prezidento veikla: kad jis ne­šaukiąs susirinkimų, nesirūpinąs Instituto or­gano leidimu ir t.t. Visa tai baigėsi tuo, kad P. Jonikas toliau nebekandidatavo į prezidentus vienas kitas siūlomas kandidatas irgi atsisakė, ir todėl korespondenciniu būdu buvo išrinktas vienintelis tebuvęs kandidatas, ir tai nekažkokia dauguma. Dabar prasidėjo kaip tik nauja veikla: buvo sušaukti du Instituto susirinkimai, bet nei vienas iš jų nepasibaigė ramiai; buvo išleistos dvi Lituanistikos Darbų knygos, be: originalių lituanistinių darbų jose nedaugiausia terandame, o antrojoje knygoje, be įdomaus V. Gidžiūno straipsnio, lituanistinės medžiagos be­veik ir nėra; naujasis prezidentas, pirmoje kny­goje visai ignoravęs ankstyvesnę Instituto veik­lą ir ypač jo pirmąjį prezidentą, neįstengė su­kurti ramios, darbingos nuotaikos, ilgainiui pats pradėjo nekaip jaustis ir pagaliau atsistatydino. Buvo išrinktas trečias prezidentas, kuris, atrodo, įneš daugiau sandermės ir parodys pozityves­nės veiklos; tai ypač rodo turininga ir lituanis­tinės medžiagos turtinga trečioji Lituanistikos Darbų knyga, kurią redaguoja dr. V. Maciūnas. Tuo galime visi tik džiaugtis, bet užkulisinė grupuotės veikla P. Jonikui ilgam paliks neiš­dylančio kartėlio, kurį jis Kultūros Kongreso Lituanistikos sekcijos posėdyje 1962 gana jaut­riai išdėstė.

Baigdamas dar noriu pastebėti, kad P. Jo­nikas kaip lituanistas yra nuoširdus ir atsidė­jęs mokslo darbininkas. Man pačiam su juo yra tekę bendradarbiauti gana ilgai, nuo 1929 m. pradžios ligi pastarųjų laikų. Savo gal votumu ir aktyviu domėjimusi kalbos mokslo dalykais jis dėstytojų dėmesį yra atkreipęs jau studen­taudamas, ypač lietuvių kalbos seminaruose. Kai baigė savo studijas, nebuvo jokios abejonės, kad jis turi pasilikti universitete, ir tam tikslui jam buvo paskirta stipendija toliau specializuotis už­sieny. Sugrįžęs į universitetą, jis dėstė atskirus kursus ir tuo pat metu ruošė savo doktoratą, kurį jis sėkmingai apgynė 1942, bet kurio jis lig šiol negalėjo išvysti išspausdinto. Toliau man teko artimai bendradarbiauti su P. Joniku Lie­tuvių kalbos d-jos valdyboje ir Gimt. Kalbos re­dakcijoje, tiek Lietuvoje, tiek šiame krašte. Pa­staruoju laiku jis man labai daug yra padeie ruošiant paskutinę kalbotyrinę studiją; be jo pagalbos aš nebūčiau galėjęs to darbo ir baigti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai