SOVIETINE REKLAMA Spausdinti
Parašė FELIKSAS PALUBINSKAS   
Sovietinės reklamos istorija
Markso - Lenino filosofija atmetė reklamą ne tik kaip nereikalingą, bet ir nuostolingą socialistiniuose kraštuose, kųr, buvo galvojama, visuotinis ir atidus planavimas išspręs produkcijos ir prekybos problemas. Ortodoksinė marksizmo pažiūra reklamą laiko ekonominiu parazitu: reklama atsiradusi pažengusiuose kapitalistiniuose kraštuose, kur yra nuolatinis pavojus nesuvartoti, kas pagaminama — dėl per mažo darbininkams užmokesčio.1 Todėl po 1917 metų revoliucijos reklama Sovietijoj buvo pasmerkta,

Tačiau jau Leninas grąžino Rusijon kai kurias kapitalistines praktikas. Tarp šių buvo ir reklama. Tuo laiku ji buvo gan moderni.2 1928 prasidėjo pirmasis penkmetis, o su juo dėmesys buvo nukreiptas nuo vartotojų prekių į sunkiąją pramonę, ir reklama pradėjo nykti.


Iki II pasaulinio karo komercinė reklama buvo atmetama kaip buržuazinio kapitalizmo priemonė dirbtinai stimuliuoti ekonomiją, priverčiant pirkėjus pirkti tai, ko jiems nėra reikalinga ir ko jie nepajėgia pirkti. Todėl komercinė reklama Sovietinėj Rusijoj beveik išnyko: filosofiškai ji nebuvo priimtina, be to, Stalino laikotarpiu ekonominė situacija buvo tokia, kad prekių skelbt nereikėjo — jų buvo per mažai: kas tik pasirodydavo rinkoj, buvo išperkama. Bet spausdintoji neprekybinė reklama egzistavo visą laiką susirinkimų pranešimų, teatrų programų, radijo programų pranešimų, vartotų daiktų pardavimo ar apkeitimo skelbimų forma. Užrašai, lauko reklamos lentos, parodos, įstaigų bei krautuvių sąrašai ir prekylangiai taip pat buvo naudojami pirkėjų painformavimui.

Komercinių skelbimų transliacija per radiją buvo uždrausta 1935. Tačiau 1947 Maskvos radijas pranešė, kad priims apmokamus prekybinius pranešimus. Tikslas buvo dvejopas: suteikti informaciją pirkėjams ir sudaryti lėšų apmokėti radijo transliacijų išlaidas. Skelbimų transliacijos buvo 8 minučių ilgumo rytą, per pietus ir vakare. Klausytojai buvo jais labai patenkinti ir prašė daugiau skelbimų.

Apie šį laiką apmokėti skelbimai pasirodė ir laikraščiuose. Didieji skelbėjai buvo maisto bendrovės ir valstybinė apdraudos įstaiga. Šios didžiosios bendrovės skelbimus apmokėjo iš reklamos biudžetų. Krautuvės taip pat pradėjo reklamuotis, kad padidintų apyvartą ir perviršytų penkmečio normas.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoj skelbimų skaičius pradėjo tolydžio augti. Tuo laiku vartotojų prekių kiekis pasiekė tokį lygį, kad kai kurių pradėjo nebetrūkti. Taip pat ir asmeniškų pajamų lygis pakilo, ir pirkėjai pradėjo galėti pasirinkti tarp perkamų prekių. Todėl net Sovietijoj pradėjo reikėt juos įtikinti, kad pirktų tą ar kitą produktą.3

Pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į langinę reklamą. Jai pagerint reikėjo paruošti specialistų. Tuo klausimu atsirado spaudinių ir net kursai mokyklose. Miestai pradėjo steigti reklamos agentūras, kurios už komisą paruošia skelbimus laikraščiams bei žurnalams, reklamines lentas, radiją ir televiziją. Tačiau tos reklamų agentūros ruošia tik skelbimus ir nedaro jokių rinkos tyrinėjimų.4

Sovietinė pažiūra į reklamą
Dabartiniu laiku pažiūros į reklamą Sovietų Rusijoj įvairuoja. Pragmatiškoji pažiūra pripažįsta reklamos reikalingumą painformuoti pirkėjus apie produktus ir pagreitinti lėčiau parduodamų produktų pardavimą, tame nematydama jokio ideologinio konflikto. Kita pažiūra racionalizuoja, kad sovietinė reklama yra skirtinga nuo kapitalistinės ir dėl to nepažeidžia marksizmo. Nors ir mažiau įtakinga, tačiau taipgi egzistuoja pažiūra, kad reklama, kapitalistinė ar socialistinė, ekonomiškai yra nepateisinama.5

Sovietinė reklama turi dvi funkcijas: informacinę ir ekonominę. Nors reklamos ekonominė vertė plačiojoj visuomenėj dar nėra užtenkamai suprantama, tačiau paskutiniu laiku yra aišku, kad valdžia galvoja, jog reklama yra naudinga jos tikslams ir deda pastangas perauklėti sovietų piliečius, kad reklama būtų jiems priimtina.

Skelbimų pobūdis
Kadangi visos bendrovės yra valdžios nuosavybė, sovietinė reklama nepasižymi varžybiniu agresyvumu. Ji pasižymi tik informacija (ir tai labai ribota) ir pamokymu. Prekybos ir patarnavimų įstaigų skelbimai yra formalūs, ne-vaizdūs ir nuobodūs. Labiausiai vartojama skelbimo formulė yra tokia: produkto žymuo, produkto iliustracija ir sąrašas krautuvių, kur jis yra gaunamas. Tačiau yra sunkumo ne tik sužinot, kokios krautuvės egzistuoja, bet ypatingai, kur jos yra. Pavyzdžiui, yra patarnavimų biurai , kurie atlieka įvairiausius darbus, tačiau jie taip silpnai skelbiami, kad jų egzistencija daug kam nėra žinoma.6

Skelbimų fizinė forma yra labai paprasta, Jie yra trumpi, maži ir nelabai pastebimi. Visi skelbimai sugrūsti kur nors spaudinio kampe. Laikraščiai yra 4-8 puslapių, o skelbimai paprastai teužima vieną stulpelį.

Skelbimų temų turinys taip pat yra labai paprastas. Štai kavos skelbimas: "Tas, kurs rytą geria kavą, nepavargsta visą dieną". Kaspijos jūros silkių skelbimas: "Šių silkių kokybė nėra nė kiek žemesnė už kitas silkes" 7 (baisus negatyvumas!). Apšviestos reklamos lėkštai sako: "Gerkite pomidorų sunką", "Pirkite prekes mūsų krautuvėje", "Prašykite . ..". Laikraščių skelbimai monotoniškai kalba: "Mes pranešame.. .", ''Mes atkreipiame jūsų dėmesį. . .".s Indoktri-nacinės temos taip pat labai dažnos: "Kukurūzai — vertingas pašaro javas", "Organizuokite galvijų penėjimą", "Gerbkite sovietinį mokslą", ''Daugiau medaus ir vaško valstybei".9

Štai pačių sovietinių piliečių sarkazmas: "Virš geležinkelio stoties blykčioja užrašas: 'Naudokitės geležinkelio transportacija'. Malonus pasiūlymas, ar ne? Praeinantysis paskaito šį kvietimą ir, negalėdamas atsispirti, iškeliauja kur nors, gal į Riazanę ar Vorkutą. Bet rimčiau kalbant, kam buvo taikytas šis užrašas?".10

Maskvos laikrodžių fabrikas nr. 1 siunčia krautuvėms plakatus, ant kurių yra laikrodžio paveikslas su užrašu: "Skraidžiojimo laikrodis. Garantuotas metams ir pusei". Ką pirkėjas sužino iš tokio skelbimo? Kokios šio laikrodžio savybės, kokia jo kokybė, kodėl jis ypatingai tiktų vartotojui? Skelbimas apie tai tyli.11

Aplamai paėmus, tik keletas krautuvių turi įdomias ir modernias vitrinas. Tiktai didžiųjų Maskvos, Leningrado, Kijevo ir Rygos krautuvių vitrinos patraukia praeivio dėmesį.12

Kas galima būtų skelbti
"Žmonės galvoja, kad tik žemos kokybės produktai reikalingi reklamos, o aukštos kokybės produktai patys save skelbia. Bet tai klaidingas galvojimas!"13 Iš tikrųjų, yra dalykų, kurie negali savęs reklamuoti. Reikia, kad jie būtų reklamuojami. Pavyzdžiui — Maskvos "tūkstančio menkniekių" krautuvė. Joje yra daug naujų ir reikalingų dalykų. Bet jie guli ten ant stalų neatpažinti. Ar daug žmonių žino, kas yra vandens orintojas? Šis mažas prietaisėlis, prijungtas prie vandens krano, privaro oro burbuliukų į vandenį ir padaro jį minkštesnį bei panašesnį į kalnų šaltinio vandenį. Jis kainuoja tik 75 kapeikos, ir jeigu tik šeimininkės apie jį žinotų, tuoj įsigytų.14

Vandens orintojas, obuolių graužtukų išpiovėjas, naujo pobūdžio dėžučių atidarytuvas, naujas muilas, — visi jie yra naudingi menkniekiai, kurie sutaupytų daug laiko. Tačiau yra svarbesnių dalykų, apie kuriuos vartotojai nežino arba sužino labai vėlai.

Sovietinė pramonė pagamina vis daugiau ir daugiau dalykų ir jų variacijų. Pavyzdžiui, yra per 280 rankinių laikrodžių variacijų.15 Kuo vienas iš jų skiriasi nuo kitų? Praktiškai nėra jokių skelbimų, kurie duotų detalesnę palengvinančią informaciją pįrkėjui pasirinkti laikrodį, kuris tiktų jo skoniui, būtų patvarus ir tinkantis jo užsiėmimuose.

Panašiai yra su elektriniais skustuvais. Vartojimo instrukcijos yra tik įpakavimo dėžutėje, o skelbimai tyli apie gerąsias šio skustuvo savybes. Kodėl pirkėjas turėtų jį pirkti? Fabrikai gamina šiuos skustuvus greitėjančiu tempu, o prekybininkai dreba, kad jų bus prigaminta per daug, nes tūkstančiai pirkėjų žiūri į juos su abejone — kaip į dalyką, apie kurį mažai težino. Yra išeitis iš šios padėties — reklama.

Pirkėjai taip pat nežino, kurie sūriai turi kokias savybes — kurie aštraus skonio ir kurie saldūs. Tas pat su arbatomis. O kas gi yra "fish sticks?" Pirkėjai nežino, ir nėra jiems lengvo būdo sužinot, nes gatvės yra tylios ir nekalba populiariąja efektyvia reklamos kalba.16

Dėl neskelbimo truko ilgą laiką, kol, pavyzdžiui, vartotojai sužinojo apie lavsan medžiagų gerąsias savybes. Iš pradžių medžiagos buvo beveik neperkamos. Pagaliau sau vietą laimėjo gera reputacija, kuri buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Dar ir dabar daugiausia pirkėjų sprendimai apie produktus yra daromi pagal tai, kas girdima iš draugų. Bet tai lėtas būdas žinioms skleisti. Ir ar tai nėra per brangus būdas skleisti informacijai? Be abejo, kad taip. Pigi masinė gamyba negali būti išvystyta, kol nėra paklausos. Net ir labai pageidautinas produktas yra reikalingas stiprios reklamos, kad jam susidarytų masinė paklausa.

Ir dabar, jeigu tekstilės fabrikai greitu laiku neišvystys masinės reklamos dirbtiniam šilkui, jo laukia panašus likimas, kaip ir lavsan. Ši medžiaga turi savybes panašias natūraliam šilkui, ir vartotojai turėtų apie tai sužinot iš masinės reklamos, o ne lėtuoju būdu iš draugų, kurie mėgino šią medžiagą.17

"Iš tiesų, kas gi žino, koki skirtumai tarp Zil, Oka, Dnieper, North ir Saratov šaldytuvų, arba tarp įvairių žymenų skalbimo mašinų? Ar jos yra patogios operuot, ar jų dydis tinka butui ir kurio dydžio šeimai? Daugiau ir daugiau rūbų siuvama iš sintetinių medžiagų. Kaip su jais reikia elgtis, kad ilgiau laikytų, kaip juos skalbti

Z.Sodeikienė Susilaikymas (kolažinis piešinys)

ir kaip laidyti? . . . Informacija apie visa tai, kurią vartotojai gauna, yra ne tik šykšti, bet ir sunkiai suprantama" (dėl prasto perdavimo).18

Urminė ir mažmeninė prekyba turi didžiausią progą skelbti sezoninės paklausos prekes, naujus ir madingus, neužtenkamai greit parsiduodančius dalykus ir nupigintas kainas. Prekybos organizacijos tačiau nesusivokia, ką skelbti, kaip skelbti ir kodėl skelbti. Kadangi jos turi reklamos biudžetus ir reikia juos išnaudot, tai jos praktikuoja reklamą. Bet kokią reklamą.19

Skelbimų kaina ir rezultatai
1965 sovietų detalinė prekyba išleido 20 milijonų rublių reklamai.20 Amerikoj tais metais visai reklamai buvo išleista apie 15 bilijonų dolerių. Rusijos prekybos bendrovės skelbimams leidžia vos .02 proc. apyvartos.21 Amerikoj vidurkis yra apie 1.5 proc.

Atrodytų, kad nėra verta per daug taupyt reklamos sąskaiton, nes skelbimų išlaidas pilnai apmoka didesnė apyvarta, greitesnis prekių išpardavimas ir kiti ekonominiai laimėjimai. Tai buvo puikiai pademonstruota eksperimento, kurį atliko Novosibirsko medžiagų krautuvė nr. 12. Per 15 dienų laikotarpį ši krautuvė parduodavo apie 4500 rublių vertės prekių. Kai krautuvės vedėja pradėjo reklamos programą, per 15 dienų laikotarpį pardavė 50,000 rublių vertės prekių. Apyvarta pakilo per dešimts kartų.22

Mokomasi iš to, kas daroma svetur
Sovietiniai valdžios žmonės, besirūpiną prekyba, stengiasi reklamos meno mokytis iš kitų: iš rytų Europos satelitų patirties, iš vakarietiškos reklamos ir prekybos periodikos. 1957 jie dalyvavo Prahos tarptautinėj reklamos konferencijoj, o 1958 jau patys suruošė pirmąją reklamos darbuotojų konferenciją Maskvoje.23

Dažnai pripažįstama, kad reklamoj būtų verta pasimokyti iš užsieninių firmų ir kad verta studijuoti Amerikos reklamos techniką: Amerikos reklamuotojai iš anksto išstudijuoja savo produkto vartotojus ir apie vartojamo žurnalo (ar TV programos) skaitytojus: kiek jų yra, kiek vyrų ir kiek moterų, koks jų amžius, išsilavinimas, profesija. Taip pat reklamuotojai sužino, kokius žurnalo skyrius kas skaito ir kokiu laiku žiūri kokias TV programas. Ir tik kai visa tai sužinoma, būna paruošiamas tinkamas skelbimas ir įdedamas į tą vietą, kur jis patrauks tinkamų skaitytojų dėmesį. Iš Amerikos taip pat galima pasimokyti, kad verta pastoviai reklamuoti. Prieš kurį laiką "Coca-cola" išleisdavo 200 milijonų dol. per metus reklamai. Vienais metais taupumo dėlei sumažino reklamos išlaidas iki 180 milijonų dol. Sutaupė reklamai 20 milijonų dol., bet prarado 150 milijonų dol. apyvartos. O "Coca-Cola" yra žinomas vardas! Bet ir jis be skelbimo pamirštamas.24
Z. Sodeikienė Tai, kas yra (akrilis)
Tarpinės priemonės reklamai perduoti
Sovietinė reklama naudojasi įvairiomis tarpinėmis priemonėmis informuoti vartotojus, lavinti jų skonį, paveikti jų paklausą. Tarp jų randame vitrinas, plakatus, katalogus, brošiūras prekių pakeliuose, pašviestus skelbimus, laikraščius, žurnalus, radiją, kinus, televiziją ir t. t.25 Reklama yra dedama į visą eilę spaudinių: į visasąjunginius laikraščius, kaip "Ekonomičeska-ja Gazeta" bei "Nedelia" ("Izvestija" savaitinis priedas) ir vietinio pobūdžio laikraščius, kaip "Moskovskaja Pravda", "Večernaja Moskva", "Večernij Leningrad". Visi šie laikraščiai turi didelį skaitytojų skaičių. Taip pat yra keletas šimtų techninių bei komercinių žurnalų, kurie deda skelbimus. Radijas, televizija ir kinai taip pat perduoda skelbimus, tačiau skelbimams skirtas laikas yra ribotas.26

Skelbėjams tarp tarpinių priemonių pasirinkimas nėra ypatingai didelis. Laikraščiai pajamas gauna iš valdžios ir skelbimų nepageidauja. Radijas sublokuoja skelbimus į nuo 5 iki 30 minučių laiko blokus. Dėl to, žinoma, atskiro skelbimo efektyvumas nukenčia. Pats skelbimo Įdėjimas gali būti gan frustruojantis išgyvenimas. Ir cenzorius, įr redaktorius turi teisę atmest bet kurį skelbimą; antrasis taip pat gali nustatyt, kiek vietos jis paskirs bet kuriam skelbimui. Todėl nenuostabu, kad pradėjo pasirodyti nauji leidiniai, reklamuojantys pirkėjams prekes, pvz., 1957 pradėtas leisti "Novy Tovary" informuoti apie naujas prekes. Panašus kooperatyvų leidinys — skelbimų biuletenis pasirodė 1958.

Skelbimų, agentūros
Skelbimams daugėjant, atsirado "reklamos biurai" — reklamos agentūros. Vienas iš jų jau 1949 Maskvoj tvarkė skelbimų lentas ir lauko skelbimus. Jų skaičius po kelerių metų staiga pakilo. Kooptorgreklam, kooperatyvinė reklamos agentūra, pradėjo savo darbą Maskvoj 1957. Keletas sovietinių respublikų įkūrė oficialias reklamos agentūras 1958 ir 1960. Taip pat kai kurie miestai įkūrė agentūras rūpintis reklama savo vietovėse. Nemažai yra ir regionalinių reklamos agentūrų. Vidutiniškai jose dirba apie 100 žmonių.

1965 buvo suformuotos trys naujos organizacijos, susijusios su reklama: visasąjunginis komitetas (ministerių kabineto priežiūroj), atsakingas už reklamos industrijos išvystymą ir ir kontrolę; naujas departamentas mažmeninės prekybos ministerijoj, atsakingas už mažmeninės prekybos reklamą; tarpdepartmentinis komitetas, reprezentuojantis įvairias su reklama susijusias sritis (pramonę, prekybą, spaudą, menininkus, kinus, architektus, rašytojus), atsakingas už technišką reklamos dalį. Šios organizacijos bus atsakingos ne tik už reklamą, bet taip pat už produktų įpakavimą ir etiketes.27

Visasąjunginio komiteto įkūrimas yra pripažinimas reklamos ne tik reikalinga, bet ir pageidautina sovietinėj santvarkoj. Tai yra rezultatas keletos įtakų: didesnio dėmesio kreipimo vartotojų prekėms ir visai detalinei prekybai, dėjimo pastangų pagreitinti apyvartą, susirūpinimo vidinės prekybos našumu, noro išvystyti masinę paklausą masinei gamybai.

Reklamos skatinimas ir vargai
Palyginus su kitais industriniais kraštais, Sovietų Rusijoj skelbimų yra mažai. Tik viena dešimtoji visų restoranų ir krautuvių dalis turi apšviestus skelbimus, kurių dauguma veikia tik su nuolatiniu taisymu. Judantieji apšviesti skelbimai vos vos tepradeda pasirodyti.28 Aplamai paėmus, net po nemažo augimo po 1960 metų sovietinė reklama dar labai ribota. Tačiau vėlesnė Libermano sukeltoji ekonominė reforma davė daugiau laisvės ir atsakomybės atskiroms bendrovėms tapti pelningomis. Šios pastarosios savo prekių paklausai padidinti griebėsi intensyvesnės reklamos, kuri dabar pradeda užimt vis svarbesnę ir svarbesnę vietą sovietinėj prekyboj.

Reklamos vystymąsi ir pagerinimą stabdo trūkumas patyrusių darbuotojų reklamos srityje. Langų dekoratoriai yra lavinami. Tačiau aukšto profesinio lygio skelbimų teksto paruošė-jų nesiranda. Nors reklama yra plati ir pelningo darbo sritis ir nors net poetas Majakovs-kis savo laiku dirbo šioje srityje, deja, šių dienų poetai ir rašytojai neseka jo pavyzdžiu. Taip pat nėra meno specialistų, kurie galėtų paruošti apšviestuosius ar atspausdintus skelbimus. Su reklamos departamentu ir agentūrų vedėjais dar blogiau — jų ne tik nėra, bet jie ir nėra ruošiami prekybos mokyklose.

Sovietijoj nemažai pasirodo užsienio bendrovių skelbimų, kurie žymiai pranašesni už pačių sovietų skelbimus savo išraiškos stiliumi bei įspūdingumu. Tai yra akstinas ir sovietams gerinti savąją reklamą.

Menkos kokybės sovietinė reklama yra ne dėl to, kad jiems trūktų pagrindinių sugebėjimų — dvidešimtųjų metų skelbimai liudija priešingai. Tačiau dėl nusistatymo prieš "modernizmą" ir prekybinę reklamą Stalino laikais ir dėl to, kad darbuotojai reklamos srity buvo menkai apmokami, ši sritis neįstengė patraukti talentingų žmonių. Todėl sovietiniai skelbimai yra nuobodūs, sujaukti, banalūs. Dabartinis susirūpinimas, kad skelbimai ir akį patrauktų ir būtų aukštos kokybės rodo šios srities atgijimą. Net "Pravda" gyrė skelbimus, paruoštus vakarinių reklamos firmų sovietinėms prekėms Vakaruose. Tas rodytų, kad kai jie kalba apie aukštos kokybės reklamą, mintyje turi panašaus pobūdžio reklamą, kaip mūsiškė.29

Dabartinis susirūpinimas pagrindinai ribojasi mažmeninės prekybos reklama. Neatrodo, kad industrinė reklama greit susilauktų dėmesio. Taip pat neatrodo, kad būtų planuojama moksliškai tirti skelbimų kaip tokių efektyvumą arba skelbimų kainos — rezultatų santykį. Bet šitai paprastai išsivysto žymiai vėliau. Bent taip buvo Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir kituose ekonomiškai pažengusiuose kraštuose.



1. James W. Markham, "Is Advertising Important in the Soviet Economy?" Journal of Marketing, Vol. 28, April 1964, p. 31.
2. Lynn Putnam, "Marketing Takes Root in Russia". Industrial Marketing, Vol. 52, August 1967, p. 64.
3. Markham, pp. 31-32.
4. Putnam, p. 64
5. Markham, p. 66.
6. L. Karpinsky and L. Pochivalov, Progress of
Everyday Life and the Price of Time", Pravda, Jan.
23, 1966; The Current Digest of the Soviet Press (CDSP)r
Vol. 18, No. 4, Feb. 16, 1966, p. 30.
7. Markham, p. 35.
8. K. Michurin and P. Fedorov, "Trade and Ad-
vertising", Pravda, May 4, 1965; CDSP, Vol. 17, No.
18, May 26, 1965, p. 33.
9. Markham, p. 35.
10. V. Glazunova, "Claim Against Advertising," Iz-
vestia, April 20, 1965; CDSP, Vol. 17, No. 16, May 12,
1965, p. 36.
11. Ibid.
12. Michurin and Fedorov, p. 33.
13. Ibid., p. 32.
14. Glazunova, p. 36.
15. Ibid.
16. Yevgeny Kriger, "Do We Need Advertising", Iz-
vestia, April 25, 1964; CDSP, Vol. 16, No. 17, May 20,
1964, p. 25.
17. Glazunova, pp. 36-37.
18. Michurin and Fedorov, p. 32.
19. Kriger, p. 42.
20. V. Terestchenko, "Psychology and Advertising,"
Literaturnaja Gazeta; "Advertising Wise. Here's Looking
at You", Industrial Marketing, Vol. 52, August, 1967,
p. 65.
21. Michurin und Fedorov, p. 33.
22. M. Argunov, "What Advertising Does". Sovets-
kaja Torgovlia, No. 2, February, 1966; Journal of Ad-
vertising Research, Vol. 6, No. 4, December, 1966, pp. 2-3.
23. Markham, p. 33.
24. Terestchenko, pp. 65-66.
25. Michurin and Fedorov, p. 32.
26. Alexandre de Ląsta, "Advertising's New Role in
the Soviet Union," Printer's Ink, Vol. 292, February 11,
1966, p. 42.
27. "Madison Avenue, Moscow", Economist, Vol. 215, June 12, 1965, p. 1304.
28. A. Perov, "Let Advertising Glitter More Bright-ly", Pravda, November 20, 1967; CDSP, Vol. 19, No. 47, December 13, 1967, p. 25.
29. "Madison Avenue, Moscow", p. 1305.