Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANCŪZŲ LITERATŪROS PREMIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytas V. Gaigalas   
Turtingame prancūzų literatūros gyvenime pramijų paskirstymas yra bene pats svarbiausias metinis įvykis: jis patraukia ne tik rašytojų, bet ir visuomenės dėmesį. Įvairių premijų yra gana daug ir jų hierarchinis rangas yra nuo seno nusistojęs — tik kelios pirmosios tradicinės premijos paskatina skaitytojus atitinkamais autoriais susidomėti. Premijoms paskirti kiekvienas skyrė jas (akademijos, organizacijos, sambūriai) sudaro komitetą, daugiausia iš rašytojų, kurie pradeda veikalus skaityti jau gerokai iš anksto. Atėjus sprendimo laikui, komitetas paprastai per iškilmingus pietus balsavimo būdu skiria premiją, o komiteto pranešėjas, kuris tradiciškai tą rolę turi ilgus metus, apsuptas mikrofonų ir foto aparatų, paskelbia publikai laimingą laureatą. Tos iškilmės ir ceremonijos vyksta lapkričio mėnesį.

Nebūtinai premijos atitenka garsiems ir gerai žinomiems rašytojams. Jos paskiriamos, sakykime, geriems rašytojams (kaip ir poeto-laureato titulas ne taip dažnai yra tekęs geriausiam to meto dainiui). Tačiau nemaža žymių rašytojų išėjo viešumon, laimėdami literatūros premiją. Literatūros gyvenimas yra labai komplikuotas, ne tik sunkus. Dažnai jame svarbu, kad kas nors r keltų viešumon nežinomą, bet gabų rašytoją. Gali tai atlikti literatūros kritikas ar kitas jau žinomas rašytojas. Pvz., Huys-mans savo romane "A Rebours" atkreipė publikos dėmesį į Mallar-mė; Souday, kairių pažiūrų žurnalistas, daug prisidėjo Claudeliui išpopuliarinti. Taip ir literatūros premijos dažnai yra puiki priemonė rašytojui atkreipti į save publikos dėmesį-

Savitą vietą užima Prancūzų akademijos didžioji romano premija. Tą premiją laimėjo Bertrand Pcdrot-Delpech savo ketvirtuoju romanu La Folle cle Lituanie. Rašytojas turi apie keturiasdešimt motų, labai mėgsta teatrą ir yra prancūzų įtakingojo dienraščio "Le Monde" dramos kritikas. Už savo pirmąjį romaną "Le Grand Badais" 1958 jis buvo laimėjęs Inter-alliė premiją. Dabar premijuotasis jo romanas žadina mūsų smalsą jau antraštėn įrašytu Lietuvos vardu. Iš tiesų šiame romane Lietuva tik simboliškai figūruoja. Romaną sudaro jo herojės laiškai jaunystės draugei lietuvaitei Nasten-kai ar Naštai, prieš 20 metų pamestai iš akių ir ištekėjusiai Amerikoje. Tačiau atrodo, ši draugė tėra fantazijos sukurta kaip jaunystės ir laisvės simbolis. Visi jai rašyti laiškai atsiduria policijos rankose: bebėgdama nuo kasdienybės nuobodulio, romano herojė menopauzos metais yra tapusi žmogžude ar tik pamišusi — baigia psichiatrine ligonine. Tai romanas, kuris prasideda kaip detektyvinis, bet tuojau pat pereina į psichologinį. Taigi, nors Lietuva šiame romane ir ne vaizduojama, bet vis vien iškeliama lyg mitiniu kraštu, kur kvėpuojama laisve, vėju ir audromis. Kaip interpretavo "Le Monde" dienraštyje recenzente J. Piater, "būti lietuve — tai būti drauge laisvu žirgu ir svetimšaliu, ir visomis gamtos jėgomis: tai būti vėjo, ugnies, smėlio, jūros dukra ar sūnum" ("Prancūzijos lietuvių žinių" vertimas).

Pirmaujančią Goncourt premiją gavo Michel Tournier romanas Le Roi des Aulnes, antru balsavimu vienbalsiai. Gouncourt premijos komitetą šįkart sudarė šeši nariai-teisėjai, nes Jean Giono ir Mac Orlan mirė, o R. Dorgelės ir Ph. Hėriat (ilgametis premijos pranešėjas, kurį šiemet pakeitė dramaturgas A. Salacrou) yra ligonys. Premiją laimėjęs romanas yra to autoriaus trečiasis. Už savo pirmąjį romaną "Vendredi ou les Limbes du Pacifique" M. Tournier buvo laimėjęs Prancūzų akademijos didžiąją romano premiją. Dabar laimėjęs Goncourt premiją, jis iškilo į pirmąsias jaunesniųjų prancūzų rašytojų eiles. Gimęs Paryžiuje 1924, Sorbonoj studijavo germanistiką, o vėliau atsidėjo rašytojo pašaukimui. Būdamas uždaras, gyvena provincijos vienatvėj, nemėgsta apie save kalbėti, bet mielai diskutuoja savo romanus. Romanas jam yra ne tik įvykių eiga, bet ir jų interpretacija simboliais, kurie yra likimo ženklais-"Ls Roi des Aulnes" romanas tuo va,rdu pavadintas pagal Goethės baladę "Erlkonig" — vaikų rijūną, žmogėdrą. Tai aliuzija į Hitlerį ir aplamai į karą, nes romano herojaus likimas supinamas su Trečiuoju Reichu, kai jis patenka nelaisvėn ir atsiduria ligi Goringo medžioklės revervato Romintos (Rominten) giriose. Autorius savo kūrybą aptaria "baltuoju humoru", pagaunančiu žmogų, kai jis staiga patiria, kad būtis pačiame savo pagrinde yra "kutenanti" (taip Kafka prapliupdavęs juoku, beskaitydamas draugams savo "Teismo" rankraštį). M. Tournier žodžiais, "nieko nereikia imti rimtai, viską reikia imti tragiškai".

Thėophraste - Renaudot premija teko Jean Freustiė už romaną Isabelle ou Parriėre-saison. Jo tikra pavardė yra Teurlay (gimęs 1914). Dar medicinos studentą jį užklupo karas, kur išėjo žiaurią karo ligoninės praktiką. Po karo įsikūrė Paryžiuje ir vertėsi gydytoju, vis galvodamas, jog tai jo gyvenimo nesėkmė. Baigti premijuotajam romanui atsisakė gydytojo praktikos. Jis yra autorius jau kelių romanų. Premiją laimėjo nelengvai — septintame balsavime (prieš kanadietę Anne Hė-bert, romano "Kamouraska" autorę). J. Freustiė yra sutikęs, kad tikrai jis yra "baisių dalykų ramus tėvas". Tai tinka ir šiam romanui, kur romano heroję, išprievartautą keturių paauglių, bando ^au laimėti jos pačios tėvas.

Toliau seka kitos premijos. Fe-mina premiją laimėjo Francois Vourissier romanas La Creve prieš mirtį romano herojus pervertina savo gyvenimą), Medičis premiją — "Esprit" žurnalo dailės kritikas Camille Bourniąuel romanas Selinonte ou la Chambre impėriale, Medičis premiją užsieniečiui ("Medičis ėtranger) — italų rašytojas Luigi Malerba absurdinės nuotaikos romanu Le Saut de la Mort, Interalliė premiją — Michel Dėon romanas Les Poneys sauvages (keturi draugai "muškietininkai" apie pasaulį per paskutiniuosius 30 metų). Paguodinę "garbės" premiją (Prix d'Honneur), kurią skiria 9 moterų komitetas, gavo rašytojos Lucie Faure romanas Le Malheur fou (šeimos suirimas dėl per daug meilės ir per daug įtarimų). "Dabarties" premija (Prix Aujourd'hui), skiriama politinių žurnalistų už dabarties politinį ar istorinį veikalą teko (3 balsais prieš 7) Jacques Derogy knygai La Loi du retour (žydų nesėkmingas bandymas laivu iš Hamburgo pabėgti Palestinon).

Vienas naujas dalykas: grupė jaunų žmonių įsteigė naują premiją Goncourt des Crėateurs, kur laureato garbė atiteko Francois Poyet už knygą Poiesis.

Po premijų paskirstymo prancūzų literatūros padangė vėl aprimsta vieniems metams. Laimėtojai ir pralaimėtojai grįžta prie darbo, tikėdamiesi ateityje vėl laimėti ar pralaimėti. Kartas nuo karto tą ramų produktyvų litera-tinį gyvenimą sujudina ar išskirtinai puikaus veikalo išleidimas, ar garsaus rašytojo mirtis, ar net literatūrinė "dvikova", (šį straipsnį papildė ir redakcija. — Red.)
Dr. Vytas V. Gaigalas



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai