Poezija Spausdinti
Parašė VYTAUTAS MAČERNIS   
Vytautas Mačernis (Telšių gimnazijos mokinys)
 
VASAROS   GĖLĖS

KIEKVIENĄ rytą mylima, praeidama pro mano langą,
Pravėrus jį, numesdavo ant stalo puokštę vasaros gėlių,
Kaip saulės ir pabudusių laukų pasveikinimą brangų,
Ir ilgu žvilgsniu pažiūrėjus į mane, nueidavo keliu.

O aš palikdavau sėdėt perdien tarp knygų pasislėpęs.
Tarp knygų kambario niūriam šešėly vyto gėlės ir širdis.
Sode krepštėjo paukščiai, dūzgė bitės ir šlamėjo vėjas,
Tik aš sėdėjau susimąstęs, šlamesio ir paukščių negirdįs.

Bet vieną rytmetį ties mano langu nesustojo mylima,
Negrįžo paukščiai. Pajutau, kad vasara praėjo ...
Susidrumstė širdis, lyg vandenų paviršius bėgant vėjui.

Dabar, kai sėdžiu ir mąstau, lauke pasnigusi žiema . ..
Man šalta . . . Aš rausiuos tarp knygų, kiek iš vasaros gėlių,
Suvytę jos, ir žydinčios tarp jų surasti negaliu.
 
1944. II. 21.

RUDENINĖ ŠVENTĖ

PASIPUOŠĘ lapais ąžuolų, draugai,
Švęskit rudeninę šventę,—
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai
Reikia jis gyventi.

Jei šešėliai rudeniop ilgėja,
Ir džiaugsmai praeina,—
Apie saulę, vasarą ir vėją
Tebūnie gražiausios dainos.

Tik akimirkos suteikia
Laimės amžinybę —
Tos kaip gėlės vysta veikiai. . .

Džiaugsmo dievišką saldybę
Paragauja vien tik tas,
Kas išmoksta momentą suprast.

1943. X. 12.

MIŠKE

RAMUS ir saulėtas sekmadienis miške.
Ties ežeru beržai į vandenį palinkę:
Viršūnės nušviestos šviesa gelsvai blyškia,
Ir saulėj virpa skaidrios tolumos aplinkui.

Tu ateini taku lyg šokdama, lengvai...
Viršum galvos linguoja medžių šakos,
Ir iš toli matyt, kaip išpinti plaukai
Srovėm auksinėm ant pečių lieknųjų teka.

Tu prieini, mane bučiuoji ir šypsai,
Ir tavo sodrios, švytinčios kaip liepsnos, lūpos
Yra lyg du pavasario ugnies žiedai.

O taip ramu, ir saulėje beržai vos supas:
Pro jų viršūnes matos tolimas dangus,
Sapnuojantis kaitraus vidurdienio sapnus.

1944. VI. 2.
 
MILŽINAS
 
NEŽINAU, kodėl dievai tave sutvėrė
Tokį didelį, nenatūralų visiškai.
Tau įeit visų namų per žemos durys,
O gyventi — per ankšti jų kambariai.

Tavo ūgis — legendarinio giganto,
Keturkampė ir gramozdiška galva.
Tavo žodžių žmonės niekad nesupranta
Ir todėl palieka vienišą tave.

Nors turi tu širdį vaikišką ir prastą,
Nors tu nori žaist, mylėt ir neapkęsti —
Neturi žaidimui sau lygių draugų.

Štai, kodėl vienatvėj gęsta visos dienos!
Aš likimą tavo puikiai suprantu:
Kas didėja nuolatos, tas tampa vienas.

AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

Aš PAŽINAU karalių tavyje iš žingsnių aido,
Ir iš akių blizgėjimo aštraus.
Nors kartais jos iš tavo nuostabaus ir liūdno veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg augštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: "Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty".

Todėl — nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare —
Iš tavo nuostabaus ir liūdno veido ,
Aš pažinau karalių tavyje.
 
 
KARALIUS

GYVENO Kartą nelaimingas, vienišas karalius:
Turėjo jis didingus, neįspėjamus planus,
Bet patarėjus ir ministerius
Labai mažus.

Parėmęs rankom galvą, mąstė tas karalius
Ir buvo liūdnas, nekalbus;
Nerado jis šaly aristokratų,
Kurie kalbėtų jam protingus ir švelnius žodžius.

Ir lyg naktis sutemo nelaimingojo karaliaus veidas;
Kada prieš mirtį jį atlankė išsigimėlis sūnus:
Jis matė, kaip to bukapročio rankose
Didinga ir graži imperija sugniuš .. .

Ir pirmą kartą nuo širdies pakilo sunkios ašaros...
Tačiau, kad neužlietų jos skruostų,
Užgniaužė skausmą metų metais tvinusį
Ir mirė šaltas, išdidus.

VELNIAI (5-6 trioletas)

KADAISE žemėj buvo daug velnių,
Kurie norėjo sielą pirkt žmogaus,
Bet maža buvo ją parduodančių.
Kadaise žemėj buvo daug velnių
Už sielą auksą, laimę siūlančių —
Tiktai pasaulio būta negudraus.
Kadaise žemėj buvo daug velnių,
Kurie norėjo sielą pirkt žmogaus.

Dabar pasauly daug yra žmonių
Už laimės valandą parduot save,
Kitus ir visaką sutinkančių.
Dabar pasauly daug yra žmonių,
Tik . .. nebeliko žemėje velnių.
Jie susilindę tupi pragare.
Dabar pasauly daug yra žmonių
Už laimės valandą parduot save,
Kitus ir visaką sutinkančių.