PABALTIJO ATEITIES KLAUSIMU Spausdinti
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS   
Pabaltijo valstybių išlaisvinimu besirūpinant, dažnai pakalbama ir klausimu, kokie turėtų būti jų santykiai, nepriklausomybę atgavus. Klausimas nėra toks paprastas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Kam atrodo, kad trys Pabaltijo valstybės ateityje galės būti tokios pat savarankios, kokios buvo iki paskutiniojo karo, išleidžia iš akių vis stiprėjančią tendenciją jungti valstybes didesnėmis grupėmis. O kas jau dabar galvoja apie Pabaltijo valstybių federaciją, nedažnai pamini kliūtis, kurios praeityje stovėjo ant kelio ir klius ateityje. Viena ir kita verta bent trumpai pasvarstyti, nes vienoks ar kitoks sprendimas jau dabar yra reikalingas. Jis turėtų būti įskaitytas į mūsų akciją už Pabaltijo erdvės išlaisvinimą.

*
Baltijos marių trys kaimynės — Lietuva, Latvija ir Estija, — kaip nesunku pastebėti, yra jungiamos daugiau teritorijos negu istorijos. Istorija nurodo tik du dalykus: viena, kad ji per ilgus amžius neįstengė tų trijų tautų suvesti po vienu valstybės stogu; antra, kad grėsmė Pabaltijo tautoms, jų žemei ir gyvybei tebesikartoja ta pati.

Latviai ir estai, ilgus amžius gyvenę po bendru Livonijos feodalinės valstybės stogu, tiek nesusiglaudė, kad bendrą valstybinį ryšį būtų ir toliau išlaikę. Žlugus Livonijos valstybei, nutrūko ir tarpusavio saitai. Priežastis labai paprasta — estų latvių gyslomis tekėjo ir tebeteka skirtingas kraujas; skiriasi jie ir savo kalba, galvosena ir būdu. Bendra yra tik tai, kas paliko iš germanų kultūros ir reformacijos poveikio. Tačiau to buvo per maža dviem tautom susiartinti. Bendra jų storija praėjo pro abiejų tautų galvas, neįstengusi jų suvesdinti nei į vieną valstybę nei į federaciją.

Iš kito šono, pietuose, ilgaamžė praeitis taip išskyrė lietuvius ir latvius, kad nei jų giminiškas kraujas nieko nepadėjo glaudesniems ryšiams užmegzti. Nepavyko stipresnės jungties pasiekti nei XVI amžiuie, kai Livonijoje p?s;-baigė vokiečių riterių galia, nei XX amžiaus pradžioje, kai atlyžo Rusijos carų priespauda. Pirmuoju atveju kliudė germanų įtakos priblokšta tautinė latvių sąmonė, kuri tepabudo XIX amžiuje; antruoju atveju latviai ir lietuviai, jau atitolę savo  kalba,  mąstysena  ir charakteriu, praleido negirdomis bet kokios jungties mintį, kurią savo metu siūlė ir lietuviai (Vaižgantas, Šliupas) ir latviai (Veinbergs, Valdemars). Toliau sentimentalių pareiškimų, kad esame broliai, vienos aisčių tautos gentys, neįstengėme pasistūmėti. Pro mūsų galvas tuščiai praėjo dvi istorijos pasiūlos susijungti į bendrą valstybę. Ir abi jos siūlėsi grūmojant tam pačiam pavojui, kuris dabar pasikartojo tretįjį kartą.

Prieš 400 metų Pabaltijo kraštams grėsmė buvo lygiai tokia pat, kaip antrajam Didžiajam karui prasidėjus, kai Sovietų Sąjunga pašoko kaltinti Pabaltijo valstybes, kad jos grasančios Rusijos saugumui. Rusijos caras Jonas Žiaurusis, kurį dabar bolševikai kelia ant garbės šakių, XVI amžiaus viduryje pradėjo kabintis prie Livonijos ir reikalauti, kad ji su nieku nesidėtų. Livonijos sutartis su Lietuva buvo Maskvai pretekstu veržtis prie Baltijos marių per latvių ir estų žemes. Lietuvos kancleris Mykolas Radvila tada teisingai pastebėjo, jog Lietuva negali leisti Maskvai atsistoti prie Dauguvos žiočių ir Lietuvą apsupti.

Lietuva tada ilgai ir sunkiai grūmėsi dėl Baltijos erdvės, kad ten nebūtų ant tvoros stipinų varstomi vaikai ir nėščioms moterims pjaustomos isčios. Tos maskolių priemonės naikinti Pabaltijo kraštų žmones yra labai artimos dabarties bolševikų darbams. Lietuviai tiek tepasiekė, kad ne visa Livonija atiteko rusams. Lietuva užėmė Rygos miestą su dalimi Vidžemės (išlaikė iki 1621), Latgalę (išlaikė iki 1772) ir naujai sukurtą vasalinę Kuršo kunigaikštystę (išlaikė iki paskutinio padalinimo, 1795). Tiek laiko istorija čia jungė, o visa kita skyrė.

*
Latgalė yra vaiskiu pavyzdžiu, ko buvo galima pasiekti Dauguvos šalyje, jei Lietuva būtų buvusi kiek pajėgesnė spirtis Maskvai. Mat, Latgalė, išbuvusi Lietuvos valstybės sienose apie du šimtus metų, pasidarė tokia artima rytinėms Lietuvos žemėms, jog rodėsi, lyg būtų kas ten nukėlęs dalį Vilniaus krašto su lietuviška jo buitimi — kaimų sodybomis, papročiais, socialiniais santykiais, katalikų tikėjimu. Pirmojo Didžiojo karo pabaigoje buvo rimtai svarstoma kurti katalikišką Latgalės kontoną, lygiagretų protestantiškajai Latvijos daliai. Tie separatiniai latgalių siekimai pavyko nuraminti Rezeknės konferencijoje tik po aštrių ginčų: Latgalė gavo autonomiją, kuri išliko iki pat Ulmanio perversmo. Ligi to laiko jau buvo susigyventa su bendros valstybes mintimi.

Gi 1917-1918 metais mažai reikėjo, kad Latgalė, lietuviams pasiūlius, būtų susidėjusi su Lietuva plačios autonomijos teisėmis. Bet tuo atveju būtų tekę galvoti apie bendrą Lietuvos-Latvijos valstybę arba labai glaudžią federaciją. Deja, aną istorijos valandą nebuvo įsisąmoninta, kad Latgalė galėjo būti lieptu dviem broliškom tautom sueiti į vienos valstybės kelią. Nuo to kelio nusukta dėl dviejų priežasčių: viena, buvo užsiliūliuota Wilsono principų žavesiu; antra, buvo susirūpinta tiktai savo kiemo apsauga.

Po ano Didžiojo karo daug kas galvojo, išskyrus pralaimėjusią Vokietiją, kad žemėn pagaliau atėjo teisingumas. Vadinasi, ir maža tauta galės būti saugi savo nepriklausomoje valstybėje ir didžiųjų globoje. Lietuviai pradžioje neskubino net ir savo kariuomenės organizuoti: kas mus puls ir ką mes pulsime? Pasiūlymas latviams dėtis į krūvą arba sutikimas priglausti gudus, kurie patys prašėsi, lietuviams atrodė nuokrypa nuo Wilsono principų. Tačiau jie buvo paneigti jėgos, kurios iš tautų santykių taip lengvai neišbrauksi. Lenkų jėga, nekalbant jau apie bolševikus, kurių pasaulinės grėsmės tada taip aiškiai dar nesuprasta, Pabaltijo valstybes išvedė iš pusiausvyros, kurią jos galėjo sudaryti savo erdvėje. Čia dar pasirodė, kaip kitos dvi Pabaltijo valstybės — Latvija ir Estija — tebesirūpino daugiau savo kiemu.

Latviai ir estai, patenkinti, kad jie gavo visa, ką turėjo praeityje, čiupinėjo tiktai bandymus, kaip visa tai apsaugoti ateičiai. Bandymai vedė į plačią Baltijos marių federaciją, į kurią buvo norima įtalpinti dar Suomija, Skandinavijos kraštai ir Lenkija. Paskui tas ratas buvo siaurinamas, bet kol Lenkija nebuvo iš tų projektų išjungta, išsijungė Lietuva. Iš tų pasitarimų, buvusių 1918-1925 metais įvairiose sostinėse, išskyrus Kauną, naudos buvo tik tiek, kad Estija ir Latvija įsitikino, jog galima tiktai trijų Pabaltijo kraštų santarvė, nors tam kliuvo Vilniaus klausimas. Pagaliau ir Lietuvos užsienio politika tiktai 1934 metais suprato, kad galima siekti tarpvalstybinės jungties ir su Vilniaus klauzule.

Lietuvai ėmusis iniciatyvos, 1934 metų rudenį Ženevoje buvo pasirašyta trijų Pabaltijo valstybių santarvės ir bendradarbiavimo sutartis. Jos uždavinys buvo plėsti trijose tautose "solidarios santarvės ir solidaraus draugingumo dvasią". Latvijos įgaliotas ministeris Lietuvai L. Sėja ta proga teisingai pastebėjo, jog sutartis buvo pavėluota, bet didžiai reikalinga. Ją su džiaugsmu sutiko Pabaltijo valstybių draugai ir su pagieža stengėsi jos vykdymą sukliudyti priešai. Sovietų Sąjunga už to solidaraus bendradarbiavimo užsikabino, kaip kitados Jonas Žiaurusis, kai jai pasitaikė proga užgrobti Pabaltijo tautų žemes. Pavėluota sutartis jau nebespėjo suorganizuoti bendros apsaugos. Tokia yra praeitis.

*
Galvojant apie ateitį, savo mintį pirmiausia reikia atkabinti nuo tų praeities momentų, kurie tris Pabaltijo tautas skyrė. Praeitis temoko daugiau kreipti dėmesio i pačią teritoriją ir bendrą jai grėsmę, kuri kyla iš sandūros didžiųjų kaimynų interesų. Antra, reikia kreipti žvilgsnį į ateitį ir bandyti suvokti, kur istorijos vyksmas žmoniją veda. Abu tie dalykai prašosi bent trumpo paaiškinimo.

Pabaltijo tautų teritorija geopolitiniu atžvilgiu yra tokia pavojinga pasidariusi, kad jinai, ne kas kita — net ne giminiškas latvių ir lietuvių kraujas — verčia labiau glaustis savo gyvybei išsaugoti. Žinome, kad tos trys tautos yra sutūpusios ant siauro Baltijos prietilčio, į kurį visada norės įsirioglinti stipresnis kaimynas. Negalima net laukti, kad bolševizmui ir žlugus ir demokratinei Rusijai atsikūrus, ji nespaustų į Baltijos krantus.
Siauri pamario rėžiai visada yra pritvinę grasos. Jiems lemta arba pradingti žmonių masėje, kuri veržiasi iš kontinento gilumos, arba nustumti ją toliau ir išsiplėsti. Kai praeityje Lietuvai nepavyko savo didžiosios valstybės sienų išlaikyti toliau nuo Baltijos marių, itorijos vyksmas rytų Europos erdvėje pasuko atgalia lanks-ma. Ateityje, kiek liks dar Pabaltijy neišžudytų žmonių, rems nebus kito pasirinkimo, kaip sudaryti vieną tvirtą grandį kokių 200.000 kv km pamario juostoje. "Jeigu šios vienybės nebus, — kalbėjo Latvių-Lietuvių Vienybės pirmininkas inž. Janis Ryteris dar prieš 20 metų, — tai žlugimas yra neabejotinas". Dabar tai dar aiškiau suprantame.

Antras motyvas, kuris spiria galvoti apie daug glaudesnį saitą, negu jį buvo užmezgusi 1934 metų santarvė, siejasi su kintančiomis pažiūromis į mažųjų valstybių suverenumą. Tai yra visiškai kita gaida, negu skambėjo Wilsono principai po ano karo. Tarp dviejų karų sustiprėjo tendencija jungti tautas ir valstybes didesnėmis grupėmis. Ta stipri linkmė j ieškoti tarptautiniams santykiams naujų pagrindų nėra iššaukta tiktai bolševizmo grėsmės. Rusijos revoliucijoje, pamuštoje stipraus internacionalumo, galima įžiūrėti istorijos vyksmo įstangą glaudinti tautas, valstybes ir net kontinentus. Ir antroje bolševikinės sienos pusėje siekiama to paties,
 

ADOMAS   GALDIKAS — ŽIEMA  (aliejus)
 
tiktai kitomis priemonėmis. Šiandien ab;ejose pusėse rungiamasi dėl pasaulio suvienijimo, ta čiau ta vienybė greičiausiai bus pasiekta tik a; po sunkių, gal net katastrofiškų bandymų. Kas liks po tų didžiųjų atmainų, bet bus nepajėgus ir dar mažas, turės laisvės tik tiek, kad galės rinktis didesniųjų globą, vadinamąjį protektoratą, arba tarpusavio federaciją, kad galėtų kiek savarankiau tvarkytis. Jau dabar mažesnės ir vidutinės tautos galvoja susimesti didesnėn krūvon.

Žodžiu, nauja tarptautinės politikos linkmė siekia versti sienų stulpus. Labiausia jis atsitvėrusi yra Europa; bet ji yra išsiugdžiusi ir vienalytę kultūrinę bendruomenę, kuri gali būti atrama didesniam arba mažesniam Europos valstybių junginiui, koks yra buvęs viduramžių laikais. Galima tai vadinti universaliu viduramžių atgimimu, kaip savo metu rašė rusų filosofas N. Berdiajevas, ir galima tai laikyti atovei-kiu, sukeltu įsiaistrinusių tautinių kivirčų. Žinia, didžiosios valstybės visada liks stipriai tautinės, tačiau mažąsias tautas ir valstybes jos stengsis tvarkyti anttautiniais principais, stipriai užkabindamos jų savarankumą. Kokias iš to išvadas turėtų pasidaryti Pabaltijo valstybės?

*
Kai kurios išvados yra jau padarytos Pabaltijo kraštų bendros nelaimės: ji yra juos sujungusi. Laisvajame pasaulyje Lietuva, Latvija ir Estija dažnai palaikomos vienu vienetu, vadinamu "Baltic States". Tiesa, tos trys Baltijos pamario kaimynės vienu geografiniu vardu buvo vadinamos jau ir anksčiau, dar prieš Sovietų okupaciją, bet kol buvo nepavergtos, "Baltic States" ir reiškė tiktai geografinę sąvoką. Dabar Pabaltijo valstybės nevieno yra laikomos ir politiniu junginiu. Kai kas visai nepaiso, kad jų istorija yra buvusi skirtinga, kad trys Pabaltijo tautos sudaro visai atskiras valstybes, kad jų gyventojai skiriasi savo kalba ir charakteriu. Iš toliau žiūrint daug kam atrodo tai nereikšminga, o ypač nesuprantama, dėl ko Pabaltijo tautos, būdamos dar mažos, pabrėžia tą savo skirtingumą. Stebimasi ir tuo, kad iš Pabaltijo pabėgusieji, irgi bendru "baltiečių" vardu krikštijami, savo kelyje j laisvę kai kada susikryžiuoja.

Taigi Pabaltijo tautos viešoje pasaulio opinijoje jungiamos tivrtesnio ryšio, negu jis iš tikrųjų yra. Tebūnie tai dėl bendros nelaimės ir kovos su bolševizmu, bet reikia manyti, jog Pabaltijo kraštai panašiai bus jungiami ir tada, kai kova užsibaigs ir rytų Europos erdvėje kursis nauja santvarka. Tam reikia ruoštis ir svarstyti, kas šiuo metu galima būtų daryti, kad eventualūs pavojai būtų mažesni ir ateities gyvenimas saugesnis.

1.    Pirmiausia reikia išnaudoti ir dar sąmoningai stiprinti tą laisvojo pasaulio opiniją, kuri Pabaltijo valstybes deda į krūvą. Ji gali būti mums reikalinga ir naudinga net trimis atžvilgiais: viena, bus lengviau patiems pabaltiečiams įveikti kliūtis, kurios juos skiria ir tebeskirs net ir po didesnių atmainų; antra, gali būti tai argumentu, kad Pabaltijo valstybės sudaro neišskiriamą vienetą, jei būtų jungiama į platesnę federaciją ir reikėtų ginti savo valstybių didesnį savarankumą; trečia, gali prireikti pasaulio opinijos tam atvejui, jei būtų kėsinamasi Pabaltijo valstybes išskirti ir išdalyti, kas jau dabar užsimenama slaptose didžiųjų valstybių pasitarimuose. Reikia žinoti, kad Rusija, ir tapusi demokratinė, sieks platesnio Baltijos marių ruožo, o Lenkija gali įtikinėti, kad Lietuva priklauso jos politinei sferai ir globai.

2.    Reikia išnaudoti dabarties sąlygas glaudesniam pabaltiečių suartėjimui, kai jie suseina Baltų Taryboje, Amerikos Balse, Europos Laisvės Komitete ir kitose įstaigose ar sambūriuose. Tuo tarpu visus čia jungia tiktai kova su bolševizmu. Tai yra, be abejo, šiuo metu pagrindinis siekinys, bet už jo slypi kitas: kaip paskui sutarsime ir ko sieksime? Dabarties sąlygos yra palankios tiems klausimams aiškintis ir siekti artimesnio ryšio visame darbo plote. Niekada juk tokio artimo kontakto neturėjome vieni su kitais. Jis turi duoti žmonių, pasiruošusių tris tautas artinti Baltijos pamaryje, kai jis bus išlaisvintas. Tų žmonių rasis ir anoje pusėje, bendros nelaimės suartintų. Mes esame, sakytume, nelaimės artimai ir dar kitų globojami. Būtų nusikaltimas saviems kraštams, jei tremtis čia neatliktų savo uždavinio.

3.    Bendradarbiavimas gali būti sėkmingesnis tik tada, kai jis bus atremtas į vienokį ar kitokį Pabaltijo valstybių federacijos pastatą. Svarstyti įvairius jo pavidalus būtų atskiros studijos reikalas. To uždavinio turėtų imtis Baltų Taryba arba jos sudaryta speciali komisija. Ji turėtų paruošti apmatus tam, ko norima išsilaisvinus siekti: vienos federalinės Pabaltijo valstybės ar trijų valstybių federacijos. Abiejų formos čia gali būti labai įvairios.

4.    Reikėtų drauge visiems trims Pabaltijo kaimynams pagalvoti apie likvidaciją bolševikinės santvarkos, kai ateis tam laikas. Bolševikai su nedidelėmis išimtimis bus sulyginę Pabaltijo kraštų kultūrinį bei ūkinį gyvenimą, bus ir šio to naujo įvedę, bus palikę daug kenksmingų mums nuosėdų. Pabaltijo federacijai galima daug pasitarnauti, jei kultūrinės bei ekonominės problemos, kiek tai įmanoma, bus sprendžiamos jau dabar, žiūrint tų kraštų didesnio susiglau-dinimo.

5.    Mums vis dar lieka siekiniu, nepaisant skaudžių pamokų, Lietuvos užsienio reikalų ministerio dr. D. Zauniaus žodžiai, pasakyti prieš 20 metų: "Mes turime vieningai ir tvirtai laikytis ne vien tais klausimais, kurie mums visiems yra bendri, bet turime taip pat draugingai ir jautriai nusistatyti į vieni kitų specifines problemas . . . nedaryti nieko, kas galėtų pakenkti kito jos kaimyno reikalams". Specifinės problemos, kaip kitados Vilniaus ar Nemuno žiočių, tiems, kurie sudaro tartum vieną valstybę, atsistoja jau kitoje šviesoje; tai yra visų bendras laimėjimas ar pralaimėjimas. Praeityje, žiūrint tiktai iš savo kampo, to nenorėta nuoširdžiai suprasti. Dabar tokiais specifiniais klausimais pabaltiečiams reikia turėti vienodą ir suderintą nusistatymą.

6.    Savi marškiniai, kaip sako patarlė, yra arčiausia kūno. Jie lieka arčiausia ir tada, kai namai dega. Deginami visų tų rūpesčių, kurių pabaltiečiai patiria kovodami už savo kraštų laisvę ir savo būvį svetur, nevisada išlieka nuosaikūs, santūrūs ir neakižagūs kitiems bendros nedalios broliams. Tuo tarpu bendra talka ir nuoširdus sutarimas turėtų apimti visus frontus. Kiek Baltų Taryba to siekia diplomatijoje, tiek spauda ir organizacijos turėtų siekti plačioje visuomenėje. Gaila, Pabaltijo bėglių ir emigrantų spaudoje labai mažai randame informacijų iš savo kaimynės gyvenimo, veiklos ir rūpesčių.

7.    Reikėtų pagalvoti apie bendrą visų trijų tautų kongresą, kuriame tam tikrais pareiškimais būtų aptarta ir išryškinta bendra linija. Tai pasitarnautų propagandai laisvame pasaulyje ir anon uždangos pusėn nueitų aidu, kad laikomės išvien ir siekiame laisvų Pabaltijo valstybių federacijos.

8. Pagaliau reikia turėti galvoje, kad Pabaltijo valstybių nepriklausomo gyvenimo pagrindai, palikę už praėjusio karo, bus sunkiai beat-statomi toje formoje, kaip buvo. Kiek bus dar galima pasiremti praeitimi, — vadinasi, tuo, kas anksčiau turėta ir kurta, yra sunkiai atsakomas klausimas, nes nėra žinios, kokiame pavidale išliks Pabaltijo kraštai po ilgų metų vergijos. Tą klausimą reikia dabar lukštenti, numatant visokias galimybes.
*

Visa trumpai suglaudus, sektų šios išvados:
a. Praeitis Pabaltijo tautų ne jungė, bet skyrė; ateitis kategoriškai reikalauja joms susijungti.
b.    Geopolitinė jų padėtis visam laikui lieka grasi; tai reikalauja sutelkti visų trijų tautų pajėgas savo gyvybei išlaikyti ir savarankiam gyvenimui ginti.
c.    Tarptautinės politikos linkmė pasinešusi mažųjų valstybių suverenumo nenaudai; reikia jau dabar galvoti, kokiame pavidale Pabaltijo kraštai galėtų geriausiai iššsaugoti savo didesnį nepriklausomumą.
d.    Nepriklausomybės laikų Baltijos santarvė yra per menka atrama ateities ryšiams ir solidarumo dvasiai; reikia numatyti žymiai ankstesnius Pabaltijo federacijos rėmus.
e.    Tremties metas neturi būti skirtas tiktai kovai su bolševizmu; jis turi duoti žmonių įgyvendinti trijų tautų didesnį suglaudinimą, išsilaisvinus iš Sovietų okupacijos.

Romas  Viesulas     Benamiai (litografija)