Eilėraščiai |
Parašė AUŠRA BENDORIŪTE |
MANO DIENOS Mano dienos — nubalę, smulkūs akmenėliai, be garso krentantys į šias smiltis ir į šiuos vandenis. Mano dienos — nulygintos ir permatomos kriauklės, jau taip seniai pralaužtos, kad nelaikytų jūros nei vėjo balso. Tylėdama, neprisiliesdama, aš rūpestingai vaikštau aplink jas. PURIENOS Nuo jų pavasario rankos nuvysta ir į odos baltumą skverbiasi žalsvi šešėliai, jų vienų vėjas nepajėgia nuskint ir nešti nesutrynęs, tik nuo jų jis tampa matomas ir gelsvas. ŠAUKSMAS Tu negali girdėti mano žodžių, bet pažiūrėk: jie virš tavęs, jie paukščiai danguje, jie spurdi, verpdami ploniausius metalo siūlus mano sielon, ir plėšo, norėdami augštyn. Tu negali girdėti mano žodžių, bet greičiau, greičiau pažvelk ir, ranką ištiesęs, nuskink juos nuo dangaus. KETVIRTĄ VALANDĄ Ketvirtą valandą dienos pats dešinysis sparnas užkliuvo už sausiausios ąžuolo šakos ir plyšo. O susikūprinęs, įraudęs amariukas permatoma koja pradėjo tuksenti nesuvokiamą ritmą. ILGESYS Ir kartą, kai paliko vartai atdari, laukuosna ilgesys atėjo. Jis buvo baltas, kaip žiedai, ir ne gėlėm — kažkuo dar lengvesniu, daug tylesniu — jauni konvalijų laukai kvepėjo. |