ERNEST HEMINWAY Spausdinti
Parašė A. V.   

Įvairios tautos turi savo nobelinių rašytojų, — tekių, kuriems kažkaip neišvengiamai turėtų anksčiau ar vėliau atitekti garsioji Nobelio premija. Prancūzų literatūroje vienas iš tokių kandidatų paskesnių laiku buvo Paul Valery. Bet garbės vainiko jis taip ir nesusilaukė. Amerikiečių raštuose tokis nobelinis vyras buvo Ernest Hemingway. Jau eilė metų ejo šnekos, kad Švedijos laurai nukris jam ant galvos. Nežiūrint to, vis būdavo pasirenkamas kitas amerikietis ar europietis, kol pernai Švedų Akademijai galva susisuko ir premija buve atiduota už politiką. — Winstonui Churchilliui. Tegul jo proza laikoma šaunia stiliaus požiūriu dabartinėje anglų raštijoje, betgi jis savo menais negali lygintis su Paul Claudel, Benedetto Croce, Unamuno, Prcst, Rilke ar kokiu kitu dideliu autoriumi, kuriuos Stokholmas pamiršo.

Šiemetinė premija atiduota už meną. Ernest Hemingway yra vienas iš tikrų rašytojų, sau užsibrėžęs didelius reikalavimus: rašytojas turi dueti tai, ką jis savyje turi geriausio. Amerikoje visa eilė beletristų šiandien yra pagauta žurnalizmo įtakos: nutveria kokį aktualesnį įvykį ar temą, laikraštininko paviršutiniškumu jį sudoroja, ir žiūrėk, jau jo vardą skaitai "best-seller'ių" sąraše. Ernest Hemingway nėra toki3 vienadienis ir lengvapėdis. Jo menui kaip tik būdinga didelė disciplina, rašytojo vaidmens įsisąmoninimas ir pasiekti stiprūs rezultatai. Savo s.i-liumi ir savo pasaulėvaizdžiu jis yra palikęs didžiausius pėdsakus kitų amerikiečių kūrybai, nors ir patsai dar nepriskaitytinas prie senųjų (gimęs 1899 metais). Yra susidaręs tikras jo kultas, prieš keletą metų pasiekęs viršūnę garsiu vieno beletristo išpažinimu: esą, nuo Shakespeare laikų niekas nėra rašęs anglų kalba taip puikiai, kaip Hemingway. Be to, daug metų jisai stovi apžavėjęs ne tik amerikiečius, bet jis garsus ir kituose kraštuose, neišskiriant ir Rusijos, kur savo laiku buvo mad-nas. Lietuvių kalbon, tiesa, jis nebuvo verčiamas, tačiau nebuvo ir svetimas. Štai vienoje J. Aisčio eilėraščių knygoje randame motto, paimtą iš Hemingway raštų. Jo noveles, gėrėdamasis, rusų kalba skaitė Petras Cvirka. Tai mažmožiai, bet jie kalba, kad naujasis Nobelio laureatas nebuve pamirštas ir lietuvių žemėje. Galop per filmas jo siužetai pasirodė žinomi ištisiems milijonams visuose pasaulio kraštuose.

Visa tai draugėn suėmus, Amerikos horizonte Ernest Hemingway stovi kaip kokia sena, beveik apkerpėjusi institucija. Prie to pridėjus nenutrūkstamus smilkalus jo šlovei ir įvairius nuotykius, kaip susidaužymą lėktuvais Afrikoje, sunku nuosaikiai įžvelgti jc svorį šio krašto literatūroje. Viena tėra aišku, kad jo svoris ir įtaka yra tikrai įsidėmėtini. Tačiau nebus suklysta pasakius, kad jis nė pats nesijaučia vertas tos ido-latrijos, kuri eina jo adresu. Būdinga, kad gavęs premiją, jisai visai nuoširdžiai suminėjo ir kitus autorius šiai garbei — Dinesen, Sand-burgą, iš Lietuvos kilusį Bern. Be-rensoną.

Blaivų žvilgsnį apie Hemingway savo laiku buvo įsidėjęs jėzuitų savaitraštis "America" (1951. V. 26). čia ir paseksime jo mintis.
Laikraštis pripažįsta, kad, pra-sklaidžius visus smilkalų dūmus, net ir griežčiausias kritikas turi pripažinti didžiulį Hemingway talentą.
Vienas iš jo bruožų — tai prieraišumas prie elementarių gamtos reiškinių: žemės, upokšnių, gaivaus girių kvapo, erdvių, ilgų kelionių ilgesys. Į tai jis žvelgia ne sociologo, bet poeto akimis ir jausmais. Taip jame neišdildomi pasiliko įspūdžiai, patirti jaunystes dienomis gamtoje. Netenka abejoti, kad čia susiduriame su viena iš esminių šio autoriaus savybių.

Antra Hemingway dorybė — tai gyvenimo tragedijos jautimas. Tai gal pati svariausioji žymė jo kūryboje. O mūsų laikais kaip tik nelabai lengva išsaugoti gyvenimo tragedijos vaizdą, kuriam reikalinga herojiškų personažų. Dvidešimtasis amžius, vyraujamas gamtos mokslų, nenori pripažinti nei herojų nei tragiškos gyvenimo sampratos. Užtai ir atitenka nuopelnas Ernestui Hemingway už tragiškos dvasios išsaugojimą. Tačiau galima pastebėti, kad tai iš šio rašytojo reikalauja tam tikrų pastangų ir aukos: tada jis gyvenimo tragizmą keičia grubumu ir brutalumu. Šiaip ar taip, jam pavyksta išlaikyti tragizmo iliuziją. Jauti tragediją dvelkiant tiek ir jo novelėse, tiek ir romanuose. Galima būtų pastebėti, kad čia veikia atvirkščia proporcija : trumpesniuese jo kūriniuose tragedija yra sutelktinė ir įtempta, o ilguose jinai lyg ir išskysta ir neišsilaiko savo įtampoje. Pastarąją pastabą galima pritaikyti prie tokių jo romanų, kaip "A Parewell to Arms" arba "To Have and Have Not". "For Whcm the Bell Tolis" romane tragiškas jausmas išlaikomas daug pastoviau. Tą patį galima būtų tarti ir apie paskutinį jo veikalą — "Senį ir jūrą", už kurį daugiausia jis ir buvo šiemet apvainikuotas.

Ernesto Hemingway kūryboje svarbią vietą užima ne tik pirmykštės gamtos gaivalingumas ir gyvenimo tragedijos suvokimas, bet nemažiau reikšmingas ir jo, kaip pasakotojo, talentas, kuris, be kita ko, geriau išryškėja jo novelėse, čia įsidėmėtinos kelios autoriaus savybės. Iš jų, be abejo, svarbiausia, — tai jo tiesmukas, griežtas, atletiškos eigasties sakinys. Kaip puikų tokio stiliaus pavyzdį galima paimti nuogą "žudikų" dialogą, šiuo atveju gerai pritaikytą, ir prie paskirų tipų. Apskritai paėmus, visi jo veikėjai kalba panašiai: stačiai pasisakydami arba duodami tokius pat stačius klausimus, nepaisant to, ar tai šnekėtų gangsteriai, ar darbininkai, ar dekadentai menininkai, ar kurios tautos kareiviai — italai, ispanai, amerikiečiai, šiaip Hemingway nepripažįsta jokių puošmenų: jam turi kalbėti patys daiktai ir įvykiai visame save neišdailintame nuogume ir įsijautime. Kaip tik dėl to jisai tokių "žudikų" dialogo perėjimų visai neniuansuoja, pasitenkindamas išimtinai pora žodžių — "pasakė, tarė". Savo ruožtu šisai paviršutiniškas primityvizmas kažkaip geriau atspindi tą tragediją, kuri pamažu išsivysto iš dialogo, ligi prieiname prie kažko nenumaldomo, kieto, galutino ir šiurpaus. Antra vertus, iš šios savybės išauga būdingas visų jo raštų bruežas: juose jaučiamas apmiręs, monotoniškas moderninio pozityvizmo ir industrializmo pasaulis, iš kurio atimtas dvasios raugas ir kurio lėkštumas atsimuša veikėjų dialoguose.

Psichologiniu atžvilgiu jo herojai yra tikri. Kaip kokie Nietzschės antžmogiai, jie gyvena anapus gėrio ir blogio. Tai ypač pastebima seksualiniuose santykiuose tarp vyro ir moters. Tokia Lady Brett ("The Sun Also Rises") neturi nė jokių pretenzijų savo apetitams apvaldyti ir eina nuo vyro prie vyro nieko negalvodama. Seksualinė jos funkcija, kaip ir visų Hemingway moterų, neturi Jokio gilesnio pateisinimo, kaip tik patenkinti to momento nuobodį. Tai tik tiek, kaip susijaudinimas, bežiūrint rungtynių su buliais.

Antra priemonė jo herojams pojūčius apmalšinti — tai alkoholis. Geria visi jie, mažai besirūpindami, kas jų laukia. Gyvenimas jiems gal tuščias, bet ir mirtis jiems nekelia jokios grasos. Iš čia eina savotiškas apkiautimas, būdingas jo raštų veikėjams. Jie gali būti gyvuliškai abejingi mirties akivaizdoje, kaip Olis Andresonas "žudikuose", tuo primindami Nietzschės antžmogius, tik tiek, kad iš daugio jų yra visiškai išgaravusi lyrinė Nietzschės ekstazė.

Savo garsioje apybraižoje prieš trisdešimt metų T. S. Eliot rašytojus įspėjo, kad negana žvelgti savo širdin ir kurti: reikia taip pat pasižiūrėti j "smegenų luobą, nervų ir virškinimo sistemą". Nė įrodinėti nereikia, kad Ernest Hemingway gerokai žvilgtelėjo į nervų ir virškinimo sistemą. Lygiai aišku, kad jam ne taip labai berūpėjo smegenys. Štai kur ir atsimušam į pagrindinę šio rašytejo dilemą: jo skonėjimasis muskulais ir nervais kartojamas vis didesniu atkaklumu — ir monotonija. Tačiau didiesiems literatūros atstovams žmogus buvo ir kažkas daugiau, ne vien tik gyvulys. Jis yra ir dvasia. Hemingway kūriniuose randamas simbolizmas mena, kad ir šis rašytojas bando palaužti materialistinį monizmą ir susisiekti su dvasios pasauliu. Betgi tai ir pasilieka daugiau pažadu. Tuo tarpu šis bruožas ir labiausiai prieš jį atsiliepia, norint suvesti bendrą vaizdą. Kartą pats Hemingway yra pasakęs, kad prozoje galima ketvirta ir penkta dimensija. Vienok jo prozoje pasigendama ne tik penktos ir ketvirtos, bet dažniausiai ir trečios dimensijos.

Jo veikėjų pažulnumas kaip tik ir eina iš ano nesutikimo arba negebėjimo žmogui pripažinti galios, kuri jį iškelia augščiau gyvulių pasaulio ar nugramzdina jį dar žemiau. O gal būtų teisinga įžvelgti, kad "Senyje ir jūroje" Hemingway pamatė ne tik žmogaus nervus ir muskulus, bet su kažkokiu jam neįprastu nuolankumo šešėliu pažvelgė ir į vienišo žvejo siela. Čia bene bus ir tasai naujas kvapas, kuris buvo su tokiu pasigėrėjimu sutiktas ir kuriame susikristalizavo visos stipriosios Hemingway pasakojimo savybės.    A. V.