EILĖRAŠČIAI |
MŪSŲ LIEPA Sako, smuikai kartais patys ima verkti, sako, fleitos ima švilpauti, lyg paukščiai, užčiaupti dėžėse, lyg narve. Na, o mudu, inkilan įkelti (jau visi langai pusiau primerkti ir septynios durys užrakintos), mudu tylim lygiam vakare. Tiktai žiūrim įkypai pro langą, lyg į kokį užjūrį keisčiausią, lyg anapus mūsų ir dienos. Aikštėje su raiteliu iš bronzos mūsų draugė liepa taipgi tyli, plaukus kvepiančius paleidus nakčiai, taipgi žvelgia įkypai į mus. Jai, deja, negalima eit gatvėm nei virš mūsų stogo pažiūrėti, — ar ne liepų šlama ten miškai? Tik stovėti, tarsi milžiniškai puokštei, tokiai puošniai, ir siūruojančiai, ir jaunai, tik sūpuoti ir liūliuoti naktį, mūsų tylančias akis ramint. VĖTRA NUO JŪROS Penkias dienas nuo jūros traukė vėjai ir grūmėsi su kriaušėmis sode, o penktąją pavyko jiem išgriaut seniausiąją ir ant kaimyno stogo visais varpeliais aukso paguldyt. — Vaikai, atplėškite nuo liūdno stiklo laukimo išplėstas akis — nelyja! Duris atplėškit! Jus pagaus vėsumas ir pagaugais ligi kulnų nulies. Žalsvajam sambrėšky — sušalę obelaitės, balelės, plaukia lapai, žliugsi takas, į basą koją glaudžiasi šlapia žolė — dar šalta, tai bėgte, bėgte! Užlėkt už namo, pasileisti kiemu, pro šalį šuns, kalnelin, ant tvoros: pasižiūrėt, ar vis putoja upė, ar ji baisi? (—Baisi: aptemęs veidas, lyg senės raganos, išartas raukšlėmis. Ne, ji nebeplukdys tavęs, nuogaliaus, nei tavo laiveliūkščių!). Ir šiurpu, lyg ne nuo beržo nukrėstų lašų ant sprando: nuo tamsaus prisiminimo, nutįstančio į ateitį, tamson. Bėgte atgal, taku, ir į verandą — per tris laiptus, ir į duris, vidun. Namie rami ranka jau žiebia šviesą, sumirksinčią sakuotoj palubėj (—pušim prakvipęs visas jaunas namas), ir šilima pasiūlo tau be žodžio: — Išalkai? Pasiimk patsai, matai? Iš juodo miško žemuogės, kaip ugnys, ir pienas ką tik vėso šuliny. Tu vis drebi. Užkopk į lovą, nori? Ir kojas po savim pariesk.— Už lango jau liejasi mieguista mėnesiena ant obuolių nusvirusių galvų, ir stojusi giedra džiaugsmu suvirpa: penkias dienas išlaukė meškerė, mekšrus ir šapalus sapnavusi skiedryne — rytoj, rytoj! Anksti pabudins saulė — dabar užmik. (—Ir tau baugu pabust: tau rodos, kad ne vakar — kažkada, prieš amžius, vėtra stūgavo po sodą, kad ji išsinešė ir nusviedė tave kažkur už vandenų, už metų metų, kad nėr tavęs nei sodo, ir nėra pasauly vietos vaiko karalystei. Ir tau baugu pabust). |