REGIMASIS MENAS IR KATALIKŲ BAŽNYČIOS MOKSLAS Spausdinti


Kasmet lietuviai katalikai Amerikoje stato bent vieną bažnyčią. Ne mažiau kaip trys, keturios bažnyčios metuose yra dekoruojamos. Nėra tokių metų, kuriais bet kuri bažnyčia nesitaisy-tų naujo inventoriaus: statulų, paveikslų, vėliavų, taurių, ir t.t.

Statomoji bažnyčia, jos dekoracijos, naujas inventorius yra tokie dalykai, kurie privalo būti vertinami ne tik sumokėtais už juos doleriais, bet taip pat sudėtomis juose meninėmis savybėmis, kurių regėjimas keltų estetinį pasigėrėjimą. Bažnyčia, jos puošmens ir inventorius turi būti ne tik daiktai, bet ir meno dalykai.

Bažnyčia yra Dievo Namai, Augščiausiojo garbei skiriami. Dievo garbę tad turi kelti ir bažnytinis menas. Jis turi būti ne sau menas, o priemonė artimesniems su Dievu santykiams palaikyti. Faktinis Dievo ir žmogaus santykių realizavimas yra religija. Tad bažnytinis menas turi būti religinis menas.

Štai tie klausimai, su kuriais neišvengiamai susiduria kiekvienas, kuris veda ar prižiūri bažnyčios statybą ar jos dekoravimą.

Katalikų Bažnyčia yra visuotinė. Atskira parapija yra tik viena šaka to didingojo medžio, kuris šiandien iškerojo į visą pasaulį. Tad pasaulinio masto yra ir bažnytinio meno klausimas. Mes jį taip turime spręsti, kaip jį sprendžia Visuotinė Bažnyčia. Tik tokis sprendimas bus saugus ir tikras.

Pastaraisiais metais bažnytinio meno kausimas ypač yra pagyvėjęs dėl dviejų įvykių.  Neseniai, domininkono Petro Couturier vadovybėje, buvo pastatytos Prancūzijoje trys "modernios" bažnyčios,— Assy, Vence ir Audincourt.  Kitas įvykis yra Šventojo Officium išleista 1952 m. birželio mėn 30 d. instrukcija "De arte sacra". Šie įvykiai plačiai buvo diskutuojami teologijos ir meno spaudoje. Iškelta visa eilė naujų problemų. Suminėsime tik keletą:

Domino krikščionį menininką, iki kokių ribų jis privalo laikytis "tradicinių" krikščionių stilių ir ikonografijos. Ar jis gali teisėtai naudotis "modernine" technika ir simbolizmu, įnešdamas į bažnytinį meną net "groteskines" pasaulinių abstrakcionistų ir distorcionistų lytis? Ar yra iš viso specifinė krikščioniškoji estetika? Ar oficialios bažnytinės direktyvos nesiekia taip suvaržyti menininko saviraiškos ir kūrybinės iniciatyvos, kad jas visai užslopintų? Ar bažnytinis menas turi būti "populiarus" ar ezoterinis, tik rinktinių meno žinovų suprantamas?

Gausūs šios rūšies klausimai reikalingi ypatingo dėmesio, kad būtų surasta tinkama pusiausvyra ir kad menas vėl užimtų jam privalomą vietą šių dienų Bažnyčios gyvenime. Bet nei viena šių problemų negalės būti pagrindinai išspręsta, jeigu jas spręsdami, neturėsime prieš akis paties svarbiausio aspekto, būtent, bažnytinio meno tikslo. Jis mums pasakys, kad, kai yra keliamas klausimas, kokis menas bažnyčiaiyra tinkamas, čia nėra tik šalutinis kintančių estetinių vertybių ar "tinkamos dekoracijos" klausimas, bet yra sprendžiami tokie dalykai, kurie tiesiogiai yra susiję su tikėjimo tiesomis ir Bažnyčios mokslo praktika. Deja, šis pagrindinis klausimo aspektas,— bažnytinio meno tikslas,— kaip tik pastaraisiais laikais arba yra visai iš akių išleidžiamas, arba blogai suprantams.

Kadangi problema yra iš esmės teologinė, čia padarytos pastabos daugiausia bus grindžiamos Šventuoju Raštu ir Tradicija. Kadangi, be to, problema yra praktiška, svarstymo eilė eis istorijos gairėmis. Paseksime, kokia buvo Dievo Apvaizdos evoliucija ir Bažnyčios praktika, kai ji savo antgamtiniams tikslams naudojosi vizualinėmis, pojūtinėmis lytimis ir simboliais.

Apvaizdos Mokykla
Savo laiške Timotiejui šv. Povilas apie Visagalį Dievą šitaip rašo: "Nes tai yra gera ir patinka akivaizdoje mūsų Išganytojo Dievo, kurs nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą."  Teologai pabrėžia, kad tai nėra tik taip sau noras, bet taip pat veiklioji Dievo valia duoti visas reikalingas priemones, kad žmonės galėtų Dievą pažinti. Tad pats Dievas yra žmonių mokytojas, juos į tiesą ir išmintį vedantis.

Kadangi Dievo keliai yra nepabaigtai išmintingi, naudinga bus susipažinus su tomis priemonėmis, kuriomis Dievas žmonių mintis apšviečia. Jo žinojimas yra nepalyginamai už mūsų pranašesnis ypač tuo, kad jis "žino visų žmonių širdis", tas širdis, kurios pirmoje eilėje rūpi mokančia j ai Bažnyčiai. Taigi visai bus išmintinga mums paklausus, kokia iš tiesų yra dieviškosios pedagogikos technika.

Dievo metodai yra labai įvairūs. Jis moko mus, anot šv. Povilo,"daug kartų ir tūleriopu būdu."  Bet ypač viena priemonė yra nuo pat pradžių ta pati išsilikusi. "Kas jame neregima, jo amžinoji galybė ir dievystė, tai nuo pat pasaulio įkūrimo galima matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų".  Kitais žodžiais, Dievas naudojasi pojūčių matomais daiktais, kad vestų žmones į nematomas dvasines tiesas,— per visibilia ad invisibilia... "Žiūrėk, kaip dangus garsina Dievo garbę, kaip dangaus skliautai skelbia jo rankų darbus."

Dievas nesitenkina tik galingąja savo kūrinių didaktika ir, be to, vartojo labiau tiesioginį savo antgamtinio apreiškimo metodą, palikdamas tačiau pilnoje galioje tą kelią, kuris eina per visibilia ad invisibilia. Tai mes galime matyti iš kiekvieno Šv. Rašto puslapio, kur aptinkame nuolatinį pojūtinių paveikslų vartojimą.

Štai vienas ryškiausių pavyzdžių.

Kai Visagalis Dievas davė Mozei Sinojaus kalno debesyse savo įsakymus, visą įstatymo esmę jis išreiškė keliomis trumpomis dekalogo eilutėmis.  Deuteronomijos knygos pakartoja įstatymus ir taip toliau sako: "Šiuos žodžius Viešpats kalbėjo . . . garsiu balsu, nieko daugiau nepridedamas".  Nieko daugiau nepridedamas prie to, kas sudarė jo apreiškimo esmę. Tačiau iš tiesų jis daug ką yra pridėjęs. Skyrius po skyriaus reikalingi liturginiams potvarkiams: tiksliai išdėstyti, kaip turi būti pastatyta arka, kaip atliekama auka, smulkiai pasakyti,— kokios privalo būti vartojamos medžiagos, puošmenų ir brangakmenių spalvos, šventųjų apdarų išsiuvinėjimai, ir t.t.,— puslapiai po puslapių.

Šiam milžiniškam uždaviniui įvykdyti Mozei buvo duotas pagelbininkas. "Paskirtas pagalbon žmogus buvo vardu Beseleelis ... Aš pripildžiau jį savo dieviškąja dvasia, padariau jį išmintingą, gabų ir sumanų visuose amatuose; kad jis galėtų išbraižyti, kas turi būti išbraižyta iš aukso, sidabro, bronzos, marmuro, brangių akmenų ir visokios rūšies medžio".

Kam visas šis liturginio simbolizmo puošnumas? "Nes tai yra ženklas, . . . atmenantis jums, kad aš esu Viešpats, ir jūs nuo manęs skiriatės". . .  kad jie žinotų, jog aš esu Viešpats jų Dievas".  Kam pagaliau visos tos rinktinės priemonės? Ar tik tam, kad pakartotų, kas jau pirmame įsakyme aiškiai buvo pasakyta? Dėl to, kad Dievui nepakanka vieno rašyto žodžio, nors jis būtų jo paties ranka Įstatymų lentos išbraižytas, taip kaip nepakanka nei vieno gyvojo žodžio, nors jis būtų iš įkvėptojo Mozės lūpų išėjęs. Mozė—mokytojas—yra reikalingas menininko Beseleelio. Kaip prigimtame apreiškime, taip ir čia Dievas naudojasi matomaisiais pojūčių dalykais, kad vestų žmones prie nematomųjų; panaudoja grožį, kad mokytų tiesos.

Bet ir dar negana. Kai žmogus atsisako Dievo mokslo klausyti, Dievas siunčia savo paties Žodį, pačią savo Amžinąją Tiesą. Kad toji Tiesa  prisiderintų  pojūtingajam  žmogui,  pati
tampa pajūčių daiktu. "Žodis įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų".  Labai aiškiai pabrėžia šį didaktinį Įsikūnijimo aspektą, šv. Atanazas:

"Jis elgiasi su jais, kaip geras mokytojas su savo mokiniais, nusileidžia iki jų lygio ir naudojasi paprastomis priemonėmis . . . Žmogus nukrypo nuo mąstymo apie augštybių Dievą ir j ieškojo Jo žemai, sutvertųjų, pojūtingųjų daiktų tarpe. Visų mūsų Išganytojas, Dievo Žodis, iš didelės meilės įsikūnijęs, atėjo į žmonių tarpą, kad susitiktų su jų pajūčiais, taip sakant, pusiaukelyje. Jis pats tapo pajūčių daiktu, kad tie, kurie j ieškojo Dievo pajūčių tvariniuose, pažintų Tėvą per darbus, kuriuos Jis, Žodis darė kūne".

Apie tą patį dėsnį, per visibilia ad invisibilia, kalba pats Viešpats, kai jis sako Pilypui: "Kas mane mato, mato ir Tėvą".  Velykų Prefacijoje liturgija šitaip gieda apie Įsikūnijimo tikslą . . . "kad pažindami Dievą matomu būdu, mes būtume Jo patraukti nematomuosius daiktus mylėti".

Tą pačią techniką galime pastebėti visoje mūsų Viešpaties pedagogijoje. Vaizdingose parabolėse jis kalba apie sėjiką ir sėklą, lauko lelijas, žvirblius, jūrų žuvis. Kiekviena sveika pedagogija eina nuo žinomųjų dalykų prie nežinomųjų. Kristaus tikslas yra ne tik žinojimas, bet ir meilė. "Dangaus karalystė yra prilyginta žemės dalykams, kad iš įsigytų žinių mintis galėtų pakilti iki supratimo dar nežinomų dalykų .. . kadangi yra priprasta mylėti, kas yra žinoma, tai mus pamokys mylėti ir tai, kas yra nežinoma".

Savo mokslą Kristus tvirtina stebuklais, regimais Dievo visagalybės ženklais. Šv. Augustinas sako, jog Kristus darė stebuklus tam, "kad mes galėtume stebėtis nematomuoju Dievu iš jo matomųjų darbų... ir veržtumės matyti patį Nematomąjį, kuris yra mums žinomas kaip nematomasis iš matomosios realybės".

Kristus įkūrė matomą Bažnyčią, aprūpino ją sakramentais, kuriems yra vartojami tokie paprasti dalykai, kaip vanduo, duona, vynas, kad jie ne tik būtų ženklai, bet net ženklindami teiktų nematomąją realybę, malonę. Štai kaip čia šv. Tomas moko: "Nuodėmių atleidimui buvo reikalinga, kad žmogus per pojūtinius daiktus pažintų dvasiškuosius, kad Dievui pavestų savo prisirišimą prie jų ir naudotųsi jais tvarkingai, kaip Dievas to nori. Dėl to buvo reikalingas sakramentų įsteigimas, per kuriuos žmogus iš pojūtinių daiktų dvasinių tiesų yra mokomas".

Marijos bažnyčia Cosmodine Romoje, viena iš gražiausių romaninio stiliaus šventovių.

Bažnyčios praktika

Bažnyčia, būdama dieviška, nuolat vystė vis naujas savo dieviškosios didaktikos apraiškas. Sakramentinė sistema pražydo įvairiausiomis liturgijos lytimis, kurios, išsiskleidusios liturginio meno dailenybėmis, yra ne tik didžiausia krikščioniškosios praeities garbė, bet taip pat sudaro integralinę išganymo ciklo dalį: gyvenimo davėja malonė ir iš vieno Dievo plaukianti tiesa, grožio apdaru papuošta, juo veikliau ugdo mumyse gero pasėlį ir veda atgal prie To, iš kurio essme išėję. Šv. Jeruzalės Kiriliaus Mistagoginės Ka-techezės gal yra geriausias įrodymas tos nuostabios didaktinės liturginio simbolizmo jėgos pirmųjų amžių Bažnyčioje. Šių dienų liturginis sąjūdis kaip tik ir stengiasi prie tų galingų priemonių sugrįžti.

Nėra reikalo iš naujo aiškinti tą neginčijamą tiesą, kad meno istorija yra idėjų istorijos atspindys. Tenka tačiau pabrėžti, kad didysis krikščioniškasis menas yra ypatingai ryškus šio truizmo pavyzdys kaip tik dėl to, kad jo tikslas buvo didaktinis.

Tą pat galima pasakyti ir apie šių dienų meną. Pro visą tą chaotišką sąmyšį ir tamsumą, kurie charakterizuoja daugelį šių dienų meno kūrinių, jis vis dėlto yra tikslus šių dienų ideologijos sąmyšio ir tamsumo rodiklis. Kažkokios subtilios psichologinės būtinybės veikiami, dažnai net visai nesąmoningai, jie yra savo laikų protinio klimato savybių atspindžiai. Juk galima suprasti menininką, siekiantį išreikšti chaosą, bet sunku įsivaizduoti, kad kas siektų pačios išraiškos chaoso.

Bet, kaip C. R. Morey sako, kad "bizantinis menas, pats geriausias, kokis gali būti, yra tobuliausia krikščionių dogmų išraiška, kokią krikščionybė yra palikusi",  tai toji religinė išraiška neturi būti suprantama kaip kažkas įvykusio visai nesąmoningai, kaip kažkokis veiksmas, pasekęs tų amžių buitį, "operatio seąuitur esse". Tai buvo tiesioginis aiškios politikos padarinys, politikos, kurią sutartinai rėmė imperatorius ir hierarchija, kaip sako Andre Grabar.  Krikščionių tiesa dabar įvykdė tą žydų ir graikų-romėnų tradicijų suplaukimą, kurio veltui siekė Philo, kurį šv. Povilas pranašavo kaip vieną Kristaus darbų, kurį drąsiai skelbė kankinys Justinas. Popiežius ir imperatorius bendromis pajėgomis stengėsi apipavidalinti užviešpatavusią pasaulį antgamtinę visuomenę, pagrįstą "nauja tiesa", pranešančia visas buvusias filosofijas, dėl to, kad ji, ta tiesa, yra atremta Švenčiausiąja Trejybe ir Įsikūnijimu, kas yra visokios būties ir istorijos prasmė.

Menininkai, kuriems buvo pavesta suteikti šioms įkvėptosioms sąvokoms vizualinė išraiška, nuostabiai puikiai atliko savo uždavinį. Tos pagonių ikonografijos ir architektūros lytys, kuriomis ilgai buvo naudojamasi Romos imperijos galybei vaizduoti, buvo dabar suantgamtintos švelniais krikščioniškojo simbolizmo niuansais, kad jos skelbtų Kristaus Karalystę žemėje. Jų paminklai yra išlikę iki šių dienų Konstantinopolyje. Solonikuose, Romoje ir Ravenoje. Jie ir šiandien savo architektūrinių formų ir spindinčios mozaikos vaizdais gyvai mums kalba apie giliąsias pirmųjų visuotinių susirinkimų ir Tėvų dogmas, tokiais pat džiugiais overtonais, kokie skamba šv. Atanazo knygoje "Prieš Pagonis" ir šv. Augustino "Dievo Karalystėje".

Kilusi aštuntame šimtmetyje kova su ikono-klastais yra geriausias didaktinių liturginio meno tikslų įrodymas. Jie yra aiškiai pasakyti ketvirtojo Konstantinopolio susirinkimo ikono - klastų ereziją smerkiančiuose aktuose:

"Šventasis Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paveikslas turi būti taip garbinamas, kaip Šventųjų Evangelijų knygos. Nes, kaip visi siekia išganymo Šventojo Rašto žodžiais, taip pat visi, ar jie būtų mokyti, ar nemokyti, turi naudos iš to tiesioginio pamokslo, kurį spalvomis išreiškia meno kūriniai. Nes spalvotų paveikslų kalba skelbia ir remia tas pačias tiesas, kaip rašytasis žodis".
Nors niekas neneigia reikšmės spekuliatyvinei teologijai, bet jokia didžioji teologijos sistema nenusipelnė tokio formalaus ir tokio iškalbingo pripažinimo. Daugelis krikščionių, gindami šventuosius paveikslus, buvo kankinami ir žudomi, kai kurie jų buvo kanonizuoti kaip kankiniai už tikėjimą.

Gotikos pražydimas
Įsitvirtinusi per visibilia ad invisibilia technika žengė per laikus, vis naujas lytis atnešdama. Rūstus romaninio stiliaus santūrumas atmena mums aštrią tų laikų vienuolynų mistinę teologiją. Bet pats vienuolinis gyvenimas, nuolat besi vystydamas, j ieško dvasios ir pilnesnės išraiškos tuose motyvuose, kurių pateikė labai augštai vertinami, naujos šviesos paskleidusieji rankraščiai ir dekoratyvinė technika, atsinešti į kontinentą Alkuino šalininkų.


GOTIKA - STRASBURGO KATEDROS DETALĖ

Galingasis Bernardas žaibus svaidė prieš naująją srovę, bet jos sustabdyti neįstengė. "Man nereikia nei minėti to visas ribas peržengusio bažnyčių augščio, nevaržomo jų ilgio ir neprasmingo pločio, tų prašmatnių puošmenų ir keistos rūšies paveikslų. Tokie dalykai, viliodami dėmesį tų, kurie meldžiasi, tik išblaško ir kliudo jų pamaldumą",  rašo šventasis, bet be jokių pasėkų. Jo paties sekėjai sudaro avangardą naujo sąjūdžio, kuris visoje Vakarų krikščionybėje įneša į romaninį stilių daugiau gyvybės ir ryškesnio subrendimo. Dvylikto šimtmečio pradžioje cistersų vienuoliai išvysto naują romaninio stiliaus formą, kuri yra žinoma burgundiškuoju vardu.21 Tuo pačiu laikotarpiu plačiai naudojasi menu Cluny vienuolija. "Skulptūra atgijo Prancūzijoje vienuoliktame šimtmetyje. Ji netrukus buvo panaudota kaip galinga priemonė minčiai paskleisti Cluny abatų — šventojo Hugo ir garbingojo Petro . . . Jie tikėjo meno galia ir įtaka", rašo savo veikale22 Emile Male.

Tas sąjūdis vedė į gotikos pražydimą. Šis stilius perkėlė į naujas akmens ir vitražų lytis galingąsias didžiųjų scholastikos teologų sąvokas.

"Vidurinių amžių menas buvo didaktinis. Visko, kas buvo reikalinga žmogui mokėti. . . skelbė bažnyčių langai ir prieangių statulos . . . Tvarkingomis gretomis sustatytos gausios statulos buvo simbolis tos nuostabios minties pasaulio tvarkos, kuri buvo įvesta šv. Tomo Akviniečio genijaus. Meno pagalba giliausios teologų ir garsiųjų mokytojų sąvokos iš dalies buvo prieinamos net paprastų žmonių protams".23

Tą pačią mintį skelbė Šventasis Tomas:
"Pagrindas naudotis vizualiniu menu Bažnyčioje buvo trejopas: pirmiausia mokyti nemokančius, kurie jo yra mokomi kaip iš knygos; antra, kad kasdieniai akių vaizdai giliau įspaustų mūsų atmintyse Įsikūnijimo paslaptį ir šventųjų pavyzdžius; trečia, kad uždegtų karštesnį maldingumą, kuris geriau yra žadinamas tuo, kas yra matoma, kaip tuo, kas yra tik girdima".24

Kitais žodžiais, kad būtų įmanoma pilnutinis religinis mokymas visoms žmonių klasėms, nes vizualinė didaktika turi savo atskirą gilų veikimą, kurio nei knygos, nei sakykla, nei mokykla negali pavaduoti.

Štai ką šiuo reikalu pasakė grupei italų menininkų pop. Pijus XII: '(Krikščionių meno kūriniai. . . ne tik perkelia į lengvai išskaitomą visuotinę kalbą krikščionių tiesas, bet taip pat perteikia vidinę šių tiesų prasmę ir išgyvenimus su tokia jėga, lyrika ir šilima, kad to vargiai pasieks net karčiausias pamokslas".25

Šešioliktame šimtmetyje atsirado nauji ikonoklastai—reformatoriai.  Tridento visuotinis susirinkimas vėl pasmerkė ereziją, ypatingai pabrėždamas didaktinę matomojo meno reikšmę. "Lai vyskupai uoliai moko, kad, perteikiant paveikslais ir kitomis vaizdingomis priemonėmis mūsų išganymo paslapčių istoriją, žmonės yra išmokomi tikėjimo tiesų ir jose įstiprinami... ; be to, iš šventų paveikslų yra didelė nauda ne tik dėl to, kad per juos žmonėms primenama, kokių geradarysčių yra padaręs ir dovanų suteikęs jiems Kristus, bet ir dėl to, kad šventųjų paveikslais Dievo stebuklai ir išganymo pavyzdžiai tikinčiųjų akims yra parodomi, jog jie už tai dėkotų Dievui ir, savo pačių gyvenimu ir darbais sekdami šventaisiais, labiau garbintų ir mylėtų Dievą ir ugdytų pamaldumą".

Renesanso menininkai, nežiūrint jų didelio entuziazmo senovės klasikinio meno grožiui, yra labai jautrūs tų laikų sąvokų konfliktui ir sutinka tikėjimo tiesų puolimus energinga savo kūrinių polemika. Pavyzdžiu gali būti labai dažnas vaizdavimas tų sakramentinės teologijos tiesų, kurios reformatorių buvo neigiamos.

Kai kurios išvados
Iš to, kas pasakyta, yra aišku, kad krikščionių menas, ypač liturginis, yra kur kas daugiau, kaip maloni, tinkama, bet nebūtina puošmena, prisegta krikščioniškosios minties apdarui. "Klystume manydamis, kad šventoji liturgija yra tik viršinė arba matomoji dieviškojo garbinimo dalis, arba ornamentinis ceremonialas", sako Pijus XII enciklikoje "Mediator Dei".  Iš tos pačios enciklikos aišku, kad šie žodžiai taikomi ir liturginiam menui.

Didaktinis vizualinio meno vartojimas, einant visų laikų technika per visibilia ad invisi-bilia, formaliu sprendimu yra priskirtas Tikėjimo Depozitui. (Depositum Fidei. Mūsų menas turi atlikti savo uždavinį. Tas jo uždavinys yra mokyti. Tai pirmaeilis jo buvimo pateisinimas. Be to, kur tik praeities krikščionių menas buvo tikrai didingas, šis principas buvo aiškiausiai realizuojamas ir ryškiausiai pavaizduotas. Priešingai, kur tik pastaraisiais šimtmečiais pasireiškė tendencijos tą principą aptemdyti, ten krikščionių menas ne tik neteko savo tiesą skelbiamosios jėgos (tai jau tikras nuostolis, bet tuo pačiu laiku virto menkos rūšies menu ir estetiniu atžvilgiu. Jis siekė būti nepriklausomas, bet gražus. Iš tiesų išėjo, čia saldus, tik be šviesos; čia šlykštus, bet net be groteskinės ekspresijos jėgos.
 

Šv. Petro bazilika Romoje, žymiausias renesanco  laikų architektūros kūrinys.
 
Dabar — mūsų laikų, arba "moderninis" liturginis menas. Ką kas apie jį manytų, vis dėlto reikia pasakyti, kad daugeliu savo apraiškų jis daro garbingą reakciją prieš pastarųjų šimtmečių menkystes, siekdamas vėl tapti tikruoju dinamiškosios krikščionybės apaštalu. Sutinkame, kad šis sąjūdis turi savo kraštutinumų. Tačiau dėl to jį visą be sąlygų atmesti būtų ne mažesnis pasikarščiavimas, kaip pasmerkti visą moderniąją literatūrą dėl to, kad joje yra daug beprincipinių ir tuščių veikalų. Dalykas, kuris yra glaudžiai susijęs su sėkmingu krikščionių tiesos mokymu, negali būti taip paviršutiniškai sprendžiamas.

Yra aišku, kad krikščioniškasis menas, norėdamas būti ištikimas savo didaktinei misijai, savo turiniu turi būti tradicinis, tai yra, jis privalo būti pagrįstas ir įkvėptas apreikštosios tiesos. "Ordinaras niekad neturi leisti, kad būtų rodomi bažnyčiose, ar kitose šventose vietose paveikslai, kurie vaizduotų klaidingas dogmas, arba nebūtų pakankamai kuklūs ir padorūs, arba būtų proga nemokytiems pavojingai suklysti",  sako Kanonų Teisės Kodeksas.

Bet ar menas turi būti tradicinis ir formos atžvilgiu? Ar yra bet kokia prasme reikalaujama kartoti didžiuosius stilius, ilgų laikų vartojimu išgarbintus?

Nėra abejonės, kad menininkas gali daug ko iš praeities pasimokyti. Ir jis turi mokytis. Bet jis greit išmoks vieno dalyko, būtent, kad didieji praeities menininkai visai nesivaržė pamesti kiekvieną formą, stilių, simbolius, techniką ar struktūros sistemą, jeigu tik tie dalykai jiems atrodė netinkama priemonė savo menu pasakyti, ko jie neri. Tai atsitiko net su pačiais pagrindiniais krikščionių stiliais. Romaninis, pvz., yra kai kada aprašomas, kaip pamažu, švelniai ir organiškai išsivystęs iš bazilikų stiliaus. Tačiau . . atsisakę nuo sunkiai gaunamų retų medžiagų, nusikratę vergavimu nusistojusioms lytims, (romaniniai architektai pradėjo statybą logišką ir laisvą, kuri, nors pažiūrėti buvo keista ir griozdiška, turėjo tačiau galingo patrauklumo ir nuoširdumo. Ši nepriklausomybė davė nuostabiai gerų vaisių.   Jie statė iš savo šalies medžiagų, savo klimatui, savo vietai, savo laiko žmonių pritarimu, jų reikalams ir sąlygoms".  Taip rašo savo meno istorijoje A. Michel.


M. Novarina — Assy bažnyčia Prancūzijoje (1938, moderniosios architektūros pavyzdys.

Tad tie, kurie šiais laikais reikalauja tik "tradicinių" stilių, iš tiesų yra labai antitradiciškai nusistatę. "Tradicinis" yra labai sugestyvus žodis. Jis gali net būti viliojanti iškaba tik savo nusistatymui paremti. Gali reikšti tik tai, "kas man patinka".


Assy bažnyčios vidus. Jį savo kūriniais išpuošė šių laikų žymiausi dailininkai bei skulptoriai: Bonnard. Matisse, Rouault, Bazain, Lurcat, Braque, Lipchitz, Richier. Siena virš didžiojo altoriaus išmušta Lurcato gobelenu, kurio motyvai imti iš šv. Jono Apreiškimo knygos.
 
Krikščionių menas turi būti modernus
Bendrai kalbant, krikščionių menas, norėdamas būti tikrai tradicinis, privalo būti modernus, nes modernūs buvo savo laiku visi didieji tradiciniai stiliai. Jie kalbėjo savo laikų žmonėms gyvastingomis naujomis formomis.

Vis dėlto, griežtai į šį reikalą žiūrint, tektų išspręsti tokis opus klausimas: ar moderniojo meno formos, simboliai ir teorijos savo įkvėpimu nėra perdaug sekuliaristinės, kad būtų galima jomis reikšti antgamtines tikėjimo tiesas?

Tik laikas ir mūsų menininkų sugebėjimai galutinai galės šį klausimą atsakyti. Bet ir čia istorija turi tokių precedentų, kurie daug šviesos gali įnešti į šią pasisavinimo problemą. Pirmieji krikščionys, pvz., visai nesivaržydami naudojosi pagoniškosios Romos meno formomis ir technika savo puikių bazilikų statybai. Oriento menininkų prabanga ir net juslingumas buvo pasisavinti bizantinių bažnyčių architektų. Nuostabu, kad simboliai buvo skolinami net iš senovės kultų ir mitologijos. Liūtas, gyvastingosios jėgos,   varlė — amžinojo   gyvenimo   simboliai krikščionių menininkų buvo paimti iš Egipto hieroglifikos. Klasikinės mitologijos putti,—nuogus Kupidono išvaizdos vaikiūkščius, kurie vėliau taip užveisė renesanso tapybą,—jau galima aptikti iš mažų laivelių žuvaujančius Cagliari katakombose. Iš tiesų jie simbolizuoja sielų žvejybą.  Vėliau asimeriniai, vingių vingiais sunarplioti neramūs piešiniai ir groteskinės faunos motyvai — senovės pagonių keltų menas — atrodo visai kaip namie j e Kelis Evangelijų Knygose (Book of Kelis ir daugelio romaninių bažnyčių dekoracijose. Pavyzdžiu gali būti chimeriškos figūros bronzinėse šv. Zenono bažnyčios duryse Veronoje. Šis platus fantastinės ikonografijos vartojimas, taip kaip ir gotiko laikų gar guolių vandens latakai, pakankamai įrodo, kad net groteskiniai motyvai nebuvo naujiena krikščionių meno tradicijoms.

Tradicinio meno papročiai
Pateikti tradicinio meno papročių pavyzdžiai tiesiogiai neįrodo, kad "moderninės" formos ir teorijos bažnytinio menininko turi būti vartojamos. Jie tikrai neparodo, kaip jos turi būti vartojamos. Bet jie sukelia stiprų abejojimą "tradicionalistų" nuomone, kad jos neturi būti vartojamos.

Šv. Bernardas šaukte šaukė prieš skulptūrą ir kitas "naujenybes", bet romaninio stiliaus vystymosi sustabdyti neįstengė. Netrukus pietų Europos menininkai, pajuokdami naują Šiaurės meną, vadina jį "gotika", atseit "grubiu", "barbarišku". Jeigu menininkai būtų paisę savo kritikų, neturėtume mes nei romaninio nei gotikos meno. Jų genijus glūdi sugebėjime pakeisti tradicinį mokslą naujais simboliais, turinčiais prasmę jų laikų žmonėms. Jeigu mūsų dienų menininkas būtų šia prasme tradicinis, o tokis jis būti privalo, vargiai jis galėtų apsiriboti tik nusistojusiomis formomis, vaizduodamas apreikštųjų tiesų turinį moderniam pasauliui, naujų problemų sūkuriuose blaškomam.

Neginčijama tiesa, kad, kai tik krikščionių menas, ypač liturginis, tampa ezoteriniu, jo prasmė netenka visuotinumo, ir dėl to tokis menas yra mažiau krikščioniškas. Jeigu tuo pačiu metu jis dar siekia tapti tik "populiariu", pasitenkina duodamas žmonėms "tai, ką jie mėgsta", jis visai apsilenkia su savo pasiuntinybe. Kafarnaumo žmonėms nepatiko mokslas apie Gyvąją Duoną. Kristus leido miniai pasitraukti, bet mokslo neišsižadėjo.

Yra tokis dalykas, kaip eretinis menas. Menininkas, jeigu jis nori mokyti, turi vaduotis objektyvia tiesa, o ne minios reikalavimais. Jis turi su ta minia susitikti, bet tik kad ją pakeltų ir auklėtų. Jeigu "gerojo meno" populiari norma yra ta, kuri labiausiai priartėja spalvotai fotografijai, menininkas turi stengtis įrodyti, kad tai nėra tikras menas ir ko geresnio siekti. Nežiūrint, kokis būtų didelis rasotakių, saldžiavei-džių, puošniais kaip povo plunksnos apdarais angelų ir šventųjų pareikalavimas, tikras menininkas prie tokios krikščionių meno parodijos savo rankos nepridės, o sąžiningas klebonas atsisakys tokius įnamius į savo bažnyčią priimti.

Pažvelkime vėl trumpai į praeitį, šį kartą, kad išblaškytume klaidingą nuomonę apie meno abstrakciją ir distorciją. Kai kas jas laiko kažkokia dvigalve pabaisa, pagimdyta mūsų dekadenciios amžiaus meno šarlatanų, kad pridengtų savo meninį nesugebėjimą ir nuskurdimą. Kad taip nėra, paaiškinsime vienu ryškiu pavyzdžiu. Didžiosios krikščionių architektūros sistemos, galutinai jas analizuojant, yra ne kas kita, kaip giliai subtilios abstraktinės lytys religinėms idėjoms reikšti. Romaninė architektūra, pvz., užleidžia vietą gotikai ne tik dėl to, kad atsirado "nauja estetika" ar išsivystė pažangesnė statybos technika, bet dėl to, kad paprastų senojo stiliaus linijų ir santūrių proporcijų vėlesnių laikų architektui jau nebeužteko išreikšti jo komplikuotoms teologinėms sąvokoms. Romaninio stiliaus paprastumas alsavo vakarų vienuolijų misticizmu. Nuostabi gotikos daugelio dalykų vienybė prasmingai vaizduoja visų daiktų vienybę amžinuose Dievo Apvaizdos planuose. Romaninis, lygiai kaip stiprus maldos pagavimas, tiesiogiai veda į Dievą. Gotika, vizualinė moderuoto tryliktojo šimtmečio teologų realizmo kopija, rodo Dievą tarpiškai, per nuostabų Dievo tvarinijos įvairumą ir išganingąją Apvaizdą. Paprastas, be figūrų romaninės bažnyčios fasadas žiūrovo neišblaško, o leidžia eiti jam tiesiog į vidų, kur horizontalinė ašis, pabrėžta vienodų navos kolonų eilėmis, traukia akį tiesiog į altorių, matomąjį Dievo buvimo simbolį. Bet gotikos fasadas ir portikai vilioja žiūrovo akis savo skulptūrinio pasaulio miniatiūromis ir jį lauke sustabdo. Kai įeini į vidų, pagauna žvilgsnį vertikalinė ašis ir kelia akis į viršų. Ten jos klaidžioja po gotinius skliautus ir akmens skulptūrą, ilgiau sustoja prie spalvingų vitražų ir tik nuo jų pagaliau nukrypsta į altorių.

Abi sąvokos yra perdėm krikščioniškos. Filosofiškai abi randa pateisinimą būties analogijos moksle.

Bet kiek tų laikų tikinčiųjų galėjo analizės keliu sugauti tą švelnią abstraktinių formų prasmę? Vis dėlto meno pamoka palieka iškalbinga, nors ir nesąmoningai perimta.

PETRAS IR VASIA KIAULĖNAI
BAŽNYČIOS ESKIZINIS MODELIS

Kai kada krikščionių menas yra perdėm aiškus. Pavyzdžiu čia gali būti dažnai vaizduojamos Senojo ir Naujojo Įstatymo scenos, arba gyvai išbraižinti "maralinia" medalijonai, kuriuose, grafiškai pavaizduotos, dorybės yra sugretinamos su joms priešingomis ydomis. Tačiau religinis menas, norėdamas būti ištikimas savo pašaukimui, dažnai turi būti subtilus—kaip subtilios ir grakščios yra liturginio giedojimo kadensės. Juk pati krikščionių tiesa iš esmės yra paslaptinga, kurią, anot šv. Povilo, "dabar mes matome atspindyje lyg mįslę".  Ypač šioje srityje—krikščionių paslapčių srityje, menininkas—tapytojas, skulptorius, poetas, muzikas—gali pasakyti šį tą viršaus šalia griežtų, preciziškų teologų posakių kompetencijos. "Savo rafinuoto subtilumo dėka menas—vistiek girdimasis ar matomasis—prasiskverbia į minties ir širdies gelmes . . . , kurių gyvasis ar rašytasis žodis, su savo nepakankamai atbaigta analitine precizija, pasiekti negali", sako Pijus XII pirmojo Tarptautinio Katalikų Menininkų Kongreso dalyviams.
 

V. K. Jonynas — Lietuvių statomos bažnyčios Marquette Parke Čikagoje centrinio ir šoninių altorių pro jektai (Archit. J. Mulokas.
 
Bet kas tai būtų, ką menas mums pasako? Tai bus tas pat, jei klaustume, ką giedotinis "Exultet" mums pasako, ko skaitytinis pasakyti negali; ką šv. Tomas pasako apie Eucharistiją savo poemose, ko nerasime jo moksliškuose traktatuose apie šią paslaptį parašyta; ką Giotto freskai sako apie šv. Pranciškaus idealus, ko net pats šventasis Vargšelis savo žodžiais nėra pasakęs? Analizė čia turi sustoti. Pilnas krikščionių meno aiškumas būtų melas akivaizdoje esminio krikščionių tiesos paslaptingumo.

Medžiaginė norma
Beveik tas pat galima pasakyti apie iškreipimą, "distorciją". Vertingas senovės krikščionių menas pateikia mums kur kas daugiau perspektyvos, anatomijos ir vaizdo iškreipimo pavyzdžių, kaip "realistiniai" reprezentaciniai stiliai.

Įžvelgti juose tik grubius nerūpestingos technikos ir meninio nesugebėjimo pavyzdžius istorijos tyrimų šviesoje yra negalima.  Tokia daugybė yra distorcijos tipų, kad net sunku yra parinkti jiems atstovaujantis pavyzdys.

Net distorciją perdaug nesistebėsime, jeigu turėsime prieš akis krikščionių meno kūrinių prasmę. Juk pagaliau tikėjimo akimis matomos dvasinio pasaulio realybės plika akimi matomojo pasaulio priemonėmis tobulai nepavaizduosi. Jeigu sektume grynai materialistine norma, o į šalį mestume bet kokią abstrakciją ir distorciją dėl to, kad "daiktai taip neatrodo", tai tokis elgesys būtų pati pavojingiausia distorcijos rūšis.   Tai būtų esminio krikščionių mokslui dvasinio elemento pažeminimas. Tuo pačiu laiku tai būtų paniekinimas to, kas gero praėjusių laikų krikščionių mene.


Kazys Varnelis — Nekalto Prasidėjimo Seserų koplyčios vidus, Putname, Conn.

Daugeliui modernų jų menininkų išraiška tapo jų meno alfa ir omega, absoliutus, bet labai nepastovus jų dievas. Grynai asmeninės intuicijos, pralekia emociniai švystelėjimai yra tie veiksniai, iš kurių prasiveržia ir įkvėpimas. Ir jeigu iš tokių versmių atsiradęs menas yra niekam daugiau nesuprantamas, tas jiems neturi jokios reikšmės.

Kad yra tokis menas, nereikia stebėtis. Tai tik vizualinė paralelė to sąmyšio, kuris charakterizuoja šių dienų idealistinę filosofiją. Bet būtų labai nelemtas dalykas, jeigu tokis ekspresionizmo stabas užimtų net mažą kertelę Amžinojo Dievo bažnyčioje. Kad jam čia ne vieta, yra labai aišku. Bažnyčiai netinka menas tik menui, arba tikriau — menininkui.

Menininkas su subtiliu pojūtingumu ir ekspresyvia technika yra, žinoma, svarbiausias krikščionių meno veiksnys. Jis tik vienas sugebės įkūnyti dvasinę tiesą medžiaginiuose simboliuose ir išlaikyti visuomet jauną ir gyvastingą Dievo duotąją vizualinę didaktiką. Mozė buvo reikalingas Beseleelio. Bet jeigu menininkas turi mokyti, jis yra svarbus kaip priemonė, o ne kaip tikslas. Jo kūrinys turi rodyti Dievą, o ne tik jį patį. Tačiau nebus čia jokios problemos, jeigu jo kūryba bus įkvėpta krikščionių tiesos. Kas sugavo tikrąją Credo prasmę ir kilnybę, kas kurdamas žino ir jaučia, kad dabar "jau nebe aš" čia ką darau ir stengiuos, bet tas, kurs "yra gyvas manyje Kristus",  tas vis labiau kratysis saviraiška, kaip netinkamu šventajam menui daiktu.