KRYMO SONETAI Spausdinti
AKERMANO TYRAI

Įplaukiau į erdvybę sauso okeano;
vežimas po žalumą braidžioja kaip luotas:
per banguojančias pievas, žiedais vainikuotas,
irstaus tarp koralinių salučių bužano.1)

Jau blėsta oras, niekur kelio nei kurhano;
stebiuos dangun: ten svinda debesys auksuotas,
ten žvėrinės išaušes vyzdis spinduliuotas . . .
Tai blizga Dniestras, kyla lempa Akermano!

Stokim!... Kaip tylu!... Gervės, girdžiu, oru plaukia;
jų nepasietų smarkios šakalinės akys.
Girdžiu, kur ant žolės supasi plaštakės,

kur žaltys slidžiakrūtis per žolyną braukia . . .
Pratįso mano klausas, ar nepasikakins
gandu iš Lietuvos... Jokim, nieks nešaukia!...

1) Bužanas — dideli Ukrainos žaliumų krūmai, kurie vasarą pražydę maloniu įvairumu puošia lygumas. —
A. Mickevičius.

AJUDAGAS

Mėgstu ant Ajudago rymodams matyti,
kaip putojančios bangos verpetais pūškuoja,
kaip sidabro vainikas juosia marių sritį
ir tarsi vaivorykštės aplinkui ratuoja.

Atsimušė į seklių sėkliaus išblaškyti,
lyg didžiažuvių būriai krantus atakuoja,
paveldėtų sausumą, tačiau nuvaryti,
vėl kiaukerus, koralus ir verles tebešluoja.

Jaunasis dainiau! Lygiai ir tavo širdyje
aitra dažnai sujudin viesulas grumzdingas,
bet sveikas tau; pakėlęs kankles įkvėpimo,

anas tučtuojau žūva gelmėj užmiršimo,
ir už savęs palieka giesmes nemirtingas
Tavo garbei vainiką nupint ateityje.

Išvertė Motiejus Gustaitis.

KELEIVIS

Šalis turto bei grožio štai po mano pėda,
ties galva dangus giedras, šalia dailiosios lytys:
kodėl sielą vilioja tolimosios sritys
ir — deja! juo nutolęs laikas širdį ėda?

Lietuva! Tavo girios maloniau man gieda,
neg Baidaro lakštutės, Salgirio mergytės,
linksmiau tavo liūlynuos būdavo lankytis,
neg mindžiot ananasų ir mormedžių žiedą.

Taip toli! — taip įvairios vilyklės masina!
Kam gi sklaidus svajoju nuolatos merginą,
kurią dienom jaunystės taip įsimylėjau?

Ji brangioj tėvynėje, kurią pralaimėjau,
kur jai primena viskas jos širdies rinktinį,
mindama mano ženklus, ar bent mane mini?

AUDRA

Nurautos burės, žlugo vairas, vėtros bingsta,
bangios minios balsai, vandenpilų staugimas,
išsprūdo lynos, veltui dar jūreiviai imas,
kraujuotai saulė leidžias, ir jau viltis dingsta.

Susuko viesulą; kalnyną vandeninį,
kurs iš bedugnių jurų kaukuroms marmėjo,
užkopo genijus mirties, ir laivop ėjo,
lyg karžygys bedaužąs mūrą paskutinį.

Tie auli pusgyviai, rankas užlaužė tasis,
"Sudiev" sakydamas, glėbin draugams šis puola,
prieš mirti meldžias jieji mirčiai nuvaikyti.

Sėdėjo skyrium viens keleivis nekalbasis
ir manė: laimė tam, kas jėgose nupuola,
ir melstis moka, turi kam sudiev sakyti.

Išvertė Kl. Jurgelionis