FRA ANGELICO Spausdinti
Šiais metais pasaulis pagerbė vieną iš pačių skaidriausių meno žvaigždžių — Joną Fiesolietį, kuris vadinamas Fra Angelico arba angeliškas brolis. Jis mirė prieš 500 metų, tačiau savo kūriniais gyvena, lyg nebūtų miręs. Galima sakyti, tai vienas iš laimingiausių dailininkų, sėmęsis įkvėpimo iš giliausių religinių versmių, visada laikytas genijumi, niekad nepultas ir neniekintas. Fra Angelico gal bus ir labiausiai žmonių mylimas tapytojas, apie kurio darbus su tam tikra šilima kalbama iki mūsų dienų. Italų liaudis, nelaukusi bažnytinių autoritetų žodžio, jį apšaukė net palaimintuoju ir už tai nebuvo papeikta.

Suėjus pusei tūkstančio metų nuo mirties, tokia pat pagarbi nuotaika tebesupa šį dailininką. 1955 m. pavasarį popiežiaus iniciatyva Fra Angelico atminimui Vatikane surengta didelė jo kūrinių paroda. Pirmą kartą šio tapytojo darbai taip gausiai buvo sutelkti vienon vieton. Kas tik įmanoma, pajudinta iš altorių ir muzėjų. Ta kolekcija buvo sujungta su Vatikane esančia popiežiaus Mikalojaus koplyčia, to paties dailininko išdekoruota nuostabiomis freskomis. Į šios neeilinės parodos atidarymą atvyko šv. Tėvas ir visa prie Vatikano gyvenanti diplomatija. Pats popiežius ją ir atidarė, pasakydamas ilgą kalbą.

Fra Angelico ir Fra Filippo Lppi, ar tik nebus iš vienuolių tarpo labiausiai išsimušę į vaizdinio meno viršūnes.   Pirmasis jų priklausė domininkonų, antrasis karmelitų ordinui. Abu gyveno Florencijoje, abu stovėjo ant viduramžių ir renesanso ribos. Tačiau daug kuo jie ir skiriasi. Fra Filippo Lippi labiau jautė pasaulietišką renesanso dvelkimą, labiau blaškėsi, ir tai žymu jo kūryboje. Fra Angelico, kuris laikomas meniškai pajėgesniu, laikėsi tiesesnio kelio. Gimęs 1387 m. Vicchio kaime netoli Florencijos, jaunas pasibeldė į Fiesolės domininkonų vienuolyno vartus. Čia jo Gvido vardas buvo pakeistas į Joną. Tuomet laikai savo įvairiais vingiais derinosi su žmogaus vidinėmis nuotaikomis, pradedančiomis linkti į žemę. Pasaulietiškos ambicijos buvo pažeidusios net Katalikų Bažnyčios vieningumą. Tuo laiku sėdėjo 2 popiežiai. Florencija, iš pradžios rėmusi tikrąjį popiežių, Grigalių XII, netrukus persimetė antipopiežiaus Aleksandro V pusėn. Fiesolės domininkonai, tarp kurių tuomet brendo Fra Angelico, 1409 m. buvo išvyti už klusnumą Grigaliui. Nėra žinių, kaip tuo laiku tasai vienuolis reiškėsi mene. Spėjama, kad su Florencijos dailininkais jis susilietė tik po 1418 metų, kai, atstačius bažnytinę tvarką, su domininkonais grįžo senojon pastogėn. Vienok ir tada Fra Angelico niekur neminimas kaip dailininkas. Tik 1432 m. jis jau kviečiamas piešti bažnyčioms freskų. Iki to laiko, kaip žymi vienuolių dalis, jis greičiausiai užsiiminėjo knygų iliustravimu miniatiūromis ar šiaip smulkesnėmis freskomis vienuolynuose, kurių tačiau iki šiol neaptikta.

Bene gražiausias Fra Angelico genijaus išsiskleidimas įvyko 1436 m., kai didysis meno mecenatas Cosimo de Mediči, pastatęs šv. Morkaus vienuolyną ir bažnyčią, ją pavedė domininkonams. Fra Angelicui teko išdekoruoti vidų. Užbaigęs darbą, jis iš visų pusių susilaukė didelių pagyrimų. Popiežius, kuris tuos pastatus šventino, greit jį pasikvietė Romon išpuošti vienos koplyčios. Tuo pačiu metu buvo susitaręs dekoruoti ir Orvieto katedrą, bet neištesėjo. Užsimušus vienam darbininkui, Fra Angelico ten daugiau nebenorėjo kelti kojos. Mirė jis 1455 m., labai išgarsėjęs visoje Italijoje. Sako, jam buvęs paliūlytas net Florencijos arkivyskupo sostas, bet jo nepriėmęs. Pasitenkino tik poros metų viršininkavimu šv. Morkaus vienuolyne. Jo darbų liko Brescėje, Perugijoje, Florencijoje, Romoje, Orviete ir dar keliose vietose.

Žvelgiant į šio vyro kūrybinį palikimą, pirmiausia tenka jį iškelti iš legendinės skraistės, kurion buvo įvyniotas liaudies, vienuolių ir taip pat savo didžio gerbėjo Vasario. Manyta.
kad Fra Angelico visus paveikslus nupiešė antgamtinių ekstazių įtakoje — su nežemišku užsidegimu bei ašaromis. Tokiu matu vertintas jo kūrybinis kraitis, turėjo pasilikti šiapus objektyvių dėsnių. Tuo keliu pasuko ir Vasari, rašydamas Fra Angelico biografiją, kuri nuskamba, lyg šventojo liaupse.

Naujųjų laikų kritika, vertindama šį dailininką, atsižvelgia tiek į jo vidinį šventumą bei ištikimybę krikščioniškojo gyvenimo idealams, tiek į ano laiko dvasinę ir medžiaginę aplinką. Imant pirmuoju atžvilgiu, verti mūsų dėmesio yra šių dienų žymaus meno kritiko Lionello Venturi žodžiai. Jis rašo: "Fra Angelico buvo didelis ir kaip dailininkas, ir kaip žmogus. Jo menas, toli gražu, nėra eilinis. Jo didybė slypi nuostabiame gyvastingume, kurio jis suteikia savo figūroms ir tada, kai įkūnijami krikščioniškieji idealai. Jo angelų, madonų ir šventųjų žavumas padarė jį vienu iš labiausiai pasauly mylimų dailininkų. Tačiau tas dangiškųjų būtybių žavumas siejasi su motinos žemės palietimu. Jo spalvos yra ne tik žėrinčios — jos atrodo spindinčios dangišku švitėjimu, kuris bet gi šį tą bendro turi su mūsų žemės šviesa... Vienok šiandien mistiškas įžvalgumas tokio Berlinghierio, Cimabuės ar Lorencetti rodosi mums besąs gilesnis už Fra Angelico. Jo vizijoms iškilti labai augštai virš pasaulio kliudė per didelis šio gyvenimo pajautimas" (Lionello Venturi, Italian Painting, Skiros laida, 1950, 93-94 p.).

Tokiu kritikos apibūdinimu Fra Angelico tvirtai įstatomas į savo epochą, kuri nulemia kiekvieno meninko kūrybos pobūdi. Ji yra lyg dirva medžiui. Mūsų dailininkas stovi ant renesanso slenksčio. Kartais neaišku, kuriai pusei jis lab'au priklauso — savo praeičiai, apimčiai per 200 metų, kai menas vadavosi iš rytietiško sustingimo, artėdamas prie gyvenimo, ar, to meto akimis žvelgiant, ateičiai, stovinčiai renesanco ženkle.

Ta vadinamoji praeitis meno istorijoje reiškia didelį persilaužimą. XII amž. vidury dar stipriau pajuntama naujųjų tautų įtaka. Tegul jos dar ir tebevadinamos barbariškomis, tačiau lengvai pajėgė sujudinti ir dvasinį gyvenimą. Anuomet ne per seniausiai atgaivintą romaninį stilių, nesuskubusį dar naujose aplinkybėse pilnai nusistovėti, nustelbia šiaurinėje Prancūzijoje kylanti gotika. Tai naujųjų tautų įnašas. Pajuntama šviežia energija, grakštumas, didybė, kuri architektūroje pakeičia romaninio stiliaus sunkumą bei niūrumą. Į augštį skriejančios katedros su milžiniškais vitražų langais plačiomis spalvų srovėmis užlieja maldos namus ir jie tapo panašūs į šv. Rašte minimą dangiškąją Jeruzalę. Užtai ne vienas ir ano laiko bažnyčią kaip bendruomenę vadina triumfuojančia.

Gotiškasis laikotarpis apima ne tik architektūrą, bet taip pat skulptūrą ir tapybą, kuri, paveikta naujų idėjų, vaduojasi iš senojo pasaulio religinių simbolių, artėdama prie gyvenimo. šventųjų veidai įgauna gilesnės išraiškos, jų kūno formos gyvėja, paveiksluose pradedama jausti erdvė. Ypač ši paskutinė apraiška—erdvės pajautimas — vedė dailininkus į didelius laimėjimus. Skulptoriai su erdvės problemomis tokio vargo neturėjo. Ji kitaip suvokiama skulptūroje. Tapyboje gi reikėjo kelių tūkstančių metų, kol buvo išmokta spalvomis duoti daiktams erdvės iliuziją. Tai padaryti pasisekė italui Giottui, mirusiam pirmoje XIV amžiaus pusėje. Išmokus perteikti erdvę, buvo praskintas kelias vis didesnei pažangai, prie kurios šiuo tuo prisidėjo kiekvienas pajėgesnis dailininkas. Bet vakarų žmogaus dvasia nerimo. Pagaliau buvo sustota prie romiečių griūvančių pastatų ir juose jieškota elementų naujam stiliui. Domėtasi anatomija ir gamta, meną vis labiau artinant prie tikrovės. Tai vadinama renesanso arba atgimimo linkmė, iš kurios dar neišsivaduojama nė šiandien.

Fra Angelico yra paliestas ir vienos ir antros epochos. Jam bręstant, tebevyravo gotiškoji meno samprata, bet jau gyvenimą smarkiai veikė renesansas. Be to, nepamirština, kad italai buvo nerangūs gotikai. Užtai jie labai noriai pasidavė nešami renesanso srovės, nes ją laikė sava, kiek ši siejasi su romiečių bei graikų praeitimi. Ne veltui Venturi ir pastebi, kad Fra Angelico į augštybes kėlėsi su motinos žemės pagalba. Kitaip vargu galėjo ir būti, kadangi žemiškomis sąvokomis išreiškiamos antgamtinės idėjos.

Kiek religinis pergyvenimas nešė, Fra Angelico plačiai atvėrė antgamtinę sritį, bet ją suvokė jau renesanso žmogaus jausmu. Jo figūros, nors atstovauja anapusinę tikrovę, yra gyvos, šiltos, lanksčios ir grakščios. Atsirėmęs gotika, kur susibėga ir liaudies meno elementai, šis dailininkas sugeba jas prastinti ir pagauti jų esminius bruožus. Atsimintina, jog Fra Angelicą smarkiai apsprendė ir šv. Tomo Akviniečio estetiniai dėsniai, liečia formą, proporciją, erdvę. Daug reiškė ir jo tyras žvilgsnis į gamtą. Fra Angelico gamtą ėmė kaip Dievo kūrybą savo pirmykščiame skaistume,   kokią   įsivaizdavo   anksčiau gimtosios nuodėmės. Tada ji išreiškė nesudrumztą dievišką grožį. Dėl to Fra Angelico gamta nėra fotografinė, o asmeninių pergyvenimų suidealinta. Gausiai vartodamas gamtos detales savo grupiniams paveikslams pagyvinti, jis rišasi su renesansu, o mėgdamas stiprius auksinius švitėjimus, tęsia rytietiškojo meno tradiciją, dar smarkiai atsispindinčią ir go-tiniame laikotarpyje. Visa Fra Angelico kūryba dvelkia lyrizmu. Net nuo kryžiaus nuėmimo ir paskutinio teismo scenose nėra dramatinės įtampos.

Taigi, imant iš meno kritikos taško, Fra Angelico kūryba nelaikytina jo mistinių ekstazių vaisiumi, bet išsiskleidimu talentingo dailininko, giliai jautusio religiją, savo epochą ir meno paskirtį (Plg. Giulio Carlo Argan — Fra Angelico and His Times, Skiros laida). Bet tai nemažina jo kaip kūrėjo vertės. Menas, jeigu jis yra tikras, visuomet turi ryšio su anapusine tikrove, čia įsidėmėtini Pijaus XII žodžiai, tarti balandžio 21 d., atidarant Fra Angelico darbų parodą Vatikane. "Iš meno kaip tokio nereikalaujama tiesiogiai etinės ar religinės paskirties. Jis kaip estetinis pasisakymas žmogaus dvasios, jei ši atsispindi pilnoje tiesoje ar bent jos stačiai neužgauna, savyje jau yra šventas ir religinis, tai reiškia, kiek jis atskleidžia dievišką kūrybą" (L'Osservatore Romano, 1955, nr. 92). Jos itin daug atskleidė mums Fra Angelico.

•    Gruodžio 2 d. Čikagoje Riccardo meno galerijoj atidaryta dail. K. žoromskio tapybos darbų paroda. Gruodžio 3-11 dd. Marijos Augštesn. Mokykloje surengė parodas dailininkai B. Murinas ir J. Dobkevičiūtė-Paukštienė.

•    Dail. A. Mončys šiuo metu yra užimtas Metzo katedros Prancūzijoje restauravimu.

•    Dail. V. Kasiulis pakviestas į garsiąją grafikų draugiją La Gildė Internacionale pour la Gravure.

•    Dail. A. Valeška šiuo metu daro vitražus vienai Čikagos bažnyčiai.

•    Dailininkių Sofijos Pacevičienės ir Irenos Pacevičiūtės tapybos darbai, išstatyti keliose parodose, italų teigiamai vertinami ir premijuojami.

•    Teisutis Zikaras dalyvavo Australijos Victoria Artists Society parodoje ir už šv. Pranciškaus statulą gavo pirmą premiją.

•    Dail. P. Puzinas iš Los Angeles persikėlė gyventi į New Yorką. Jis yra "Lietuvių Dienų" meninės dalies redaktorius.