Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRAGIEDRULIAI IR ŠEŠĖLIAI TARPTAUTINIAME GYVENIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LADAS TULABA   
I
Tarptautinio gyvenimo raida turi savo veiksnius. Kas jie tokie? Kadangi žmogus turi savyje dvasinį ir medžiaginį pradą, tai ir jo veikimas reiškiasi dvejopa kryptimi — intereso ir idealo. Ir tarptautiniame gyvenime reiškiasi du veiksniai: medžiaginis ir dvasinis. Medžiaginis veiksnys kyla iš intereso, dvasinis — iš idealo.

a. Kaip ir kiek veikia tarptautinį gyvenimą interesas? Interesai, kurie veikia žmogaus ir žmonijos gyvenimą, yra įvairūs: ekonominiai, politiniai, rasiniai ir tautiniai.

1. Ekonominiai interesai visada ir visur yra svarbus veiksnys, bet ypač stipriai reiškiasi tarptautiniame gyvenime. Neretai jie lemia politinius sprendimus: pastumia į susitarimus arba sukelia konfliktus. Ekonominiai interesai sukūrė vergi jas ir kolonijas, sukėlė karus.

2. Politiniai interesai dažnai yra susiję su ekonominiais interesais, bet tiesioginiai jie savo pradžią ir pabaigą turi valdymo galioje. Viešpatavimo troškimas yra variklis ir individualiniame ir bendruomeniniame; tautiniame ir tarptautiniame gyvenime. Politiniai interesai sukūrė didžiąsias imperijas, pagimdė garsiuosius valstybininkus. Antra vertus, jie buvo ir yra susiję su pavergimu, išnaudojimu, nekaltomis aukomis.

3. Rasiniai interesai nėra naujas reiškinys žmonijos gyvenime. Gal tik šiais laikais rasės pro blema gyviau iškilo negu praeityje. Bet rasiniai skirtumai ir kivirčai yra labai seni. Geltonoji rasė visada skyrėsi nuo baltosios ir į ją su nepasitikėjimu žiūrėjo. Baltieji laikė, o daugelis ir laiko, save pranašesniais už kitas rases. Romėnai save laikė išrinktaisiais, o visus kitus vadino barbarais. Žydai visada save laikė ir laiko aukščiau visų. Nacizmas aukštino arijų rasę. Nūdien iš pažeminimo pradeda keltis juodoji rasė. Ateityje rasiniai interesai gali sukelti daug sunkumų.

4. Tautiniai interesai buvo vienas gyviausi.;, veiksnių žmonijos gyvenime. Nūdien (tiek kaip reakcija prieš įvairius nacionalizmus, kurie paliko neigiamą atminimą, tiek dėl naujų susisiekimo ir informacijos priemonių išsiplėti-ropoje neutralizavimas, paimant valdžią į savo mo) tautiniai interesai mažiau reiškiasi, o vis daugiau ir daugiau iškyla anttautiniai veiksniai. Tačiau tautiniai interesai liks visada gyvi. Jie itin darosi gyvi ir kelia vis naujų problemų, kai vyksta didelis žmonių kilnojimasis. Tautiniai interesai ir mums lietuviams šiuo metu yra gyvybiškai svarbūs.

Taigi tarptautinį gyvenimą stipriai veikia ir dažnai lemia įvairūs interesai. Tačiau jo raidai daug ir didelės įtakos taip pat turi ir deo-loginiai veiksniai.

b. Įvairūs yra interesai, įvairi yra ir ideologija. Didelę įtaką turi žmonijos gyvenime krikščioniškoji ideologija. Didelį vaidmenį tarptautiniame gyvenime vaidina masonerija. Gyvų pėdsakų yra palikęs žmonijos gyvenime marksizmas. Mūsų amžiuje iškilo komunizmas, palietęs didesnę žmonijos pusę. Pastaruoju metu pradėjo į tarptautinį gyvenimą aktyviai išeiti islamizmas.

1. Krikščionybė ir ypač Katalikų Bažnyčia buvo ir yra stiprus veiksnys žmonijos gyvenime. Europos ir Amerikos gyvenimas yra pagrįstas krikščioniškąja ideologija ir kultūra. Krikščionybė padėjo pagrindus visokeriopai pažangai Afrikoje ir dalinai taip pat Azijoje. Gaila, kad kolonizacija, atidariusi duris krikščionybei į Azijos ir Afrikos kraštus, iš antros pusės sudarė kliūtį krikščioniškai kultūrai įleisti šaknis į kolonizuotųjų širdis ir protus. Jie nemėgo pavergėjų, o tuo pačiu priešinosi ir jų rasės bei tikėjimo žmonių skelbiamoms idėjoms. Buvo laikas, kada pati Bažnyčia turėjo artimus ir tiesioginius ryšius su politinėmis galiomis. Mūsų amžiuje katalikų Bažnyčia ir kitos krikščioniškos bendruomenės bando atsipalaiduoti nuo tiesioginių ryšių nuo pasaulinių valdžių, bet neatsisako turėti netiesioginių santykių ir reikšti savo ideologinės įtakos kaip valstybiniame, taip ir tarptautiniame gyvenime. Yra politinių partijų, kurios savo pagrinde turi krikščionišką ideologiją ir kurios savo šaknimis siekia Bažnyčią. Krikščioniškoji demokratija įvairiomis formomis ir įvairiais pavadinimais veikia plačiame pasaulyje.

2. Masonerija — pradžioje grynai profesinė, vėliau kultūrinė ir pagaliau ideologinė organizacija. Nuo XI iki XVIII a. masonai buvo profesinė statybininkų organizacija, gimusi ir suklestėjusi Prancūzijoje, bet ilgainiui įgavusi tarptautinį pobūdį. XVIII a. pradžioje anglikonų iniciatyva masonai persiorganizavo į kultūrinę organizaciją su tam tikra antikatalikiška tendencija, vienok pagrinde turinčia krikščioniškus principus. Tačiau ilgainiui masonerija pasirinko religinio agnosticizmo kelią ir pagaliau tapo antikrikščioniška tarptautinė organizacij a, prisidengusi humanitariniais siekiais, bet iš tikro turinti politinių tikslų. Nuo XIX a. antrosios pusės iki nūdien masonerija jungia intelektualines, daugiausia antikrikščioniškas pajėgas, kad siektų politinės galios ir įtakos tarptautiniame gyvenime. Kai anglosaksiškoji arba Vakarų masonerija pasiliko daugiau mažiau moderuota, tai lotynų kraštų arba Rytų masonerija buvo ir yra gana radikali ir aiškiai antikrikščioniška.
Masonerija pasiekė didelių laimėjimų prieš I pasaulinį karą ir betarpiai po jo. Didžiausias laimėjimas buvo popiežių politinės galios Eu-rankas apjungtoje Italijoje ir sugriaunant Habs-burgų imperiją. Centrinė katalikiškoji Europa, anksčiau klusni ir ištikima Šv. Sostui, tapo suskaldyta ir daug kur klusni ir ištikima jau ne Vatikanui, bet didžiosioms Rytų ar Vakarų masonų ložėms.

3. Marksizmas. Kai didieji masonų magistrai bandė palenkti politinės galios siekimams intelektualines ir kapitalistines pajėgas, tai K. Marksas atsikreipė į priešingą pusę — į proletariatą, darbininkiją, mases. Darbininkija — suvargusi ir neįtakinga, bet gausi ir kovinga. Atsistoti jos priešakyje ir vesti ją į kovą prieš viešpataujančią klasę ryžosi K. Marksas. Išalkusiai miniai jis žadėjo duoną, skriaudžiamiesiems — teisingumą, pavergtiesiems — išsilaisvinimą. Marksas gerai žinojo, kad vargstanti klasė buvo daugiausia tikinti, tuo pačiu — Bažnyčios įtakoje. Todėl jis kvietė ne į dangų žiūrėti, bet į žemę; ne danguje laimės laukti, bet čia žemėje ją išsikovoti. Marksas skelbė kovą dviem frontais: prieš kapitalizmą, kuris išnaudojo darbo klasę ir neleido jai pasiekti žemiškos gerovės, ir prieš tikėjimą, kuris žemiškos gerovės nelaiko aukščiausia vertybe, bet veikiau lenkia prie dvasinių gėrybių. Kova dviem frontais buvo sunki, bet gudri.

Marksizmas nebuvo ir nėra priešingybė ma-sonerijai, nors eina priešinga kryptimi.Sakyčiau, kad marksizmas ir masonerija yra du poliai, du išeities taškai, kurie veda į vieną ir tą patį tašką — pasaulio užvaldymą. Tam tikru būdu marksizmas ir masonerija vienas kitą papildo. Nenuostabu todėl, kad daug žymiųjų masonų buvo žinomi marksizmo vadai. Masonerija tarnavo marksizmui kaip seminarija, kuri rengė jai vadus.

Marksizmo ir masonerijos tarpsavis ryšys priklauso nuo bendro ideologinio šaltinio. Ma-sonerijai ideologinę kryptį davė daugiausia žydai, ir ji turi mesijaninį pobūdį. Marksizmą pagimdė
taip pat žydas K. Marksas, ir marksizmo ideologijoje taip pat ryškus mesijaninis pobūdis, būtent visuotinės užviešpatavimo galios siekimas. (? — Red.)
Marksizmas politiniame valstybiniame ir tarptautiniame gyvenime reiškiasi per socializmą bei įvairius socialistinius partinius susigru-pavimus.

4. Komunizmas nėra nauja politinė ideologija, o tik radikali marksizmo forma. Marksas drauge su Engelsu laikomi tikraisiais komunizmo ideologais. Leninas, Stalinas ir kiti yra tik Markso ir Engelso principų pritaikintojai. Beatodairinė ir bekompromisinė kova prieš kapitalizmą ir prieš religiją, ypač krikščioniškąją, nieko nepaisanti proletariato diktatūra — tai komunizmo pradžia ir pabaiga, bet ne galutinis tikslas. Kaip masonerijos ir aplamai marksizmo, taip ir komunizmo galutinis bei tolimasis tikslas yra pasaulio užvaldymas. Vadinasi, ir komunizme yra mesianizmo.

Komunistinis marksizmas rado daug didesnį pasisekimą už socialistinį marksizmą. Tai gal iš dalies dėl istorinių aplinkybių, bet taip pat dėl taktinių ir psichologinių motyvų. Masėms daugiau imponuoja kumštis, negu idealas. Neapykantą sužadinti tuose, kurie kenčia neteisybę, yra daug lengviau, negu įkvėpti meilę ar raginti prie kantrybės. Komunistiniai apaštalai buvo geri psichologai ir gudrūs propagandistai. Iš kitos pusės, fizinė jėga ir jos be jokių varžtų naudojimas plačiai atidarė vartus komunizmui į laimėjimų kelią. Ir laimėjimai yra tikrai dideli. Jie veikia ir neretai lemia tarptautinio gyvenimo raidą.

5. Islamizmas jau ir praeityje grėsė Vakarų pasauliui ne tik kaip religinė, bet ir kaip
politinė galia (kryžiaus karai, kovos prie Lepanto ir Vienos). Politinis islamizmo reiškimasis pagyvėjo pastaraisiais laikais, kai naujoji Izraelio valstybė nesurado taikaus sugyvenimo su ją supančiais arabų kraštais bei su Palestinoje gyvenančiais arabais. Arabų politinis reiškimasis ateityje gali turėti tam tikros įtakos.

II
Atsakę į klausimą, kokie yra tarptautinį gyvenimą varantieji veiksniai, einame į antrą klausimą: kaip šie veiksniai praktiškai veikia visos žmonijos ir paskirų kraštų politinį gyvenimą? Atsakymas į šį klausimą nėra lengvas ir vargu ar gali būti preciziškas. Kaip interesai, taip ir ideologija politiniame gyvenime labai dažnai yra slepiami. Jei kur, tai ypač politikoje yra daug nenuoširdumo, dviveidiškumo. Iš kitos pusės, norint tarptautiniame gyvenime pasiekti kokį nors laimėjimą, reikia žinoti, kur kokie vėjai pučia, kurį skambutį spausti, kad durys atsivertų. Svarbu orientuotis, kur kuris interesas daugiau reiškia, kur kuri politinė ideologija yra galingesnė.

Nėra abejonės, kad tame pačiame krašte gali reikštis įvairūs interesai ir įvairios ideologijos. Tačiau, žvelgiant į tarptautinį gyvenimą, galima susidaryti apytikrę nuomonę, kiek visumoje mūsų laikais atskiros ideologijos ir įvairūs interesai lemia žmonijos gyvenimo eigą.

a. Štai kaip nūdien reiškiasi ideologiniai veiksniai tarptautiniame gyvenime.

2. Islamizmas ir dabartyje tėra dalinis veiksnys — apima tik tam tikrą sritį. Kai praeityje jis turėjo ekspansyvinių tendencijų, tai dabar yra daugiau ar mažiau gynimosi pozicijose. Islamizmo durys yra atviros įvairių interesų veikimui, bet sipriai uždarytos ideologinėms įtakoms. Vakarų demokratijos, išskyrus Prancūziją, praranda ekonomines ir politines pozicijas arabų kraštuose dėl jų laikymosi Palestinos atžvilgiu. Priešingai, Sovietų Sąjunga ir komunistinis blokas pasiekia vis daugiau ekonominių ir ypač politinių laimėjimų arabų valstybėse, kurios turi svarbias strategines pozicijas ir yra turtingos degamomis medžiagomis. Visa laimė, kad islamizmas neteikia derlingos dirvos politinėms ideologijoms prigyti ir augti. Tokiu būdu, nors komunistiniai kraštai ir bičiuliaujasi su arabų kraštais, tačiau jų įtaka ribojasi tik politiniais interesais, o komunizmas praktiškai atsimuša į islamišką uolą. Kaip komunizmui, taip ir kitoms politinėms ideologijoms islamizmas laiko užvertas duris. Čia neranda sau dirvos nei marksizmas, nei masonerija, nei krikščionybė.

2. Marksizmas demokratine savo forma pamažu blėsta ir nustoja savo įtakos. Jis buvo pasiekęs plačių laimėjimų ypač lotyniškuose kraštuose, kur visuomenė buvo aiškiai pasidalijusi į klases. Tačiau kylant gerovei ir visuotinai plečiantis švietimui, klasės nyksta, o tuo pačiu ir "klasizmas" pamažu praranda aktualumą. Jei šiandien dar yra klasių kovos, tai ji yra dirbtinai kurstoma profesinių sąjungų ir tų politinių sambūrių, kurie remiasi klasių kova. Iš tikrųjų nūdien ne darbdaviai, bet darbininkai ir profesinės sąjungos vairuoja ir viešpatauja. Esant šiai padėčiai, nenuostabu, kad marksizmas blėsta, kad socializmas nyksta arba atsisako marksizmo. Kas liko iš socializmo Prancūzijoje? Tik griuvėsiai. Vokietijos socialdemokratai pasekė skandinavų kraštų socializmą ir atsisakė marksizmo. Anglosaksų kraštuose marksizmas niekada nebuvo radęs dirvos. Lotynų kraštuose, kurie savo prigimtimi yra linkę į radikalumą, socializmas užleido pozicijas komunizmui. Žodžiu, lotynai pasekė slavais.

3. Komunizmas pasiekė aukščiausio savo triumfo II pasaulinio karo pabaigoje — ne tiek politine ideologija, kiek politiniais interesais. Daugelis pasuko komunizmo keliu ne kad jo idėjomis žavėjosi, bet kad jis savo rodoma galybe kėlė baimę ir atrodė turįs užtikrintą ateitį. Komunizmui daug kas pasitarnavo, kai beatodairiškai apie jį ir jo grėsmę kalbėjo. Ir šiuo metu komunizmas ne tiek savo idėjomis, kiek savo fizine galia išlaiko turimas pozicijas, o kai kur gal dar ir sustiprina.

Komunizmas, tiesa, dar galingas ir įtakingas, bet jau išgyvena krizę. Ši krizė visų pirma yra ideologinė. Komunizmo idėjos taip pat keičiasi su žmonėmis ir su gyvenimu. Nuo pat pradžios komunizme reiškėsi ideologinių skirtumų: Leninas ir Trockis, Stalinas ir Chruščiovas, Brežnevas ir Mao Tse Tung skelbė ir skelbia savus komunizmo principų aiškinimus. Pamažu komunizmas įeina ir į politinę krizę. Kylant gerovei, ir švietimas sudaro didelį pavojų. Lengva valdyti tamsią ir išalkusią minią — užtenka tik duonos ir lazdos. Sunku tačiau patenkinti tuos, kurie paragauja gerovės, kurie mato ir supranta, jog galėtų gauti daugiau ir turėti geriau. Su šiais sunkumais komunizmas visur susitinka, o rytoj, pažangai ir gerovei vis didėjant, jų sutiks dar daugiau.

Kelia komunizmui sunkumų ir įvairūs politiniai interesai. Jų centre yra Izraelio ir arabų kraštų konfliktas. Politiniai interesai lenkia Sovietų Sąjungą stovėti arabų pusėje. Tuo ji laimi politinių pozicijų Artimuose Rytuose ir Viduržemio jūros srityje. Bet tuo pačiu Sovietų Sąjunga ir jos satelitai nustoja galingos pasaulio žydų paramos. Jos netekti reiškia daug netekti. Žydai pradeda veikti ir pačiame komunizme prieš Maskvos direktyvas. Tokiu būdu atsiranda skaidymasis pačiame komunizmo viduje. Tai neabejojamai silpnina komunizmo galią ir įtaką pasaulyje.

Sunkina komunizmui kelią taip pat rasiniai ir tautiniai interesai. Kinijos kivrčai su Sovietų Sąjunga turi savo pagrindą ne tiek ideologiniuose nesutarimuose, kiek rasiniame nusistatyme ir tautinėse ambicijose. Šie kivirčai komunistams yra nemalonūs, o komunizmui labai pavojingi. Be to, Maskva turi sunkumų dėl tautinių interesų ir su kai kuriomis tarybinėmis respublikomis ir su satelitiniais komunistiniais kraštais. Jugoslavijos atsipalaidavimas, sukilimas Vengrijoje, Prahos įvykiai, Rumunijos pastangos atsipalaiduoti, autonomiškumo reikalavimai beveik visose laisvų kraštų komunistinėse partijose, — visa tai komunizmui yra nuolatinė ir didelė grėsmė. Visa tai gali būti komunizmo saulėleidžio pradžia.

4. Masonerija gavo nemažą smūgį tiek iš nacizmo ir fašizmo, tiek iš komunizmo. Po II pasaulinio karo masonų įtaka centrinėje Europoje labai sumažėjo. Tik maži jų likučiai buvo belikę Vokietijoje ir Italijoje. Smarkiai susilpnėjo Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Neutralizuoti komunistų užimtuose kraštuose — Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje. Išlaikė tačiau visą savo galią ir įtaką Anglijoje ir Amerikoje. Ypač Amerikos dėka masonerija pradeda pamažu atgauti savo pozicijas Europoje, pirmoje eilėje Italijoje ir Vokietijoje. De Gaulle dėka Prancūzijoje ji ne tik neatgavo savo pozicijų, o dargi prarado. Aplamai paėmus, masonerija, turėdama savo rankose Amerikos politinę ir ekonominę galią, bent šiuo metu yra vienas svarbių veiksnių tarptautiniame gyvenime.

5. Krikščionybė visada turėjo įtakos žemiškam žmonijos gyvenimui. Žmonijos gyvenime ji reiškėsi ir reiškiasi tik kaip ideologija: neturi jokių žemiškų interesų ir politinių ambicijų, bet skelbia visų lygybę ir reikalauja visiems teisingumo. Deja, krikščionybė pasaulyje visada sutiko pasipriešinimo. Ją persekiojo žydai ir romėnai. Jai sunkino kelią įvairios klaidos ir pačių krikščionių silpnybės. Kai ji aktyviai reiškėsi pasaulyje, ją kaltino politinėmis ambicijomis. Kai ji užsidarė bažnyčiose, jai prikišo nesiinteresavimą ir apsileidimą. Kai ji siekė parodyti žmonėms, jog ne vien duona yra gyvas žmogus, ir kūrė dvasines vertybes, ją kaltino, kad esanti tik turtingųjų bažnyčia.

Kalbant apie krikščionybės įtaką žmonijos gyvenimui, reikia skirti tris didžiąsias krikščionybės šakas: katalikus, stačiatikius ir protestantus. Pradžioje visos šios trys šakos turėjo betarpių ryšių su pasaulinėmis valdžiomis. Ilgainiui Katalikų Bažnyčia atsipalaidavo ypač nuo lokalinių politinių ryšių. Protestantams sunkiau vyko atsipalaiduoti nuo tokių saitų. Stačiatikiai nedarė jokių rimtesnių pastangų išsilaisvinti nuo tautinių bei valstybinių galių. Ka-talkų Bažnyčia tam tikru būdu stovėjo virš politinių galybių ir į jas reiškė savo įtaką iš viršaus. Stačiatikybė visada stovėjo žemiau politinių galių ir buvo jų veikiama. Protestantizmas bandė eiti lygiagrečiai, bet daugeliu atvejų jį veikė politinės valdžios.

II pasaulinio karo pabaigoje krikščionybės įtaka Europos gyvenime smarkiai pagyvėjo. Krikščioniškoji demokratija Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje paėmė ant savo pečių atsakomybę, kad prikeltų ir atstatytų Europą iš karo griuvėsių. Šį savo uždavinį ji gerai atliko. Šiuo metu krikščioniškoji demokratija Europoje, nors gal ir praranda vieną ar antrą poziciją, vis dar yra lemiama politinė galia.

Katalikų Bažnyčios pozicija pasaulio ir tarptautinio gyvenimo atžvilgiu esmiškai pasilieka ta pati. Kai kas teigia, esą Katalikų Bažnyčia po Vatikano II susirinkimo savo laikyseną pasaulio atžvilgiu kiaurai pakeitė — ją pasuko 90 ar 180 laipsnių kampu. Tai nėra tiesa. Iš esmės Bažnyčia nieko nepakeitė. Pakeitė taktiką ir metodus, keičia priemones, bet siekimai lieka tie patys, būtent — pasaulio pašventimas ir sielų išganymas. Bažnyčia daugiau atsigręžė į pasauli, tačiau ne tam, kad save supasaulintų, bet veikiau, kad pasauliui turėtų daugiau įtakos. Bažnyčia pradėjo daugiau domėtis socialiniais klausimais ir daugiau pasiaukoti vargstančioms minioms, būti kiek galima arčiau darbo žmonių. Visa tai ne dėl to, kad pataikautų komunistams, kaip kai kas bando teigti, bet veikiau, kad atimtų komunizmui pagrindines propagandos priemones ir taip jo įtaką neutralizuotų. Bažnyčia eina į dialogus su visais. Vienok ji neatsisako tiesos. Priešingai, ji eina į dialogus, kad neštų Evangelijos tiesą ten, kur jos nėra. Nūdien yra dar per anksti spręsti apie šios naujos taktikos ir naujų veikimo priemonių pasekmes. Kai kur dabar jos atrodo neigiamos. Tačiau Bažnyčia turi ne betarpės, o tolimos ateities perspektyvas: kartais rizikuoja turėti kai kurių laikinų nuostolių, kad laimėtų galutinius rezultatus.

b. Kaip reiškiasi ir kokią įtaką turi nūdien tarptautiniame gyvenime įvairūs interesai?

1. Tautiniai interesai tarptautiniame gyvenime stipriai pradėjo reikštis po I pasaulinio karo. Italijoje iškilo fašizmas, Vokietijoje — nacionalsocializmas, Ispanijoje — falangizmas. Lietuvoje — tautininkizmas. Šie visi "izmai" aukščiau visko statė tautinį interesą. Tautinis kraštutinumas privedė prie II pasaulinio karo. kuris nacionalizmui sudavė sunkų smūgį, ir tautiniai interesai nustojo vaidinę didesnį vaidmenį. Masonerija ir komunizmas išnaudojo pokario nuotaikas, kad duotų impulsą jų skelbiamam internacionalizmui. Ir marksizmui klasių kova yra aukščiau tautinių interesų. Krikščionybė lieka viena nuoširdi ir veikli tautinių vertybių saugotoja, puoselėtoja ir gynėja. Politinėje sferoje naujas tautinis veiksnys iškilo Prancūzijoje vadinamu golizmu. Daug kas jo nekenčia ir prieš jį kovoja, tačiau jis yra pozityvus veiksnys. Ypač mums, kurie esame pašaukti stovėti mūsų tautinių interesų sargyboje, golizmas yra ir turėtų būti mažas pragiedrulys.

2. Rasiniai interesai šiuo metu tarptautiniame gyvenime reiškiasi veikiau kaip griaunantis, o ne statantis veiksnys. Bet kartais reikalinga pirma sugriauti, kad būtų galima pastatyti visai naują pastatą. Rasiniai interesai kartais gali privesti prie kai kurių reikalingų ir naudingų sugriovimų tarptautiniame žmonijos gyvenime, kad vėliau ant griuvėsių iškiltų nauji geresni pastatai. Čia ir mums ateičiai gali būti vilčių.

3. Politiniai interesai visada buvo ir bus vienas esminių veiksnių tarptautiniame gyvenime. Tačiau jie istorijoje labai įvairiai veikia žmonijos gyvenimą. Pereitame šimtmetyje ir šio šimtmečio pradžioje politinis interesas lemiamai reiškėsi didžiųjų imperijų gyvenime. Du pasauliniai karai, kylanti civilizacija ir kylantys tautiniai interesai sugriovė imperijas, davė naują linkmę tarptautinio gyvenimo eigai, kurioje politiniai interesai nėra absoliučiai vyraujantys. Tai geras ženklas. Mažos tautos visada kentėjo nuo didžiųjų tautų politinių ambicijų ir interesų. Politinių interesų mažesnis reiškimasis pasaulio gyvenime duoda daugiau vilčių mažų tautų laisvei. Todėl ir mūsų veikla turėtų kiek ir kur įmanoma krypti į politinių interesų tarptautiniame gyvenime slopinimą. Neturėkime tačiau iliuzijų, kad politinių interesų viešpatavimo pavojus esąs praėjęs. Priešingai, šiuo metu kaip tik yra pagrindo bijoti, kad politinis viešpatavimas gali būti paimtas į dvejas rankas. Yra, kas nuo seno siekia pasidalyti pasaulio viešpatavimą tarp Maskvos ir Vašingtono. Prieš tai turėtume visomis jėgomis kovoti tiek tautiniais, tiek tarptautiniais sumetimais.

4. Ekonominiai interesai yra labai įtakingas veiksnys žmogaus ir žmonijos gyvenime. "Panem et circenses!" — šaukė senieji romėnai. Duona ir pasismaginimai daug kam ir dabar yra vienintelis idealas. Kristus įspėjo, jog ne vien duona yra gyvas žmogus, bet pasaulio žmogus su Dostojevskio didžiuoju inkvizitorium kartoja: "Duok man duonos, o aš ja laimėsiu minias:" Komunizmas pasisavino šį šūkį, juo patraukė ir patraukia minias. Ramus gyvenimas, žemiška gerovė, kūno malonumai — tai visa vilioja žmogų, tai nūdien lemia žmonijos gyvenimą. "Panem et circenses!" — Romai buvo mirties šūkis. Ir nūdienio pasaulio sumedžiagėji-mas veda žmoniją į visokeriopą nykimą. Šitai stato pavojun ir mūsų siekimus matyti išlaisr vintą Lietuvą. Medžiagoje paskendęs pasaulis neturi nei noro, nei jėgos pakelti bet kokią auką, kad teisybė būtų atstatyta, kad laisvė pavergtiesiems būtų sugrąžinta. Ir Budapeštui, ir Prahai, kai šaukėsi pagalbos išsilaisvinti iš pavergėjų, laisvasis pasaulis tik užuojautą pasiuntė. Vakarų galybės tepajuda tik ten retkarčiais, kur paliečiami gyvybiniai ekonominiai interesai. Bet ilgainiui greičiau išsigimimas pasieks tokio laipsnio, kad nebus jėgos ginti net ir gyvybinius savus interesus, — ką jau kalbėti tada apie kitų, apie Lietuvos politinius interesus.

Turint prieš akis dabartinę tarptautinio gyvenimo padėtį, reikia daryti praktiškus sprendimus dėl mūsų lietuviškos veiklos ir siekimų. Atrodo, jog jie turėtų būti tokie:

1. Mūsų siekimai liečia mūsų tautinius ir politinius interesus. Jie abu yra svarbūs. Negalime aukoti jų vieno dėl kito, nes jie gyvybiškai tarp savęs susiję. Yra bandymų tautinius interesus pirkti politinių sąskaiton. Šitai siūlo priešai, nes tai patarnauja jų politiniams interesams. Turime būti atsargūs ir gudrūs. Šiuo metu politiniai interesai mums yra nemažiau svarbūs, negu tautiniai,

2. Vienas didžiųjų priešų mūsų siekimams yra materializmas: praktinis, kaip jis reiškiasi laisvame pasaulyje, ir dialektinis, kaip jį skelbia komunizmas. Prieš šį priešą turime pastatyti dvasinių vertybių galią, pasidaryti dvasinių vertybių primato apaštalai.

3. Komunizmas yra mūsų pirmasis ir tie^ sioginis priešas. Prieš jį privalome kovoti, jungdamiesi prie visų tų ideologinių ir intereso veiksnių, kurie veikia prieš komunizmą pasaulyje.

Mūsų laukia sunki kova, bet ne beviltiška. Mūsų jėgos mažos, bet su mumis yra daug kitų. Veikia mus neigiamos jėgos, kad skaldytų ir silpnintų. Būkime apdairūs: kiek galima tarp savęs vieningi, o su kitais atsargūs, bet prie-telingi, kad laimėtume draugų. Dangus, kurį šiandien dar regim niūrų, rytoj gal nublaivės, o kada nors tikrai Lietuvos vaikams laisvės aušra vėl išauš.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai