ALANTO PAKRAIKAS SKAITYTOJAMS Spausdinti
Parašė Vytautas A. Jonynas   
Naujoji V. Alanto prozos knyga pavadinta keistoku, jei ne pretenzingu pavadinimu — "Nemunas teka per Atlantą" (išleido Nida Londone 1970, 263 psl.). Sunku atspėti, kokias asociacijas jis sukels skaitytojuje. Bet perkeltine prasme šis pavadinimas savotiškai tikslus. Jei okeanas — gyvybe ir jėga besiveržiančios gelmės, tai Alanto Nemunėlis tikrai slysta tokio Atlanto paviršiumi. Tiesa, no-velisto ir užsimota plačiai. Siužetine prasme šios knygos rašinėliai yra įvairūs. Autorius juos vadina novelėmis. Mūsų manymu, labiau tiktų apsakymėlių ar pasakojimų aptartis. Paskutinįjį — "Viešpats ieško Viešpaties" galima būtų vadinti ir legenda. Pagaliau, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet viena aišku — visiems jiems būdingi keli tie patys bruožai: ištęs-tumas, kompozicijos stoka, dirbtinumas ir diletantiškumas.

Istoriniame apsakyme "Viešpats ieško Viešpaties" Alantas bando atgaivinti pomindauginės Lietuvos tikrovę, tarpusavio vaidus ir koalicijas, tuo pačiu išryškinti mažai kam pažįstamo, unikumo garbingoj mūsų istorijoj, kunigaikščio — Dievo ieškotojo ("bagaizkateliaus") Vaišvilko asmenybę. Visumoj šis uždavinys autoriui nepasiseka. Užuot sukūręs pakilią, patosišką praeities viziją, užuot poetine stilizacija sudvasinęs vaizduojamą epochą (kaip kad tai pavyko, sakysim, P. Jurkui "Ant Vilnelės tilto"), Alantas paseka istorikų -skudurininkų keliais, žinia, ne kiekvienas turi plataus epiškumo pagavą, bet Alanto istoriniai "tab-leaux" daugiau primena "Celebrity Index", — tiek ten kalte prikalta visokių vardų vardelių, žodžiu, autorius parašo painų, sausą konspek-tėlį, be jokio kolorito ir polėkio. Freskos, turėjusios pavaizduoti stačiatikybėj brovimąsi Lietuvon,
gabalai lupinėj asi, plaišioj asi ir byra žemėn, dar autoriui nepasi-dėjus teptukų.

Nemažiau nenusisekusi yra ir Alanto pastanga perteikti skaitytojui, palyginti, nesenos praeities gyvenimo iškarpą. "Viskas galėjo ir kitaip susiklostyti" vaizduoja vokiečių okupaciją Vilniuje. Karo fonui išgauti Alantas pasinaudoja tariamais vieno meile nusivylusio piliečio dienoraščiais, ši "flash back" priemonė, žinoma, ne nauja, net kiek primenanti epistola-rinį romaną, bet tai dar nebūtų taip blogai. Nelaimei per 62 puslapius nusidriekiąs apsakymas tėra vien nuobodi, melodramatizuo-ta fronto karininko žmonos meilės nuotykėlių kronika. Kad Ievos dukterys linkę vilioti ir suvedžioti, kad dažnas vyras "randa teisybę moteriškės gražioj blauzdoj", kaip kad sako novelės pabaigoj autorius, žinome ne nuo šiandien ir ne iš tenorų rykavimo. Ne tik kad Alanto apysakaitė nepajėgia atkurti to meto slogučio ir "carpe diem" nuotaikų, siautėjusių karo metais, bet jo personažai tokie šaržuoti, neįtikimi, kad, užvertęs paskutinį novelės puslapį, skaitytojas jaučiasi tarsi išklausęs ilgos paskalos apie kažin kur gyvenančią damą, kurios nepažįsta, nepažins ir nenori pažinti. Vadinti šį Kaffee-klatseh (beje, laimėjusį "Dirvos" novelės 1966 m. premiją) litera tūriniu kūriniu yra nesusipratimas.

Dar labiau performuota ir primityvi yra apysakėlė "Renesansas Žemaitijoj", kurioj, tarp kitko, apstu ir autobiografinio elemento. Joje vaizduojama jaunystės meilė. Tai lyg absoliučiai - tobulai - atbulai perrašyta Šatrijos Raganos "Sename dvare" su kai kuriais paraitymais. Ko tik ten nerasi? Ir senus kunigaikščių rūmus, ir atodūsių lieptus, pasimatymus mėnesienoj, gimnazistišką poeziją ir širdį draskančias situacijas, kada pagarsėjęs rašytojas atpažįsta studentėj savo tikrą dukterį. O kur dar kitos klastos ir meilės? Kur dar litvomanija? Jei šį niekalą būtų parašęs koks nors debiutuojantis dramaturgas kokiais 1923-24 metais, gal ir netektų per daug stebėtis, bet dabar ši jausminga pasakėlė primena lenkų Jadvygos Smosarskos filmus ir tos epochos solvarinę rašliavą.

Netrūksta dirbtinumo ir titulinei novelei "Nemunas teka per Atlantą", nors ji, mūsų manymu, į-domiausia iš visų knygos novelių. Veiksmas vyksta Amerikoj, ir trumpas turinys būtų maždaug toks. Apsukrūs čiabuviai pasinaudoja Naujų Metų sutikimu ir nu-:na dorą lietuvį Samą Norvainį. Tada įgrūda jo šiltan patalėlin savo dukrytę Cintiją. Staigiai atbu-ięs Samukas nelabai žino, ką su ja daryti, o čia įsiveržia paterfa-milias ir grasina jį nudėsiąs už šeimos garbės pažeidimą. (Tenka pastebėti, kad šioj vietoj Alantas pats susigriebia, kad situacija pernelyg skamba farsu). Kiekvienu atveju Šamas būtų tesėjęs savo pažadą vesti, jei ne šauni lietuvaitė Vasarė. Ji iššifruoja, kad | šampaną buvę įpilta "knock-out" miltelių. Šamas atsikeršija savo šeimininkams tuo pačiu ir, susikrovęs daiktus, išvažiuoja. Finalas tiškus — "savi pas savus", kaip kad skelbiama lietuviškose reklamose.

Žinoma, netenka ieškoti šiame mišrių šeimų problemą vaizduojančiame anekdote gyvo žmogaus ir psichologinės teisybės. Priešingai, kaip tik todėl, kad visos situacijos taip vodevilinės, kad personažai sukarikatūrinti iki kraštutinumo ribos, Alanto farsas primena "Mad Magazine" piešinukus — išeivijos absurdą absurdiškiausioj šviesoj. Kaip paprastai, Alantas nepagaili patriotinių tiradų, papeštoj a čionykštes jaunimo organizacijas. Įdomiausia, kad jam pačiam pasimato, kad toji pompastika yra smegenų suminkštėjimas. Bet jo lunatikai simpatiški. Toks, sakysim, žiedkalys, kuris šitaip samprotauja apie mišrias vedybas :

"... Kam leidais sugundomas moters, pagimdytos ne iš lietuviško šonkaulio?... Ji kaip ragana įsimes tave į paauksuotą puodą, išsivirs putros dubenėlį ir pasiskonėdama prarys. Tos šėtono dukterys visos taip daro. O kad greičiau suvirškintų, girdys tave kokakola ...
— Ar tu nežinai, kad į žmogaus širdį atvesti vamzdžiai iš dangaus ir pragaro. Vamzdžiu iš pragaro šėtonas nepailsdamas pompuoja į žmogaus širdį sierą, o angelas dangišku vamzdžiu pučia šventąją dvasią. O viename mūsų širdies kampelyje yra garsiakalbis sujungtas su Vilniaus dievo Perkūno slėniu. Iš ten didysis krivis Lizdeika ir šv. Kazimieras pasivaduodami per amžius kalba į mikrofoną apie tėvynės meilę, ir jų žodžiai atsiaidi mūsų širdžių garsiakalbiuose. Kas per savo apsileidimą, kvailumą ar šėtono pagundą leidžia laidams surūdyti ar nutrūkti, tam Liucipe-ris ruošia didelį sutiktuvių pokylį pragare".

Tikrai seneliukas neblogiau nukalba už Herbačiauską. "Ūgly Lithuanian", laimėjusi 1967 m. "Dirvas" premiją novelė, irgi yra mišrių šeimų problemą sprendžiantis kūrinys, irgi groteską, bet kur kas labiau sudaigstyta baltais siūlais. Faktiškai jos antrąja antrašte galėtų būti "Krūtų kubatūros reikšmė lietuvybės išlaikyme".
Kuklus miestelio laiškanešys patenka į bėdą, kai vieną dieną susiduria su kitataute akušere Sūs-nevičiūte. "Jis nespėjo pasitraukti prieš staiga iššokusią merginą ir, būdamas neaukšto ūgio, durstelė-jo nosimi į jos besiveržiančias iš po plono kartūno nepaprasto dydžio metmenų standžias krūtis" — taip Alantas aprašo šį lemtingą įvykį. Pajotžarga Sereikienė veikiai taip suniurkys savo vyrelį, kad vienintele priemone jam atgauti savo "ego" bus žymėtis bloknotė-lin prasimanytus keiksmažodžius, kuriuos jis norėtų paleisti apyvarton. (Kai kurie recenzentai labai apsidžiaugė ta Alanto išmone).

Kiekvienu atveju, paveldėjimo dėsniai pasirodo ne visuomet galioja. Jų duktė Kunigunda neapsi-gimė į motiną. "Jos plona liesoka figūra nebuvo kaip reikiant išsivysčiusi ir motinai visada primindavo pavėsyje išaugusį augalą. Ant krūtinės beveik jokios pakylos nebuvo žymu; ant jos pūpsojo lyg ir nedrąsi užuomina, kad čia merginos krūtinė, o ne nugara".

Žodžiu, motinai sielvartas. Se-reikis tuo tarpu ramiai sau žiūri, kaip snukiuojasi televizijoj kar-vaberniai, įsitikinęs, kad dukters draugystė su Viktoru Birkiuku pasibaigsianti vedybomis. Sereikienė apie jas nė girdėti nenori. Užsėdusį fotely savo vyrelį, ji tol jį murdo (toji scena trunka mažiausiai keturis puslapius), kol šis pasižada perkalbėti dukterį nebedrau-gauti su prasčioku šaltkalviu.

Scena Nr. 2. Kunigunda tėvelio kambarėly. Kunigunda mylinti Birkiuką. Birkiukas — Kunigundą, Tėvelis — juos abu. Nepuolimo paktas, sirupas, lipšnybė, džiaugsmo ašaros. Rodos, čia novelė galėtų ir baigtis.
Bet... nepažįstat šlėktos vylių. Sereikienė paleidžia paskalas apie daktariuko Kranausko sužadėtinę Daną, iš visa ko sprendžiant, apvalainių formų merginą. Kodėl žmonės patiki tais plepalais, autorius taip ir nepaaiškina, šiaip ar taip, daktarėlis nepasiperša Kunigundai, kaip kad motinos pramatyta. Įširdusi Sereikienė išplūsta Birkiuką ir išvaro iš savo buto. Toji scena klaikiai dirbtinė. Kodėl abu balandėliai neišsiaiškina tėvelių kvailybių, Alantas nepasako. Tik skaitytojas staiga sužino, kad Birkiukas susiranda širdies paguodai portorikietę, pavojingą žaisliuką, sprendžiant iš Ku-nigundos nuogąstavimų. "Kunigundai kažkaip nenoromis dingtelėjo galvon klausimas, kaip Viktorui nesubado krūtinės tos kūt-vailos smailios, kietos, priešakin iššokusios krūtys, panašios į du aštriomis viršūnėmis kūgius?"

Toj vietoj Alantui viskas susimaišo, ir jis nebežino, ką bedaryti su savo personažais. Jis nutaria, kad negundanti Gundė pabėgs iš namų ir sugundys... kunigą (presbiterijoną, kad nebūtų kokių neaiškumų). Ir dar priedo — juodį, štai tau boba ir devintinės!
— "Geriau mirti, geriau mirti. — Kvaksėjo Sereikienė atvirtusį ant fotelio.
— Kam čia mirti, pirma anūką pakrikštyk, — atsakė Sereikis. — Matai, mes, lietuviai esame labai dosni tauta. Daugeliui pasaulio tautų davėme savo kraujo, štai. dabar bus gavę ir negrai. Tur būt, kolekcija bus pilna...".

Tokia rasistine išmintimi baigia savo apsakymą, daugiau panašų į grubų farsą mėgėjų scenai negu į psichologinę novelę, autorius. Nežinia, ką jis galvojo, pavadindamas ją "Ūgly Lithuanian". Bet joje autoriaus šovinizmas, kitataučių juodinimas, rasizmas, raudonu siūlu einantis per visą knygą, susilydo į vieną lydinį, kuriam neras tumėm geresnio atitikmens kaip Lithuanian Ugliness. Būdama literatūrine prasme absoliučiai bevertė, knyga išliks tik kaip tobulas dvasinio nuosmukio dokumentas. Kaip liudijimas, prie kokios
žmogiškosios kapituliacijos gali prieiti, berods, net ir užsienyje aukštuosius mokslus baigęs rašytojas, kai panaudoja literatūrinius gabumus publicistikai ir užsidaro
tvankiame pagiežos pasauliui ghetto. Vytautas A. Jonynas