Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TABAKAS IR JO ALKALOIDAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BRONIUS POVILAITIS   
Rūkymas, kartu ir tabakas, pastaruoju laiku yra tapę karštų diskusijų objektu ryšium su paskelbtais statistinio pobūdžio raportais apie cigarečių rūkymo žalą žmogaus sveikatai. Tuose raportuose ypatingai pabrėžiama cigarečių rūkymo ryšys su plaučių vėžiu ir nikotino su kai kuriomis širdies ligomis. Šiaurinės Amerikos ir Europos spaudoje randama daug šiuo klausimu pasisakymų, dažnai vienas kitam griežtai prieštaraujančių. Iš tokių pasisakymų skaitytojas nevisada gali susidaryti bešališką nuomonę dėl pagrindinių žinių trūkumo. Tos žinios gi turėtų sudaryti objektyvų foną, kuriame kontraver-siniai sveikatos klausimai turėtų būti sprendžiami. Šio straipsnio tikslas ir yra pateikti eilę svarbesnių žinių apie tabaką ir jo alkaloidus (nikotiną), visai neliečiant sveikatos problemų.

Mums pažįstama bulvė augalų sistematinė-je klasifikacijoje priklauso Solanum genčiai, kuri yra pati gausiausia rūšimis bulviečių, So-lanaceae, šeimoje. Tai pačiai šeimai priklauso ir Nicotiana gentis, turinti per 60 rūšių, tarp kurių yra ir mūsų rūkomasis tabakas. Daugiausia Nicotiana genties atstovų randama pietinėje ir šiaurinėje Amerikoje, Australijoje ir kai kuriose pietinio Pacifiko salose. Pasiremiant morfologiniais ir citogenetiniais tyrinėjimais, nustatyta, kad yra tiesioginis giminystės ryšys tarp pietinėje Amerikoje ir Australijoje — Pacifike randamų rūšių, gi šiaurinės Amerikos rūšys yra tiesiogiai giminingos su pietinės Amerikos rūšimis, bet yra tolimesniame giminystės ryšyje su Australijos - Pacifiko rūšimis. Šis ir eilė kitų faktų sugestionuoja, kad pietinė Amerika buvo tas centras, kuriame susidarė Nicotiana gentis, o iš ten šios genties atstovams nebuvo sunku pakliūti į šiaurinę Ameriką, gi į Australiją ir Pacifiko salas, matyt, nukeliavo per šiandieninę Patagoniją ir Antarktiką terciaro periode, kada ten dar augo vidutinio klimato bei subtropinė augalija.2

Šiandien komerciškai kultivuojamos dvi tabako rūšys, Nicotiana tabacum (rausvais žiedais) ir Nicotiana rustica (geltonais žiedais, machorka), jau buvo vietinių gyventojų auginamos, prieš baltajam žmogui atvykstant į Amerikos kontinentą. N. Tabacum auginimas šiandien yra išplitęs nuo tropinio klimato sričių ligi vidutinės temperatūros zonų. Dėka palankių genetinių savybių ši rūšis nėra vienalytė, nes atskiriama visa eilė gana skirtingų tipų, kaip šviesusis cigaretinis, burley, cigarinis (kuris savo keliu irgi yra kelių tipų — filler, binder, wrap-per), pypkinis tabakas ir kt. Kiekviename tipe randama dar visa eilė veislių. Kai kurios tų veislių gali augti net gana šiurkštokame klimate. Manoma, kad rytinėse šiaurinės Amerikos valstijose pradžioje buvo paplitusi N. rustica rūšis, ir tik vėliau, į Virginijos koloniją atgabenus N. Tabacum, N. rustica rūšis buvusi išstumta. Tai, tur būt, ir buvo priežastis dabar auginamą N. tabacum rūšį, cigaretinį tabaką, pavadinti Virginijos tabaku. Šiuo vardu šviesusis cigaretinis tabakas ir šiandien neretai vadinamas.

Citogenetiniu atžvilgiu N. tabacum, yra am-fidiploidas, t. y., tokia augalo rūšis, kuri atsirado, sukryžiavus dvi skirtingas ir nelabai arti giminingas rūšis. Toks hibridas paprastai yra nevislus, nes jo celių branduoliuose tėra tik po vieną chromozomą iš kiekvienos poros. Tačiau padvigubinus to nevislaus hibrido chromozo-mų skaičių, kiekvienos celės branduoly (natūraliai tai labai retai teatsitinka, bet labai lengvai tai padaroma laboratorijoje alkaloido kolchicino pagalba etc.) sudaroma nauja visli rūšis, kurios kiekviena chromozomą jau turi tolygų antrininką ir todėl gali poruotis, besiartinant lytinio veisimosi ciklui. Šis poravimasis yra sąlyga daigiai sėklai išauginti. Iš kurių laukinių rūšių susidarė N. tabacum, tiksliai nustatyti dabar jau negalima, nes per ilgą laiką šis amfidiploidas evoliucionavo, besikeičiant genų funkcijoms bei mutacijų dėka. Remiantis citogenetiniais tyrinėjimais, manoma, kad galėjo išsivystyti iš hibrido tarp N. sylvestris su 12 porų chromozomų ir kurio nors Tomentosae sekcijos atstovo, irgi su 12 porų chromozomų, pvz., N. otophora, N. tomentosa, N. tomentosiformis. N. tabacum turi 24 poras chromozomų. Panašiai įrodoma, kad N. rustica, turintis 24 poras chromozomų, yra amfidiploidas, sudarytas iš N. undulata ir Paniculatae sekcijos atstovo. Citologinių tyrinėjimų yra taip pat nustatyta, kad visos 11 Nicotiana genties rūšys, turinčios 24 chromozomų poras, yra amfidiploidinės kilmės.

Pasaulinė visokių tabako rūšių produkcija 1967 m. buvo apie 10,175 milijonų svarų, taigi gana žymiai didesnė negu 1960-64 penkmečio vidurkis, kuris buvo 8,908 mil. svarų. 1967 tabaku buvo iš viso apsodinta 9,954,000 akrų žemės. 1967 Amerikoje buvo išauginta 2,515 mil. svarų, iš jų 2,018 mil. svarų JAV. Azijoje tuo pačiu laiku pagaminta 4,683 mil. svarų, Indijoje 771 mil., Japonijoje 449 mil., Pakistane 392 mil., Turkijoje 364 mil., Indonezijoje 209 mil. svarų ir t.t. Afrikoje pagaminta 474 mil. svarų.
Tabako rūkymas išpopuliarėjo ir paplito po visą pasaulį dėka jame esančio alkaloido, vadinamo nikotinu, kurio dalis berūkant pereina į dūmą nepakeista forma. Alkaloidai yra natūraliai kai kuriuose augaluose randami cheminiai junginiai, kurių bendras požymis yra tas, kad jie turi azoto elementą (N) savo cheminėje sudėtyje. Kokia yra alkaloidų paskirtis augalo biologijoje ir metabolizme, nėra vienos aiškios nuomonės. Pagal dažniau girdimą teoriją, alkaloidai nevaidina jokio vaidmens augalo augime bei vystymesi ir gali būti pavadinti šalutiniais metabolizmo produktais. Tačiau jie galėjo turėti žymios reikšmės augalo evoliucijos kelyje, atstumiančiai veikdami vabzdžius ar gyvulius, o kai kuriais atvejais gal net masindami. Pagal vieną naujesnių teorijų, tabako alkaloidai esą turį aktyvios prasmės augalo metabolizme.
Nicotiana genties augaluose randami šie pagrindiniai alkaloidai11: nikotinas — Ci0 Hi4 N2, nornikotinas — C9Hi2N2, anabazinas — Ci0Hi4N2 ir anatabinas — Ci0Hi2N2. Struktūriškai nikotino ir nornikotino molekulės abi turi po vieną piridino ir po vieną pirolidino žiedą. Nikotinas pirmą kartą buvo išskirtas iš tabako 1828 m,, o 1895 m. pirmą kartą gautas sintetiniu būdu. Grynas nikotinas yra bespalvis ir bekvapis skystis, kuris turi toksinių savybių. Vidutiniam žmogui 4 mg. nikotino, įleisti į kraujagysles jau rodo toksinių ženklų, o 50 mg. yra mirtinė dozė. Nornikotino veikimas yra apie 10 kartų silpnesnis už nikotino. Chemiška terminologija sakant, nornikotinas yra demetiliuotas nikotinas, arba nikotinas, iš kurio yra pašalinta viena metilo grupė. Nikotinas yra rastas veik visose Nicotiana genties rūšyse, bet taip pat ir visai negimininguose augaluose,6 kaip dirvinis asiūklis (Eąuisetum ąrvense), velniavyšnė (At-ropa Belladona), vaistinis pataisas (Lycopodium clavatum), Asclepias syriaca. N. tabacum ir N. rustica tabako rūšys pagamina nikotiną savo šaknyse, iš ten jis su augalo sultimis pernešamas į lapus ir sukraunamas į lapo plokštės celes kaip į sandėlius. Kitos tabako rūšys pagamina nikotiną taip pat šaknyse, tačiau jo apyvarta augale dažnai yra kiek skirtinga.
Bendras alkaloidų kiekis tabako lapuose priklauso ne tik nuo augalo rūšies, bet ir nuo kitų aplinkos reiškinių. Žiedų, o taip pat palapėse augančių ūgių pašalinimas labai atsiliepia į alkaloidų kiekio sukaupimą lapuose. Žiedų bei palapinių ūgių nepašalinant, lapuose susikaupia žymiai mažiau alkaloidų. Tačiau priimtoji auginimo praktika yra nulaužyti žiedus ir pašalint: ūgius. Alkaloidų procentas tabake gali būti taip pat gana žymiai pakeistas, augimo metu pakeičiant vandens ir augalams prieinamų azotinių maisto medžiagų kiekį. Kritulių drėgmės, pvz. Kanadoje, dažnai neužtenka gauti aukštesniam derliui, todėl didžioji tabako ūkių dauguma ten turi dirbtinio laistymo ar irigacijos į-rengimus. JAV dėl atskiruose ūkiuose auginamo tabako plotų mažumo irigacija nėra paplitusi. Bandymais yra parodyta, kad, didinant augalams prieinamo vandens kiekį, nikotino procentas tabake galima sumažinti net 40 procentų. Iš kitos pusės, didinant augalams prieinamų azotinių medžiagų kiekį, kartu pakeliamas ir nikotino procentas pagamintame tabake.
Komerciškai tabaką auginant, alkaloidų kiekis dažnai gerokai svyruoja tarp skirtinguose ūkiuose pagaminto produkto. Vidutiniškai ciga-retinis tabakas turi 2-3 procentus alkaloidų nuo bendro svorio. Šis procentas tačiau gaZi metai iš metų žymiai svyruoti, pvz., nuo 1.5 ligi 3.5 proc. Kai kuriomis sąlygomis susikrauna ir dar aukštesnis alkaloidų procentas. Yra pastebėta, kad Kanadoje išaugintas cigaretinis tų pačių veislių tabakas gali turėti net ligi 35 proc. mažiau alkaloidų, negu JAV cigaretinio tabako srityje (North Carolina, Virginia, South Carolina. Georgia). Normaliomis augimo sąlygomis alkaloidų susikrauna aukštesnis procentas viršutinėje augalo dalyje esančiuose lapuose, gi pažemės lapai turi jų mažiau. Skirtumas tarp viršutinių ir apatinių lapų šiuo atžvilgiu gali būti net labai žymus.
Daugumoje dabar auginamų tabako veislių pagrindinis alkaloidas yra nikotinas. Nornikotinas ir kiti retesni alkaloidai yra vadinami antriniais alkaloidais. Santykis tarp nikotino ir bendro alkaloidų kiekio priimtinose šviesaus cigaretinio tabako veislėse yra apie 95, o tai reiškia, kad antriniai alkaloidai sudaro apie 5 proc. viso alkaloidų kiekio. Šiaurinėje Amerikoje aplamai prileidžiama, kad jei antriniai alkaloidai sudaro apie 8 proc. viso alkaloidų kiekio, tai tabakas dar pilnai tinka gerų cigarečių gamybos reikalams. Bedžiovinant cigaretinį tabaką, nornikotino kiekis paprastai pakyla, dažnai nežymiai, o nikotino kiekis atitinkamai sumažėja.4 Šis nikotino pasikeitimas į nornikotiną yra vadinamas konversija3 ir pastebėtas eilėje tabako rūšių. Konversija, jeigu ji iš viso įvyksta, gali būti ankstyvoje augalo augimo stadijoje arba lapų džiovinimo metu.
Yra paskelbta nemaža duomenų, pagal kuriuos tabako lapų derlius iš ploto vieneto ir bendras alkaloidų procentas yra neigiamame santykyje. Praktiškai tai rodytų, kad, tabako derliui didėjant, alkaloidų procentas mažėja. Aukšta šitų dviejų savybių koreliacija yra nuolat randama JAV cigaretinio tabako auginimo centre North Carolina.8,9 Šis ryšys tyrinėtas ir On-tario sąlygomis.12 Vidutinis koreliacijos koeficientas čia rastas neigiamas, bet atskirais metais jis rastas ir pozityvus. Koeficiento skaičinė vertė Ontario sąlygomis yra paprastai žema. Tuo būdu Ontario sąlygomis nerandama tikro ryšio tarp lapų derliaus ir alkaloidų procento.
Domintis tabako selekcija, svarbu žinoti, kas atsitinka su tabaku rūkant cigaretę. Suglaustai aprašant, medžiagos pačioje degimo zonoje yra oksiduojamos, t. y. sunaikinamos, arba sudega. Tuoj už degimo zonos temperatūra yra palyginti dar labai aukšta. Daugumas šioje zonoje esančių tabako junginių yra distiliuojami arba sudega. Kadangi rūkant oras yra traukiamas per degimo zoną, tai distiliatai ir degimo produktai pereina į vėsesnę cigaretės dalį, kur kondensuojasi į pusiau skystas dalelytes. Tam tikra šių dalelių proporcija nusėda ant tabako. Degimo zonai toliau slenkant, šios medžiagos vėl perdistiliuojamos arba sudega. Nėra abejonių, kad cheminiu atžvilgiu šis visas procesas yra labai komplikuotas.
Tabako dūmas yra aerozolis, sudarytas iš pu siau skystų dalelyčių, kurių viename kubiniame cm yra maždaug apie 3 bilijonus. Tų dalelyčių diametras svyruoja nuo 0.1 ligi 1 mikrono. Šalia dujinių medžiagų, kurios nesikondensuoja, dūme yra randama eilė lakių junginių, kurie yra garų pavidalu. Tarp jų daugiausia yra žemo molekulinio svorio karbonilinių junginių, eilė bazių, kaip aminai, piridinas ir jo derivatai, ir, jei dūmas yra šarminės reakcijos, tam tikras lakaus nikotino kiekis. Rūgščiame cigaretės dūme beveik visas nikotinas, ligi 99.7 procentų, yra pusiau skystose aerozolinėse dalelytėse. Rūkant cigaretę, pagal dabartinius laboratorijų metodus (vienas patraukimas per minutę, 35 kubinių cm patraukimo tūris, 23 mm nuorūka) rasta, kad 20 proc. viso nikotino pereina į pagrindinę dūmo srovę traukiant, 40 proc. į šalutines sroves netraukiant, 6 proc. lieka nuorūkoje, 34 proc. sunaikinama degimo zonoje. Pagrindinė dūmo srovė, rūkant cigaretę, dažniausiai duoda rūgščios reakcijos dūmą (pH 4.5-6), o cigaro yra daugiau ar mažiau šarminė (pH 8-9). Šarminis dūmas yra stiprokai erzinantis ir todėl retai įtraukiamas į plaučius. Nornikotino tik maža dalis, apie 5 proc. viso esančio nornikotino tabake, pereina į pagrindinę dūmo srovę. Priežastis yra ta, kad nornikotinas yra mažiau lakus už nikotiną ir, be to, degimo zonoje daug lengviau sunaikinamas. Pačioje degimo zonoje tabakas, o kartu ir alkaloidai gali būti veikiami į-vairių vyksmų, kaip vandens nugarinimas, vandenilio atomų ar amino grupių atskėlimas, molekulinių vienetų suskaldymas į mažiau sudėtingus junginius. Iš to seka, kad dūme atsiranda daug naujų junginių, kurie normaliai tabake nerandami ir kurių sudėtis gali būti daugiau ar mažiau komplikuota. Taip pat įrodyta, kad dengimo zonoje ar tuoj už degimo zonos pasigamina visiškai naujų junginių vad. pirosintezės dėka. Cigaretes rūkant, dūmas dažniausiai įtraukiamas į plaučius. Giliai įtraukiant, beveik visas dūme esąs nikotinas, 90-100 proc, gali būti žmogaus kūne absorbuojamas. Dūmo visai neįtraukiant, o tik burna rūkant, tik 5-10 proc. nikotino absorbuojama.
Alkaloidų kiekiui tabake nustatyti yra greitų ir patikimų metodų. Paprastuose kiekybiniuose metoduose bendras antrinių alkaloidų kiekis surandamas kaip skirtumas tarp bendro alkaloidų kiekio ir nikotino kiekio, Laikant, kad ana-bazino ir anatabino mūsų cigaretiniame tabake tėra tik pėdsakai, galima priimti, kad surastas, kaip skirtumas, antrinių alkaloidų kiekis iš tikrųjų pavaizduoja nornikotino kiekį. Tikslioms analizėms naudoj ami įvairūs chromatografiniai metodai, kurie tačiau pareikalauja žymiai daugiau laiko; todėl selekcijoje, kur dažnai reikia išanalizuoti tūkstančiai pavyzdžių, chromatografija nėra labai plačiai vartojama.
Tabako atrasta tokių linijų, kurių lapus bedžiovinant beveik visas nikotinas yra paverčiamas nornikotinu, net ligi 90 proc. Tokias tabako linijas vadinama konversijos linijomis, nes čia nikotinas enzimų pagalba yra deme-tiliuojamas dominuojančio konversijos geno dėka.1 Kadangi konversija yra genetiškai kontroliuojama, todėl yra galima selekcijos būdais sudaryti veislės, kurių fermentuotuose lapuose dauguma alkaloidų bus nornikotino formoje. Cigaretiniame Virginijos tipo tabake didesnis kiekis nornikotino dažnai yra susijęs su tabako raudona spalva. Tačiau selekcijoje negalima pasitikėti vien raudonos spalvos buvimu ar nebuvimu tabake, norint atrinkti linijas su aukštesniu ar žemesniu nornikotino kiekiu. Bet ši spalvos žymė yra labai naudinga kaip pagalbinė priemonė. Yra nustatyta, kad konversijos mutacija gana dažnai atsiranda normaliame tabake spontaniškai, t. y., natūraliniu keliu. Iš to seka, kad, norint cigaretinio tabako veislę išlaikyti su žemu nornikotino kiekiu, reikia sėklinė medžiaga nuolat tikrinti, kad būtų galima surasti konversijos mutacijas ir jas pašalinti.
Nornikotinas tabake yra dažnai siejamas su nepatenkinamu dūmo skoniu.7 Šiaurinės Amerikos indėnų gyvenimo ir jų papročių tyrinėtojai priėjo išvados, kad senovėje indėnai rūkę tik tas Nicotiana rūšis, kurios lapuose sukrauna nikotiną, bet nerūkę tų rūšių, kuriose vyraujantis alkaloidas buvo nornikotinas. Panašių rezultatų yra priėję ir moderniųjų laikų tabako dūmo skonio degustatorių grupės.10 Reikia pastebėti, kad kol kas dar nėra nė vienos tabako veislės platesniu mastu auginama ir priimta, kuri turėtų aukštą nornikotino procentą. Visos žinomos veislės yra ne konversijos tipo, tai yra tokios, kurių fermentuotame lape nikotinas sudaro 90-95 proc. visų alkaloidų. Manoma, kad būtų galima sudaryti veislės, kuriose džiovinimo metu tik apie pusę nikotino būtų paverčiama į nor-nikotiną arba net ir dar didesnis procentas. Tokios veislės nebūtų mažalkaloidinės ar bealka-loidinės. Jose bendras alkaloidų kiekis būtų normalus. Jos tačiau turėtų mažesnius nikotino, bet didesnius nornikotino kiekius. Yra nuomonių, kol kas dar neparemtų eksperimentiniais duomenimis, kad turėtų būti galima sudaryti tabako veislės su aukštu nornikotino procentu ir duodančios priimtiną rūkančiajam dūmo skonį.14
Alkaloidų kaupimasis tabako augale yra genetiškai kontroliuojama ir paveldima savybė, panaši į aukštesnio ar žemesnio derlingumo paveldėjimą, nes abiem atvejais mes matuojame medžiagos susikaupimą. Skirtumus tarp įvairių šios rūšies genotipų, kurie paprastai yra kiekiniai, kontroliuoja nemažas genų skaičius. Eilė tyrinėtojų yra paskelbę duomenų, pagal kuriuos bendro alkaloidų kiekio paveldėjimą tabake didžiąja dalimi kontroliuoja genai su vyraujančiu adityviniu veikimu. Tačiau alkaloidų paveldėjimas tabake nėra jau taip visai paprastas, nes šalia adityviniu genų rastas ir dominuojančių genų veikimas, nors ir žymiai mažesnio masto, bet vistiek dar reikšmingas.13 Paveldimumo koeficientas, išreikštas kaip santykis tarp adityvinės ir fenotipinės variacijos, dažnai yra randamas gana aukštas. Labai svarbus selekcijoje yra pastebėjimas, kad adityvinė variacija alkaloidų paveldėjime yra dažnai žymiai didesnė už dominuojančių genų sukeltą variaciją. Selekcininkas iš šios informacijos daro išvadas, kad eventualiai galima sudaryti homozigotinės, t. y. genetiškai neskylančios linijos, kurios galėtų pagaminti didesnį ar mažesnį alkaloidų kiekį lapuose priklausomai nuo atrankos krypties.
Norėtųsi manyti, kad, tur būt, visiems yra gerai suprantama, jog augalo augimas bei vystymasis yra komplikuoti biologiniai fenomenai. Dėl to neturėtų būti nuostabu, kad, atrenkant tabako linijas ar veisles, reikia kreipti dėmesys ne tik į alkaloidų rūšis bei jų kiekį, bet ir į eilę kitų savybių, kaip elementinio azoto bei cukrų kiekį lapuose, nikotino konversiją į norniko-tiną, lapo plokštės sunkumą, piaustyto tabako purumą, spalvą, aromatą ir kt. Cigaretiniame tabake ypatingai yra opus kai kurių cheminių medžiagų tarpusavinio santykio klausimas. Taip. pvz., yra tvirtinama, kad normaliame tabake bendro alkaloidų ir cuk,rų kiekio santykis turėtų būti apie 1:10, gi nukrypimai į vieną ar į kitą pusę neigiamai atsiliepia į dūmo skonį rūkant. Iš to sektų, kad, žymiai sumažinant bendrą alkaloidų kiekį, bet nekeičiant cukrų kiekio, tabakas gali būti mažiau priimtinas cigarečių gamybai. Cigariniai ir kiti tabakai, kurie yra džiovinami natūralinėse sąlygose ir nešildytu oru, taigi lėtai, paprastai savo sudėtyje cukrų beveik visai neturi ir todėl tiems tabakams cukrų su alkaloidais santykis yra nereikšmingas. Iš kitų ryšių kreipiama dėmesys į santykį tarp bendro alkaloidų ir elementinio azoto kiekio, tarp nikotino ir nornikotino kiekio. Tačiau reikia pažymėti, kad šių santykių interpretavimui, lygiai kaip ir įvairių tabake randamų cheminių medžiagų koreliavimui su tabako ar pagaminto produkto kokybe, vis dėr trūksta pagrindinių žinių.
Apsvarsčius turimą informaciją apie tabaką ir jo alkaloidus, prieinama išvados, kad yra visa eilė lengvai prieinamų agronominių ir genetinių priemonių, kurias taikant galima natūraliniu būdu sumažinti ar padidinti bendrą alkaloidų ar tik nikotino kiekį tabake ar tabako dūme. Yra taip pat siūlyta ir bandyta eilė metodų sumažinti nikotino kiekiui tabake. Tie metodai nėra agronominio, bet daugiausia cheminio - fizinio pobūdžio. Galima suminėti bent keletą šių metodų:5 a. sumažinimas nikotino kiekio, rūkant pereinančio iš tabako į dūmą, chemiškai prijungiant nikotiną prie tabako likusioje cigaretės dalyje, pasirodė praktiškai neįvykdomas; b. sumažinimas nikotino tabake, išplaunant jį vandeniu, yra pats seniausias, bet neprigijęs būdas, nes išplautas tabakas nustoja aromato, pakeičia spalvą etc; c. nikotino išplovimas organiniais tirpinto jais yra brangus, nelabai sėkmingas ir todėl neekonomiškas; d. šiluminė denikotinizavimo procedūra seniau buvo vartojama Austrijoje, tabaką įkaitinant per labai trumpą laiką ligi 100 laipsnių C ir per jį pučiant karštų dujų srovę. Biologinės nikotino degradacijos būdas15 yra įdomus, tačiau nepilnai išvystytas ir dar neišėjęs iš laboratorijos sienų. Šiuo atveju naudojamos tam tikros bakterijos, kurios pajėgia suskaldyti net ligi 70 procentų tabake randamo nikotino. Taip pat pastebėta, kad ne tik bakterijos, bet ir kai kurie pelėsiai gali suskaldyti nikotino molekulę.

Jadv. Paukštienė Nusivylimas, nesulaukiant taikos


Šiame straipsnyje paliesta kiek išsamiau tik viena su tabaku susijusių problemų grupė. Aplamai paėmus, mes jau nemažai žinome apie alkaloidus ir nikotiną. Mes taip pat žinome, kaip nikotino kiekį tabake padidinti ar pamažinti. Tuo būdu, kokį tabaką komerciškai gaminti, su daug alkaloidų, daug nikotino, ar su mažu jų kiekiu, priklauso tik nuo paklausos, t. y. nuo vartotojo. Naujos veislės negalima pagaminti labai greitai, jei norima, kad ir kitos tabako savybės būtų pilnai priimtinos. Pagreitintu būdu šią problemą sprendžiant, rūkytojui gali reikėti pristaikinti prie staigesnio dūmo skonio pakitimo. Mes tačiau nežinome, kuria kryptimi nueis diskusija, aiškinant santykį tarp sveikatos ir rūkymo. Atidūs ir gerai suplanuoti tyrinėjimai yra būtini, ypač norint išaiškinti santykį tarp rūkymo ir plaučių vėžio. Pažymėtina, jog nėra įrodymų, kad nikotinas turėtų karcinogeninių savybių. Genetika šiandien turi tokių galingų priemonių, kad biologinių produktų savybės gali būti pataisytos ar pakeistos mums norima kryptimi, tik reikia aiškiai žinoti, ko mes konkrečiai ieškome ir kuriuo keliu norime eiti.
1. Burk, L. G. and R. N. Jeffrey. A study of the inheritance of alkaloid ąuality in tobacco. Tobacco Sci. 2:139-141. 1958.
2. Goodspeed, T. H. The genus Nicotiana. Chronica Botanica Co., Waltham, Mass., 1954.
3. Griffith, R. B., W. D. Valleau and G. W. Stokes. The determination, inheritance and practical application of ncotine to nornicotine conversion in tobacco. Science 121:343-344. 1955.
4. Jeffrey, R. N. Alkaloid composition of species of Nicotiana. Tobacco Sci. 389-93 1959.
5. Kuhn, H. The technical and biological possibili-ties of the breeding of tobacco with lower nicotine con-tent. Second Int. Sci. Tob. Congr. Proc, Brussels, 337-350. 1958.
6. Leete, E. Biosynthesis of alkaloids. Science 147: 1000-1006. 1965.
7. Mann T. J. and J. A. Weybrew. Inheritance of alkaloids in hybrids between flue-cured tobacco and related amphidiploids. Tobacco Sci. 2:29-34. 1958.
8. Matzinger, D F., T. J. Mann and H. F. Robin-son. Genetic variability in flue-cured varieties of Nicotiana tabacum. I. Hicks Broadleaf x Cocker 139. Ag-ronomy J. 52:8-11. 1960.
9. Moore, E. L., G. R. Gwynn and N. T. Powell. Some alkaloid relationships among seedlings and plants of flue-cured tobacco. Tobacco Sci. 7:170-175. 1963.

10. Moseley, J. H. and C. H. Rayburn. Nornicotine-type alkaloids as a factor in the taste and composition of cigarette smoke. Tobacco Chem. Res. Conf., New Haven, Conn., Oct. 1957.
11. Pailer, M. Chemistry of nicotine and related alkaloids. In Tobacco alkaloids and related compounds, editor U. S. von Euler. The Macmillan Co., New York. :: Y. 1965.
12 Povilaitis, B. Association between vield and alkaloid content in varieties of flue-cured tobacco The Lighter 34:1:22-26. 1964.


Jadv. Paukštienė Nusivylimas, nesulaukiant laikos
(aliejus)
13. Povilaitis, B. Diallel cross analysis of ąuanti-tative characters in tobacco. Can. J. Genet. Cytol. 8: 336-346. 1966.
14. Schmid, K. Nicotine content and ąuality of tobacco. Second Int. Sci. Tob. Congr. Proc, Brussels, 315-322. 1958.
15. Schmidt J. A. Uber Nikotinabbau durch Mik-
roorganismen in Modelversuchen. Beitr. z. Tabakfor-
schung 3:539-544. 1966.
Šis straipsnis parengtas pagal paskaitą, kurią autorius skaitė Toronto Akademikų draugijai 1968 sausio 20.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai