1941 METŲ VYRIAUSYBES KELIAS Spausdinti
Parašė Kazys Škirpa   
Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas pik. Kazys Škirpa

Kelias, kurį teko 1941 metų Laikinajai vyriausybei nueiti, buvo jai nutiestas ne sunkios naštos, staigiai birželio 23 uždėtos ant jos pečių. Vyriausybė susidėjo iš tokių vyrų, kurių jokia našta Lietuvos labui, kad ir pati sunkiausia, nebaugino, nes sėmėsi ryžto iš birželio 23 tautos sukilimo sudėtos kraujo aukos už Lietuvos suverenumą ir jų pastatymą prie atsikūrusios valstybės vairo.

Vyriausybei neįmanomai sunkų kelią sudarė vien tik hitlerinė Vokietija. Skelbusi besąlyginį sovietinio komunizmo pasmerkimą ir kursčiusi rusų pavergtas tautas siekti išsilaisvinimo, pati — kai 1941 birželio 22 savo militari-nes jėgas pasuko prieš Sov. Rusiją — stojo ant šios pastarosios durtuvais sukurtos Lietuvoje teisiškai nelegalios padėties pagrindo ir nusi-nuogino kaip pati siekusi Lietuvos pavergimo. Tatai ėmė ryškėti jau prieš rusų - vokiečių karą, būtent iš to, kad vokiečių užsienio reikalų m-ja užsispyrusiai vengė pertraktacijų su Lietuvos diplomatiniu postu Berlyne Lietuvos suverenumo atkūrimo klausimu ir kad vokiečių karinė vadovybė iš anksto davinėjo instrukcijas numatytiems žygiui per Lietuvą vokiečių kariuomenės vienetams nuginkluoti Lietuvių Aktyvistų
Fronto (LAF) kovos padalinius, kai tik bus pasiekę vietoves, kur tokie padaliniai pasireikštų.

Kai LAF sukilėliai Kaune jau su pagrindu džiaugėsi savo Birželio 23 sukilimo laimėjimu, vokiečių 16-tos armijos vadovybė pasiskubino duoti įsakymą tuoj sudaryti specialią karo komendantūrą Kaunui okupuoti (Mic. T312/545/ 81-52457), nesiskaitydama su faktu, jog Lietuvos valstybinis suverenumas jau buvo pačių lietuvių atkurtas ir tuo būdu Kaunas nebegalėjo būti laikomas sovietinio priešo miestu. Pateikiu šio įsakymo pagrindinės dalies išrašą:

Tenka skaitytis su tuo, jog" II korpusas pasieks Kauną ryt (birželio 24. - K. š.) anksti rytą ir jį užims.
Užkirsti kelią plėšikavimams mieste ir apsaugoti visoms jo svarbiausioms tiekimo įmonėms, sandėliams ir ūkinėms instaliacijoms miestas turi būt po jo užėmimo apstatytas (besetzt) armijos karine policija (durch Ordnungstruppen der Armee). Generolas majoras Poni, komendantūros 841 komendantas, skiriamas Kauno miesto karo komendantu.

Motyvas "užkirsti kelią plėšikavimams", matyti, buvo sugalvotas tik tam, kad po tariama apsaugos skraiste patys visa tai užgrobtų, nes vokiečiams buvo iš anksto gerai žinoma, jog LAF pačiame Kaune miesto turto ir įmonių apsaugojimui nuo išplėšimų jokia vokiečių pagalba visai nebuvo reikalinga.

Krinta į akis dar ir tas faktas, jog šis pirmas okupacinio pobūdžio įsakymas Lietuvoje buvo 16-tos armijos vadovybės duotas, dar neturint Berlyno instrukcijos apie Reicho nusistatymą prieš Lietuvos Laik. vyriausybę. Ta instrukcija buvo gauta Šiaurinės Armijų Grupės (Heeresgruppe Nord) vadovybėje iš Berlyno tik birželio 24 d. naktį 2 vai. 15 min. Ji analogiška tai, kurios turinį, pagal Vyr. karo vadovybės (OKW), Abw. II, sugestiją, buvo užsienio reikalų m-jos valstybės pasekretoris dr. Woermann patvirtinęs. Dėl jos ypatingos reikšmės Laik. vyriausybės klausimu čia pakartoju lietuvišką vertimą jos teksto, kaip jį radau užrašytą minėtos armijų grupės dienyne (Mic. Tll/53/7065780):

Birželio 24 d. 02 vai. 15 min. Eachwege'i (Grupės štabo viršininkui - K. š.) atsiklausus, Sausumos Kariuomenės Vyr. Vadovybės šefas, Abw. II (Chef. OKH, Abw. II), sutartinai su Užsienio reikalų m-ja duoda sekantį pareiškimą: Škirpos vyriausybė įkurta (errich-tet) be talkininkavimo (Mitwirkung) iš vokiečių valdžios įstaigų pusės; bet koks jos palaikymas (Unterstūtzung) draudžiamas. Karinio vadovavimo įstaigos (Stellen) privalo susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į klausimus, kurių išsprendimas rezervuotas politinės vadovybės kompetencijai.

Šiaurinės Armijų Grupės vadovybė tą instrukciją perteikė 16-tos armijos vadui tik birželio 25 d. 13 vai. 40 min., pareikšdama, kad kariuomenės užnugario srities viršininkas (Be-f ehlshaber des rūckwartigen Heeresgebietes» gen. von Rocąues, kiek galėdamas, greičiau persikeltų į Kauną, tada jau vokiečių užimtą, tvarkyti užnugario reikalų (Mic. Tll/53/7065789). Tai tik savo ruožtu parodo, kaip vokiečiai tada buvo susirūpinę pastoti kelią Lietuvos Laik. vyriausybei.

Po to, matyti, Sausumos Jėgų Vyr. Vadovybei (OKH) atrodė logiška birželio 26 dienos direktyvoje pareikšti: "bendra kova su lietuvių padaliniais draudžiama" ir įsakyti, kad tie "padaliniai turi būti geruoju (in Gūte) nuginkluojami". Įsakymas LAF padalinius nuginkluoti, nors ir "geruoju", buvo aukščiausio laipsnio nedraugiškumo aktas iš vokiečių pusės atsikūrusios Lietuvos valstybės ir naujosios vyriausybės atžvilgiu, nes LAF buvo tas sąjūdis, kuris paruošė ir pravedė Birželio 23 sukilimą, kalbamą Vyriausybę pastatė krašto priešakyje ir buvo sudaręs jos organizuotą visuomeninę atramą. Žodžio "geruoju" nereikia suprasti klaidingai.
Buvo siekiama nuginkluoti LAF padalinius "geruoju" ne iš meilės, bet iš baimės, kad kokiu griežtesniu pasielgimu jie nebūtų išprovokuoti sukilti ir prieš vokiškuosius Lietuvos "išlaisvintojus". Birželio 23 sukilimo dėka lietuvių tauta buvo pasidariusi, vokiečių terminu tariant, "Das Volk in Waffen". Todėl vokiečiai, siekdami LAV nuginkluoti, jautėsi priversti laikytis didelio atsargumo.

Šia proga noriu pastebėti, jog nacių politikos gestapiniai egzekutoriai Lietuvoje, kai tik su Wehrmachto pirmaisiais daliniais užplūdo kraštą, buvo padarę insinuacinių pareiškimų, tarsi žydų žudynių Lietuvoje ėmėsi ne naciai, bet lietuviai. Tai buvo labai šlykšti insinuacija, siekusi kaltę už tą kriminalinį nusikaltimą suversti lietuviams. Tą melą nunuogina tas faktas, kad LAF nuginklavimu visą atsakomybę už gyventojų saugumą vokiečiai buvo jau automatiškai patys prisiėmę. Juo labiau, kad Kauną, kur gyveno didesnis skaičius žydų, vokiečiai buvo suspėję apstatyti savo karine policija (Ord-nungstruppen), tuo padarydami naujajai Lietuvos vyriausybei praktiškai neįmanoma žydus gelbėti nuo nacių pagrobimų ir masinio išžudymo, išvedus juos į miškus kur nors už Kauno.

To šlykštaus žvėriškumo kaltei suversti lietuviams vokiečių karinė vadovybė nebuvo pritarusi. Kaip matyti iš Šiaurinės Armijų Grupės liepos 3 dienyno (Mic. T311/53/70-65821) tatai buvo sukėlę pasipiktinimą tos grupės štabe ir nusiskundimų Hitlerio vyresniajam adjutantui pik. Schmundtui, kuris tą dieną buvo atsilankęs į minėtos armijų grupės vadovybę. Vėliau, grįžęs į Berlyną, jis telefonu, matyti pagal paties Hitlerio nurodymą, atsakė: "Karys neprivalo apsisunkinti tokiais politiniais klausimais; čia būtinas lauko apvalymo reikalas (mano pabraukta — K. Š.) (es handelt sich dabei um eine notvendige Flurbereinigung)".

Visam tam efektyviau pasipriešinti būtų buvę reikalinga lietuviams griebtis ginklo prieš vokiečius. Bet tai buvo neįmanoma: pirma — dėl to, kad krašte jau stovėjo ar per jį tebežygia-vo milžiniškos Wehrmachto jėgos, ir antra — kad pačios mūsų tautos sukilėlių birželio 23 ką tik pastatytos Laik. vyriausybės padėtis buvo labai netikra ir buvo pavojaus, jog naciai galėjo ją brutaliai sunaikinti.

Pagaliau noriu priminti, jog LAF vadovybė sukilimo vykdymo instrukcijoje, gen. St. Raštikio sutrauktoje iš lietuvių į vokiečių kalbą ir sutartoje su vok. Vyr. Karo Vadovybės atstovu, buvo iš anksto nurodžiusi LAF pogrindžio veikėjams krašte, kad, vykdant sukilimą: "Reikia saugoti, kad areštuotieji nebūtų savavališkai žudomi, bet kad būtų elgiamasi su jais humaniškai, nors ir su prideramu griežtumu".

Nacių imperializmo egzekutoriai — gestapiniai ir esesiniai — buvo pasijutę Birželio 23 sukilimo užklupti. Todėl buvo patekę į politinę isteriją. Kai aš Berlyne jau buvau areštuotas ir izoliuotas, jie siūlė krašte Laik. vyriausybės narius tuoj irgi areštuoti, kai tik įsiveržė į Kauną, kur ta vyriausybė veikė. Dr. Peter Kleistas rašo savo knygoje "Zwischen Hitler und Sta-lin" (psl. 136), kad nuo arešto juos išgelbėjo tik griežtas užnugario srities viršininko Lietuvoje, pasipriešinimas. Neturiu pagrindo netikėti šiai Kleisto reveliacijai.

Iš kitos pusės betgi atrodo, jog gen. von Rocąues, kurį pažinojau asmeniškai iš anksčiau, galėjo pasipriešinti tam Gestapo planui ir praktiškesniu motyvu, būtent — nepadaryti iš Lietuvos dar vieno priešo vokiečių kariuomenei, bet priešingai — siekti naujosios mūsų vyriausybės talkos kiek galint greičiau aprūpinti šviežiais maisto produktais ir kitokiais reikmenimis ta strategine kryptimi veikusias vokiečių karines jėgas. Jis matė, jog tiems produktams suimti vokiečių karinė vadovybė tada neturėjo nuosavo aparato Lietuvoje, kad šios pastarosios administracinis aparatas, kurį žaibišku greitumu atkūrė Birželio 23 sukilimas, buvo tvirtai lietuvių rankose ir kad su tokia padėtimi nebuvo galima nesiskaityti.

Kad kariuomenės aprūpinimo problema buvo tada vokiečiams labai jautrus dalykas, liudija, pvz., kad ir tas faktas, jog ūkio eksploatavimo komandos (Wirtschaftskommando) atstovai, atvykę į Kauną liepos 5 ir dar nespėję ten įsikurti (Mic. T77/686/1804901-02), nedelsdami skubėjo kontaktuoti pramonės m-ją, prekybos m-ją, Lietuvos Banką ir t. t. ir turėjo eilę pasikalbėjimų su tomis ir kitomis Laik. vyriausybės centrinėmis įstaigomis, nesivaržydami tuo, kad Berlynas vengė tą vyriausybę formaliai pripažinti.

Panaši padėtis buvo susidariusi arba tebe-sivystė ir Latvijoje su Estija. Nors joms ir nebuvo pavykę pravesti tokio impozantiško tautos sukilimo, kaip mūsų Birželio 23 sukilimas, tačiau tiek latviai, tiek estai irgi stengėsi atkurti savas tautines vyriausybes. Tai vertė Berlyną priimti vienokį ar kitokį politinį nusistatymą, nebelaukiant, kol tie kraštai bus išimti iš karo veiksmų į užnugario sritį. Apie tą nusistatymą Šiaurinės Armijų Grupės dienyne (Mic. T311/53/7065836) radau tokį užrašą, datuotą liepos 7 d. 16 vai. 45 min.:

Sausumos Jėgų Vyr. Vadovybes (OKH) pranešimu, Ftihreris nusprendė, jog Pabaltijo erdvės ateities politiniam sutvarkymui (der kūnftigen politischen Gestal-tung des baltischen Raumes) neturėtų būti užbėgama už akių. Naujai susidariusių vyriausybių talkininkavimas (Mithilfe), kiek tai apsiriboja palaikymu ramumo bei normalaus (geregelten) darbo krašte ir pagelbėjimu vokiečių kariuomenei, ypatingai jos aprūpinimo srityje, yra priimtinas, jei tatai nėra surišta su politiniu pripažinimu. Sudarymas karinių dalinių, išskyrus savisaugos policijos dalinius, neturi būti leidžiamas.


Kiek tai lietė Lietuvą, šis Hitlerio sprendimas jos saistyti negalėjo, nes
1. Birželio 23 lietuvių tautos sukilimu Lietuva teisiškai ir formaliai jau buvo savo valstybinį suverenumą atkūrusi, ir todėl koks kitoks jos ateities išsprendimas iš Hitlerio pusės jai iš viso nebebuvo reikalingas;

2. tarptautinės teisės požiūriu Hitlerio "sprendimas" neturėjo jokios teisinės galios, nes Vokietijos Reichas karo nebuvo laimėjęs (o tik jį pradėjęs) ir todėl diktuoti Lietuvai tokį ar kitokį jos likimą liečiantį "sprendimą" negalėjo;

3. Lietuvą tebūtų galėjęs saistyti tik toks "sprendimas" ar jos likimą angažuojąs patvarkymas, kuris būtų buvęs padarytas abipusiu susitarimu, kaip valstybės su valstybe, ko Hitleris diktatoriškai vengė.

Pasakymas "naujai susidariusių vyriausybių talkininkavimas" daro įspūdžio, lyg hitlerinė Reicho vadovybė tada buvo linkusi Pabaltijo kraštų, taigi ir Lietuvos, vyriausybes de facto toleruoti, tik vengė jas pripažinti de jure, kad Reichas tuo nesurištų sau rankų ateičiai. Jei tokia mano išvada teisinga, tai atrodytų, kad vokiečiams nebuvo jokio reikalo siekti Lietuvos Laik. vyriausybę nušalinti. Priešingai — palikta veikti, ji savo gera valia būtų galėjusi teikti — pagal krašto ūkinį pajėgumą — maisto produktų ir visų kitų jos gamybos reikmenų vokiečių kariuomenei, kad tik šiai pastarajai sektųsi rusus — taip žiauriai prikankinusius lietuvių tautą ir apiplėšusius kraštą — nustumti į rytus toliau nuo Lietuvos.

Atrodo, kad draugiško kooper avimo linkme jau buvo iš vokiečių pusės pradėta eit: Apie pirmuosius vokiečių kontaktus su Lietu v Laik. vyriausybės centrinėmis įstaigomis jau minėjau. Konkrečiau apie tai man buvo rajšęs iš Kauno ir L. Prapuolenis:

Šio mėn. 9 d. (liepos) buvo pakviesti, kaip Laik. vyriausybės ministrai — pik. Šlepetys, inž. Landsbergis dr. Vencius ir Mackevičius — pas vyriausiąją armijos vadovybę Lietuvoje. Traktavo palankiai. Liepė dirbti ir toliau taip, kaip dirbo, ir atsižvelgti — sutvarkyti tuos klausimus, kurie vyriausybės darbą kliudo, šio mėn. 10 d. ten pat buvo pakviesti kiti keturi Laik. vyriausybės ministrai — prekybos, pramonės, žemės ūkio ir darbo. Traktavimas dar palankesnis.

Bet karo reikalų imperatyvas kariniams vokiečių štabams, reikalavęs palaikyti santykius su Laik. vyriausybės ministerijomis, mažai, o gal nė kiek nesumažino nacių apetito siekti savo grobuoniškų tikslų Lietuvos atžvilgiu. Kad šią savo užmačią kaip nors užmaskuotų, jie operavo argumentu, kad dėl naujos krašto vyriausybės nebuvo susitarta su Reicho politine vadovybe. Šis priekaištas neišlaiko kritikos:

1. Susitarimo vengėme ne mes, bet vokiečiai, net ir tada, kai savo 1941 birželio 19 memorandumu, kurį pasiuntinys von Grundherr priėmė valstybės sekretoriaus von Weizsackerio pavedimu, buvau vokiečių užsienio reikalų rają įsakmiai ir formaliai įspėjęs, jog numatomas Lietuvoje tautos sukilimas atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą ir kad dėl to galėtų būti revoliuciniu būdu paskelbta nauja tautinė krašto vyriausybė, jei dėl jos paskelbimo nebūtų iš anksto susitarta Berlyne diplomatiniu keliu.

2. Tuo memorandumu taip* pat buvau įspėjęs, jog Lietuva dėl priverstinio jos sovietiza-vimo teisiškai, kaip savarankiška valstybė, nebuvo nustojusi egzistuoti; kad tarptautinės teisės požiūriu ji tėra tik svetimųjų okupuota, okupaciją gi panaikinus — automatiškai atgautų savo padėtį kitų Europos valstybių tarpe.

3. Savo išsivadavimui iš sovietų okupacijos lietuvių tauta sudėjo nemažiau kraujo aukų, kaip pražygiavusios per Lietuvos teritoriją prieš rusus vokiečių karinės pajėgos. Apie Birželio 23 sukilimo paruošimą rusų raudonosios armijos užnugaryje, kaip prieš bendrą abiem pusėm priešą, buvau vokiečių kariuomenės vadovybę iš anksto painformavęs.

4. Vokiečių kariuomenės pražygiavimas per Lietuvą prieš rusus, kaip bendrą priešą, neteikia Reichui teisės ją okupuoti savo ruožtu, nes į vokiečių kariuomenės aukas kovose prieš rusus lietuvių gyvenamoje žemėje tegalima žiūrėti tik kaip į dalinį Reicho stpildą Lietuvai už šios pastarosios laikiną užleidimą sovietų interesų sritin ir lietuvių dėl to iškentėtas raudonojo teroro kančias.

5. Vokiečių tvirtinimas, kad nebuvo galima pripažinti Lietuvos valstybės atsikūrimo dėl jos pasidarymo vokiečių karinių jėgų užnugario sritimi, nėra joks argumentas: užnugario srities reikalavimai nė kiek nebūtų nukentėję dėl Lietuvos pripažinimo savarankiška valstybe. Lietuva nelaikė save kariaujančia prieš Vokietiją ir tarp krašto gyventojų ir vokiečių karių buvo natūraliai užsimezgę nuoširdžiai draugiški santykiai bendros kovos (sukilimo) prieš bolševikinį priešą Lietuvoje dėka.

Vokiečių karinei vadovybei buvo geriau, kaip LAF, žinoma, jog Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas bei krašto vyriausybės sudarymas galėjo būti Reicho politinei vadovybei nepageidaujami dalykai. Todėl savaime kyla klausimas, kaip galėjo atsitikti, jog, visa tai žinodama, vokiečių karinė vadovybė leido LAF palaikyti ryšius per sieną su lietuvių pogrindžio organizacija sovietų okupuotoje Lietuvoje ir raginti lietuvių tautą sukilti su tikslu deklaruoti Lietuvos suverenumo atkūrimą, pasinaudojant iš anksto numatytu rusų - vokiečių pakto žlugimu.

Pasiekti aiškumo tuo klausimu rugpiūčio 20, taigi jau po visų įvykių Lietuvoje, buvau pakvietęs dr. Marąuertą, vieną politinių patarėjų prie OKW, papietauti su manim vieno didžiųjų Berlyno viešbučių restorane. Ta proga jam Ilesiai pastačiau klausimą, kuo paaiškina faktą, kad vok. karo vadovybė, žinodama jog LAF siekė atkurti Lietuvos suverenumą ir kad Reicho politinei vadovybei tatai nepriimtina, vis tik nekliudė LAF siekti užsibrėžto tikslo, net ir po to, kai per vieną Gestapo agentą pačių lietuvių tarpe buvau vokiečių vidaus reikalų m-jos pavedimu įspėtas, jog Lietuvos valstybės atkūrimas ir tautinės vyriausybės sudarymas vokiečiams netinka? Dr. Marąuertas į tai atvirai atsakė, jog jis ir kiti politiniai patarėjai, dirbę OKW, netikėjo, kad anomis žaibo greitumo karo įvykių aplinkybėmis galėtų lietuviams pavykti tautos sukilimą įvykdyti. Buvę manyta, kad LAF veikla tegalėtų privesti prie reikšmingesnių partizaninių kovų prieš rusų okupacinės kariuomenės elementus Lietuvoje. Kadangi sukilimas įvyko ir pavyko, tai dr. Marąuertas padarė išvadą: "Matyti, LAF turėjo puikią pogrindžio organizaciją! ..."

Jei dr. Marąuerto reveliacija tikrai teisinga, tai iš to sektų, jog ir vokiečių kariuomenės vadovybėje būta noro mus prigauti. Bet apsiskaičiavo: užuot prigavę LAF, prisigavo patys. Birželio 23 sukilimas pasisekė visu 100 procentų ne dėl to, kad LAF būtų buvęs ypatingai gerai susiorganizavęs, nors ir turėjo visur krašte vyrų, pasiryžusių aktyviai kovai už tautos idealą. Tas sukilimas pasisekė pirmiausia dėl to, kad sovietinis režimas ir jo raudonasis komunistų teroras verste vertė krašto gyventojus griebtis ginklo ir vyti sovietinius įsibrovėlius lauk iš Lietuvos.

Kadangi nacių imperialistai pasijuto lietuvių gražiai "apstatyti", tai griebėsi visų pirma desperatiškų cenzūros priemonių lietuvių tautos sukilimą ir naujos vyriausybės paskelbimo faktą nuslėpti nuo vokiečių visuomenės ir laisvojo pasaulio. Bet tokie faktai cenzūros pagalba nepaslepiami. Apie Birželio 23 sukilimą, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaravimą ir naujos krašto vyriausybės sudarymą Kauno radijas jau buvo suspėjęs per porą dienų pagarsinti pasauliui dar prieš vokiečių kariuomenės įžygiavi-mą į Kauną. Iš kitos pusės, Molotovas savo pikčiausiais mūsų tautos sukilėlių išplūdimais per Maskvos radijo stotį buvo žinią apie įvykusį Lietuvoje sukilimą ir naujos krašto vyriausybės pastatymą išreklamavęs visame pasauly ir pačiai vokiečių tautai.
Tuo būdu sovietinis buvusios Maskvos - Berlyno ašies galas nemažiau apsijuokino prieš pasaulį, kaip hitlerinė Vokietija. Išplūsdamas Lietuvos sukilėlius, Molotovas faktiškai patvirtino, jog sukilimas tikrai buvo lietuvių laimėtas ir kad buvo nukreiptas prieš sovietų durtuvais Lietuvai 1940 primestą sovietiškai komunistinę santvarką. Kai susigriebė, jog Molotovas savo pareiškimu padarė meškos patarnavimą Kremliaus propagandai, tai "klaidai" atitaisyti paties Molotovo artimiausias bendradarbis, vicekomisaras Lozovskis, buvo sukvietęs užsienio spaudos atstovus, kuriuos mėgino įtikinti, jog lietuvių sukilimas buvęs nukreiptas ne prieš sovietinę santvarką Lietuvoje, bet prieš vokiečius, naiviai viliantis, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu galėtų apsisaugoti nuo nacių okupacijos...

Kai per Lietuvą tebežygiavo didelės vokiečių karinės pajėgos, kurių daliniai ilgesniam ar trumpesniam laikui net apsistodavo mūsų krašte, Laik. vyriausybės padėtis negalėjo būti lengva, ypač ir dėl to, kad paskui vokiečių kariuomenę tuoj pat atžygiavo į Lietuvą ir nacių imperializmo vykdomieji instrumentai — visokio plauko egzekucinės komandos su visa gauja ges-tapinių slaptų ir neslaptų pareigūnų. Neturint jokio su Berlynu susitarimo, tie elementai jautėsi laisvi elgtis mūsų krašte, kaip jiems patiko, ar kokių turėjo instrukcijų su savim atsinešę iš Vokietijos, imtinai žydų išnaikinimui Lietuvoje ir Lietuvos Laik. vyriausybės visokiam torpeda vimui.
Viso to akivaizdoje buvo galima iš anksto numatyti, jog po pirmojo gestapinio pasikėsinimo prieš Laik. vyriausybės galvą Berlyne teks susilaukti ir kitokių spaudimų prieš pačią tą vyriausybę Kaune. Tokioje padėtyje, kai Reicho politikos formuotojai buvo paryškėję tarsi pasimetę savo pačių padarytoje Lietuvos atžvilgiu klaidoje bei susvyravę nukirsti Lietuvos valstybingumą trumpu vokiškojo kardo kirčiu, mūsų taktikos pagrindinės tezės turėjo būti šios: 1. geležinė tautinė vienybė krašte, susiglaudžiant protais ir širdimis apie Laik. vyriausybę; 2. iniciatyvos ir diplomatinio lankstumo Berlyne maksimumas; 3. visos įmanomos pastangos kitų Lietuvos diplomatinių postų, siekiant parūpinti svetimų valstybių skubios diplomatinės pagalbos naujajai Lietuvos vyriausybei, kad galėtų atsilaikyti prieš vokiečių spaudimus.

LAF skelbtoji "besąlyginė tautinė vienybė" nebuvo vien koks propagandinis prasimanymas arba tik idėjinis pageidavimas. Siekiant atkurti valstybinį suverenumą tautos sukilimo keliu, vienybė buvo gyvybinis tos kovos laimėjimui reikalavimas. Deja, nors kiekvienam lietuviui patriotui ir gerai suprantamas, šis reikalavimas dar nebuvo suspėjęs pilnai įsiviešpatauti jų politinėje sąmonėje. LAF veiklos laikotarpis iki Birželio 23 sukilimo buvo tam per trumpas, o sąlygos sovietų okupacijoje ir komunistiniame terore buvo žiauriai sunkios platesnių tautos sluoksnių ideologiniam auklėjimui pagal LAF programą. Reikalingą sukilimui pravesti kovoto-jišką vienybę faktiškai suformavo visų mūsų tautos ryžtingesnių jų elementų vienodai suprastas reikalas žūt - būt nusikratyti sovietinio režimo ir atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą dar prieš vokiečių karinių jėgų įsiveržimą į Lietuvos sostines — Vilnių ir Kaimą. Tuo būdu buvo tikėtasi pastatyti ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybės atsikūrimo faktą, nes nacių piktos užmačios kiekvienam lietuviui buvo iš anksto žinomos.

Deja, šitaip po LAF vėliava susicementavu-si tautinė vienybė slėpė savyje pavojų, kad, sukilimą laimėjus, partiškumai vėl galėtų pasireikšti ir vienybė vėl pairtų. Nuo tokio pavojaus pasisaugoti tebuvo tik vienas kelias: Laik vyriausybę sudaryti taip, kad ji būtų organizaciškai sujungusi atstovus visų tų kovos grupių, kurios sukilimą paruošė ir jį įvykdė, be jokių tos ar kitos politinės pakraipos hegemoninių tendencijų, neišvengiamai stumiančių į vidaus susiskaldymą.

LAF vadovaujamoji grandis Berlyne vyriausybės klausimu tegalėjo iš anksto duoti tik labai bendrų sugestijų LAF pagrindiniams centrams krašte, būtent — tik kaip ir kada vyriausybę paskelbti. Bet LAF vadovybei buvo praktiškai neįmanoma iš užsienio nurodyti, iš kokių asmenų vyriausybė turėtų būti sudaryta krašte, svetimųjų okupuotame. Parinkimas kandidatų į ministerių tarybos narius ir susitarimas su jais nors kiek iš anksto būtų buvęs iš užsienio perdaug rizikingas ir perdaug netikras dalykas LAF vadovybė, būdama užsieny, negi galėjo kiekvienu momentu žinoti, ar jos numatytieji kandidatai, jei tatai ir būtų buvę jos padaryta, paskutinę valandą, t. y. jau skelbiant sukilimą, dar tebebuvo laisvi ir ar būtų galima jų pavardes viešai skelbti, kai krašte tebeviešpatavo okupantas.

Vienas mano kovos draugų dar iš 1918-1920 metų nepriklausomybės karo, labai pasižymėjęs savo ryžtingais kovos žygiais ir 1941 birželio 23 sukilime, buvo man rašęs, lyg "tikrasis LAF štabas (Kaune — K. Š.) sutapo su krikščionių demokratų partijos prezidiumu". Kad čia nesuklysčiau, tai Laik. vyriausybės sudėties klausimu buvau pasitikrinęs pas dr. Praną Padalį, kuris, ruošiant Birželio 23 sukilimą, buvo LAF centro Vilniuje nariu ir konkrečiai prisidėjęs prie vyriausybės narių parinkimo. Savo atsakyme dr. P. Padalis man paaiškino šitaip:
Laikinąją vyriausybę sudarant, jokių ten platesnių pasitarimų, partinio lipdymo ar susitarimų nebuvo. Kaip paprastai būna pogrindy, tą užduotį atliko vos keli asmenys. Sprendžiamo vaidmens ėmėsi LAF karinis štabas Vilniuje, kurio negausias gretas smarkiai praretino NKVD areštai pavasarį. X-ui (pavardės dar negalima atskleisti. - K. š.) buvo pavesta numatyti ir pasiūlyti kandidatus. Pogrindy su juo artimą ryšį turėjau iki sukilimo išvakarių.

Akivaizdžiai atsimenu mudviejų susitikimą balandžio vidury vėlai vakare. Be jokių įžangų painformavo, kad iš LAF štabo Berlyne per ryšininką gautas nurodymas skubiai sudaryti Laik. vyriausybę; karas prasidėsiąs gegužės pradžioje ir įkandin įvyks sukilimas. Vyriausybes sąstatas būsiąs paskelbtas per Vilniaus ar
Kauno radijo stotis, žiūrint, kuri bus anksčiau sukilėlių užimta. Iš Berlyno pageidauja, kad ministeriu pirmininku būtų pik. Škirpa, krašto apšautos ministru gen. Raštikis, užsienio reikalų — Skipitis. Mums reikia nedelsiant parinkti ministrus kitoms žinyboms.

Sutarėme — ir supratau, kad tokia buvo karinio štabo valia, — parinkti vyrus kompetentiškus pareigoms, visuomenei plačiau žinomus, patriotine drąsa pasireiškusius, kurie tuoj pat galėtų perimti ministerijas. Taip pat, kiek įmanoma, sutelkti įvairių ideologijų bei politinių nusistatymų asmenis, tačiau vengiant siaurai partinių. Sudaryti stiprią darbo ir kovos vyriausybę. Partine aritmetika nė į galvą neatėjo. Išsiskirstėme sutarę pagalvoti apie asmenis.

Po kelių dienų susitikus, X-as pranešė, kad karinis štabas numatęs prof. Vitkų — žemės ūkio, prof. Ambrazevičių — švietimo ministrais. Nepamenu kuris kuriuos pasiūlėme, bet tuojau numatėme: vilnietį žem-kalnį — komunalinio ūkio, Vainauską — kontrolės, Statkų (voldemarininką) — prekybos, Damušį — pramonės, Nasevičių — vidaus, Pajaujį — darbo, Matulionį — finansų. Kitoms žinyboms tada nenumatėm kandidatų. X-as vėliau pranešė, kad pasiūlyti asmens kariniam štabui priimtini ir bus mėginama jiems pranešti. Būsią sunku, nes trūksta ryšininkų ir reikia laikytis griežčiausios paslapties.

Paskutinį kartą su X-su mačiausi masiniams išvežimams prasidėjus. Susitikom tartum atsitiktinai Vilniaus gatvėje prie knygyno lango. Kalbėjomės vienas į kitą nepažvelgdami. Įspėjo, kad NKVD jį seka ir turįs bėgti iš Vilniaus. Gavęs žinių, kad karas prasidėsiąs po kelių dienų. Man įsakė tuoj vykti Kaunan apie tai pranešti Prapuoleniui, o taip pat susisiekti su ten esančiais kandidatais į vyriausybę. Užduotį atlikau.
Tikiuosi paaiškėjo, kad Laik. vyriausybė buvo sudaryta mobilizacijos keliu. Buvo perdaug pavojinga ir laikas per trumpas tartis su numatytais vyriausybės nariais. Nė vienas jų patyrė esąs vyriausybėje, tik sukilimui jau vykstant. Žemkalnis sužinojo esąs ministras, eidamas pėstute per Raudondvarį į Kauną. Vitkus sužinojo per radiją kažkur kolchoze Žemaitijoje ir kelias dienas slapstėsi rugių lauke, nes ten dar siautėjo bolševikai.
Statkaus ir Nasevičiaus pavardės buvo paskelbtos, nes nežinojome apie jų areštus. Nasevičius buvo suimtas Vilniaus autobusų stotyje šeštadienį. Statkus buvo išvežtas, berods, iš Žemaitijos.

Nežinau, su kuo dar X-as tarėsi dėl vyriausybės. Jis buvo itin paslaptingas, apdairiai atsargus, posėdžių ir pavardžių vengiąs vyras. Esu tikras, kad vyriausybės sąstatą sudarant jis atliko pagrindinį vaidmenį.

Iš šio dr. P. Padalio atsakymo aišku, jog joks užsimaskavęs krikščionių demokratų partijos prezidiumas Laik. vyriausybės asmeninės sudėties parinkime jokio vaidmens nevaidino. Abejotina, kad toksai krikščionių demokratų partijos "prezidiumas" būtų kokiu nors stebuklingu būdu išsislapstęs nuo rusų enkavedistų nagų per ištisus sovietinio komunistinio siautėjimo metus mūsų krašte.

Tačiau faktas lieka faktu, jog Laik. vyriausybės sąstatas susidėjo daugiausia iš buvusių krikščionių demokratų ir valstiečių - liaudininkų srovių asmenų. Tai darė įspūdžio, tarsi vyriausybė buvo sudaryta buvusios tų dviejų srovių tariamos "ašies" pagrindu. Bet tai klaidinga. Apie jokios "ašies" atgaivinimą niekam iš LAF vadovaujančių veikėjų nebuvo nė mintis atėjusi į galvą.

Kas Laik, vyriausybėje buvo tikrai netobula, tai tas, kad joj nebuvo stipresnio atstovavimo kitom dviem laisvės kovotojų srovėm, nemažiau nusipelniusiom sukilimo paruošime, kaip katalikiškosios pakraipos jaunuomenė, būtent — buvusiems "voldemarininkams" ir tautininkų krypties aktyvistams. Mano paveikti, pirmieji buvo besąlygiškai stoję ant LAF ideologijos pagrindo, nebelaikė savęs "voldemarininkais" ir buvo sudėję kraujo aukų Birželio 23 sukilimo paruošime. Panašiai besąlygiškai buvo į LAF veiklą įsijungę ir aktyvesnieji tautininkai, kurie jau anksčiau nebetilpo senuose tos partijos rėmuose.

Kaip vienos, taip ir kitos pakraipos atsakingi veikėjai, priklausę LAF organizacijai, buvo labai nepatenkinti paskelbtąja Laik. vyriausybės sudėtimi, kurioje nematė to, ko pagrįstai galėjo tikėtis pagal LAF ideologijos visų priimtas tautinės vienybės tezes ir nuopelnus LAF sąjūdžio kovoje už didįjį tautos idealą.

Pirmieji konkrečiai pareiškė nepasitenkinimo buvę "voldemarininkai". Kuomet gen. Raštikis iš Berlyno išskrido į Kauną be mano, kaip naujosios vyriausybės ministro pirmininko, žinios ir pritarimo, autoritetingas nepasitenkinusiųjų atstovas, vienas iš LAF vadovaujamosios grandies narių (jo pavardės negaliu atskleisti— K.Š) birželio 27 padarė man aštrių priekaištų. Jis manė, jog gen. Raštikio išskridimas reiškė kai kurių krikščionių demokratų senojo kalibro pasikėsinimą pilniau Laik. vyriausybę "sukrik-deminti", mane Gestapo pagalba izoliavus Berlyne.

Aš turėjau ilgai aiškinti tam savo kovos draugui, kurio giliu patriotizmu niekam abejonių nebuvo kilę, jog, mano nujautimu, vokiečių siekimas buvo ne vyriausybę "sukrikde-minti", bet ją numarinti. Įtikinėjau savo tą kovos draugą, jog prieš tokį pavojų tegalėtume atsilaikyti ne kokiomis koncesijomis vokiečiams, bet tik tvirta ir vieninga visų lietuvių laikysena. Jo apraminimui pažadėjau, jog imsimės žygių Laik. vyriausybės sąstatą atitinkamai pakeisti bei papildyti atstovais ir iš tautinės krypties aktyvistų nedelsiant tuoj po to, kai tik būtų pasiektas jos pripažinimas iš Vokietijos Reicho pusės ir jau galėtume tvarkytis, kaip mums geriausiai tiktų. Priprašiau tą savo kovos draugą, kad, nuvykęs į Kauną, stengtųsi paveikti ten savo buvusius vienminčius "voldemarininkus" nesikarščiuoti ir savo opoziciniais pasireiškimais nepasunkinti Laik. vyriausybės padėties, jau ir be to labai sunkios.

Man atrodo, jog "voldemarininkų" ir aktyvesniųjų tautininkų opoziciją prieš Laik. vyriausybę žymia dalimi iššaukė dar ir tas faktas, kad Kauno LAF centro vadovavimas (dėl Vilniaus centro susiparaližavimo, sovietams suareštavus eilę to centro narių) buvo patekęs kone vien į katalikiškos jaunuomenės, būtent ateitininkų rankas, taigi — ir faktiškas vadovavimas Birželio 23 dienos kovos įvykiams Kaune, įskaitant paskelbimą Laik. vyriausybės sudarymo akto, kuriuo kiekvienas galime tik pasididžiuoti prieš kitas tautas ir Lietuvos istorijoje. Aš laikiausi tada ir dabar tebesilaikau nuomonės, jog, kol katalikiškos pakraipos jaunuomenė laikėsi LAF politinės platformos, jos ano meto kovotojišką prasiveržimą į vadovavimą negalima palaikyti jokiu partiškumu, Ta jaunuomenė buvo atsiskubinusi Tėvynės — Lietuvos gelbėti ir besąlygiškai įsijungusi į LAF rikiuotės gretas iš tyriausio lietuviško patriotizmo. Charakteringa, kad ta mūsų patriotinės jaunuomenės dalis po to, kai LAF buvo vokiečių su-likviduotas, grįžo ne į savo seną ateitininkų vardą, bet pasivadino "Fronto Bičiuliais,, ir taip vadinasi iki šiai dienai, tuo parodydami, jog jiems vieningo kovos FRONTO idėja buvo ir toliau lieka labai brangi.
Kitas buvęs "voldemarininkų" veikėjas dr. V. Misiulis, tada gyvenęs Kaune, rašė man po karo apie pirmąsias Laik, vyriausybės dienas štai ką:

Laik. vyriausybes politinė padėtis buvo tikrai sunki, nes vokiečiai iš viso jokios nepriklausomos Lietuvos nenorėjo. Bet kol dar buvo Lietuva karo sferos zonoje, t. y. Wehrmachto tiesioginėje valdžioje, tol ta vyriausybė ir nepriklausomos Lietuvos idėja šiaip taip buvo toleruojama. Tačiau rudoji partija ir čia turėjo pakankamai įtakos vyriausybę visaip spausti ir jos darbą sunkinti. Nacionalistai (taip save vėliau vadino buv. "Voldemarininkai" - K. Š.), būdami nuo valdžios nušalinti, matė tą visą sunkiai vedamą kovą. Bet krikščionys kiekviena proga, pablogėjus vyriausybės padėčiai, atbėgdavo, kviesdavosi nacionalistus į vyriausybę, o po valandos, padėčiai kiek atslūgus, nuo savo siūlymų atsisakydavo. Iš tų visų pasiūlymų tik du įsileido viceministrus, t. y. vidaus reikalų inž. Brunių ir teisingumo — Iz. Kurklietį.

Kadangi tada buvau vokiečių izoliuotas Berlyne ir pats savo akimis nemačiau viso to, kas tada darėsi Kaune santykiuose tarp mūsų iš naujo pasireiškusių grupių, tai negaliu spręsti, ar anomis Laik. vyriausybei lemtingomis dienomis tikrai partinis egoizmas buvo nustelbęs politinį blaivumą, kaip sektų iš dr. V. Misiulio nupasakojimo. Tačiau dabar iš pokarinių vokiečių slaptų dokumentų pasitvirtina, jog Gestapas jau darė sau iš to kapitalą naujajai Lietuvos vyriausybei sužlugdyti iš vidaus. Viename savo pirmųjų slaptų biuletenių liepos 6 Gestapas pranešė (Mic. T175/233/2721430):

Lietuvių gyventojų Kaune nusiteikimas geras ir pro-vokiškas. Jie nesutinka su savavališkai sudaryta Lietuvos vyriausybe priešaky su pulkininku Škirpa. Laiko ją suinteresuotų asmenų "kromeliu" (Interessengemein-schaft), kurie pirmoje eilėje siekia materialinių privilegijų, išnaudodami dabartinę neaiškią padėtį. Buvusios partijos pradeda ieškoti kontakto. Romos katalikų vyskupą Brizgį, kuris užima vadovaujamą padėtį lietuviškame klere, pavyko palenkti į kooperavimą. Jis yra glau-džiuose santykiuose su generolu Raštikiu. Voldemarinin-kai (Voldemaras - Anhaenger) ima rodyti aktyvumo. Jie iš pagrindų atmeta generolą Raštikį, kadangi šis pastarasis yra artimas krikščionių demokratų sluoksniams. Jie (voldemarininkai - K. Š.) siekia Lietuvai tiktai ribotos nepriklausomybės, būtent — norėtų, kad būtų suteikta jai politinė, kultūrinė ir ūkinė laisvė, ir atsisako pretenzijos į savą užsienio politiką, kurią jie nori užleisti Didžiajam Vokietijos Reichui.
Akivaizdoje to, kas čia vokiško šaltinio atskleista, tenka labai ir labai apgailestauti, kad anuomet nepajėgta sutramdyti pasireiškusią negerovę — politinės vienybės pairimą ir visas grupes sucementuoti atsispyrimui bendromis jėgomis prieš gestapinį pasikėsinimą suskaldyti lietuvius tarpusavy ir, šitaip sukiršinus vienus prieš kitus, suduoti mirtiną smūgį pačiai Lietuvos Laik. vyriausybei.

Drumstoje pačių lietuvių atmosferoje Gestapui nebuvo sunku sumedžioti keliolika nepatenkintųjų ar šiaip politinių naivėlių ir liepos 9 gauti jų parašus po raštpalaikiu, kur, anot L. Prapuolenio informacijos, buvo peršama vokiečiams Lietuvos Laik. vyriausybės nepripažinti, o krašto valdymą palikti vokiečių karinei vadovybei, kol sugrįšiąs prof. A. Voldemaras iš Sov. Rusijos (rusai jį buvo išvežę 1940, kai tik birželio mėn. grįžo iš Romos). Suklaidintų tarpe, padėjusių parašus, buvo ir neabejotinų vyrų, savo krašto patriotų. Jei prof. Voldemaras, kurio vardas tada taip begėdiškai buvo gestapinei intrigai panaudotas, būtų atsiradęs Lietuvoje, tikrai būtų tos avantiūros iniciatorius patraukęs karo teisman už valstybės išdavimą.
Nors visas tas dalykas buvo labai nerimtas, Gestapas tą raštapalaikį pateikė Berlynui kaip įrodymą tarsi "dalis lietuvių tautos" sukilėlių paskelbtos vyriausybės nepripažįsta. Šitaip tai aiškino vokiečių užsienio reikalų m-jos oficialinis ruporas, pasiuntinys dr. Schmidt, užsienio žurnalistų kankinamas visokiais paklausimais apie įvykius vokiečių užimtoje Lietuvoje. Tačiau, kai buvo prispaustas pasakyti, iš kur jis tai žino, dr. Schmidt neišdrįso savo žinios šaltinio atskleisti. . . Todėl jo padarytam pareiškimui apie "dalies lietuvių tautos" nusistatymą prieš Lietuvos Laik. vyriausybę joks rimtesnis užsienio spaudos atstovas nepatikėjo.

Be gestapinių intrigų, vokiečiai trukdė Laik. vyriausybės darbą ir tiesiogiai: neleido skelbti savo nutarimų, kliudė naudotis susisiekimo priemonėmis ir t.t. Faktiškai vyriausybės susisiekimas su kraštu vyko per LAF organizacinį tinklą, slaptai, tuo būdu aplenkiant suvaržymus iš vokiečių pusės.
Krašto valdymą apsunkino dar ir ta aplinkybė, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo patekę į kitos vokiečių armijos užnugario sritį, kurią kontroliavo kitos vokiečių karinės administracijos įstaigos. Problema buvo laikinai išspręsta tuo būdu, kad buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, kurio pirmininku ir Laik. vyriausybės įgaliotiniu Vilniuje buvo prof. St. Žakevičius, vienas iš pažymėtinų LAF veikėjų ir sukilimo vadų Vilniuje. Apie to komiteto ir lietuvių aktyvistų veiklą Vilniuje slaptas Gestapo biuletenis liepos 9 rašė štai ką (Mic. T175/233/2721458-63):

Lietuviškieji sluoksniai, kurie vadina save aktyvistais, sugebėjo perimti miesto ir Vilniaus apskrities valdymą tuojau, kai tik rusų kariuomene pasitraukė. Vadovaujant Stasiui Žakevičiui (Vilniaus universiteto docentui) susidarė komitetas, kuriam priklauso įvairios žinybos, tarp kito ko, ir gynybos, šio komiteto kontroliuojama dalis buvusių lietuvių (valstybinių - K. Š.) Įstaigų ėmė irgi atnaujinti savo veikimą, jų tarpe politine, kriminalinė ir viešoji policija. Siekiama padaryti vokiečių karinėms įstaigoms įspūdį, lyg Lietuvos valstybinis aparatas yra išsilaikęs. Buvo dargi atgaivinta lietuvių karo komendantūra su lietuviu karo komendantu. Kadangi lietuvių kariniai ir policijos padaliniai buvo Wehrmachtui reikalingi saugoti belaisviams, tiltams, g iežinkelio įrengimams, prekių ir ginklų sandėliams, o taip pat palaikyti viešajai tvarkai mieste, tai pradžioje visa tai, be kai kurių suvaržymų, buvo toleruojama. Tą neaiškią padėtį lietuviai aktyvistai siekė visaip = ::audoti, o ypatingai duoti Vilniaus miestui grynai lietuvišką išvaizdą, pvz., impozantišku miesto papuošimu lietuvių tautinėmis vėliavomis (grossartige Beflaggung).

Deja, Vilniaus LAF sukilėlių pažymėtini laimėjimai buvo pastatę piestu pačią 9-tos armijos vadovybę, į kurios operatyvinį sektorių Vilniaus kraštas buvo vokiečių strategijos planuotojų įskirtas. Apie tai, kaip ta vadovybė buvo į padėtį Vilniuje pažiūrėjusi ir kokių ėmėsi žygių tolesniam jos išsivystymui kliudyti, pasako šis dokumentas (Mic. T312/276/7835919-20) iš armijos karo dienyno:

Negera padėtis Vilniuje išsivystė palaipsniui. Dėl armijos jėgų pasukimo į dešinę ryšium su mūšiu ties Balstoge, Vilnius buvo laikinai atsidūręs tuščiame plote. Iš pradžios miestas tebuvo saugojamas mokomosios brigados 900, kadangi nuo numatyto SS brigados atsiuntimo buvo susilaikyta. Kai ir mokomoji brigada 900 buvo patraukta į Minsko rajoną, minėtoji lauko komendantūra Vilniuje nebeturėjo jokio (vokiečių - K. š.) karinio padalinio savo dispozicijoje. Faktiškai komendantūra tesirėmė tada susiformavusiais lietuvių kariniais daliniais. Bet jie palaipsniui vieton vietinės "savisaugos" įgijo lietuvių "armijos" charakterį. Be to, susida-rinėjo politinis lietuvių komitetas Vilniuje, kaip Lietuvių vyriausybės užuomazga. Minėtasis lauko komendantas, matyti dėl savo senyvo amžiaus, nepasirodė tinkamas veiklai tokiomis sunkiomis aplinkybėmis .. . Todėl liepos 5 atvykęs į Lauko komendantūrą Vilniuje pats armijos vadas davė šiuos nurodymus:

1. Politiniai sambūriai, profesinės sąjungos ir kūrimasis lietuvių valstybės neturi būti leidžiami.
2. Lietuvių "Armijos" sudarymas nelestinas, o tik vietinės Savisaugos, kuri su savais vadais būtų bendrai (vokiečių - K. Š.) Lauko komendantūros vadovaujami. Lietuvių Savisaugos vyrai privalo atidavinėti karinę pagarbą vokiečių karininkams ir puskarininkiams.
3. Vertingesnieji sandėliai turi būti saugojami vokiečių sargybų" ir t.t.

Tą pačią liepos 5 d. popiet Saugumo divizijos 403 vadui buvo nurodyta: 1. lauko komendantą pakeisti kitu tinkamesnių ir 2. pagreitinti Saugumo divizijos štabo ir vienos lokalinės komendantūros (Ortskommendantur) atkėlimą į Vilnių.

Savo ruožtu lietuvių šaltinis (Karys, 1958 lapkričio mėn., psl. 296) nušviečia ano meto padėtį Vilniuje šitaip:
Birželio 28 d. naktį 184 divizijos (buv. lietuvių teritorinio raud. armijos korpuso — K. Š.) visų ginklo rūšių vora, apie 3000 vyrų, forsuotu žygiu pasiekė Vilnių. Per 19 valandų, žygiuodami šalikėliais, be maisto, vyrai padarė 72 km žygį. Vilniuje, kur bolševikų valdžia buvo išvyta beveik per vieną dieną, šeimininkavo lietuviai, ir pro jį žygiavo vokiečių armijos į rytus. Grįžę kariai skleidėsi į savo buvusias būstines, laukdami tolimesnių įsakymų. Keletą dienų pavėlavę pradėjo grįžti daliniai ir pavieniai atsipalaidavę iš Pabradės poligono. Taip praslinkus savaitei po karo pradžios, Vilniuje susitelkė apie 4-5000 lietuvių karių, kur jie saugojo valstybinius ir karinius pastatus ir kitą turtą, laukdami įvykių vystymosi. Jėzuitų gatvėje, buvusiame korpuso štabe, atsikūrė Kariuomenės štabas, kuriame keletas vyresnio laipsnio karininkų dirbo organizuodami grįžtančius karius. Vokiečiai pradžioje nekliudė ir nesikišo, tik stebėjo, retkarčiais atsiųsdami karininkus pasiinformuoti.

Su panašiu dinamizmu, kaip Vilniuje, įvyko Lietuvos valstybinio aparato atkūrimas ir valdymo perėmimas visoje Lietuvoje, kaip sukilimo paruošimo nurodymuose LAF vadovybės buvo numatyta. Tai ne tik teikė mūsų inteligentijai pragyvenimo galimumus, bet ir savaime didino Laik. vyriausybės prestižą vokiečių akyse. Pačios lietuvių tautos nusistatymą vyriausybės ažvilgiu gražiai apibūdina ano meto įvykių gyvas liudininkas istorikas dr. Z. Ivinskis šiais žodžiais (Į Laisvę, Nr. 6, 1955 m., psl. 35-36):

"Entuziazmas ėjo per kraštą. Įvairūs kolektyvai, įstaigos, įmones, inteligentai, darbininkai, ūkininkai džiaugėsi išvadavimu iš vergijos. Sveikinimai vyriausybei ėjo dešimtimis iš įvairiausių vietų. Reikėjo tiesiog jaudintis, skaitant ant 'pergamento' ar kokio kitokio provincijos krautuvėje surasto popieriaus gražiai išrašytus ir išpieštus sveikinimo tekstus, po kuriais buvo šimtai pavardžių, dažnai rūpestingai darbo rankų išvingiuotomis raidėmis. Kai telegrafas ir telefonas iš viso tik karo reikalams teveikė, tokie sveikinimai būdavo pristatomi savomis priemonėmis — motociklais, dviračiais, arkliais ir pėsčiomis, ir jų susidarė stora byla . . . Sekmadieniais vyriausybės nariai, kol nebuvo jiems atimtos paskutinės susisiekimo priemonės, lankė provinciją ir informavo gyventojus apie padėtį. Ir visuomenė gyveno tuo pačiu užsidegimu, iš kurio kilo ir būdingas vienoje kalboje
Vyriausybei pirmininkaujančio pareiškimas: "mums buvo padovanotos gyvybės, ir jas turime dabar paskirti Lietuvos labui". . . Kai atėjo pati sunkiausia diena naujoje okupacijoje, kai naujasis oku-pantaa reikalavo, kad Vyriausybė nebesivadintų Vyriausybe, o tik "ratais" ar panašiai, savo nusistatymui ir balsui sustiprinti Vyriausybė susikvietę apie 60 įvairių visuomenės veikėjų. Ir čia be jokio svyravimo visuomenės atstovai pritarė Vyriausybės nusistatymui neišduoti idealo, vardan kurio sukilėliai kraują liejo".

Kaip vieną iš barometrinių simptomų apie nepalaužiamą lietuvių pasiryžimą atsilaikyti prieš vokiečių spaudimą, čia noriu suminėti dar ir šį atsitikimą. Berlyno lietuvių tarpe keli asmenys buvo susigundę ar Gestapo sugundyti imti suorganizuoti lietuvišką nacių partiją. Jie nenumatė, kad jų ta partija turės neišvengiamai supliukšti, kai tik krašte susidurs su lietuviškojo patriotizmo frontu už Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Pasisukinėjęs kelias dienas Kaune tarp gestapinio "ne" ir atbudusios lietuvio patrioto sąžinės, to "sąjūdžio" vadas dr. Meškauskas - Germantas, atvykęs kartą su nulenkta galva iš susigėdinimo į ministerių kabinetą, ten pragydo jau išmintingesne gaida, anot L. Prapuolenio, "labai saldžiais žodžiais aiškino, kokias jis dedas pastangas vyriausybės pripažinimo atvžilgiu".

Laik. vyriausybė susidėjo ne iš kokių silpnavalių. Jos nariai nepabūgo pirmųjų spaudimų iš vokiečių pusės ir neišsiskirstė kas sau. Priešingai, jie buvo vieningo nusistatymo laikytis tvirtai ir skubiai tvirtintis vsose valstybinio gyvenimo šakose, nepaisant pasireiškusių iš vokiečių pusės kliudymų ir gestapinių intrigų. Iš savo pusės, kad ir daug rizikuodamas, stengiausi juos padrąsinti per skubiai, paskui gen. Raštikį, pasiųstą į Kauną specialų slaptą kurjerį, kuriuo apsiėmė pabūti dr. G. Valančius.

Deja, vokiečių reikalavimai, kad Laik. vyriausybė išsiskirstytų ar nors pasivadintų "nekaltesnių" pasivadinimu, ir atitinkami vyriausybės spaudimai vis stiprėjo, nepaisant jos vis didesnio faktiško įsitvirtinimo. Laikinoji vyriausybė nesileido vokiečų sugundoma. Kaip liudija kompetetingos rankos parašytas "Į Laisvę" (1961 m., Nr. 26, psl. 8) įžanginis, atsakyta: "jeigu vokiečiai būtinai nori, jie gali jėga Laikinąją vyriausybę panaikinti, o savo valia ji nesutiks pasitraukti ir išduoti nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybių aukomis".
Lietuvos Laik. vyriausybei nušalinti Reichas pavartojo labai paprastą formą, tik paremtą visa nacinės Vokietijos galia, — viešą pareiškimą, kad įveda Lietuvoje vokiečių Zivilver-waltungą (civilinę valdžią), priešakyje su Reicho paskirtuoju generaliniu komisaru (General-kommissar) kaip Lietuvos valdovu.
Šitaip pastatytai prieš jėgos pavartojimo faktą, Lietuvos Laikinajai vyriausybei nieko kito nebeliko, kaip rugpiūčio 5 įteikti tam aukščiausiam Reicho pareigūnui Lietuvoje stipriai motyvuotą protesto memorandumą ir paskutinio savo posėdžio protokole (irgi rugpiūčio 5) užfiksuoti istorijai, jog buvo priversta savo veikimą suspenduoti prieš savo valią.

Svarbu, baigiant šį rašinį, pažymėti, jog dar trumpai prieš tai patys vokiečiai laikė Lietuvos vyriausybę tebeveikusia. Tai matyti iš 1941 rugpiūčio 1 dienos Gestapo slapto biuletenio (Mic. T175/233/2721740), iš kurio čia paduodu šį išrašą:

"Kaip žinoma, Lietuvoje — trumpai po vokiečiu kariuomenės įžygiavimo į Kauną (faktiškai beveik dvi dienas dar prieš tai - K. š.) — susidarė iš lietuvių aktyvistų tarpo vadinamoji vyriausybė su Škirpa, buvusiuoju Lietuvos pasiuntiniu priešakyje. Egzekucine: grupei (Gestapo - K. š.) pareiškus pasipriešinimą, karinės įstaigos (Stellen) tos vyriausybės nepripažino. Tačiau iki šiai dienai ji ne ra formaliai pasitraukusi (mano pabraukta — K. š.) ir palaiko nuolatinį ryšį su Škirpa, esančiu Berlyne".

Buvo žinių, jog Reicho užsienio reikalų ministras von Ribbentrop jau buvo palinkęs nuolaidai bei pataręs Hitleriui skaitytis su Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktu. Tačiau tik pasirodęs nepajėgus atsilaikyti prieš von Rosenbergo didesnę įtaką į Hitlerio sprendimus anuo Lietuvai lemtingu momentu.