ĮDVASINTA NEREALYBĖ NUGALI TIKROVĘ Spausdinti
Parašė St. M.   

Zuzanos Arlauskaitės-Mikšienės 50 metų lietuviško teatrinio darbo sukakčiai paminėti "Stiklinio žvėry-nëlio" spektaklis Detroite.
Penkiasdešimt darbščiųjų, ištvermingų metų įvairių pavidalų (nuo klojiminës iki menines bei išeiviš-kos) lietuviškos scenos! Tokios išdidžios sukakties mūsuose dar niekas nėra minėjęs ir vargu ar kas greit paminės. Tačiau spalio 25 d. Detroito Ukrainiečių salėje įvyko Tennessee Williams verstines pjeses "Stik linis žvėrynėlis" spektaklis, po kurio (palyginus, labai kukliai) buvo pagerbta taip retos penkiasdešimtmečio sukakties kaltininke Zuzana Ar-lauskaitė-Mikšienė.

Jau Amerikoje, su Detroito Scenos Mėgėjų sambūriu, solenizantė yra suorganizavusi bei surežisavusi net  dvidešimt  premjerų.   Jų   tarpe,
lietuvių dramaturgų veikalus: S. Čiurlionienės komediją "Pinigėlius" ir dramą "Aušros sūnus", P. Vaičiūno komedijas "Tuščios pastangos" bei "Naujieji žmonės", K. Binkio pjesę "Atžalyną", J. Grušo dramą "Tėvą, pagal K. Inčiūrą dramą — "Vincą Kudirką", V. Alanto naujus scenos veikalus; "Visuomenės veikėjai", "šiapus uždangos", bei "Sąmokslas prieš savuosius" ir J. Strazdo dramą "Sugrįžo".
Kaikuriuose tuose pastatymuose Z. Arlauskaitė-Mikšienė ir pati yra vaidinusi.

Jubiliejiniam spektakliui jinai pasirinko kūrybingo amerikiečio autoriaus pjesę "Stiklinis žvėrynėlis" (Glass Menagerie), kiek anksčiau lietuviškame  vertime , V. Valiuko režisūroje, jau statytą Čikagoje ("Stiklinis   Žvėrynas"   pavadinimu).

Tennesse Williams (tikroji pavardė Thomas Lanier Williams) pager-sėjo didelio pasisekimo sulaukusiais scenos veikalais: "Glass Menagerie", "Battle of Angels", "The Rose Tatt", "Summer and Smoke", "A Streetcar Named Desire", "Cat on a Hot Tin Roof" bei romantine komedija "You touched me". Yra išleidęs eilėraščių rinkinį "In the Winter of Cities", ir kt. Dramaturgas savo temomis rišasi su Amerikos pietų-va-karų būtimi ir aplinka, jo kūryboje vyrauja  pietietiški  motyvai.

"Glass Menagerie", pirmas autoriaus veikalas statytas New Yorko Brodvėjuje, jam 1945 metais atnešė nemenką atžymėjimą — Critic's Circle apdovanojimą. Galima priminti, jog Amandos Wingfiels - motinos - vaidmenyje išskirtinus charakterius yra sukūrusios Amerikos didžiosios aktores: Helen Hayes ir Laurette Taylor.

Pjesėje "Stiklinis žvėrynėlis" dvi moterys - duktė ir motina - įasmenina būtybes, paskendusias nerealybės sapnuose ir menkavertiškumo jausmo parblokštas, bet svajojančias apie atjautimą ir meilę. Jų vyras -tėvas yra pabėgęs į laisvąjį jūreivio gyvenimą, tą pačią tikrovę pasirinko ir sūnus - brolis, kuris žiūrovams atgaivina netolimą praeitį. Veikalas atmosferinis, subtilių nuotaikų ir specifinių amerikinių nuos-talginių spalvų.

Jei čikaginis pastatymas, atnešęs, tarp kitko, ir atžymėtinų aktoriškų laimėjimų, bandė priartėti autoriaus užmanymui, Detroito spektaklyje režisiere veikalą priartino dabarties savojo žiūrovo altitūdėms ir jo kiek susiaurėjusiems pojūčiams. Išleidusi iš teksto amerikinius "specifiškumus", paliko tik tai, kas suprantama bei jaudina bet kurį publikos atstovą (ir, laimei, Tennessee Williams pjeses lyrinį elementą). Galėjo atrodyti, jog toks suprofanin-tas (ankstyvesnį terminą panaudojant, - "sulietuvintas") veikalas "užmuš" autorių ir žiauriai suniveliuos pjeses  turinį  ir  josios  poetiškumą.

Tačiau įvyko nelauktas stebuklas: žiūrovai veikalu jautriai pasidžiaugė! Retai teko bet kur pastaruoju metu stebėti tokį auditorijos pjeses eiga susižavėjimą ir taip nuoširdų reagavimą. Nepakenkė net ir "per dailus" miesčioniškos buities scenovaizdis (žiūrovo skoniui jis gal buvo artimesnis?) nei kitokie nuo autoriaus tikslų nukrypimai.

Pertraukos metu bandžiau suvokti, kodėl ne tik kitiems, bet ir man pačiam įdomu sekti šį sceninį veiksmą? Ir, berods, radau, tikresnį atsakymą: todėl, kad buvo kažkokia tikra teisybe, mums, lietuviams, šiandien ypatingai brangi, aktuali ir jaudinanti. Dvasines krizës poveikiuose jieškome į kankinančias problemas atsakymo, jaučiame, kad žūsta ne tik mūsų pačių sielos, bet ir ateinančių išeivijoje generacijų mums būtinas dvasinis gyvenimas. O "Stikliniame zvërynëlyje" (tegul mums specialiai ir pritaikytam) instinktyviai suradome savuosius stiklinius žvėrelius, užtikome savąjį į sapnus kelią, nusišypsojome iš drąsių į nesugrąžinamą praeitį ekskursijų. Ne be to, kad paveikė ne vien veikalo originali konstrukcija, bet ir rafinuotas jo poetiškumas.

Antras tos teisybes poreiškis buvo interpretacijoje. Z. Arlauskaitė-Mikšienė, pati taurios realistines mokyklos atstove, tikrovės pajautimą skiepija ir teatrinį darbą su ja keliantiems. Todėl scenoje būna momentų, kada išnyksta forminis nu-davimas bei vaidybines pastangos, o užvaldo "natūralus gyvenimas" verčias žiūrovą užmiršti, jog seka tik vaidinimą,  o ne tikrovę.

Paminėtų abiejų "teisybių" įtakoje žiūrovas gavo pažinti rašytoją Tennessee ' Williams ir jo kūrinį. Tegu ir "suprastintoje" versijoje, bet vistik paveikusi mintis ir sujaudinusi širdis. Dėl to drįstu pakartoti viešai pareikštą teigimą, jog spektaklis davė žiūrovams progą ne tik daug naujo "pamatyti" gyvenamame krašte, bet ir kad autoriaus dėka, savyje pjeses personažų jautimus, užmiršimo sapnų klajones ir nuo tikrovės pabėgimo slaptas tendencijas.

Pastatymo atžvilgiu režisieres darbas, dėl "vietos sąlygų" ir dėl pjesės žiūrovams taikymo, nebuvo į-mantrus ar išmaningas, bet siekė išlaikyti autoriaus pjeses techniškąją konstrukciją. Šviesos keitimo kiek užtrunkąs procesas buvo naudingas, nes publikai buvo duota proga išgyventi pasibaigusio paveikslo temą. Laiptų aikštele (dešinėje nuo žiūrovų) rišo sceną su "išores pasauliu" ir sudarė gerą realaus gyvenimo (iliuzijos!) angą. Toji aikštelė pasirodė tinkama vieta ir Tomo prisiminimams.

Mizansceninio išradingumo nebuvo, bet   sceninių   padėčių   taškai   buvo logiški   ir   aiškūs.   Mizanscenų   suprastinimas kai  kada  pasirodė  net naudingas (pvz. Džimo ir Lauros prie vienos  žvakės  ant  grindų  pasikalbėjimas).   
Apšvietimas, sudarąs Tennessee Williams pjesei nemenką svarbą, buvo taip pat "suprastintas", nors bandyta peržengti mėgėjiškos scenos įprastines ribas.   

Ansamblio parinkimas vykęs.  Visi   keturi   personažai   (publika   net gal nepajuto, kad jie buvo tik 4) laikėsi vieno  "tono", jautėsi tarpu
savy susigyvenę. Siekdama savosios veikalo versijos tikslų, Amanda -Z. Arlauskaitė-Mikšienė vaidmenį traktavo, pasitenkindama ^gausiomis spalvomis, nebandydama atskleisti motinos charakteryje tų svetimų auditorijai bruožų, kuriais personažą apdovanojo autorius. Jos Amanda buvo labiau mylinti ir vaikais besirūpinanti "normali" motina ir gal kiek prarado nuo tikrovės atitrūkimo ir realybės sapnavimo šydą. Eet daug kas turėtų iš nusipelniusios aktorės Zuzanos Arlauskaitės pasimokyti nemenko sceninės teisybės meno!

Laura - jauna vaidintoja D. Mi-kaitė. Minkštas, švelnus balsas, šviesi mergautinė išžiūra, kuklumas bei sceninis patrauklumas leido patikėti, jog jinai yra toji - truputį raiša, drovi, trapių stiklinių žvėrelių - gražių sapnų savininkė. Dar nedidelis sceninis patyrimas, per jaunas amžius ir vaidintojos dvasinė būsena neleido jai giliau suprasti personažo gilumo bei tragiškumo. Bet D. Mikaitė padarė pažangą ir spektaklyje buvo jaukus spindulėlis, tinkamas Lauros pakaitalas.

Tomas - Vincas Zebertavičius, daugelio centrinių vaidmenų Detroito sambūry pildytojas, buvo geras ten, kur jo mintis rodė kelią veiksmui, o nusidėjo tuomet, kai veikė mechaniškai ar apsimesdamas. Pasakotojo tinkamiausias "kamertonas" - baigiamasis papasakojimas, persunktas gilios nuotaikos (iš visų labiausiai pavykęs). Tomo realusis, tikrojo gyvenimo vaizdas juk taip pat yra sapnavimo, na tik iš smaugiančios tikrovės pabėgimo išdava. Jis yra "Šekspyras" ne vien draminių situacijų, bet ir lyrinių sonetų vaizduotėje kūrėjas. Kai ateina girtas, yra net juokingas, bet jo gaila. Kada nusileidžia motinos valiai, slepia savyje "išsigelbėjimo" viltį. Vaidmenį kartojant per ateinančius vaidinimus, patariu pagalvoti ir įsivaizduoti Tomą įvairiose veiksmo padėtyse. Ir "stiklinio   žvėrynėlio"   atmosferoje!

Svečią Džimą vaidino J. Polikai-tis. Buvo, kaip recenzentai sako, "savo vietoje". Malonus amerikietis, aiškios dikcijos, laisvų judesių jaunuolis. Gal tik reikėtų pabrėžti, jog yra išmokęs "vadovauti" ir į paskirą žmogų lyg į minią kalbėti bei kiekvieną sutiktą sau palenkti. Toji spalva pabrėžtų charakterį.
Detroitiečių pastatyme atžymėti-nas ne vien veikalo interpretacijos savitumas, bet ir drąsa realybę praskaidrinti įdvasinta ir prasminga nerealybe.
St. M.