LITERATŪRA IR MENAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE PO STALINO MIRTIES Spausdinti
Parašė DR. JONAS GRINIUS   

Šios paskaitos*  pradžioje reikia pasakyti, kad čia nebus kalbama apie paskirų lietuvių rašytojų bei menininkų iškilimą po Stalino mirties. Nebus taip pat specialiau nėgrinėjami nė lietuvių rašytojų bei dailininkų naujieji kūriniai. Pirmoje eilėje čia bus kalbama apie bendruosius literatūrinius ir meninius reiškinius — apie nuotaikas, tendencijas ir siekimus, kurie viešai atsiskleidė literatūros bei meno gyvenime 1953-58 metais. Tiesa, mums, gyvenantiems Vakaruose, šio laikotarpio reiškiniai atsiskleidė nevisai, nes apie juos mes tegalime spręsti, tik remdamiesi sovietinių lietuvių laikraščių ir knygų duomenimis. Tie reiškiniai, be abejo, būtų vaizdesni ir tikslesni, jei žinotume dar kitų faktų, kurie nėra patekę nei į knygas, nei į laikraščius. Tačiau ir iš atgarsių sovietinėje spaudoje galime susidaryti apytikrį vaizdą, kas dėjosi lietuvių literatūros ir meno gyvenime po Stalino mirties.

1953 metais sušvelnėjus policiniam MGB savivaliavimui, Sovietų Sąjungoje sušvelnėjo šiek tiek ir tautybių suniveliavimo politika. Sovietinėms sąjunginėms respublikoms, į kurių skaičių yra inkorporuota Lietuva, Maskva davė šiek tiek daugiau autonomijos kultūrinėje srityje negu buvo prie Stalino. Tautybių sulyginimo procesas pagal totalistinę rusų komunistų ideologiją ir jos interesus šiek tiek sušvelnėjo, bet neišnyko. Tai vaizdžiau matyti pažvelgus į Pabaltijo trijų respublikų kai kurias kultūrinio gyvenimo apraiškas.
-------------
* ši paskaita skaityta 1958 m. rugpjūčio 19 d. Europos LFB studijų savaitėje.

Antai, Taline, Rygoje ir Vilniuje Stalino laikais išeidavo ir dabar tebeišeina po vieną dienraštį visiems gyventojams, po vieną dienraštį specialiai komunistiniam jaunimui ir po vieną mėnesinį žurnalą sovietinės ideologijos ir filosofijos klausimais. Šitokie trys periodiniai leidiniai spausdinami kiekvieno krašto tautine kalba ir paraleliai tiems patiems reikalams tokio pat pobūdžio trys laikraščiai kiekviename krašte leidžiami rusiškai. Literatūros ir meno laikraščiai Pabaltijo tautose taip pat standartizuoti. Kiekviename jų spausdinamas vienas mėnesinis žurnalas (lietuviškai jis vadinasi "Pergale") ir vienas savaitraštis atitinkama tautine kalba. Jų ne tik pobūdis ir kainos tie patys, bet savaitraščiai turi net tokį pat vardą, būtent, Estijoj, Latvijoj ir Lietuvoj jis vadintas "Literatūra ir Menu". Nebekalbant apie kitus sulyginimo reiškinius, čia dar galima paminėti, kad šalia teatrų įvairiuose miestuose tautinėmis kalbomis, Taline, Rygoj ir Vilniuje veikia po vieną rusų dramos teatrą. Šitaip buvo prie Stalino, šitaip pasiliko ir po jo mirties.

Tik dabar tautų sulyginimo planas vykdomas gudriau ir yra pridengtas bendradarbiavimo skraiste. Politinio bendradarbiavimo tarp Pabaltijo tautų nebuvo prie Stalino, negali jo būti ir dabar, nes Estijos, Latvijos ir Lietuvos sovietinės respublikos tėra administratyvi-niai vienetai, kur Švietimo ir Kultūros ministerijos turi šiokią tokią autonomiją. Bet po XX sovietinės kompartijos suvažiavimo 1956 metais Kremliaus valdovai Pabaltijo respublikoms leido kultūrinį bendradarbiavimą rusų komunistų priežiūroje. Šitoks bendradarbiavimas ryškiausiai ligi šiol pasireiškė teatro ir muzikos srityse. Pirmasis faktas buvo Pabaltijo teatrinis festivalis Rygoj 1956 metų pavasarį. Tada trijų Pabaltijo respublikų ir Suomių Karelijos geriausi teatrai parodė savo geriausius spektaklius.

Antrasis Pabaltijo teatrinis festivalis įvyko Vilniuje 1957 m. gegužės pabaigoj - birželio pradžioje. Šitame festivaly Suomių Karelijos vietą užėmė Gudija su Minsko rusų ir gudų teatrais. Šį kartą dramos teatrų tarpe buvo išskirti trys teatrai: rusų dramos teatras Minske, latvių dramos teatras Rygoje ir lietuvių dramos teatras Kaune su Juozo Grušo "Herkaus Manto" tragedija. Operos ir baleto pirmosios vietos atiteko Vilniaus operos ir baleto teatrui už V. Klovos operą "Pilėnus" ir už J. Indros baletą "Audronę".

Kad šitame pabaltiečių neva bendradarbiavime teatrų srity nebuvo atsisakyta sulygiavi-mo pagal rusų komunistų interesus, atskleidžia du faktai. Pirmiausia tų teatrinių varžybų vertinimo komisijose dalyvavo specialiai iš Maskvos atsiųsti rusai. Antai, antrame festivaly dramos teatrų spektaklius vertino Maskvos teatralai V. Kancler, N. Kliučnikov ir V. Pimenov. Operas ir baletus taip pat vertino iš Maskvos deleguoti teatro darbuotojai J. Džaman, O. Bron ir P. Gusev. Jie ir baigiamajame festivalio akte pasakė pagrindines vertinamąsias kalbas. Antras faktas, liudijąs sustiprintą rusų komunistų priežiūrą pabaltiečiams, buvo įtraukiamas į Pabaltijo teatrų festivalius Suomių Karelijos ir Gudijos. Viena, Karelija ir Gudija yra labiau sukomunistintos ir surusintos negu Estija, Latvija ir Lietuva. Antra, tų sovietinių respublikų įtraukimas į pabaltiečių teatrų tarpą sudarė didesnes galimybes iškilti rusų teatrams (antrame festivaly Minsko rusų teatras ir buvo pastatytas į pirmąsias vietas su tikrai komunistiniu spektakliu "Optimistine tragedija"). Trečia, Karelijos arba Gudijos įtraukimu į pabaltiečių tarpą tikriausiai buvo norėta išvengti paralelės su estų, latvių ir lietuvių bendradarbiavimu laisvajame pasauly. Bet tuo pačiu neva bandradarbiavimu komunistai norėjo atsverti Vakarų pasaulio moralinę paramą Pabaltijo tautoms ir1 Vakarų įtaką jose, nes antrajam teatrų festivaliui pasibaigus "Literatūros ir Meno"  savaitraštis  savo  vedamajame  rašė:   "Teatrų varžybos ir kartu jų draugystės šventė vyko paaštrėjusios ideologijų kovos aplinkybėmis, aidint iš užsienio priešiškiems balsams, bandantiems revizuoti socialistinio realizmo metodą... Antroji Pabaltijo teatrų apžiūra, akivaizdžiai paneigdama užsienio meno "vertintojų" skleidžiamus gandus, palyginus su pernykščiu pavasariu Rygoje, pademonstravo dar glaudesnį daugiaspalvį broliškųjų tautų dramos, o taip p7.t operos ir baleto meno suklestėjimą1".

Tretysis (1958 m.) Pabaltijo teatrų festivalis lietuvių teatrams nieko neatnešė, nes šių metų laureatais pripažinti du estų teatrai ir Gudijos gudų ir rusų teatrai Minske. Pernai metais rudeniniame muzikos festivaly taip pat pirmenybė buvo atiduota estų simfoninei muzikai.

Savo sulyginimo planuose Maskva užpernai metais šiokią tokią nuolaidą padarė Lietuvai, nes. jai leido lenkų-lietuvių meno dekadą. Per dešimtį dienų lenkų muzikos, dainos ir liaudies šokių atstovai gastroliavo po Lietuvą, o lietuvių muzikos, dainų ir šokių junginiai bei solistai gastroliavo po Lenkiją. Šitaip lietuvių menininkams buvo pusiau pravertos durys į Vakarus. Dėl to lietuvių ir lenkų pasitenkinimas, kaip rašė sovietinė lietuvių spauda, buvęs didelis. Lietuvių komunistams jį šiek tiek sudrumstė lenkų atvirumas, nes jie dekadai skirtame leidiny drįso parašyti, kad iki Stalino mirties lietuvių sovietinė literatūra nėra davusi nieko reikšmingo, išskyrus A. Vienuolio romaną "Puodžiūnkiemį". Dėl šitokio Stalino laikotarpio Lietuvoj įvertinimo kompartijos oficioze "Tiesoj" A. Venclova ir T. Tilvytis parašė protesto žodžius. Pirmasis palengvėjimas kultūrinėj srity po Stalino mirties vis dėlto buvo ne bendradarbiavimas su Pabaltijo tautomis, bet leidimas spausdinti tuos kūrinius, kuriuos komunistai vadina nacionaliniu palikimu. Į tą palikimą komunistai pirmiausiai į-traukia liaudies meną ir tautosaką, o antroje eilėje individualių rašytojų bei dailininkų veikalus, sukurtus praeity, ne sovietinėj santvarkoje, ypač realistinius kūrinius. Ligi Stalino mirties Lietuvos komunistai daug kalbėjo ir rašė apie savo palankumą lietuvių liaudies kūrybai, bet beveik nieko nebuvo padarę jai surinkti ir paskelbti viešam naudojimui. Tik po Stalino mirties buvo pradėti leisti lietuvių tautosakos rinkiniai, kurie buvo tapę bibliografine retenybe (brolių Juškų ir S. Stanevičiaus surinktos dainos, Daukanto pasakos). Dar vėliau (tik 1956 m.) buvo pradėti spausdinti liaudies meno rinkiniai. Šioj serijoj jau yra išėję gražios knygos apie lietuvių darbo įrankius, liaudies architektūrą, audinius.

 
ADOMAS  GALDIKAS     SODYBA
V. Maželio nuotr.
 
Iki Stalino mirties mirusiųjų rašytojų palikimas taip pat nebuvo leidžiamas serijomis, kaip visi raštai. Išimtis tebuvo daroma tik tokiems komunistams pasitarnavusiems rašytojams, kaip Salomėja Nėris, kuri po mirties buvo apdovanota Stalino premija. Jos raštai ir buvo išleisti dviem tomais. Leidimai raštų serijomis tada buvo skiriami ne lietuvių autoriams, bet Leninui, Stalinui, Gorkiui. Tada taip pat buvo nemažai spausdinama įvairių rusų autorių vertimų, kuriuos dažnai atlikdavo tie lietuviai rašytojai ir poetai, kurie negalėdavo parašyti ką nors savo, kas patiktų komunistams. Po Stalino mirties rusiškų autorių vertimai į lietuvių kalbą ėmė mažėti. Tada prasidėjo mirusių lietuvių autorių leidimas serijomis. Žinoma, ir tada pirmenybė buvo atiduota tiems rašytojams ir poetams, kurių raštus buvo lengviausiai iškomentuoti pagal sovietinę ideologiją. Tai buvo J. Biliūno, Žemaitės, K. Donelaičio, Lazdynų Pelėdos, J. Janonio, P.  Cvirkos ir dar vieno antro raštai. Tik 1957 m. šešiais tomais tegalėjo išeiti Balio Sruogos raštai. Šis prieš dešimtį su viršum metų miręs rašytojas komunistams buvo toks įtartinas, kad jo dvi dramos (Apyaušrio Dalia ir Kazimieras Sapiega), išspausdintos autoriui gyvam tebesant (1945 ir 1947), nesusilaukė tada nė vienos recenzijos lietuvių sovietinėje spaudoje. 1955 -57 metų laikotarpy tomų serijomis buvo išleisti dviejų tada dar gyvų rašytojų (A. Vienuolio ir J. Simonaitytės) raštai. Su jais pasielgta taip pat, kaip anksčiau (1954-55) su T. Tilvyčiu, nes jie yra geriausi prozaikai neko-munistai, nors daugiau ar mažiau prisitaikę jų reikalavimams-2).
Lietuvių dailininkų kūrybos leidinių po Stalino mirties tėra išleista mažai — tik dvi knygos, viena skirta P. Kalpoko, antra A. Žmuidzinavičiaus   tapybai.

Tačiau nei minėtų dailininkų kūrybos leidiniai, nei rašytojų visų raštų serijos nėra pilni. Pvz. A. Žmuidzinavičiaus kūrybai skirtoje knygoje nėra jo populiariausio paveikslo reprodukcijos — "Regėjimo", simbolizuojančio Lietuvos atgimimą. Lazdynų Pelėdos septynių tomų raštų serijoj nėra jos vienintelio romano ir reikšmingiausio kūrinio "Klaidos", nes autorė jame nepalankiai atvaizdavo 1905 m. revoliucijos ekscesus. B. Sruogos šešiuose tomuose komunistai nepraleido jo dramų "Radvilos Perkūno" ir "Algirdo Izborske", turbūt, dėl to, kad pirmame veikale yra teigiamai atvaizduotas vyskupas M. Giedraitis, o antrame komunistai surado antirusiškų tendencijų. A. Vienuolio raštų serijoj komunistai nepraleido jo dviejų tomų romano "Viešnios iš Šiaurės".

Dar griežtesnė komunistų cenzūra taikoma mirusiems krikščioniškos pasaulėžiūros rašytojams ir aiškiems lietuviams patriotams. Jų visų raštų neleidžiama ir po Stalino mirties, o tespausdinami tik atrinkti kūriniai. Vienu ar dviem tomeliais yra pastaraisiais metais išspausdinti šių autorių atrinkti kūriniai: A. Baranausko, P. Vaičaičio, Vaižganto, V Kudirkos, V. Krėvės, Maironio. Čia pažymėtina bent tai, kad Maironio eilėraščių dabar komunistai ne-bedarko, iš vidurio eilėraščių nebeišbraukia strofų, kaip buvo ankstesniuose "Pavasario Balsų" leidimuose. Dabar jie praleidžia visą eilėraštį, arba visą išbraukia. Bet yra visa eilė mirusių rašytojų, kurių raštų komunistai visai neleidžia. Prie tokių rašytojų priklauso Vydūnas, M. Gustaitis, Dobilas, Jakštas, J. Baltrušaitis, J. Savickis ir kiti. Iš V. Pietario raštų tetoleruojama tik jo pasaka apie Lapės gyvenimą ir mirtį. Dėl sunkiai suprantamų priežasčių didesnės komunistų tolerancijos yra susilaukęs A. Vienažindys. Jo eilėraščiai vardu "Ilgu ilgu man ant svieto" 1958 metų pradžioje yra išėję be griežtesnės cenzūros.

Kaip Stalinui gyvam tebesant buvo, taip ir po jo mirties visiškai tylai okupuotoje Lietuvoje tebėra pasmerkti rašytojai, gyveną Vakaruose ir sudarą apie 50 proc. visų lietuvių rašytojų bei poetų. Šis ortakizmas tiek toli nueina, kad net literatūros mokslo veikalų bibliografiniuose skyriuose neleidžiama minėti Vakaruose gyvenančių autorių raštų. O jei kur neišvengiamai reikia paminėti, tai prideda niekinančių epitetų — buržuazinis nacionalistas ir t.t. Tai vaizdžiai pailiustruoja "Lietuvių literatūros istorijos" I tomas (išėjęs iš spaudos tik 1957 m. pabaigoje). Gaunasi tikra keistenybė, kad bibliografijoje neminimas net toks Vacl. Biržiška, kurio darbais aiškiausiai naudotasi. Bibliografiniame skyriuje tenurodyti tik tie straipsniai ir studijos, kurie buvo parašyti Lietuvoje sovietinio režimo metais. Tokia pati tyla ir po Stalino mirties tebetaikoma lietuvių dailininkams ir muzikams, gyvenantiems Vakaruose. Rodos, tik nuo 1958 m. pradžios tik vieno antro Vakaruose gyvenančio dailininko pavardė pradėta minėti neigiamo vertinimo pavyzdžiui. Tylos pasmerkimas yra palietęs ir tuos dailininkus, kurie Stalino laikais buvo apšaukti formalistais arba dekadentais. Iš dalies į jų tarpą yra patekęs ir M.K. Čiurlionis.

Tačiau po Stalino mirties yra buvę mėginimų kai kuriuos lietuvių rašytojus ir dailininkus rehabilituoti. Kai kurie jų iš tikro buvo rehabilituoti, o kai kurių situacija pasiliko neaiški. Pvz. pasmerkimą komunistai yra nuėmę nuo V. Krėvės. Kai kurie jo raštai, kaip "Žentas" ir "Dainavos senų žmonių padavimai", dabar Lietuvoje spausdinami, o jis pats sugrąžintas į viduriniųjų mokyklų programas. Visiškas pasmerkimas taip pat nuimtas nuo eilės rašytojų ir poetų, kurie Stalino laikais buvo ištremti į Sibirą. Keliems jų išlikusiems gyviems apie 1956 m. buvo leista sugrįžti į Lietuvą ir čia bendradarbiauti laikraščiuose. Tačiau tų grįžusiųjų tik vienas K. Boruta tėra įtrauktas į sovietinių lietuvių rašytojų oficialius sąrašus. 3) Tiesa, jei tikėti K. Borutos pasisakymui užsieniui skirtame komunistiniame "Tėvynės Balse", jis nė nebuvęs ištremtas.

Po Stalino kulto panaikinimo lietuviai dailininkai stengėsi visai rehabilituoti visiems lietuviams brangų M.K. Čiurlionį, nes ligi šiol oficialiai tebuvo pripažįstamas tik jo muzikinis palikimas. Tuo tarpu jo tapyba rusų komunistams nepriimtina, nes nepakankamai realistinė. M.K. Čiurlionio rehabi-litacijos viešai siekė du dar gana jauni dailininkai — J. Mackonis ir A. Savickas. Šis pastarasis specialiame straipsny tarp kito ko rašė: "Jeigu buržuaziniai meno kritikai be atodairos garbino Čiurlionio meną, tai mūsų dailės kritikai-vulgarizatoriai savo metu bandė jį visiškai išbraukti iš lietuvių dailės istorijos. Žinoma, nei vienas, nei kitas Čiurlionio palikimo vertinimo būdas nėra priimtinas. M. K. Čiurlionis nebuvo realistas, kaip mes realisto sąvoką suprantame šiandien. Jis nebuvo ir revoliucionierius demokratas... Bet, iš kitos pusės, mes negalime padaryti jo ištisai mistiku, dekadentu. M.K. Čiurlionio kūryboje yra daug tikrų šedevrų, kuriuos mes privalome skirti nuo viso to, kas dailininko kūryboje buvo silpna ir reakcinga. Teigiamieji įžymiojo tapytojo kūrybos momentai turi būti aiškinami ir aptariami, padedant menu besidominčioms darbo masėms teisingai suvokti dailininko kūrybą" 4).

Kad suprastume, kaip sunku lietuviams nuo rusų komunistų ginti seniai mirusio garsaus tapytojo palikimą, čia reikia priminti dvi smulkmeni. Dail. A. Savickas savo straipsnį apie Čiurlionį turėjo pradėti riebiu šriftu išspausdintomis citatomis komunistų pripažįstamų autoritetų — ruso M. Gorkio ir prancūzo Romain Rollando, kurie yra palankiai atsiliepę apie M.K. Čiurlionį. Kitas dailininkas, J. Mackonis, kuris taip pat siekė M. K. Čiurlionio rehabilitacijos, savo argumentams šaukėsi Beethoveno ir Čaikovskio simfonijų, kurias rusų komunistai pripažįsta.

Ar Kremliaus viešpačiai sutiks rehabili-tuoti Čiurlionį tapytoją, dar nežinia. Bet po Stalino kulto panaikinimo jie yra padarę kitokių nuolaidos gestų pavergtų tautų rašytojams ir menininkams. Nuo 1957 metų jie leido Lietuvos rašytojams, menininkams ir mokslininkams skirti vadinamąsias respublikines premijas. Šitą gestą Maskvos kompartija, turbūt, todėl padarė, kad ligi šiol vadinamųjų Stalino-Lenino premijų meno ir mokslo žmonėms Pabaltijo kraštuose mažai tetekdavo. Latvijoj ir Lietuvoj jos pernai buvo išdalintos pirmą kartą. Užpernai jos teko kompozitoriui V. Klovai už operą "Pilėnus", kompozitoriui J. Indrai už baletą "Audronę", rašytojui J. Baltūsiui už "Parduotas vasaras", poetui E. Mieželaičiui už "Brolišką poemą", rašytojui J. Grušui už "Herkaus Manto" tragediją ir režisieriui Venckevičiui už šitos tragedijos pastatymą Kauno dramos teatre. 1958 m. respublikinės premijos buvo paskirtos V. Mykolaičiui-Putinui už "Sukilėlių" romano I tomą, J. Simonaitytei už "Viliaus Karaliaus" abu tomu ir skulptoriui J. Kėdainiui už statulą "Kolūkio arklininką". Paskirtos ir trys premijos mokslo ir technikos žmonėms.

Taip pat Kremliaus ponų nuolaida pavergtiesiems reikia laikyti ir leidimą meno ir mokslo atstovams išvykti į nekomunistinį užsienį. Ja pasinaudojo kai kurie lietuvių rašytojai ir menininkai ir drauge su rusais 1956 ir 1957 metais ekskursavo Indijoj, Egipte ir Vakarų Europoj.

Tačiau už keliones į užsienius ir už premijas buvo svarbesnis baimės ir veidmainystės sumažėjimas, nes jis palietė visus rašytojus bei menininkus ir pasiekė kitus kultūra besidominčius žmones. Tas baimės sumažėjimas po Stalino mirties, ypač po jo kulto oficialaus panaikinimo padėjo viešai pasireikšti kai kurioms nuotaikoms ir mintims, kurios ligi tol buvo slepiamos. Šitos nuomonės ir nuotaikos   pradėjo   daugiau   ar   mažiau   pasireikšti spaudoje. Jas bereikšdami, rašytojai ir menininkai g alėjo pasisakyti, kas buvo negera sovietinėje meno politikoje netolimoj praeity ir ko jie pageidautų ateity.

Kai kurie jų i skėlė baimę ir veidmainystę, kurią gimdydavo dailininkuose ir rašytojuose meno ir literatūros klausimų sprendimas administratyviniu būdu iš viršaus. Antai dail. J. Mackonis rašė: "Vis dėlto reikia pripažinti, kad net tokio receptų brukimo, "skonio diktato" sąlygomis mūsų dailininkai išlaikė platesnį ir gilesnį požiūrį į meną, nors dažnai ir vengdavo jį viešai pareikšti, būgštaudami, kad jų kas nors neapšauktų formalistais. Ne paslaptis (bent dabar), jog kai kure mūsų tapytojai IX a. rusų peredvižnikų darbus apibūdindavo, kaip vienintelį sektiną pavyzdį, o kuluaruose su pasigėrėjimu minėdavo dar ir Sierovo, Vrubelio, Končalovskio, Matisso, Renuaro tapybą. Ar ne metas panašias užuominas iš kuluarų drąsiai perkelti į spaudos skiltis ir nuoširdžiai išsiaiškinti, nebijant nuomonių susikirtimo?"5) Šie J. Mac-konio žodžiai yra ne tik atskleidimas viešpatavusios baimės, bet ir siūlymas leisti viešas  laisvas  diskusijas   nors  meno  klausimais.

Kitas dailininkas, Vilniaus Dailės Instituto profesorius, A. Gudaitis palaisvėjimo nuotaikos pagautas išdrįso nurodyti, kokią žalą lietuvių menui yra padarę nemokšos fanatikai, kurie socialistinio realizmo priedangoj diktuodavo dailininkams įvairius nurodymus ir šituo meno kūrinius suniveliuodavo. Dailininkų susirinkime 1957 m. balandžio mėn. jis kalbėjo: "Savo metu kovos su formalizmu priedangoje neretai buvo kovojama iš viso prieš formą tapyboje. Paveikslą buvo norima "sukurti" administratyviniu būdu, iš viršaus diktuojant ir temą ir manierą. Įvairios komisijos darbo procese dailininkui patardavo daugybę smulkių pataisų, iš esmės kreipiančių darbą natūralizmo linkme. Tokie "metodai", padarė daug žalos mūsų tapybai, susilpnino kai kurių dailininkų kūrybinį aktyvumą; daugelis to meto tematinių darbų yra nuasmeninti, inifikuoti, nedaro gilesnio emocinio poveikio. Siaurai suprantant socialistinio realizmo metodą, neleistinai maža reikšmės buvo skiriama šviesai, šešėliui, linijų ritmui, kaip išraiškos priemonei"6). Tai aiškus pasisakymas prieš sulyginimo metodus, kuriuos vartoja Lietuvoj rusų komunistai, nes jie menininkų bei rašytojų susirinkimuose beveik nuolat sako pamokomas ir vertinančias kalbas, jie dalyvauja jury ir apžiūrų komisijose, jie vadovauja Lietuvos kompartijos   kultūriniam   skyriui    (B.   Riurikov).

Kad Stalino laikais buvo sunku Lietuvos rašytojams, tai buvo žinoma viešai seniau. Be kita ko tai liudijo sovietinės lietuvių literatūros "bosų" J. Šimkaus, A. Venclovos, K. Korsako viešos išpažintys ir atgailos. Po Stalino mirties palengvėjimo nuotaikoje buvo atskleisti nauji faktai. Pasirodė, kad toks neabejotinas talentas ir tikras komunistas E. Mieželaitis nuo komunistinės kritikos taip pat nemažai kentėjo. Šitam poetui, kuris per II pasaulinį karą buvo kareiviu sovietinėje kariuomenėje ir į komunistų partiją buvo įstojęs 1943 metais, sovietiniai kritikai per keletą metų prikaišiojo arba subjektyvizmą, individualizmą ir atitrūkimą nuo tikrovės, arba estetizmą ir nepakankamą optimizmą. Į šitokius kaltinimus tas ištikimas komunistas negalėjo viešai atsakyti nieko kito, kaip tik viename savo eilėrašty parašyti šitokį dvieilį:
"Turi knygoje teisę gyventi
ir   lakštingala   mano   pilka".

Šitokio dvieilio prasmė, tokia natūrali ir savaime suprantama laisvajame pasauly, pavergtoje Lietuvoje 1952 metais buvo suprasta, kaip protesto balsas prieš poeto asmenybės varžtus. Po Stalino kulto panaikinimo šį dvieilį cituodamas, jaunas poetas Alg. Baltakis rašė, kad šis posakis "savo metu skambėjo, kaip savotiškas protestas prieš literatūros vulgarizatorius ir administratorius"7).

Suprantama, kad tada dar labiau kentėjo rašytojai ir poetai nekomunistai. Mes tai nujautėme seniau. Tačiau po Stalino m irties tai paliudijo ir pati sovietinė lietuvių spauda. Rašydamas apie J. Paukštelio romaną "Kaimynus", kurie antra šiek tiek pakeista laida išėjo 1956 m., kritikas J. Josadė "Pergalės" žurnale konstatavo, kad atidžiai peržiūrėjus J. Paukštelio visą literatūrinę kūrybą, parašytą pokario metais (t.y. sovietinėje okupacijoje), "krinta į akis labai keistas faktas, būtent, kad ji yra lyg kito braižo žmogaus; joje panaudotos visai kitokios, rašytojui svetimos priemonės; J. Paukštelis lyg atsisakė savo ypatingo santykiavimo būdo su gyvenimo medžiaga, savo ypatingo pasakojimo stiliaus ir intonacijos". Tuo tarpu "priversti suvokti pasaulio reiškinius ir pasakoti apie juos ne savo balsu — neįmanoma", rašė kritikas J. Josadė8, pats pabraukdamas žodžius "ne savo balsu".

Po Stalino kulto panaikinimo lietuvių rašytojai, dailininkai ir kritikai pradėjo manyti, kad jie gali bent pradėti kalbėti savu balsu. Jie p radėjo smerkti schematizmą, dogmatizmą, skonio diktatą, administravimą i š viršaus, kaip netolimos praeities blogybes, nors jcs dar nebuvo išnykusios ir dabarty. Jie negalėjo praeiti tylomis nė pro socialistinio realizmo diktuojamus varžtus. Neliesdami viešai socialistinio realizmo esminių ydų, vieni rašytojai ir kritikai slengės jo varžtus at-leisdinti pozityviomis mintimis ir pasiūlymais. Antai, Vyt. Kubilius savo straipsny "Apie tarybinės lietuvių literatūros įvairumą" rašė: "Naujos idėjos, nauji gyvenimo reiškiniai, žengdami į literatūrą, reikalauja ir savo specifinės meninės išraiškos. Kūryba negali apseiti be naujos formos j ieškojimų, be nuolatinio esamų žanrų, meninio mąstymo būdų atnaujinimo ir keitimo. Smerkdami tuščią eksperimentavimą, žodinę ekvilibristiką, mes turime palaikyti visus sveikus ir natūralius naujumo jieškojimus. Mūsų kriterijus .čia tegali būti vienas — ar naujovė yra idėjiškai ir meniškai vertinga1'". Šitaip, ne-kritikucdami socialistinio r ealzmo iš esmės, kai kurie kritikai ir rašytojai stengėsi prisidėti prie atlaisvinimo nuostatų, kuriuos sudarė politikai komunizmo įsigalėjimo pradžioje Rusijoj.

Tačiau po Stalino kulto panaikinimo Lietuvoj buvo rašytojų, dailininkų, kritikų ir kitokių intelektualų, kurie kritikavo socialistinio realizmo esmines ydas. Šitokia kritika viešai sovietinėj lietuvių spaudoj nepasireiškė. Bet sovietinė spauda paliudijo, kad ta socialistinio realizmo kritika buvo gana stipri ir plati. Antai, komunistas A. Jonynas 1957 m. vasarą rašė: "Ir mūsų respublikoje miesčionys, tiesa, neperdaug viešai, ėmė ištisai neigti mūsų tarybinės literatūros pasiekimus, šmeižti ir juodinti atskirus kūrinius. Miesčionims tai buvo jau parankiau daryti dėl to, kad jie prisišliejo prie tos teisingos kritikos, kurios mūsų literatūra po asmenybės kulto ir jo pagimdyto bekonfliktiškumo teorijos demaskavimo susilaukė iš partijos ir tarybinės visuomenės... Miesčionys stengiasi, slėpdamiesi už šios kritikos pečių, pajudinti pačius tarybinės literatūros pagrindus, išstumti ją iš komunistiško partiškumo, iš gilaus principinio idėjiškumo kelio. Nekęsdami socializmo ir jo idėjų, miesčionys reikalauja, kad literatūra atsisakytų būti liepsningu šių idėjų šaukliu. "Jokių šauklių, — sako miesčicnys, — mums tai nepatinka! Mes nenorim, kad mus kur nors šauktų ir vestų.   Mes   ir   patys   turim   galvas 10)".

A. Jonynas čia sovietinės literatūros ir socialistinio   realizmo   neigiamą   kritiką   pri-
 

VIZGIRDA    KNYGA, VAISIAI   IR GĖLĖS
Dr. J. Girniaus nuosavybe
 
skiria miesčionims, skaitytojams. Tačiau iš tikrųjų ji reiškėsi ir intelektualų sluogsniuo-se, kurie geriau už kitus galėjo pasakyti: "Mes ir patys turim galvas". Kad šitokia neigiama kritika reiškėsi intelektualuose, tai paliudija "Literatūros ir Meno" vedamasis straipsnis, išspausdintas tame savaitrašty dar 1956 m. gruodžio 1 d. Ten skaitome šitokius žodžius: "Ne paslaptis, jog dėl savo metu egzistavusio asmenybės kulto lietuvių tarybinė literatūra patyrė nemažų nuostolių... Tačiau negalima sutikti su tuo, kad asmenybės kulto kritikos priedangoje bandoma paneigti visą lietuvių tarybinę literatūrą, visus jos iškovojimus, jos neabejotinus laimėjimus. Sąmoningai ar nesąmoningai tokiu būdu siekiama susilpninti mūsų literatūros poveikį skaitytojui, jaunimo masėms. Panašios nuotaikos, deja, gyvuoja kai kurių literatų bei kritikų tarpe. Pasitaiko, kad tokios nuotaikos įperšamos ir studijuojančiam jaunimui, Visa tai daroma dangstantis asmenybės kulto kritika, labai subjektyviais meniškais kriterijais, kažin kokiais tariamai nepajudinamais   klasikinias   kanonais11)".

Palaisvėjimo nuotaika, kurioj buvo iškeliamos netolimos praeities ydos literatūros bei meno gyvenime, neliko be įtakos nė individualioje kūryboje. Tų visų reiškinių čia nesuminėsim. Užteks kelių pavyzdžių. Antai, Lietuvos kolchozininkų didelį vargą bei skurdą ir drauge naujosios klasės raudonųjų bajorų metodus kolchozuose mėgino pavaizduoti jaunas dramaturgas Kaz. Saja savo "Septynių ožkenų" komedijoj. Kad ir pasilikdamas komunistinėse pozicijose, jaunas poetas Just. Marcinkevičius eilėraščių cikle "Šventojoj duonoj" taip pat išdrįso pasakyti karčios tiesos apie kolchozininkų ekonominį ir moralinį skurdą. Štai vienas to ciklo eilėraščių "Vagys":
"Audra ant kelių klupdo seną klevą,
Užkrovus  vėjo  naštą  ant  pečių...
Tą  naktį  tėvas  vos  parsvirduliavo
Ir  tėškė  aslon  pusmaišį  kviečių.
— Tai   čia,   vaikeliai,   pusės   metų   triūsas  —
Bent   dviem   dienom   ragaišio   bus...   gardaus!
Ir rankove jis nubraukė nuo ūsų
Lietaus  lašelį.  Gal  ir  ne  lietaus...

Rūstus  jo  veidas,   saulėje   nudegęs,
Sunykęs toks  nebuvo  jau seniai.
Ateikit   čia   visi   kolūkio   vagys,
Visi girtuokliai,  niekšai, tinginiai.

Supilkit mums, kas pavogta, pragerta —
Mes   praturtėsim   pusmaišiais   keliais.
Ir  tu  čia,  tėve,   teisinies?...  
Neverta, Gal būt, vaikai kaip tėvui tau atleis.12)

Kritikinės nuotaikos, pasireiškusios po Stalino kulto likvidavimo, atsiliepė ir lietuvių dailėje. Pavieniai dailininkai pradėjo nusigręžti nuo rusų pavyzdžių ir nuo sovietinių tematinių kompozicijų, kurias nuolat perša Maskvos ir vietiniai politrukai. Nevienas dailininkas nuėjo į tokias temas, kad prie paveikslo reikia pridėti specialius užrašus, kad jie atrodytų revoliuciniai arba sovietiniai; antri sugrįžo arba nuėjo į peisažų tapybą; treti labiau susitelkė prie portretų. Šitokius reiškinius kritikai jau buvo pastebėję 1955 metų lietuvių dailės parodoje Vilniuje. Jie atrodė dar ryškesni 1957 metų lietuvių dailės visuotinėje parodoje Vilniuje ir lietuvių skyriuje visos Sovietų Sąjungos dailės parodoje, suruoštoje 40 metų spalių revoliucijos sukakčiai  paminėti.

Šitai parodai buvo ruoštasi atsidėjus. Apie 150 lietuvių dailininkų buvo specialiai įsipareigoję sukurti naujų kūrinių. Iš to skaičiaus Maskvos parodai buvo atrinkta 70 dailininkų su 250 eksponatų. Tačiau, jų katalogą peržiūrėjus, matyti, kad šitame skaičiuj eksponatų tebuvo 18 skulptūros, tapybos, vitražo ir grafikos kompozicijų, kurias būtų galima pavadinti revoliucinėmis arba sovietinėmis. Bet, nuėmus nuo jų užrašus tokius, kaip kolchozo kalvis, kolūkio pirmininkas, kukurūzų augintoja, taikos daina, poilsio valandėlė, nebeliktų nė 15 darbų sovietinėmis arba revoliucinėmis temomis. Tuo tarpu visi kiti lietuvių skyriaus eksponatai Maskvos dailės parodoje buvo portretai, pei-sažai, natiurmortai ir daug taikomosios dailės  darbų.

Šituo atžvilgiu buvo panašūs estų ir latvių skyriai. Dailininkas V. Dilka konstatavo, kad trys Pabaltijo skyriai Maskvoje išsimuša iš kitų sovietinių respublikų dailės. Pabaltiečių skyriai esą pilkšvi. Šį reiškinį V. Dilka mėgino šitaip aiškinti: "Gal šiaurės klimatas ir gamta diktuoja šį savotišką pilkšvumą, o gal čia pasireiškia mūsų respublikų jaunystės nedrąsa". Žinoma, korespondentas negalėjo pasakyti, kad tą savotišką pilkšvumą gimdo taip pat sovietinės n e-laisvės nuotaika. Lietuvių skyrių V. Dilka šitaip aprašė: "Mūsų respublikos skyriaus dėmesio centre yra trys tematinės drobės. Tai V. Mackevičiaus "1919 metai Lietuvoj", A.  Savicko  "Už  šviesią  ateitį"  ir  S.   Veiverytės "Lietuviai-išeiviai Amerikoje". Šalia jų — daugybė peisažų. Man susidarė įspūdis, kad jų koloritas gana vienodas, būtent — žalias... Žali A. Gudaičio berželiai, žalias A. Motiejūno, L. Katino, M. Cvirkienės peisažų koloritas13)". Ar tai neironija? Revoliucijos sukaktuvinei parodai komunistai tikriausiai norėjo liepsningų drobių, o lietuviai dailininkai, lyg tyčia, pritapė žalių, ramių peisažų!

Atrodo, kad nei lietuvių skyrium Maskvos parodoje, nei lietuvių dailės visuotine paroda (230 dalyvių su 700 eksponatų), suruoštą Vilniuje spalių revoliucijos sukakčiai, komunistai nėra patenkinti. Ir straipsnių apie šią parodą buvo išspausdinta šykščiau negu apie mažesnę 1955 m. parodą, ir tuose straipsniuose oficialiojo entuziazmo dėl naujų laimėjimų  mažiau  negu  paprastai.

Bet gal didžiausią nesėkmę Lietuvoj komunistų dogmatikai patyrė operos žanre. Pagal V. Mykolaičio-Putino romaną "Sukilėlius", kurie "Pergalės" žurnale pasirodė 1956 metais ir buvo komunistų sutikti palankiai, buvo sukomponuota opera. Kai jos paruošimas scenai buvo daugiau negu įpusėjęs, komunistams pasirodė, kad operos libretas neatitinka tą ideologiją, kuri esanti romane apie lietuvių sukilimą 1863 metais. Todėl "Sukilėlių" operos ruošimas buvo nutrauktas, nors ji sceną turėjo išvysti spalių revoliucijos 40 metų sukakčiai. Šitoks nepasisekimas negalėjo praeiti tylomis. Todėl ir spaudoj ir susirinkimuose operos libreto autoriai (A. Loibytė ir V. Mykolaitis), kompozitorius J. Juozeliūnas, operos teatro direkcija ir Kultūros ministerija buvo užpulti dėl prasilenkimo su komunistine ideologija arba dėl apsileidimo. Libreto autoriai ypač buvo kaltinami, kad operoj neparodė 1863 metų lietuvių sukilimo ryšio su rusų liaudimi, kad operos centrinis personažas, katalikų kunigas A. Mackevičius neparodytas revoliuciniu demokratu, kad jis atvaizduotas kitaip negu romane. Lietuvos kompartijos suvažiavime pirmasis sekretorius A. Sniečkus tiesiog pasakė, kad lietuvių valstiečių sąjūdis 1861-63 metais "Sukilėlių" librete yra    nušviestas   iš   nacionalistinių    pozicjų14).

Greta nepasisekimo su "Sukilėlių" opera, Lietuvos komunistai 1958 metų pradžioje pastebėjo ir kitų revizionizmo reiškinių. Jie apkaltino Vilniaus universiteto rektorių Bulavą už tai, kad jis stengiąsis pridengti ideologines klaidas lietuvių literatūros katedroje, nes kai kurie jos dėstytojai "taikstėsi  su   revizionistinėmis tendencijomis",   kaip sakė A. Sniečkus. Revizionistinėms tenden-cjomis buvo apkaltinta ir grožinės literatūros leidykla, kuri 1957 metais išleidusi keletą knygų, nevisai priderintų prie sovietinės ideologijos. Mažesnių priekaištų susilaukė ir vienas antras rašytojas bei dailininkas.

Šitų visų tariamų iškrypimų, atsiradusių lietuvių literatūroj ir mene laisvės iliuzijų nuotaikoje 1957 metais, svorį ir reikšmę susumavo Lietuvos kompartijos centro komiteto narys G. Zimanas, šitaip rašydamas: "Ne paslaptis, kad drumstoji revizionizmo banga, pakilusi pastaruoju laiku ir siekusi paplauti marksizmo-leninizmo pagrindus, už-tėškė kai kuriuos nuodingus purslus ir tarybiniams žmonėms, visų pirma kai kuriems literatūros ir meno darbuotojams . .. Lietuvos tarybinių rašytojų garbei reikia pasakyti, jog jie nedavė savo Dudincevo. Tačiau revizionistinio antkryčio sėkla buvo užkritusi ir į mūsų respubliką ir padarė savo žalą. 1957 metai yra ir mūsų respublikoje to antkryčio įveikimo metai, ideologinio literatūros ir meno darbuotojų grūdinimosi metai16".

Čia G. Zimano minimas grūdinimasis reiškia ne ką kita, kaip sovietinę reakciją. Tos reakcijos ženklų prieš laisvesnes pažiūras pradėjo rodytis tuoj po Vengrijos sukilimo. 1957 metų pavasarį Šepilovas dviem atvejais nurodė, kad literatūra ir menas turi pasilikti komunistų partijos interesų tarnyboje. Dar griežčiau dėl to pasisakė N. Chruščiovas po Šepilovo nušalinimo 1957 m. rugpjūčio mėn. paskelbdamas neva savo straipsnį "Už glaudų literatūros ir meno ryšį su liaudies gyvenimu". Čia jis aiškiai į-spėjo rašytojus nenueiti per toli asmenybės kulto kritikoje ir "kūrybinės laisvės" nemėginti atsieti nuo komunistų partijos ir jos kuriamos visuomenės interesų. Po to beliko laukti, kaip konkrečiai pasireikš sovietinė reakcija prieš tuos, kurie pasirodys nukrypę nuo  generalinės  linijos  literatūroj   ir mene.

Lietuvoje šita sovietinė reakcija ryškiausiai pasireiškė 1958 metų pačioje pradžioje, kada buvo atleistas Kultūros minis-teris Smilgevičius ir jo vietoj pasodintas J. Banaitis. Sušaukęs Vilniuje rašytojų ir dailininkų platų susirinkimą, J. Banaitis ir pradėjo puolimus prieš revizionistus ir prieš kai kurias sovietines įstaigas, kaip grožinės literatūros leidykla ir operos teatro direkcija. Tuos tariamus revizionistus taip pat puolė rašytojų sąjungos pirmininkas A. Venclova ir kompartijos sekretorius A. Sniečkus partijos suvažiavime. To puolimo pasėkoje kai   kurie   užpultieji    ėmė   viešai   atgailauti, beveik taip pat, kaip Stalino laikais. Šitaip sovetinė reakcija užslopino laisvės viltis, kurios ryškiausiai pasireiškė Lietuvoje 1956 -57 metais. Vienas iš nukentėjusių buvo rektorius Bulovas, kuris pernai metų gale buvo atleistas iš pareigų dėl "revizionistinių klaidų" Vilniaus universitete.

Nors laisvės mėginimo reiškiniai, kurių keletą aukščiau minėjome, buvo prislopinti ar nuslopinti, tačiau jie išryškino keletą pastovesnių dalykų okupuotos Lietuvos kultūriniame gyvenime. Pirmiausia toli gražu ne visi rašytojai ir dailininkai yra susitaikę su komunstine prievarta. Siekimų kurti laisvai galima pastebėti visokio amžiaus asmenyse, neišskiriant nė pačių jaunųjų, kurie tebėra rašytojų kandidatai. Jų užpildomam "Jaunųjų Metraščiui" užpernai kaip tik buvo prikišamas nutolimas nuo socialinių temų ir nukrypimas į asmeninius motyvus. Apie tai J. Lankutis rašo: "Atrodo keistos kai kurių jaunųjų pastangos atrasti "naujas poezijos žemes", užsidarant siaurame savo asmeninių išgyvenimų pasaulyje, izoliuotame nuo išorinio pasaulio, nuo mūsų epochos dvasios. Kai kurie neprityrę autoriai tikisi atradę naujas temas pesimistiniuose dūsavimuose, nuo realaus gyvenimo atitrūkusiose svajonėse. Tokie "novatoriškumo" bandymai bematant išryškėjo kaip beviltiškas epigo-nizmas, seniai jau mūsų dekadentinėje poezijoje išdainuotų motyvų atkartojimas16)". Tuos žodžius i svertus į normalią kalbą, matyti, kad jaunųjų lietuvių poetų ir rašytojų tarpe yra aiškus bodėjimasis tuo oficialiuoju socialistiniu realizmu, už kurio surogatus   dar   ir   brangiai   mokama.

Antras išryškėjęs dalykas — tai lietuviškos šviesuomenės prisirišimas prie laisvos Lietuvos kultūrinių tradicijų. Tai paliudija Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedra, kurios docentai daugiausiai dėmesio skiria nesovietinei lietuvių literatūra. Ir studentai temas savo diplominiams darbams mieliau renkasi iš lietuviškos praeities negu iš sovietinės dabarties. Pvz. 1957 metais iš 30 diplominių rašto darbų lietuvių literatūros temomis tik trys tebuvo sovietiniai17). Lietuvių šviesuomenė tiek augš-tai tebevertina literatūros ir meno kūrinius, sukurtus laisvės metais, kad komunistai neiškenčia viešai dėl to nereagavę. Antai, prieš porą metų E. Mieželaitis rašė: 'Neįrodys jie mums, ištraukę iš lentynos seną, dulkėtą vakarykščios dienos poezijos tomelį, kad štai kur, atsiet, tikroji poezija. Melas. Mūsų  poezija  kokybiškai   geresnė,   novatoriška, kilni poezija. Mes turim, nepaisant trūkumų, geros poezijos pavyzdžių. Mes turime tikrų, gerų, telentingų poetų18)". Tačiau šitokios komunistų reakcijos pavergtos Lietuvos skaitytojų neįtikina. Jie tebemėgsta senuosius autorius, kurie savo kūrinius rašė ne komunistinėje santvarkoje. Apie tai liudija kai kurie knygų tiražai. Antai, 1956 metais buvo išleisti atrinkti Maironio raštai dviem tomais 25.000 egzempliorių tiražu, kuris buvo išgrobstytas per porą dienų. 1957 metais buvo išleisti V. Krėvės 'Dainavos šalies padavimai" 30.000 egz. tiražu, kai tuo tarpu komunistinių talentingų autorių knygos nepralenkia 10.000 tiražo. Pvz. minėto E. Mieželaičio "Broliška poema', už kurią pernai jam buvo paskirta premija, tebuvo išleista (1954 m.) tik 10 tūkstančiu tiražu. Tai buvo didelis tiražas, nes tokio V. Mozūriūno poezijos rinkinys "Šaltinis prie kelio", išleistas 1957 metais, teatspausdintas tik 4.000 tiražu. Tai labai toli iki V. Krėvės ir Maironio, kurio "Pavasario Balsų" nauja šiemetinė laida turi vėl 15 tūkstančių egzempliorių.

Tų pastovesnių reiškinių tarpe taip pat paaiškėjo, kad lietuviai tebesidomi Vakarais ir jiems prieinamais būdais stengiasi sekti, ką veikia ir ką kalba lietuviai, gyveną laisvuose Vakaruose. Kad tai labai opus klausimas komunistams, galima spręsti iš sovietinės lietuvių spaudos. 1957 metais ji nekartą įspė-jinėjo skaitytojus, plūsdama į Vakarus išsidanginusius buržuazinius nacionalistus, tarnaujančius dolerių magnatams. Puldamas revizionizmą kompartijos suvažiavime, Antanas Sniečkus pažymėjo, kad "Įvairias revizionistines tendencijas stengiasi aktyviai skatinti l;etuviškieji buržuaziniai nacionalistai, išsidanginę į užsienius ir pasisamdę Amerikos imperialistams19)". Aišku, kad šitas pavergtų lietuvių domėjimasis savo tautiečių darbais ir mintimis Vakaruose šiuos dar labiau įpareigoja   išlaikyti   gyvą   kūrybišką   dvasią.

Pagaliau p astarųjų metų palaisvėjime paaiškėjo viešai, kad antirusiškos nuotaikos pavergtoje Lietuvoje nėra išnykusios. Komunistai jas stengiasi sušvelninti intelektualuose, versdami geruosius lietuvių rašytojų kūrinius į rusų kalbą ir juos paskleisdami dideliais tiražais. Žinoma, pirmiausia jie verčia komunistų arba jiems artimų rašytojų kūrinius, tačiau išverčia ir nekomunistų. Šitaip į rusų kalbą buvo išversti K. Donelaičio "Metai" ir Putino romanas "Altorių šešėly ". Šis  1956  m.  buvo išleistas 125  tūks-
 

JONYNAS    GALVUTĖ
Litografija
 
tančių egzempliorių tiražu. Tačiau šitokios priemonės antirusiškų tendencijų neatsveria. Reikia manyti, kad pastaraisiais metais šitos nuotaikos yra dar 1 abiau sustiprėjusios, nes Lietuvos kompartijos suvažiavime A. Sniečkus turėjo paskirti savo kalbos visą pastraipą antirusiškoms tendencijoms. Jis tada pasakė: "Labai svarbu, kad kiekvienas darbo žmogus žinotų, jog tas, kas kursto prieš rusų tautą, kas norėtų atplėšti lietuvių tautą nuo rusų tautos, tas kasa duobę lietuvių tautai20)".

Be abejo, tai sena kalba, liudijanti tarp kita ko, kad po Stalino mirties ir po jo kulto likvidavimo niekas iš esmės pavergtoje Lietuvoje nepasikeitė. Tebuvo parodytas didesnis tautinės kultūros pripažinimas, leidžiant spausdinti, kad ir nevisus, tautinio palikimo veikalus. Buvo duota šiek tiek laisvės bendradarbiauti su kaimynais meno s ri-tyse, bet drauge žiūrėta, kad iš to būtų naudos rusiškajam komunizmui. Buvo suteikta keletas premijų, kokių anksčiau nebuvo, tačiau šitomis premijomis komunistai stengėsi pirmiausia apdovanoti savuosius, o kitus labiau nupirkti savo interesams. Buvo leistas šioks toks nuomonių pasikeitimas v iešai neesminiais klausimais. Per tuos nuomonių pasikeitimus paaiškėjo sovietinio sulyginimo žala lietuvių literatūrai bei menui ir atsitiktinai pasirodė, kad socialistinio realizmo šaknys Lietuvoj nėra gilios. Rašytojai ir dailininkai mėgino rehabilituoti kai kuriuos tautinius kūrėjus ir vieną antrą rehabilitavo. Jie ir patys mėgino laisviau kurti, mažiau paisė kompartijos reikalavimų. Dėl šitokių mėginimų jie ir kai kurios įstaigos buvo apkaltintas revizionizmu ir susilaukė komunistinės reakcijos. Ji ir parodė, kad visi komunistų reikalavimai iš esmės pasiliko tokie patys, kokie buvo seniau, prie Stalino.

Pirmiausia pasiliko kompartijos diktatūra su jos ideologija ir interesais, kuriems verčiami tarnauti visi. Rašytojų sąjungos ir literatūrinių bei meninių laikraščių priešaky pasiliko tie patys asmens, kurie per I pasaulinį karą buvo pabėgę į Maskvą, nes pirmiausia tokiems rezervuojamos Lietuvoj vadovaujamos vietos. Tuo pačiu rašytojų ir menininkų laikraščiuose pasiliko sena oficiali frazeologija su visa jūra nuobodžių šabloninių žodžių. Rašytojai bei menininkai ir toliau pasiliko atskirti nuo pavergtos tautos raudonųjų bajorų klasėje, nes jie ir toliau gaus riebiausius honorarus už savo darbus. Jiems pasiliko komunistų nuolatiniai priekaištai dėl to, kad rašytojai ir dailininkai nenori vaizduoti sovietinės dabarties, o mieliau vaizduoja praeitį, kur jie pasiekia dėmesį vertų rezultatų. Pasiliko krikščionybės bei jos atstovų, kaip tariamo buržuazinio gyvenimo liekanų, niekinimas ir plūdimas. Pasiliko sovietinių tautų draugystės su rusų primatu propagavimas. Pasiliko pagaliau ir neapykanta Vakarams.

Ši neapykanta tiek gyvenime, tiek literatūroj pirmiausia yra nukreipta prieš Jungtines Amerikos Valstybes ir Vokietiją. Kurstymui prieš Ameriką Lietuvoj pirmiausia spausdinami raštai lietuvių komunistų, gyvenančių Amerikoj, ir drauge pačios Amerikos kai kurių rašytojų raštai, kuriuose tos šalies gyvenimas pavaizduotas juodai. Atrodo, kad savarankiškai tėra parašyta tik viena V. Sirijos Giros komedija "Mister Pearson nebegrįš", kuri yra nukreipta prieš anglo-amerikiečius.

Kitaip atrodo kurstymas prieš Vokietiją. Dvi vokiečių okupacijos Lietuvoj per abu pasaulinius karus ir lietuvių kovos su kryžiuočių ordinu praeity duoda pakankamai medžiagos tiek gryniesiems propagandistams, tiek literatūros bei meno žmonėms. J. Grušo drama "Herkus Mantas" (visi sukurti 1956 -57 m.) kaip tik vaizduoja prūsų bei lietuvių kovas su vokiečių kryžiuočių ordinu. Tikriausiai d ėl šitos tematikos šitų kūrinių autoriai buvo apdovanoti respublikinėmis premijomis ir dar iškelti į pirmąsias vietas per II pabaltiečių teatrų festivalį Vilniuje. Tiems kūriniams dar labiau iškelti sovietinėje visuomenėje opera "Pilėnai" ir baletas "Audronė" buvo atrinkti Maskvos festivaliui spalių revoliucijos 40 metų sukakties proga. Maskvoj jie vėl buvo pastatyti į pirmųjų eiles, o tų spektaklių geriausiai pasireiškę aktoriai   apdovanoti   garbės   atžymėjimais.

Tik šita proga Kremliaus despotai užmiršo, kad jau caristiniais laikais lietuviai rašydavo prieš kryžiuočius, kai stengdavosi atsikvėpti nuo rusų caristinės priespaudos. Juk iš tokios psichologinės ir politinės situacijos XIX amž. pradžioje buvo kilusi A. Mickevičiaus romantinė poema "Konradas Valenrodas". Kad čia rašydamas apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, A. Mickevičius norėjo pakurstyti prieš pavergėjus rusus, caris-tinė policija tik vėliau suprato ir "Konradą Valenrodą" uždraudė platinti Rusijoj. Taigi yra pagrindo manyti, kad ir dabar rašytojai pavergtoj Lietuvoj turi panašių intencijų, kaip kadaise A. Mickevičius. Kai Herkus Mantas veda prūsus į kovą prieš kryžiuočius, šaukdamas   "Už   laisvą Prūsiją!...   Už
laisvą tėvų žemę!", gal nevienas spektaklio žiūrovas savo širdy atsiliepia: "Už laisvą Lietuvą, už laisvą tėvų žemę! kad tik ją greičiau paliktų rusų komunistai!". Taigi ir rusų komunistų noras kurstyti prieš vokiečius literatūros ir meno kūriniais gali turėti antrą medalio pusę, kaip "Konradas Valenrodas". Pagaliau galima paklausti, ar būtų reikalas per literatūrą ir meną lietuvius kurstyti prieš Vakarus, ypač prieš Vokietiją ir Ameriką, jeigu pavergtuose lietuviuose nebūtų gyvas ir stiprus priešingas nusiteikimas — viltis Vakarais ir ten gyvenančiais savo tautiečiais?

1.    Erdves minčiai ir vaizduotei, "Lit. ir Menas" Nr. 23, 1957.VI.8.
2.    Kad A. Vienuolio bendradarbiavimas su komunistais nebuvo esminis, liudija jo elgesys prieš mirtį — rašytojas pasikvietė kunigą aprūpinti jį šv. sakramentais  ir   paprašė   krikščioniškai   palaidoti.
3.  "Tarybų Lietuvos rašytojai", Vilnius, 1957, 537-572 pusi.
4.  A. Savickas, M.K. Čiurlionis, "Literatūra ir Menas", Nr. 38, 1957.IX.21.
5 . J. Mackonis, Prieš ribotą realizmo supratimą, "Literatūra  ir Menas",  Nr.  41,   1956.X.13.
6. Už tolimesnį tarybinio lietuvių meno vystymąsi,   "Literatūra   ir   Menas",   Nr.   17,   1957.IV.27.
7.    A. Baltakis, Poetas ir jo veidas, "Pergale", Nr. 1,  1957, 82 p.
8.    J. Josadė, Elegija apie žuvusią meilę, "Pergalė",  Nr.  9,  1956  119  psl.
9.    V. Kubilius, Apie tarybinės lietuvių literatūros įvairumą,   "Literatūra ir Menas",  Nr.  28,  1957.VII.13.
10 . A. Jonynas, Miesčionys ir mūsų literatūra, "Literatūra ir Menas",  Nr.  30, 1957.VII.27.
11.  "Literatūra ir Menas", Nr. 48, 1956.XII.1.
12. J. Marcinkevičius, Šventoji duona, "Pergalė", Nr.   2,   1957,   59   psl.
13. V. Dilka, tarp 8000 kūrinių, "Literatūra ir Menas", Nr. 3, 1958.1.18.
14. A. Sniečkaus kalba Lietuvos K. P. X suvažiavime, "Literatūra ir Menas", Nr. 7, 1958.11.15.
15. G. Zimanas, Geri metai, "Literatūra ir Menas", Nr. 52, 1957.XII.28.
16. J. Lankutis, Partiškumas ir visuomeninė literatūros paskirtis,  "Pergalė", Nr. 6, 1958, 141 psl.
17. Kultūros ministro J. Banaičio pranešimas, "Literatūra -ir Menas",   1958.1.8,  Nr.  3.
18. Literatūros klausimai, Vilnius, 1956, cit. iš "Santarvės", 1957, Nr. 4, 193 psl.
19.  A. Sniečkaus pranešimas Lietuvos K. P. X suvažiavime,  "Literatūra ir Menas",  1958.11.15,  Nr. 7.
20. Ten pat.