ODŲ IR KAILIU GAMYBA SENOVĖS LIETUVOJE IKI XVI - TO AMŽIAUS PABAIGOS Spausdinti
Parašė JONAS MATUSAS   
Kad rašinys būtų lengvai paskaitomas, iš pradžių apžvelgsime odų ir kailių gamybos organizaciją ir pačius gaminius, paskui tai įsta-tysime į istoriškai-kultūrinius rėmus, atseit, duosime to meto Vakarų Europos ir Lietuvos gamybos bendrą vaizdą, pagaliau, priedo pavidalu, išvardysime panaudotus šaltinius ir mokslinę literatūrą. Pačiame dėstyme ištraukas iš veikalų svetimomis kalbomis duosime lietuviškai, o citatų originalus nukelsime į priedą.

I
KAILININKAI, ODININKAI IR JŲ GAMINIAI

1. Kailiniukai

Kailiai ir kailininko amatas yra artimai susiję su medžiokle. O ši Lietuvoje yra garsi nuo senų senovės. Istoriniai šaltiniai ją pradeda minėti nuo 11-to amžiaus. Kadangi medžioklė, kaip tokia, būdama speciali tema, neįeina į šį rašinį, čia tik išvardysime žvėrių kailius. Lietuvoje iki 16-to amž. pabaigos šaltinių paliudyti kailiai: lokių, briedžių, vilkų, elnių, šernų, lūšių, vebrų, stirnų, sabalų, lapių, širmuo-nėlių, kiaunių, šeškų, žebenkščių, kiškių, voverių, ožkų, avių, ėriukų ir rosomakų1. Vidurinių Vidurinių amžių papročiu, istorijos šaltiniai daugiausia kalba apie gatavus kailinius drabužius, vadinasi, kai viena ar kita proga valdovas kurį savo augštą svečią apdovanoja (pvz., Vytautas Didysis — keliaujantį diplomatą Gilbertą Lanoy). Apie pačius gi tų kailių dirbėjus bei paruošėjus — labai maža.

Su 15-tu šimtmečiu Lietuvoje suklesti kailininko amatas ir kailių prekyba (reikia griežtai skirti kailį, kuris yra su švelniais plaukais bei vilnomis (angl. fur) nuo odos (angl. skin, hide), kuri paprastai naudojama išdirbta, be plaukų, o šie, vėl, neturi, ar mažiau teturi šildomųjų ypatybių). Kadangi tai buvo viduriniai amžiai, tad kailių amatininkai ir pirkliai dirbo čia (kaip visoje Europoje) susiorganizavę į savotiškas socialinio-gamybinio pobūdžio draugijas, vadinamas gildės. Taip jas vadinti, atrodo, tinkamiausia. Viena, lietuvių raštuose be-įsigyvenąs cechas, mūsų žiniomis, priimtas tik lenkų ir gal kitų slavų tautų. Ta vidurinių amžių institucija (lotyniškai contubernium, asso-ciatio, confraternitas) net vokiečių kalboje (iš kurios cechas bus buvęs pasisavintas) dabar turi kitokį terminą — Zunft, Innung, Genossenschaft. Prancūzai tą dalyką vadina — corporations ouvrières, corporations de métiers, sin-dicats professioneis. Antra, amatininkų organizaciją lietuviškai vadinant cechu, pirklių organizacijai duodama gildės ar gildijos vardas. Tuo tsrpu pirmsme plėtojimosi periode viena organizacija apėmė abudu luomus. Pagaliau, angliškai kalbančios tautos (ir kai kurios kitos) teturi vieną guild, pažymėdami, ar tai yra pirklių  (merchants) ar amatų  (crafts).
Kailininkai arba kailių dirbėjai (lot. pel-liones, pellifices, dokumentų slav. kušnery, vi-duramž. vok. korschner, angl. furriers) Vilniuje bus susiorganizavę į gildę 15-to amž. pradžioje. 1441 m. jie iš karaliaus išsirūpina pri-
 

Kailininkai.
Iš Krokuvos garsaus amatų "Codex Picturatus", parašyto 1505 m. B. Beheimo, išspausdinto 1889 m. B. Bu-cherio.
 
vilegiją, kad gali be muito prekiauti Lietuvos "visose pilyse, miestuose ir turgavietėse". Eina ištisa eilė vardų: Trakai, Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Kievas, Žitomiras, Sluckas, Minskas, Naugardukas, Luckas, Lietuvos Brasta, Drohičinas, Gardinas ir Kaunas (rašoma Caw-no). Čia svarbi viena aplinkybė — amatininkai prekiauja savo gaminiais. Tai gildžių plėtojimosi trečiasis ir paskutinis tarpsnis. Anksčiau prekyba buvo pirklių gildžių išimtinė pri vilegija. Į 14-to amž. pabaigą amatininkai tą monopolį vakarų Europoje panaikina. Klasikinis to pavyzdys yra Anglija. Ir dar vienas svarbus dalykas, būtent, Vilniaus kailininkai turi savo atskirą gildę. Tuo tarpu tokioje Vokietijoje jie paprastai būdavo susijungę su batsiuviais, siuvėjais, pirštinių dirbėjais ir net kojinių mezgėjais. Vadinasi, Lietuvoje kailininkas ir jo amatas buvo svarbus. Panašiai ir kitur Europoje, bet ypačiai Italijoje. Ana, Florencijoje (13-me amžiuje) kailininkai-odininkai įėjo į susibūrimą vadinamų didesniųjų amatų (po-pulo grosso), kurių atstovai drauge su didžponiais valdė miestą. Kiti gi amatininkai buvo gretinami su paprastais žmonėmis ir sudarė "smulkiąją   visuomenę"   (populo  minuto).

Kailininkų svoris ėjo iš jų amato objekto bei gaminio — brangiųjų kailių ir teisės juos pardavinėti. Pagal jau minėtą 1441 m. karaliaus raštą, Lietuvos miestuose ėjo gyva prekyba sabalų, kiaunių, vebrų ir kitų brangių kailių. Kailininkai, be to, prekiavo ir odomis, vadinasi, odų dirbėjų gaminiais. Tai matyti iš 1495 m. bylos Lucko batsiuvių su tenykščiais "miestiečiais ir žydais", kurie "nuo seno" supirkinėja "didžiules jaučių ir telyčių odas".

Vilniaus kailininkai 1536 m. (turbūt, išvien su miestu) rinkoje turi "kailių namą" (dom kušnerskij), kame pardavinėjama "visokios gauruotos prekės". Tas "kailių namas" (iš viso ko matyti, mūrinis) iš kitų išsiskyrė apimties ir įspūdingumo atžvilgiu. Mat, kitų amatininkų patalpas miesto turgavietėje dokumentai vadina  tik   "kramy"   ar  "kletki"2.    ,
Dalykas, kuris kailininkus skirte išskyrė iš kitų amatininkų, buvo privilegija savo ir dar odininkų gaminius pardavinėti užsienyje. Tai, kaip ant delno, aišku iš pradžioje minėto karaliaus rašto (1603 m.). Pasak jo, odininkai "turi pasitenkinti savo amatu... ir jokių išdirbtų odų niekur už Vilniaus... miesto sienų, sakysim, į Dancigą ar kitus miestus nei patys, nei per savo įgaliotinius arba faktorius... tene-išdrįsta nei vežti, nei siųsti. O Dancigas 15-me amžiuje buvo pats svarbiausias miestas Vokiečių Hanzos, atseit, pirklių organizacijos, kuri buvo apraizgiusi visą šiaurės ir vidurio Europą, įjungiant ir Angliją. Apie mūsų krašto kailių ir odų prekybos apimtį liudija faktas, kad maždaug 16-to amž. viduryje Lietuvos kailiai ir jaučių odos kursuoja, be Dancigo, dar Mainco, Frankfurto, Leipcigo, Magdeburgo, net Venecijos ir kai kurių Flandrijos miestų rinkose. Smulkiųjų gi galvijų odos — Italijoje, Čekijoje, Frankfurte.

2. Odininkai
Odininkai buvo susidėję į atskirą gildę ir vertėsi odų dirbimu (lot. cerdones, vok. gerbei1, angl. tanner, skinner, dokum. slavišk. kože-miaki, kožemiacy, garbarze). Šie amatininkai, savo ruožtu, susiskirstę į vadinamus didžiųjų bei juodųjų odų dirbėjus (baltusznicy) ir mažųjų bei baltųjų odų dirbėjus (bialoszkornicy). Šis specifinis skirtingumas eina iš ankstybųjų vidurinių amžių. To atgarsį užtinkame jau minėtoje Lucko byloje. "Baltųjų odų" terminas odininkystėje išliko iki šių dienų (vokiškai Weiszgerberei — panaudoja alūną, druską, kvietinius miltus ir kiaušinių trynius, kas odą padaro labai lanksčią ir minkštą).

Odininkystė, matyt, buvo labai svarbus dalykas, jei į Lietuvos Teisyną, vadinamą Lietuvos Statutą, įtraukta įdomus nuostatas (1588 m., skyr. VII, str. 29). Girdi, užstačius kam arklį ar jautį ir paskui tam gyvuliui kritus, užstato laikytojas turi "odą nurodyti ir atiduoti". Atrodo, jog Vilniaus odos meisteriai 16-me amž. buvo pasiskirstę tautybėmis panašia proporcija, kaip batsiuviai (lietuvių 80, gudų 40, vokiečių 20). Būta ir negildinių odininkų. Pasak Liet. Statuto, totoriai, nuo seno apsigyvenę Lietuvoje, be kitokių amatų, ir "odas dirba" ( sk." XII). Nuo 16-to amž. Vilniaus odi ninkai rinkoje turi savo krautuves — dirbtuves. Tos rūšies amatininkų būta taip pat miesteliuose ir dvaruose. Paliudyta, jog 1592 m. Kražiuose gyveno "Banelis, odų dirbėjas". Odininkas paminėtas ir vieno dvaro inventoriuje

Batsiuviai Iš  Beheimo  1505 m. "Codex   Picturatus".

Ukmergės apskrityje. Žinoma, daugumas jų į istorijos  šaltinius  nepateko.
Apie odų dirbimo procesą žinių neliko. Paminėtas vienoje vietoje tik dirbamasis prietaisas — "varstotas" (1636 m. Užuvermyje, Upytės,t.y., vėlesnių laikų Panevėžio apskrityje). Apie pačias odas dvarų inventoriuose yra šiokių tokių nuotrupų. Sakysime, Rosčių dvare (Veliuonos vlsč., 1596 m.) užrašyta "juchtinė raudona oda". Ir Kraukėnuose (Upytės ap., 1600 m.) — "juchtinė išdirbta oda"3).
Iš daug kartų minėtos Lucko batsiuvių bylos (1596) paaiški, kad būta veršiukų, avių ir ožkų odų. Iš dviejų pastarųjų gyvulių odos buvo išdirbama vadinamas safjanas, ir tai baltos, geltonos, raudonos ir juodos spalvos. Safjanas ėjo daugiausia moteriškam apavui. Tos rūšies odai dar imama briedena, vilkena ir stirnena4).

3. Batsiuviai
Tai amatininkai, kurių dirbamoji medžiaga buvo išdirbta oda, o gaminiai — visokių rūšių apavas. Batsiuviai (angl. shoemaker, lot. sutor, viduramž. vok. schuster) slaviškai rašytuose dokumentuose vadinami ševcy, čobotary, o jų amatas — rzemioslo Szwieckie. Jie yra Lietuvos Statute kitų amatininkų eilėje (XII, 5). Jie geriausiai buvo organizuoti Vilniuje. Iš 1536 m. privilegijos sužinome, kad ten turguje būta batsiuvių dirbtuvės — krautuvės (kra-my na szevcy). Apie amžiaus vidurį jie randami jau gildėje. Jos nuostatai patvirtinti 1579 m.

Įdomu pažvelgti į jų turinį (nors bendrais bruožais jie tokie, kaip kitur tų laikų Europoje). Įstojant į gildę yra sąlygos: įrodyti, kame išmoko amato, pas kur meisterį "dvi vasaras dirbo" ir, antra, pateikti savo darbo pavyzdinį daiktą (meystersztukę). Gildės nariams buvo ištisa eilė moralinių, socialinių ir tikybinių reikalavimų.

Vilniaus batsiuvių gildėje 1579 m. buvo 80 meisterių lietuvių, 40 gudų ir 20 vokiečių. Pačiame tvirtinamajame dokumente nurodomas tik tikybinis pasiskirstymas, būtent — Romos, graikiškai-rusiškas ir vokiškas tikėjimas. Mūsų samprotavimu, būdvardžiai "rusiškas" ir "vokiškas" pažymi tautybę. Mat, pravoslavų liturgijai Lietuvos srityje esant slaviškai-rusiškai, jos praktikuotojai, masiškai paėmus, buvo rusų ar gudų tautybės. O protestantizmas pavadintas vokišku tikėjimu, nors jis Lietuvos miestuose, ypačiai Vilniuje, anuo metu buvo skelbiamas beveik išimtinai lenkiškai. Dar vienas įdomus klausimas, susijęs su tautybe. Tame pačiame dokumente, kuriame yra meisterių skaičiai (1579 m.), yra nuostatas apie gildės vyresniuosius (starsze), kurių turį būti renkama po 2 nuo lietuvių ("Romos tikėjimo"), gudų-rusų ("Rusų tikėjimo") ir vokiečių ('Vokiečių tikėjimo"). Vadinasi, nukrypstama nuo meisterių skaičių proporcijos (pagal kurią turėtų būti 3-2-1). Manytumėm, kad patenkinus vokiečius, nes jie bus buvę seni, patyrę amatininkai, galimas daiktas, vadovavę organizuojant batsiuvių gildę. Nėra negalima, kad daugumas kitų meisterių buvo buvę jų mokiniai. Sitokis smprotavimas yra įtikimas, turint prieš akis faktą, jog amatų apvaisinimas, ypač jų organizacija Pabaltyje, Lenkijoje, Rusijoje ėjo iš vakarų Europos daugiausia per vokiškus kraštus.

Vėliau (kas matyti iš 1711 m. batsiuvių privilegijos) tautybių santykis pasikeitė. Ypatingai išskiriami "armėnai ir kiti, į miestą atvažiuojantieji". Girdi, tie iš savo odų gamina apavą ir laisvai pardavinėja gildės nenaudai. Tai uždraudžiama. Paminėti pirkliai gali imti gatavą apavą tik iš "brolių gildininkų" ir jį išvežioti " po kitus miestus", vadinasi, ne Vilniuje. Apskritai, čia ne gildės nariai neturi teisės pardavinėti gatavų batų. Net ir tuomet kai jų prisiperka iš gildininkų. Jei "kuris bajoras, pirklys ar žydas" į Vilnių atvežtų ir pardavinėtų apavo gaminius — tai konfiskuojama batsiuvių gildės naudai.

Sprendžiant pagal ano meto ekonomiškai-ūkinę santvarką ir pasiremiant kitų amatininkų analogija, 15-16 amžiais batsiuvių turėjo būti kiekviename mieste, miestelyje, dvare ir kaime. Savaime suprantama, nevisi faktai pateko į istorijos šaltinius. Pagal dabarties istorijos mokslo padėtį, batsiuviai yra paliudyti: Nemenčinėje (1554 m., czobotarz) Panevėžiuko dvare (1563, čobotar), Šlapaberžės kaime (1562, czebotarz), Kurtuvėnų dvare (1592, čobotar), Luobos dvare (1596, Kaziulis čobotar), Vilkijoje (1596, čebotar) ir Pajūrio dvare (1571, czebotarz).
Kokios apavo rūšys buvo gaminamos, labai ir labai maža težinome Tik aiškiai skiriama batai (matyt, auliniai) ir bateliai. Dokumentų slavine kalba, pirmieji yra "boty", antrieji — trzewiki, bačmagki.

Safjano odos apavo gamyba vertėsi visiškai atskiras batsiuvių klodas. Vilniui tai paliudyta 1666-ais ir 1688-ais metais, ir tai labai aiškiai, išvardijant naudojamą odą, kuri be jokios abejonės yra safjaninė. Rašoma: "prekės, naudojamos safjano amato... t.y. odos ožkų, avių...". Karšuvos valsč. (1599) paliudyta "saf-janiniai batai".

Ar Lietuvoje buvo išdirbama kordovanas (angl. cordovan)? — Tai minkšta, puikaus pa-

šikšniai arba pakinktų dirbėjai. Iš Krokuvos 1505 m. "Codex Picturatus".

viršiaus, spalvota oda, pradėta gaminti Kordo-vos mieste Ispanijoje. Dokumentai mini "kord", t.y., tam tikrus batus. Kartais, kalbant apie batsiuvius, rašoma "kordovaniki". Dėl galėjimo tai yra galima, ypačiai esant tokiam augštam Lietuvos odininkystės lygiui. Bet, manytumėm, nėra pakankamai duomenų tokiam tvirtinimui. Dokumentai galėjo pavadinti kordovanu tą patį safjaną, mat, tuodvi odos rūšys yra panašios.

4. Šikšniai arba pakinktų dirbėjai
Šie amatininkai vid. amžių šaltiniuose vadinami — lot. frenifices, vok. rymer, sen. slav. rimari, chomutniki, rymarze. Nors ir ne su visišku tikslumu, vis dėlto galima tarti, kad viena šikšnių rūšis gamino tik pavalkus. Tai šaltinių minimi pavalkininkai (chomutniki). Turbūt, iš to kilo Pavalkio pavardė, kuri ypačiai paplitusi Šakių apskrityje.

Vilniuje 1552 m. leidžiama steigti šikšnių gildė (societas frenificum). Maždaug apie tą pat laiką miesto rinkoje, šalia kitų, atsiranda ir "šikšnių kromas", atseit, dirbtuvė — krautuvė. Šikšniaus amatas ilgainiui pavirsta pavarde. Ana, viename kaime Ukmergės apskrityje, 1598 m. randame Motiejų Šikšnių. Maždaug tuo pat metu prie Pamūšės dvaro, Upytės (Panevėžio) apskr. yra ištisas Šikšnių kaimas. Taigi 16-me amž. paliudytas gražus šikšniaus terminas, kuris vėliau be jokio reikalo sužargonintas į "rimorių".

Šikšnių gaminiai nevisi rado vietos istorijos raštuose. Pavalkai ("kamuntas") yra dviejų rūšių — viena  važiavimui,   antra  darbui.
Išeiginiai pavalkai visuomet aptraukti oda. Dar minima antšoniai ("nabedrenikai"). "Saras" bene visuomet dirbama iš odos, paprastai juodas. Kiti šikšnių gaminiai: siejos, brizgilai, laužtukai ("mundštukai") ir dar keletas.

5. Balniai
Balniai (angl. saddler) vidur, amžių kalbomis buvo vadinami — vok. sateler, lenk. grotarz, siodlarz. Kadangi šaltiniuose jie minimi atskirai, reikia manyti, jog tie amatininkai organizavosi daugiau ar mažiau nepriklausomai nuo šikšnių, nors ir sudarydami jų porūšį. Bal-niaus pavardė, užtinkama rusiškuose šaltiniuose, yra amato, ar bent tokio amatininko šeimai priklausomybės žymė.

16-to amžiaus Lietuvoje paliudyti šitokie balnai: kazokiški, ūsariški, turkiški. 1600 m. Kraukėnuose lenkiškai užrašyta dar ketvirta rūšis — (siodlo) woznickie. Ką tai reikštų? Kadangi sakinys skamba "du ūsariški balnai... trečias woznickie", mūsų išmanymu, tą trečiąjį lietuviškai galima pavadinti "važnyčiojamuoju balnu". Mat, Kraukėnų dvaro inventorius jį aiškiai skiria nuo "ūsariškų balnų", kurie yra jojamieji tikrąja žodžio prasme. Tad šio trečiojo jojamoji ypatybė buvo skirtinga. Atrodo, ji gražiai tiktų balnui ir jojikui, kuris joja ant pakinkyto arklio, kai važiuojama šešetu, aštuonetu ar daugiau arklių. Tokis važiavimas anais laikais ir keliais buvo kasdieninis dalykas. Žinoma, tai augštesniųjų luomų važiavimas. Na, o mūsų šaltinis kalba apie Kraukėnų dvarą. Pagaliau, veiksmažodis "važnyčioti", bent iš dalies, paremia mūsų teikiamąjį terminą, gal ir aiškinimą. Šakių apskrityje, ypačiai panemunėmis, jis reiškia "važiuojant vežime, valdyti arklius". Pasakoma: jis važiuoja į turgų su sūnum — tėvas važnyčioja, o sūnus šalia sėdi5).

Iš  balno dalių  šaltiniai  mini   kilpsaičius, kilpas, balnadiržius, balnalankius, balno patie salus, apiuodegius. Įdomu, kad kilpų būta ne tik geležinių,  bet  ir medinių.  Po  balnu  yra patiesalas, žinoma, neodinis.

Verta paminėti ir keletą su važiavimu ir žemės dirbimu susijusių odinių reikmenų. Pirmiausia, uždangalai. Jie paprastai iš neišdirbtos, t.y., neraugintos odos. Jais uždengdavo prekių prikrautus vežimus. Tokis odinis uždangalas naudota ir vitynoms, t.y., upių laivams, kuriais buvo vežamos prekės. Nemunas 15-me, ypač 16-me amžiuje vitynomis knibždėte knibždėjo. Jos iš Nemuno pasiekdavo Karaliaučių Prūsijos tam tyčia prakastu kanalu. Štai žodis į žodį 1722 m. dokumentas: "Pirkliams... Vilniaus bus leidžiama pirkti (neišdirbtas odas) uždengimui prekių kaip vežimuose, taip ir vity-nose".

"Jauktai" — tai odiniai diržai prie jaučių ariamojo jungo. Šie buvo geresnioji rūšis, nes ta rišamoji priemonė paprastai būdavo kanapinė.
Šaltiniai leidžia spėti, kad prie balno būdavo odinis krepšys.

Senų senovėje, kaip žinoma, net bures gamindavo iš odos. Taip pat ir maišus. Tai rodo, be kitko, Lietuvos kanceliarinės senovinės gudų kalbos pavadinimas "mech", kas, iš tikrųjų, reiškia kailį. Ar 16-me amžiuje dar naudota odiniai maišai, negalima pasakyti. Mat, to meto dokumentai paprastai težino pakulinius maišus.

Lietuvos Statutas (1588) tarpe kitų pakinktų mini "leica" (ištariama pagal liet. kalbos garsus). Kadangi greta esantieji pakinktai yra daugiskaitoje (žinoma, sen. gudų kalboje), tad čia bus sugudintas lenkiškas "lejce' '(dau-gisk. nuo "lejc"), kuris reiškia vadžias, vadeles. Moksliškas Karlowicziaus, Krynskio ir Nied-zwiedzkio lenkų kalbos žodynas (t. II, 1902) paduoda dar dvi reikšmes: pavadis ir diržas, jungiąs odinį kanklininką su vežimo rodikliu. Tas lenkiškas ir, pagal tai, senovinis gudiškas "lejc", "lejce" iš tikrųjų kilęs iš vokiško "Leit-Seil", kuris žodis į žodį reiškia valdomąją virvę" (juk kaimiečių vadžios paprastai būdavo ir yra virvinės). Šakių apskrityje yra gyvas "leiciuoti", būtent, taip įkamanoti jojamą ar važiuojamą arklį, kad galvą augštai laikytų (daiktavardis "leicai" ar "leiciai" nevartojamas)6).

Odos gaminiai į aprašomojo laikotarpio pabaigą tiek buvo ištobulėję, kad jie net eksportuota į užsienį. Ana, vienas 1600 m. dokumentas mini 200 "odinių dirželių", iš Kauno vežamų  į  Karaliaučių.

Dabar pats peršasi įdomus klausimas. Manomasis "Livonijos Eiliuotinės Kronikos" auto-drius Ditleb von Alnpecke (1296 m.), referuodamas apie tai, ką kryžiuočiai padarė Kretingos ir Apuolės pilių žemaičiams, kurie buvo puolę Klaipėdą, šitaip eiliuoja:
"Jei kas imtųsi rašyti,
Kokių nuostabių daiktų tenai nutiko,
Tas gerai atsižiūrėt turėtų,
Veršio odų ar tiek kur gausiąs".

"Veršio odos" (kalbės huten), aiškus dalykas, yra pergamentas. Mat, ant tokios medžiagos visur Europoje anais laikais paprastai buvo rašoma. Beje, ir "Kronikos" tas egzempliorius, kuris paskelbtas "Scriptores Rerum Livonicarum", buvo pergamentinis (pridėsime, su puikiais raudonais ir mėlynais inicialais). Kalbamoji kronika parašyta ar nurašyta Livonijos Revelio mieste, kas iš tikrųjų yra Estijos Talinas.


Balniai.  Iš  Krokuvos  1505 m. "Codex  Picturatus".

O kaip Lietuvoje? — Nevienas mūsų cituotas dokumentas gildžių reikalu buvo rašytas ant pergamento. Leidėjai rinkinio "Sbornik aleografičeskich Snimkov" davė 29 pavyzdžius nuo pergamento originalų (iš 1432-1542). Ir vėl klausimas: Ar Lietuvoje gamintasi pergamento (angl. parchment)? — Tiesioginio teigiamo atsakymo, mūsų žiniomis, kol kas nėra. Bet yra daug svarbių netiesioginių argumentų už. Pirmiausia iš 15-16 a. yra išsilikusių daug privatinių pergamentinių dokumentų. Lietuvos kaimo žmonėse (pvz., Plokščių valsčiuje, Šakių apskrs.) yra išlikęs pasakymas, girdi, "velnias žmogaus "griekus" užrašo ant jaučio "skū-ros". Antras dalykas tai mūsų miestų, ypač Vilniaus, odos amatininkų augštas techninis lygis. O jis natūraliai ir logiškai išplaukia (kaip matysime 2-je dalyje, posme apie Lietuvą) iš to krašto amatų bendrojo lygio. Pagaliau, Lietuvos kasdieniniame gyvenime 16 a. dokumentas buvo slaviškai vadinamas "mamram, mem-bram"  (lot. membrana — oda, plėvė).

Vis dėl to faktas lieka faktu, kad perga-mentininkas, t.y., pergamento amatininkas nepaminėtas nei viename Lietuvos dokumente. Bet tai negali būti argumentu prieš. Mat, įsakmiai paminėto pergamentininko nėra nei Livonijos istorijos šaltiniuose, kaip matyti iš leidėjų prakalbos prie garsaus rinkinio "Liv-, Est- und Curlandisches Urkundenbuch". Tokio amatininko nėra nei Krokuvos Codex Picturatus" (1505), kame išskaičiuojama to miesto amatų nuostatai nuo 14-to amž. pabaigos. Nėra nei Londono "The Book of English Trades" (1818). Nors kitur, pvz., Vokietijoje (Niurnberge) pergamentininkas yra paliudytas. Bet ir čia 1411 m. tokį randame tik vieną.

Mūsų išmanymu, viską išaiškina pats pergamentas7). Kadangi tai odos gaminys, tad jo dirbėjai bus buvę rikiuojami drauge su odininkais ir įrašomi į šiųjų gildę. Antra vertus, pergamentas yra neišdirbta bei nerauginta oda, tik nuvalyta nuo plaukų ir riebalų ir paskui kalkėmis išbeicuota. Prieš naudojant, dažnai nugludinama bimšteinu (vok. Bimstein, angl. pumice). O čia yra Tourso vysk. Hildeberto liudijimas (11 amž.), kad patys rašėjai, prieš rašydami, odą skustuvu nuvalydavę nuo riebumų ir paskui išlygindavę bimšteinu. Dėl to tokis žymus amatų istorikas, kaip Paul Lacroix, mano, kad vidurinių amžių raštininkai bei rašėjai patys pirkęsi žalias odas ir jas patys paruošda-vę rašymui.

IŠNAŠOS
1. Lietuvos slaviškų šaltinių "rosomach, rosoma-cha", lenkiškai yra "rosomach, rosomak", rusiškai "rossomacha", vok. "Vielfrass". "Lietuvių Encikl-je" (VI 1955, p. 32-33) tas žvėris pavadintas "erniu". Tokį terminą, buvo davęs, nežinia, kuriuo pagrindu, prof. T. Ivanauskas dar Lietuvoje leistoje enciklopedijoje. Jis. remdamasis Eichwaldu ir Brinckenu, teigia, kad roso-makas anksčiau gyvenęs Europos šiaurėje iki Alpių. Lietuvoje pasitaikydavęs Baltvydžių ir kituose miškuose.
Rosomakas dabar randamas šiaurėje Europos, Azijos ir Amerikos kontinentų (moksliškas terminas gulo gulo arba gulo luscus, šeimos Mustelidae). Tas kiaunėms ir sabalams artimas žvėris yra vilkinio šuns dydžio, kurio spalva įvairuoja nuo tamsiai durpinės iki juodos su balzganu dryžiu abiem šonais nuo snukio iki pasturgalio. Ėdrumo nepaprasto: pasak Ivanausko, puola viską "nuo pelės iki elnio". Dėl to roso-mako rusiškas, vokiškas, prancūziškas (glouton) ir angliškas (glutton) vardas dar reiškia "ėdūną", apsirijė-lį". Juo pravardžiuojama Michigano valstybės gyventojai. Gal ta ypatybė turi ką bendra su lietuvišku "Ar rastamoko apsivalgei ?", Šakių apskr. panemunėse taikoma žmogui, nesveikuojančiais viduriais.
2. Tokie pastatai kitur Europoje (kartais ir Lietuvoje) lot. buvo vadinami cammera, apotheca, o vokiškai — bawden, cammern, cromen. Tai matyti iš 1505 m. parašyto Krokuvos amatų "Codex Picturatus". Iš 5ia eina lietuviškas "kromas", kuris reiškia "parduotuvę",  "krautuve".
3. Pagal techninę literatūrą (pvz., Brockhaus ABC d. Naturwissenschaft u. Technik; Koepper, Fremdwoer-terbuch f. Handel u. Gewerbe) juchta arba juchtinė oda yra galvijų arba veršių oda, išdirbta, panaudojant ąžuolo ar gluosnio žievę ir paskui — beržo dervos aliejų. Ji nepaprastai stipri ir lanksti, nepraleidžia vandens ir nepuolama vabzdžių. Koepperis, turbūt, pakartodamas Bucherį (Gesch. d. Techn. Kuenste. III, 1893) juchtos (ar juftos) vardą išveda iš rusų kalbos, kame "jufti", girdi, reiškianti "porą". Bet mums tokia reikšmė nežinoma nei iš didžiarusių šnekamosios, nei iš rusų klasikų kalbos. "Juchtos" žodžio visiškai nėra Preobraženskio rusų kalbos žodyne, kuris yra su lyginamosios kalbotyros duomenimis ir išleistas Columbia un-to (1951). Nėra nei Sovietinės Rusijos akademiko Obnorskio tos pačios kalbos žodyne (1952 m. Maskvoje). "Juchtą" (su įvairiais variantais) turi tik VI. Dalj (kuris pats bus buvęs vokiečių kilimo) savo aiškinamajame didžiarusių kalbos žodyne ("Tolkovyj Slovarj živogo velikorusskago jazyka". Peterb. 1909 m., fotogr. persp. Sovietinių leidyklų ir taip pat užsieny). Bet ir jis spėja (su klaustuku) tą žodį  esant  bulgariškos  kilmės.
Vokiečių kalbos etimologinis žodynas (Fr. Kluge u. Alfr. Goetze, Berlin 1951, 15 Ausg.) juchtą — juf-tą veda iš totorių "uefti" — maišas.
4. Manoma, kad safjano vardas yra nuo miesto Safi šiaur. Afrikos Moroko krašte ir ten pradėtas dirbti arabų - maurų. Ta odos rūšis vok. ir slavų kalbose vadinama saffian, o anglų — morocco leather ar tiesiog morocco (15-me šimtm-je vok. raštai turi saffran). • Odos ypatybes nurodo kartais jai duodami pavadinimai "žvilgantis safjanas", "perlinis safjanas", Jo rauginimui bei dirbimui naudojama lapai, žiedai, ir kitos dalys augalo vardu sumach, sumac, kuro vienos rūšys    medžiai, kitos — krūmai, trečios — sumedėję vijokliai. Jungt. Valstybėse auga krūmas ir medis poison sumac. Kitos rūšys randama prie Viduržemio jūros, šiaur. Italioje, Vengrijoje, Tirolyje ir kitur.

5. Siodlo Woznickie išvertus važnyčiojamuoju balnu ir išaiškinus jo reikšmę, paaiški Lietuvos Metrikoje ir dvarų inventoriuose atvejų atvejais minimas voznica (daugisk. voznicy), kuris pažymi vieną rūšį valstiečių, esančių dvaro tarnyboje. Šis terminas likosi neaiškus istorikams, rašiusiems apie Lietuvos ūkininkus, amatininkus ir dvarų tarnus (Liubavskis, Dov-nar-Zapolskis, Leontavičius, Pičeta, Ivinskis).

6. Gal Liet. Metrikos "leitininkai" (Liubavskio referuoti veikale "Oblastnoe Delenije etc") yra tas pat, ką "leicininkai" ? Liubavskio aprašymu, "Leitininkai" buvo rūšis valstiečių, tarnavusių dvarui. Ar negalima spėti, kad "leitininkai" — "leicininkai" reiška tą pat, ką "kinkytojai" ? Žinoma, tik spėjimas — nei daugiau, nei   mažiau.
7 Ji buvo žinomas 600 prieš Kr. Tik Pergamo (dab. Bergama Maž. Azijoj) karalius Eumenes I gal patobulino jo gamybą (263 m. pr. Kr.), nuo ko kilo pergamento vardas. Nors popieris pateko į Europą jau 12-me amž., bet rašymas ant pergamento čia išsilaikė, atrodo, iki 15-to pabaigos, o Lietuvoje — iki 16-tojo vidurio.
šiandien gaminamas pergamentas naudojamas būb-nų aptraukimui, knygų viršeliams ir svarbiems, iškilmingiems dokumentams. Pvz., Vytauto Didžiojo un-tas Kaune baigiamuosius diplomus, be popierio, spausdindavo ir ant pergamento. Paryžiaus un-tas nuo 1291 m. turėjo teisę kontroliuoti pergamento prekybą. Iš tų pajamų un-to rektorius gyveno iki 17-to amžiaus.
(Bus daugiau)