MAŽOJI LIETUVA Spausdinti
Parašė B. M.   
Studia Lituanica I. MAŽOJI LIETUVA, New Yorkas, N.Y., 1958 m. Paruošta Lietuvos Vakarų Komisijos pastangomis ir parama. Leidžia Lietuvos Tyrimo Institutas — Lithuanian Research Institute, Inc., — 70 Fifth venue, New York, 11, N. Y. Spaudė Lietuvių Enciklopedijos spaustuvė Bostone. Tiražas 1,500   egz.,   327  psl. Kaina   5.   dol.

Tai penkių mokslinių studijų apie Mažąją Lietuvą rinkinys. M. Gimbutienė pateikia Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalgą; J. Lingis nagrinėja arklą baltų srityse; J. Gimbutas aprašo lietuvių sodžiaus architektūrą Mažojoje Lietuvoje; J. Balys vaizduoja Mažosios  Lietuvos  tautosakos ir J. Žilevičius — Mažosios Lietuvos muzikos bruožus.

209 priedai (paveikslai, brėžiniai, žemėlapiai, gaidos, dainų tekstai) paryškina ir dokumentuoja kruopščiai ir sąžiningai paruoštas studijas. Be lietuviško jų teksto, randame santraukas anglų ir vokiečių kalbomis. Gausi bibliografija atskleidžia ne tik panaudotų mokslinių šaltinių apstumą, bet ir parodo atskirais smulkesniais klausimais besidominčiam skaitytojui, kur rasti daugiau medžiagos. Tiek lietuvių, tiek svetimų kalbų stilius sklandus. Techniškai sudėtingame veikale maža korektūros klaidų ir kitokių trūkumų.

Mažosios   Lietuvos ir apskritai Rytprūsių problemas čia nagrinėja atitinkamų sričių žinovai: archeologe, etnografas, architektas, folklorininkas ir muzikologas. Jie kompetentingai ir dokumentuotai atskleidžia įvairius Mažosios Lietuvos lietuviškumo aspektus, jos lietuviškos kultūros originalumą, laipsnį ir ribas.
M. Gimbutienė savo suglaustoje, bet vaizdžioje studijoje parodo, kaip Mažosios Lietuvos teritorijoje jau priešistoriniais laikais išsivystė originali ir savaiminga kultūra, išlikusi vienalytė ir nuo svetimų įtakų nepriklausoma, nuo akmens amžiaus (2000 m. prieš Kr.) per įvairius priešistorinius (žalvario ir geležies amžius) laikotarpius iki istorinių laikų. Nei burgundai trečiame amžiuje prieš Kr., nei gotai pirmame prūsų kaimynystėje, neįstengė paveikti tos kultūros baltiškojo charakterio, ar jo, kaip kai kurie vokiečiai mokslininkai teigia, suger-maninti. Dėka neišsenkančių gintaro versmių, jau nuo viduriniojo žalvario amžiaus (1300-10 m. prieš Kr.) Semboje ir Nemuno žemupyje išsivystė stipriausias ir savarankiausias baltų kultūros centras. Romos Imperijos gerovės amžiais Rytprūsiuose prasideda tikras kultūros pakilimo laikotarpis. Prūsai ir kuršiai per tris tūkstančius metų buvo gyvybingiausi baltiškosios kultūros kūrėjai, kol čia įsiveržė vokiečiai, sugriovė tą kultūrą ir išnaikino jos nešėjus. M. Gimbutienės studija, bevystydama pagrindinę baltiškosios kutūros senumo, originalumo ir tęstinumo per ilgus proisto-rės amžius tezę, atskleidžia daugybę smulkių faktų ir reiškinių, kurie reikšmingi ir kitoms mokslo sritims, nagrinėjančioms to paties krašto dar ir šiandien gyvus anos senos kultūros elementus. Apie Kristaus gimimą.pvz. atsiranda pirmos vietovardžių tyrinėtojui, geografui bei demografui įdomios istorinės žinios, kurios mini kai kuriuos Mažosios Lietuvos vietovardžius ir apytikriai nurodo senas gyvenamąsias vietas. Jau tarp trečiojo amžiaus prieš Kr. ir antrojo amžiaus po Kr. konstatuojamas kultūrinis susigrupavimas, atitinkąs sritis, kuriose gyveno tik vėliau žinomos atskiros prūsų gentys. Architektui bus įdomi urna iš trečiojo amžiaus prieš Kr., ant kurios yra namo piešinys, primenąs klėtį, aną reikšmingą šių dienų lietuviškos architek-tros Mažojoje Lietuvoje liudytoją. Tokių detalių studijoje apstu. Iš jų susideda mozaikinis priešistorinės Rytprūsių kultūros atskirų fazių ir vystymosi vaizdas.

Vadinamaisiais istoriniais laikais, ypatingai vokiečių įsibrovimu į Prūsus, tos kultūros pagrindai ima griūti. Vokiečiai, septynis šimtus metų Mažąją Lietuvą valdę politiškai, ją kolonizavę kolonistais iš Vakarų Europos ir planingai vokietinę gyventojus, ilgainiui pakeitė krašto kultūros vaizdą. Prūsų gentis išnyko. Kuršių genties baliko tik likučiai. Vieni lietuviai, dėka savo atsparumo bei nuolatinių ir nenutrūkstančių ryšių su tautos kamienu anapus Melno sutartimi nustatytos sienos, išliko gyvi. Jie vieni tęsė originaliąją baltiškąją kultūrą ir tapo jos atskirų elementų nešėjai. Nežiūrint septynių šimtų metų vokiečių valdymo bei vokiškos kultūros įtakos. Mažojoje Lietuvoje visą laiką gyvai reiškėsi kultūrinis antagonizmas tarp valdančiųjų vokiečių ir valdomųjų lietuvių. Ši vokiečių ir lietuvių kultūros lygiagretė buvo būdinga. Rytprūsiams. Tuo kultūros dvilypumu Rytprūsiai išsiskyrė iš kitų Vokietijos  sričių.
Ypatingai lietuviškoji tos kultūros dalis dėl savo originalumo ir senumo viliojo ne vieną mokslininką, ypač vokiečius. Ilgainiui susidarė nemažas mokslo medžiagos lobynas, įamžinąs seną baltų ir lietuvių kultūros palikimą.

Recenzuojamo veikalo kitos keturios studijos nagrinėja kaip tik kai kurias labai būdingas to palikimo sritis.
Architektūra, etnografija ir tautosaka bei muzika, be sporadiškai ir ne visada patikimai pirmųjų kronikininkų perteikiamųjų informacijų, neturi medžiagos, kuri siekia proistorės ar pirmuosius Mažosios Lietuvos istorinius laikus. Senosios baltų gentys rašto neturėjo. Istorijon jos įžengė ne taikiu ir medžiaginę bei dvasinę kultūrą tęsiančiu laikotarpiu, bet karingu ir ją kaip tik naikinančiu. Kraštan įsibrovę vokiečiai, kurie Vakarų Europos istorinin žinynan galėjo į-rašydinti baltų kultūros medžiagą ir informacijas, tuo ne tik nesidomėjo, bet net siekė tą kultūrą sunaikinti ir jos vietoj pastatyti savąją.

Tačiau architektūros, etnografijos ir tautosakos turinys ir esmė, kaip matyti iš J. Gimbuto, J. Lingio, J. Ealio ir J. Žilevičiaus studijų, neabejotinai rodo, kad Mažosios Lietuvos sodžius, jo žmonės ir jo dvasinis reiškimasis savo lietuvišku charakteriu ir savo originalumu yra senų seniausių, istorinių šaltinių nesiekiamų laikų tęsinys. Minėtose keturiose studijose, be to, atskleidžiami   Mažąją   ir   Didžiąją Lietuvą jungiantieji kultūros ryšiai. Jie, savaime suprantama, šimtmečių eigoje silpo ir dilo, bet niekad nenutrūko. Skirtinga politinė santvarka ir svetima įtaka Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros lietuviškumo neįstengė išnaikinti, o jį tik keitė ar kai kuriose srityse (pvz., muzikoje, kur išsilaikė senas archaiškumas) net konservavo. Ypatingai tokioj perdėm dvasinėj srityj, kaip tautosakoj, ir žmogaus sielos pasireiškimų formoje, kaip muzikoje, tebedvelkia gili senovė ir lietuviškas originalumas. Lietuvis skaitytojas, kuris bent kiek jautrus sielos kultūros reiškiniams, susidomėjęs skaitys J. Balio ir J. Žilevičiaus išvedžiojimus, kaip dainoje ir giesmėje lietuviškoji mažlietuvio siela stengėsi reikštis savaip ir originaliai ir kaip ji išliko gaji ir gyva per generacijų generacijas, nežiūrint "augštesnės" vokiškos kultūros. Skirtingos gyvenimo sąlygos keitė tik formą, bet nelietė lietuviškojo turinio. Ypač būdingos yra kai kurios dainos, kurių viena apie narsų kareivį šių dienų požvilgiu net pranašinga: "Kad visa prūsų žemė grius, visi karaliai kraujuos plus, broliai stovėkim, tikt nedrebėkim, su Dievu mes laimėsim..."

J. Gimbutas ir J. Lingis savo studijose nagrinėja daugiau "praktiškos" kultūros reiškinius; sodžiaus architektūrą ir arklą. J. Lingis, subtiliai ir smulkiai aprašydamas toki "kasdieninį" padargą, kaip arklą, skaitytoją nuveda gana toli nuo Mažosios Lietuvos ribų ir problemų, bet pateikia vieną įdomų ir reikšmingą faktą, kuris dėl savo "revin-dikacinės" svarbos redaktorius ir leidėjus bus paskatinęs skelbti visą studiją: tas pats arklo tipas, kokį naudoja (ar naudojo?) Pietnemunės lietuvis Didžiojoje Lietuvoje, naudojamas toli Vakaruose, net už Karaliaučiaus. Nors studijos autorius to nesako, tačiau iš minėtų faktų peršasi išvada, kad tai yra seno ūkininkavimo papročių ir įrankių naudojimo likutis, kuris liudija politinių sienų nepaisantį žemdirbystės vienodumą šiapus ir anapus buvusios Vokietijos-Lietuvos sienos.

J. Gimbuto studijos medžiagos akivaizdumas leidžia aiškiau negu kitose studijose nušviesti Mažosios Lietuvos sodžiaus lietuviško charakterio originalumą, santykių su Didžiosios Lietuvos architektūra tamprumą ir net senąsias lietuvių gyvenamąsias ribas buvusių Rytprūsių teritorijoje. Mediniai trobesiai, išsilaikydami du šimtu metų ir ilgiau, yra ypatingai patvarūs krašto   architektūros  ir   bendro   etninio charakterio senumo liudytojai, šią gausią, daugiausia vokiečių mokslininkų suneštą, ir lietuviškos kultūros išsilaikymui įrodyti nepaprastai dėkingą medžiagą autorius vykusiai ir taikliai atskleidžia ir apipavidalina. Nežiūrint vokiečių atneštos technikos įtakos, Mažosios Lietuvos architektūros originalumas ir auto-chtoniškumas dar iki naujausių laikų išliko kaimo bei kiemo planavime, architektonikoje ir trobesių puošmenyse. Ir lietuviškos statybinės terminologijos gausumas parodo, kad Mažosios Lietuvos lietuvių architektūros menas yra savas ir originalus. Lietuviams būdingų atskirų trobesių, kaip klėties ir pirties, išlikimas svetimos vokiečių kultūros aplinkoje liudija ne tik lietuviškumo senumą, bet ir ryšių su Didžiąja Lietuva tamprumą. Studijos gale autorius smulkiai nagrinėja vokiečių mokslininkų suneštą architektūrinę medžiagą, kuria buvo bandoma — ypatingai pagal skirtingą trobesių išdėstymą kieme — nustatyti lietuvių gyvenamų ar gyventų sričių ribas. Jis prieina prie išvados, kad "lietuvių kultūrinė riba siekė toli į Vakarus nuo Lietuvos valstybės sienų". Šią gana bendrą išvadą paryškina ir sukonkretina studijoje paskelbti, vokiečių mokslininkų — ypatingai W. Pesslerio 1908 m. — sudarytieji žemėlapiai, kurie parodo, kad lietuviškojo sodžiaus architektūros riba stebėtinu būdu maždaug sutampa su vadinamąja Potsdamo linija, šiandien skiriančia rusų administruojamą šiaurinę Rytprūsių dalį nuo lenkų administruojamos pietinės dalies. Pagal J. Gimbuto studijos medžiagą ir išvadas visa vadinamoji Kaliningrado sritis yra sena lietuvių teritorija.

Visas penkias studijas jungia tas pats bendras objekto aspektas ir tas pats medžiagos atskleidimo tikslas. Tačiau studijų detalės nagrinėjamos pagal penkių atskirų mokslų reikalavimus. Tezės ir argumentai taip pat vystomi penkiems skirtingiems mokslams būdingu būdu. Ar archeologijos, etnografijos, architektūros, folkloro ir muzikologijos žinovai, kurie studijose taip įdomiai ir eilinį skaitytoją viliojančiai prabyla, patenkina savo mokslo sričių reikalavimus ir dėsnius iki smulkmenų, tai patikrinti jau būtų autorių kolegų dalykas. Reikia manyti, kad ypatingai vokiečių mokslininkų tarpe atsiras kritikų, kurie studijas ne tik atidžiai skaitys, bet ir dėl jų viešai pasisakys. Iš mūsų mokslininkų yra jau padaręs kritiškų pastabų A. Šapoka pernai "Tėviškės žiburiuose", Nr. 45, 46.

Lietuvos Vakarų Studijų Komisija savo pratartyje sako, kad ji studijų skelbimu duoda autoriams progos "įsijungti į mokslines diskusijas apie Mažosios Lietuvos kraštą", tuo būdu kviesdama kitų tautybių mokslininkus prasitarti studijose nagrinėjamu Mažosios Lietuvos lietuviškumo aspektu.

Šiuo kvietimu veikalas išsiskiria iš tremtyje anksčiau išleistų kolektyvinių darbų, kurių objektas yra ta pati Mažoji Lietuva, būtent "Aidų" 18 Nr. (1948 m. rugsėjis), skirto Mažajai Lietuvai, ir tų pačių metų "Krivūlės", Mažosios Lietuvos Tarybos Spaudos Komisijos leidinio. Jei šie ankstyvesnieji leidiniai daugiau siekė Mažosios Lietuvos reikalą populiarinti pačių lietuvių tarpe, tai MAŽOJI LIETUVA sąmoningai ne tik kreipiasi į lietuvių visuomenę, bet ir į svetimtaučius. Apgailėti reikia, kad "lėšos teleido ištisas studijas skelbti tik lietuvių kalba", kaip sakoma pratartyje, o vokiečių bei anglų kalbomis duoti tik santraukas. Tačiau svetimtaučiai skaitytojai nėra visai nuskriausti, nes santraukos svetimomis kalbomis studijų esmę perduoda pakankamai aiškiai ir tiksliai. Be to, ypatingai vokiečiai mokslininkai turi pakankamai priemonų susipažinti ir su ištisais lietuviškais studijų tekstais.

MAŽOSIOS LIETUVOS pasirodymas įdomus ne tik tuo, kas studijose pasakoma, bet reikšmingas ypatingai ir tuo, kad šiuo metu lietuviai mokslininkai iškelia Mažosios Lietuvos krašto problemas ir jomis pasisako. Reikšmingas yra ne vien studijų turinys, bet ir pats jų pasirodymas. Veikalas tinkamai suprantamas tiktai tada, kai pažvelgiama į bendras mokslines ir politines nagrinėjamojo objekto aplinkybes. Lietuvos Vakarų Studijų Komisija, kaip matyti iš jos pratarties, suinteresuota pirmoje eilėje ne mokslu kaip tokiu; jos uždavinys politinio pobūdž-o. Tad ir leidinio svoris bei svarba glūdi politiniame nagrinėjamo objekto kontekste.

Potsdamo konferencijoje 1945 metais Vokietijos nugalėtojai — Jungtinės Amerikos Valstybės, Didž. Britanija ir Sovietų Sąjunga — nutarė Rytprūsius atskirti nuo Vokietijos ir pavedė šiaurinę jų dalį laikinai administruoti rusams, o pietinę — lenkams. Rusai iš savo dalies žiauriausiu būdu išvarė krašto gyventojus, kolonizavo rusais ir prijungė prie Rusijos SSR, pavadindami savo grobį "Kaliningradskaja Oblast". Nelaukdami formalios taikos sutarties su Vokietija, kuria šiaurinių Rytprūsių likimas turės būti išspręstas galutinai, jie tą kraštą be jokio teisinio ar moralinio pagrindo pasisavino ir surusino. Jų žygis nėra pripažintas nei kitų Potsdamo nutarimų dalyvių, nei Vokietijos, senosios Rytprūsių suvere-nės. Juridiniu požiūriu Rytprūsių reikalas atviras, o politiniu — ginčijamas, kaip ir visa Sovietų Sąjungos Rytų ir Vidurio Europai primesta santvarka. Potsdamo konferencijos nutarimai, kurie iš pat pradžių buvo tik laikini, šaltojo karo eigoje visiškai prarado savo pagrindą. Visas Rytprūsių klausimas pasidarė daug atviresnis, negu kada nors ilgoje Rytprūsių politinėje istorijoje.

Nesunku numatyti, kad ateityje, kai dabartinė ant rusiškojo imperializmo ir kolonializmo pastatytoji santvarka Rytų Europoje grius arba kis, Rytprūsiai susilauks naujo politinio sutvarkymo. Jie taps tarptautinių ginčų ir derybų objektu. Taip pat nesunku numatyti, kad lietuviai — ne vien kaip vieninteliai senų krašto gyventoų palikuonys, bet ir kaip krašto amžini kaimynai — taps natūralūs ginčų ir derybų dalyviai. Jau dabar įvykius stebintiems galima suvokti, kaip būsimųjų ginčų ir derybų partneriai pamažu užima pozicijas ir ima ateities sprendimams ruoštis. Ne politinė galia ar teisiniai argumentai šiuo metu yra tezių ir argumentų šaltinis, o mokslas, pirmoj eilėj visos su praeitimi surištos jo šakos.

Vokiečiai yra pristeigę visą eilę mokslinių institucijų ir organizacijų Rytų Europos problemoms studijuoti ir, žinoma, savo interesams būsimoje santvarkoje įtvirtinti. Jie nesigaili pinigų, jų intelektualinių pajėgų apstu. Rytprūsių klausimais jų svarbiausias argumentas yra ten per šimtmečius sukurtas "deutsches Erbe".

Rusai savo politinių ir milita-rinių interesų padiktuotą buvimą Rytprūsiuose ima taip pat pateisinti ir paremti "mokslu": jie, girdi, esą baltiškųjų slavų" palikuonys, kurie tik "grįžtą į jiems priklausančias seniausiais laikais įgytas žemes". Lenkai, seni krašto kaimynai, taip pat laukia savo vietos prie derybų  stalo.

Visi — vokiečiai, rusai, lenkai — iš mokslo semiasi medžiagos ir ją, atitinkamai suformulavę, jau dabar skelbia.
Šiame ginče iki šiol tik vieni lietuviai tylėjo. Betgi jie yra neabejotini jo partneriai. Jei kas iš mokslo, iš praeities ir iš bendros krašto geografinės, ūkinės ir politinės padėties gali išvesti teisę ne tik dalyvauti diskusijose dėl krašto ateities politinio likimo, bet ir pateikti reikalavimų, tai pirmoj eilėj prie tokių priklauso lietuviai. Politiniams sprendimams laikas dar nepribrendęs.   Bet  jis   bręsta.
B. M.