BURMISTRO OŽKA Spausdinti
Parašė Č. GRINCEVIČ1US   
Šitoji istorija, panašiai kaip ir daugelis kitų, prasideda, kad tas buvo anais senais, vadinasi, gerais laikais. Iš tikrųjų ne taip jau senai: tie, kurie geriau žino, sako, jog tai įvykę gal prieš kokia porą šimtų metų ar kiek daugiau.

Karų ir užpuolimų apnaikintas Kėdainių miestas, kaip ir seniau, vis dar sugebėdavo kuo nors sužibėti ir ryškiau išsiskirti iš kitų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vietovių. Taigi ir anais laikais, kai iš Dievo malonės, šviesiausio kunigaikščio Radvilos noru, o piliečių pritarimu, miesto burmistru buvo prakilnusis ponas Jaugėla, Kėdainiai garsėjo ne šiaip kokiu menku dyvu, bet savo laikrodžiu. Taip, tiesiog stebuklingu  miesto   rotušės   laikrodžiu.

Rotušė stovėjo miesto centre, prie aikštės, šalia didžiulės, dar ir šiandien tebesančios su keturiais bokšteliais reformatų bažnyčios. Vyriausioji miesto galvos būstinė, kaip ir dera jos šviesiam paskyrimui, taip pat turėjo augštą, smailų bokštą, o tam bokšte ir buvo toji didžioji miesto pažiba, nuostabusis laikrodis, suteikęs ne tik Kėdainiams didelę šlovę ir garbę, bet ir visai Lietuvai pasididžiavimą.

Anais laikais dar ne daug miestų Eropo-je turėjo tokių brangių prasimanymų kaip mechaniniai laikrodžiai. Tik Radvilos didžiojo dosnumo dėka iš pat Niurnbergo buvo atkviestas laikrodžių meistras Hans von Sieben Nieczky su gizeliu, kurį visi paprastai Maksu vadino. Meistras su gizeliu, o taip pat visa eilė vietinių pagelbininkų ištisą vasarą triūsė, karstėsi į bokštą, kalė, šūkavo, keikėsi, gainiojo vaikus ir įrengė tąjį stebuklą. Ir ką jūs pasakysit! Lygiai taip ir buvo, kaip kad plepėjo ir tie, kurie šiek tiek žinojo, ir tie, kurie tik prasimanymus skleidė: laikrodis ne tik rodė ir garsiai skambino visas valandas, bet dar ir tokias komedijas išdarinėjo, kad žmonės pradžioj kas valandą mesdavo darbus ir bėgdavo į aikštę žiūrėti, kas ten bokšte dėjosi. O dėjosi štai kas: ten augštai, kur rodė laiką, kas valandą atsidarydavo durelės ir būdavo matyti, kaip virš laikrodžio išslinkdavo toks tai iš medžio drožtas ar galai žino iš ko padarytas senis su kūju ant pečių. Ir taip, kaip ponas meistras iš Niurnbergo Hans von Sieben Nieczky buvo padaręs, tas mūsų medinis senis savo kūle visa jėga tvodavo į čia pat pakabintą varpą tiek sykių, kiek žaliai dažyta laikrodžio rodyklė miestiečiams rodė valandų. Varpo skambėjimas sklido po miestą, gi miesto garsas po visą didžiulę to laiko Lietuvą.

Bet čia dar ne viskas, ką mes norėjome pasakyti. Svarbiausia ir įdomiausia kaip tik bus tai, kas po to seka: ogi kai anas senis paskutinį kartą užsimodavo varpui, tai iš paskos, tuo pačiu keliu iššliauždavo irgi medinis, arba nors panašūs į tokį, neraliuotas sutvėrimas, baltas, riestais ragais baisenybė ožys ir savo nepataisomu papratimu tvodavo tam gerajam seniui į nugarą. Mūsų varpininkui nieko kito nelikdavo, kaip tik vikriai apsisukti ir tuo pačiu kūju užsimoti tam pikčiurnai. Baisenybė irgi ant tokio tai ratuko ar ašies greit apsi-gręždavo ir tuo pačiu keliu smukdavo atgal. Senis, žinoma, išsivydavo. Teatras baigdavosi, durelės užsidarydavo. Vienos valandos pertrauka. Aikštėj pasigirsdavo patenkintųjų žiūrovų juokas ir šauksmas. Miestas turėjo ne tik duonos, bet ir žaidimų.

Toji ceremonija kartojosi dieną ir naktį, mėnesius ir metus, lyjant ar sningant, stebint miniai ar niekam nesant. Pirmaisiais mėnesiais žiūrovų prisirinkdavo net perdaug, vėliau tik atlaidų ar prekymečių dienomis būdavo sunku arčiau prisigrūsti. Pavakariais prie laikrodžio jaunimas skirdavo pasimatymus, o Kėdainių aplankyti j ieškodavo progos visų miestų ir kaimų gyventojai. Sakoma, jog pats Vilniaus vyskupas laikrodžio pažiūrėti ar ne du kartus buvo atvažiavęs.
Gal būtų tas laikrodis su savo seniu ir ožiu išlikęs ir iki mūsų dienų, jei ne kita be galo pikta ir neprotinga ožka, kuri šią Lietuvos įžymybę pavertė niekais.

Istoriją apie aną kvailą ožką irgi reikia pradėti nuo pradžios: sykį mūsų prakilnusis burmistras Jaugėla svečiavosi Kampų dvarely pas poną Nivinską ir iš ten parsivežė beveik užaugusią ožkutę. Ožkutė jam ten patiko dėl jos neregėtai gyvo temperamento. Ji dvarely su visais gyvuliais, neišskiriant nei savo tėvo, mušėsi, daužėsi, galinėjosi.
—    Nežinau, į ką ji nusidavusi, — skundėsi ponas Nivinskas Jaugėlai, — jos visi protėviai buvo ramūs, suvaldomi ir niekam vargo nesudarė. Šitai tikriausiai atsiliepė tokie tai keisti šiaurinėj dangaus pusėj ugniniai ženklai tą naktį, kai ji gimė.
Ugnies stulpų reikšmės ponas Jaugėla perdaug nevertino, gi ožkytė jam patiko, ir jis džiaugsmingai ją parsivežė. Jam kaip tik tokios ir reikėjo, kuri su miesto padaužom pati susitvarkytų ir nieko nebijotų.
Ožkytei mieste irgi viskas patiko: ir neregėto augštumo mūrai su raudonais stogais, ir varpų skambėjimas, ir gražiai apsirengusių žmonių daugybė.

Ponas burmistras naują įnamį uždarė aptvertam kieme ir supažindino su kitais gyventojais. Nuo čia ir prasidėjo jos tikras gyvenimas ir nuotykiai. Kudlius šuo, buvęs absoliutus kiemo valdovas, dar nespėjęs nei savo nusistebėjimo viešniai išreikšti, pajutęs ragų aštrumą šone, kaukdamas išdūmė į gatvę ir tik sutemus baimingai grįžo patvoriais. Katinas Mur-kis pradžioje abejingai tik viena akimi pažiūrėjo į naują gyventoją, bet jo nekvaila prigimtis leido greit įvertinti nepaprastą padėtį, ir kaip kulka šoko į kiemo kaštaną. Nelabai kokia šilta pažintis buvo ir su kitais kiemo įnamiais.

Dar nespėjo apsidairyti savo naujoj pastogėj, įrengto  kiemo gale, kai ožkytė lengvai peršoko tvorą ir nusileido prie Nevėžio naujų vietų tyrinėti ir kaimynų j ieškoti.
—    Vaje, kokie čia platūs vandenys! — nustebo baltavilnė ir žengė į srovę. Kiek kartų ji bandė — ir vis nesėkmingai: iškart iki barzdos pasinerdavo.
—    Čia tiesiog bedugnė jūra, net pabraidyti negalima!
Reikia pridėti, jog tokia nesėkmė jaunąją ožkytę buvo ištikusi pirmą kartą, tai ji ir drebėjo ne todėl, kad buvo šlapia, bet, greičiausiai, iš pykčio.
—    Kvailas vaike, matyt iš karto, jog esi iš kaimo, — išgirdo porą senų ožkų, besijuokiančių nuo augštoko kranto.
Jos dar nespėjo savo išminties išsakyti apie upės vandenis, kai tuoj abi pajuto nesubrendė-lės ragų smailumą viena vienam, kita kitam šone.
—    O tu kvaksinti kvailybe, — suriko abi kartu ir pasirengė rimtai kovai su nepažįstamąja.
Čia mes smulkiau nepasakosim, kaip vyko toji permaininga kova, bet po kelių minučių mūšio vietoje nei vienos, nei kitos senės nebuvo, o jauniklė jautėsi, lyg kovos būtų dar nė nepradėjusi.

Neilgai trukus ožkytė turėjo antrą reikšmingą susitikimą su ten pasimaišiusiu mandagiu šuneliu, o paskui su to šunelio pagalbon iššauktais dviem milžinais šunimis, senais miesto veteranais.
Kiek nustojo tie, kurie nematė anos kovos, kai toji narsioji, mikliai puolusi nenaudėlius nuo kranto, ir vieną, ir kitą į upę panardino. Vargšai nuvainikuotieji herojai!
—    Gelbėkitės, jei dar kas galite! — šaukė šuoliais lėkdami apdaužyti šunys kitiems žaidimų draugams. — Jei kas nori pamatyti smaką ir dar baltą, tai bėkite prie Nevėžio — jis ten ožkos kaily.

Iki saulė nusileido, ožkytė turėjo ir daugiau atmintinų susitikimų su paupio lankytojais, kurie šitoje istorijoje nėra užrašyti. Tik sakoma, kad su žvirbliais nieko gero neišėjo — tupi jie ten topolio viršūnėj ir prasivardžiuoja. Tikri begėdžiai!
Grįžusi namo ožkutė jautėsi patenkinta, kad ponas burmistras žinojo jos nuotykius ir ją paskatinančiai paglostė.
Kitą dieną ji vėl ganėsi paupy, ir panašūs dalykai kartojosi. Ten sutiko dar daugiau nepažįstamų ožkų, o už miesto priėjo kaimenę avių ir bandą galvijų. Kiek ten jai buvo darbo! Kad ne tie nenaudėliai piemens, greičiausiai iš ano būrio būtų lavonų laukai telikę (taip galvojo ožkutė šlubuodama namo).

Ir kitom dienom istorijos buvo tos pačios. Tik kova darėsi kaskart sunkesnė. Ožkos piktumą žinojo visi miesto vaikai ir vis didesniais būriais rinkosi jos erzinti. Ką gi su jais ji galėjo padaryt, kai tie tik iš tolo į ją akmenis mėtė arba irstydamies iš valties taškėsi vandeniu? Aišku, bailiai.
Kartą po tokios nesėkmės didžiai suerzinta ožkytė, bebėgdama iš paupio, pakelėj pyktį nukreipė į Abraomą. Ramus senis savo krautuvėlės duryse sėdėjo ir, galvą linguodamas, pusbalsiu skaitė labai šventą knygą. Vienu metu jis tik prieš save išvydo tokį tai augštą, baltą kaminą. Ne, nieko baisesnio iki šiol dar nebuvo matęs: jis dar nespėjo nei aiktelėti, nei išsigąsti, kai tas kaminas ant jo griuvo. Tik pajuto skausmą krūtinėj, o pats gulėjo ant grindų. Apie jo kaklą maskatavo pora smailių ragų. Po to jau jis suprato, kas su juo įvyko. Ach, kaip jis nenorėjo taip negarbingai po ožkos kojom mirti!
—    Žmonės, — šaukė Abraomas, įsitikinęs, kad jis dar gyvas, — sakau, gelbėkit!
 
T.  VALIUS      D.  POŠKOS  LAIKAIS
 
 
Ir tikrai kažkas įėjo į krautuvėlę ir rado besikapstantį žydelį ant grindų tarp pabertų riestainių, medauninkų ir pipirų. Ožkytės jau nebuvo. Ji stumdėsi kitoj aikštės pusėj su vaistininku (kiek žinome, ir gerokai lazdų gavo).

Istorija toliau nesako, su kuo mūsų narsiausioji grūmėsi tą dieną ir kiek imtynių laimėjo. Yra tik žinoma, kad vakare buvo toks jos pasikalbėjimas  su prakilniuoju burmistru:
—    Blogi atsiliepimai apie tave sklinda mieste, — tarė oriai miesto galva, — būk protingesnė, mano minkštavilne ožkyte.
—    O kas man darbo, kas apie mane kalbama mieste, — ji jautėsi laisva ir nepriklausoma.
— Įsidėmėk, kad žmonių užkabinėjimais kenki ne tik sau, bet ir mano geram vardui bei augštom pareigom, tu piktasis sutvėrime, — jau pakeltu tonu kalbėjo ponas Jaugėla.
—    Ar tamstos vardui, pone burmistre, būtų geriau, jei aš būčiau kaip kaimo avelė arba kaip miesto vežėjo Cipkės nukamuota kumelė ir nukarusia galva slampinėčiau patvoriais?
—    Supranti, ką aš sakau? — suriko valdžios žmogus ant kvailos ožkos, — draudžiu taip elgtis su miesto piliečiais,  tai ir viskas!
—    Tamsta nori su manim ir kitais daryti tai, ką nori, o kodėl gi aš negaliu elgtis taip, kaip man patinka?
—    Įsidėmėk, pikčiurna, tu todėl ir esi ožka, kad nieko nesupranti ir nežinai, kokią valdžią turiu ant tavęs: jei tu ir toliau taip elgsies, tai aš uždarysiu tave į daržinę ir dar pririšiu.
—    Aš nenoriu būti pririšta, aš noriu irgi būti laisva ir po miestą bėgioti, o jei tamsta taip padarysi, aš rėksiu ir protestuosiu.
—    Tavo protestas toliau kiemo vartų nenueis, ir tu būsi antras kalinys šiame mieste. Šiandien mūsų kalėjime tėra vos vienas pikta-daris uždarytas, ir sargai neturi darbo, — pagal įstatymus ir paragrafus miesto galva dėstė reikalą ožkai.
—    Kažkodėl neprigirdžiu ir gana, ką dabar tikriausiai labai gudraus man pasakoji, — pagal savo būdą atsakė piktoji ir nusisuko į kitą pusę.
—    Saugok savo kvailą kailį, — buvo paskutinis įspėjimas šiam padarui.
Jūs manote, kad mūsų ožkytė po tokio pamokinančio pasikalbėjimo elgėsi protingiau? Visai ne. Ji ir kitą dieną buvo labai užimta ir vakare grįžo apdraskyta, apdaužyta, suvargusi. Kad ji jaustųsi ir nugalėta — ne, to tai nebuvo. Ji kaip tik džiaugėsi kažkokiais naujais laimėjimais ir nenustovėjo vietoje.
—    Dabar tai tik norėčiau sutikti liūtą ir jį į kruopas sumalti, — pūtėsi, pati nežinodama savo puikybės ribų, — duokite man liūtą! Ar šiame mieste liūto nėra?

Katinas Murkis, kaip iš ten buvusių gudriausias, dėl viso pikto palypėjęs augščiausion stogo vieton ir būdamas apsaugotas nuo liūtų tramdytojos pykčio, ironiškai pastebėjo:
—    Liūto, lyg tyčia, neturime. Būtų malonu matyti, kaip jis baltą kailį pasitiesęs ožkie-na užkandžiautų. Bet tu pabandyk pirma įveikti aną laikrodžio ožį, kuris eilę metų su seniu daužosi. Einu lažybų iš svaro lašinių, kad jis ne tavo ragams.
—    Ožys rotušės bokšte! Ir kaip aš žiopla iki šiol to  nežinojau?
Neilgai trukus ožka jau stipinėjo vakarėjančioj aikštėj ties rotuše. Veltui žvalgėsi į bokštą ir laikrodį — nieko negalėjo įžiūrėti. Tamsoje nebuvo galima matyti, kokia ten ėjo drama. Katinas, aišku, nemeluos. Jis iššliaužiojęs miesto stogais ir visas paslaptis žinąs.

Sunki ir ilga buvo naktis ožkytei. Blogai miegojo ir sapnavo neregėtas baidykles, kurių ji įveikti negalėjo.
—    Nesu prietaringa, ir klaikūs sapnai negali sumažinti mano karingumo, — samprotavo ožkutė, vos tik patekėjus saulei.
Miestas dar miegojo, ir tik pora sargų šlavė aikštės grindinį ten, kur ponas Jaugėla turėsiąs eiti į darbą ir, aišku, pastebėti sargų stropumą. Jie dirbdami nemaža kalbėjosi ir visai nekreipė dėmesio, kad kažkokia ožka slampinėja aplink rotušę. Tai jos reikalas.
Atėjo metas, ir senis su tvote išslinko valandų mušti. Paskui, žinoma, atsirado ir ožys. Žodžiu, taip, kaip buvo išmintingojo meistro Hans von Sieben Nieczky numatyta.
—    O tu sūdytos mėsos maiše, dar tu pažinsi mane! — lyg pjaunama suriko ožka ir pasileido į rotušę.

Durys iš aikštės buvo uždarytos, bet ji rado kitas atdaras iš kiemo. Greit užtiko laiptus į bokštą ir pasišokinėdama užsirioglino, kiek tik buvo galima, į viršų.
Prieš jos nosį garsiai švytavo kažkoks gelžgalis, sukosi ratai, rateliai. Ožio nebuvo, ir ji nežinojo, kur .jo jieškoti. Nedings, žinoma. Reikia tik to kerėplos palaukti.

Po kurio laiko atšoksta šoninės durelės ir išvažiuoja ant karties senis su kūju. Kad jis buvo medinis, ji to iš susijaudinimo nepastebėjo; galima buvo apkursti nuo varpo dūžių, bet ji ir to negirdėjo. Ji tik drebėdama laukė to, kas po to turi sekti.
Štai ir jis!

Dar niekad ji nejautė tiek užsidegimo ir pykčio, kaip šią valandėlę tam ožiui. Kad galėtų smarkiau tvoti, atšoko žingsnį atgal ir tada visomis jėgomis į priekį. Pačią paskutinę sekundę pastebėjo, kad ožio akys buvo iš stiklo, o jis pats medinis. Tai tik dar labiau užvirė jos kraujas ir dar smarkiau įrėmė ragus į šią visą apgavystę.

Viešpatie, būtų buvę geriau nematyti to, kas ten tą rytą įvyko! Medinis ožys skilo į kelis gabalus ir griuvo į senį; paslydusi ožka, ožio dalys, senis, kūjis ir kitkas nutraukė nuo ašies varpą; varpas su visais anais padargais Įkrito į laikrodžio mechanizmą. Paskui viskas urmu: ožkytė, ožys, senis, varpas ir laikrodžio ratai, ratukai, ašys, rodyklės pasipylė tiesiai į aikštės grindinį...
Ties rotuše stovėjo mūsų minėtieji sargai ir vis dar šnekučiavosi, kai ant jų pradėjo byrėti anos laikrodžio dalys. Dar jie nespėjo nei susivokti, kai baisiai skambėdamas šalia jų krito varpas ir žliuogtelėjo baltas maišas, o aplink jį ėmė tekėti raudoni upeliai.
Ne, juk tai baisiau negu baisu: miestas griūva, ir tuoj žemė atsivers. Nei pasaulio pabaigoj  negali būti didesnės išgąsties.
—    Švedai užpuolė! Švedai! Bėkite, kur kas išmanote!  Slėpkitės,  lįskite  į žemę!  — šaukė
 
sargai ne savo balsu ir, kiek tik kojos nešė, rūko miesto gatvėm.
—    Kas? Kur yra tie švedai? Ar dega kas nors? — mieguisti piliečiai kaišiojo galvas pro langus.
—    Mes tiek daug nežinom, bet rotušė griūva, o aikštė pilna kraujo ir lavonų.
Išgąstis turi ilgas kojas, ir gandas apie švedus sklido greičiau nei iš lanko paleista strėlė, nei skriejo mūsų sargai.
Po kurio laiko miesto grindiniu kaukšėdami bėgiojo ginkluoti miesto sargybiniai ir veltui jieškojo švedų. Krautuvininkai atidarinėjo ir vėl uždarinėjo duris; vaikai vieni korėsi j bažnyčių bokštus, kiti nors ant namų stogų — bene pirmieji pamatys anuos neregėtus švedus. Tik ponas Radvila, nusimanydamas tarptautinėje politikoje, prikeltas iš miego suabejojo švedais:
—    Gal koks razbaininkas pasigėręs eibių pridarė mieste. — Tačiau atsargumo déliai liepė keliems raiteliams nujoti ir pasidairyti po miestą.
Šalčiausiai tačiau sutiko žinią burmistras:
—    Aišku, čia vėl ožkos darbas.
Po valandos viskas buvo aišku, ir paniką pakeitė nustebimas. Miestiečiai smalsiai traukė į aikštę.
Čia istorija nutrūksta ir toliau nesako, kaip ilgai Kėdainiai gailėjo ir aimanavo laikrodžio. Tik žinoma, kad vienintelis, kuris džiaugėsi šia nelaime, buvo savanaudis katinas Murkis: mat, nebus kas pareikalaus praloštų lažybose lašinių.
Apie nepaprastą burmistro ožką pasakojimai gyvi iki šios dienos. Kažin, ar ne jos atminimui viena miesto aikščių ir iki šių laikų vadinos Ožkos vardu...