SUŽALOTIEJI Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   
Antanas   Rūkas:    SUŽALOTIEJI.
Romanas. Nidos Knygų Klubo Leidinys Nr. 24. Londonas, 1958 245 p. Kaina  1  doleris.
Iš autoriaus veikalų sąrašo, pridėto prie šios knygos, matome, kad Antanas Rūkas literatūros baruose pluša jau senokai. 1933 m. Šiaulių Valstybinis Teatras pastatė jo pjesę "Viršininkus", parašytą pagal Vinco Kudirkos to pat vardo satyras. Paskui jis dramatizavo žemaitės "Petrą Kurmelį" ir susilaukė gražaus pasisekimo su savo "linksmu trijų veiksmų nutikimu" — "Bu-buliu ir Dunduliu". Jis yra parašęs ir keletą kitų dramų, kurių dalis tebeguli rankraštyje. Galima būtų teigti, kad drama yra Antano Rūko duona ir druska, nes ir jisai pats yra teatralas. Tačiau jis turi ir lyrinę gyslą. Iš šios srities ligi šiolei yra pasirodę du jo rinkiniai: "Posmai", išėję 1938 metais Kaune, ir "Bokštai, meilė ir būtis", pasirodę 1951 m. jau Čikagoje.

"Sužalotieji" yra pirmas stambesnis Antano Rūko žingsnis grožinėje prozoje. Romanas daugiausia liečia vokiečių okupaciją Lietuvoje, pogrindinę veiklą, šiek tiek ir pirmąją bolševikų okupaciją bei nuklystama į tremties dienas Vokietijoje. Protarpiais randame ir ilgesingų išvykų į prieškarinės Lietuvos buitį.

Savo romane autorius nesilaiko chronologinės tvarkos, o knygą pradeda beveik nuo įvykių pabaigos, kai "troškioj, tingioj ir alpstančioj nakties ramybėje" (p. 10) pasigirsta šūvis. Taip po karo kažkur Vokietijoje buvo pašautas Karlas Eichenbaumas, nevykęs poetas ir buvęs vokiečių karininkas Lietuvoje. Nugabentas į ligoninę, jis "jau savaitė kankinasi, perkratinėdamas visą savo gyvenimą ir jieškodamas, kas ir už ką jį šovė" (p. 11). Taip jis gana natūraliai ir nuslysta į savo dienas Lietuvoje, į tą momentą, kada jis atėjo "apsigyventi į jam sekvestruotą kambarį nepažįstamų   Vaišnių   bute'   (p.   13).

Atsiduriame arčiau veikalo chronologinės tvarkos ir pačios intrygos   užuomazgos.
Taigi, autorius pirmuosiuose savo knygos puslapiuose panaudoja metodą, būdingą detektyviniams romanams: užmena mįslę, o paskui ją išnarplioja. Kadangi jis yra ir dramaturgas, buvo galima laukti, kad savo romano intrygą Antanas Rūkas praves cu dramatiška įtampa. Tačiau knyga tokio įspūdžio nepalieka. Veiksmas kaip tik daugiau atrodo nepaslankus, net monotoniškas ir vienodas. Ir tenka stebėtis, kodėl taip atsitiko, nes romane nesigailima priemonių, kurios veikalo tėkmę turėtų greitinti ir skaitytoją traukte traukti. Tai slapta, pogrindine veikla, suėmimai, tardymai, slapstymaisi, bėgimai, rizikingi susidūrimai, meilės vingiai. Bet šios ir panašios situacijos nevisados išnaudojamos reikiamai įtampai sudaryti ir pratęsti. Antra vertus, kai kur įvykių raida gal perdaug sutraukta — ir tuo atveju negali būti kalbos apie įsibėgėjimą, nešte nešantį tempą. "Sužalotieji" savo visumoje negali tuo pasigirti, nors paskirų momentų esama dramatiškų ir gyvų. Kita priežastis ar nebus nereikalingas aiškinimas ar dramatizavimas, kur to ir nereikia. Tai veda į savotišką naivumą, štai Karlas truputį išdrįsta — ir "jo ranka jau glosto melsvos suknelės medžiagą, dengiančią kelius" (p. 20). Kai moteris "stipriai numeta jo ranką ir atsistoja", mes skaitome: "Ką dabar? Kas daryti" (p. 20). Tiesa, iš teksto neaišku, ar čia tą mįslę sprendžia knygos herojus, ar patsai autorius galvoja, kaip vystyti situaciją. Bet ir vienu ir kitu atveju tokioje scenoje panašus stabtelėjimas ir refleksija padvelkia nuostabiu naivumu, be be to, kad tai sugadina ir psichologinę raidą viena ar kita linkme. Žodžiu, trūksta natūralumo. Dar kenkia ir neva logiškas aiškinimas, kur jo nereikia. Pratęsiant minėtą sceną su Karlu, sužinome, kad jis nukenčia ne tik nuo moteries (Vaišnienės) pliaukštelėjimo per žandą, bet ir nuo juodosios kalaitės, kuri "čiupo jo kairiąją ranką ir suleido savo blizgančius dantis" ip. 20). Tuo tarpu visa kas atrodytų tvarkoje, kiek tai liečia įvykius. Tačiau kyla nesusipratimas, toliau   skaitant   apie   Karlą:    "Kai Vaišnienė išėjo, jis pajuto didelį skausmą, nes mama dar mažam vaikui buvo sakiusi, jog šuns įkandimas labai skaudus" (p. 22). Net šiuos žodžius interpretuojant kaip ironišką mostą vokiečiui, ko autorius Karlui Eichenbaumui nešykšti, vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad tasai be prisiminto mamos pamokymo būtų nepajutęs "didelio skausmo". Šiaip ar taip, prasmės derinys neaiškus.

Autorius nekartą savo veikėjus stato į reikalingas padėtis, kaip ir pavojingi laikai buvo, kuriuos jis vaizduoja. Čia tektų nurodyti vieną spragą, kuri linkusi kartotis kebliu atveju, būtent, tos pat priemonės panaudojimą išeičiai iš situacijos. Sakysime, bene trimis atvejais jo herojai iš bėdos išsigelbsti, kai bombarduodami užskrenda lėktuvai. Viena tokia scena, iš kurios šiaip būtų sunku išnešti sveiką kailį, yra Každailio namelyje Lietuvoje, antra — bene Rytprūsiuose, trečia — jau giliau Vokietijoje. Senovės teatre tai vadindavo deus ex machina.
Autorius būtų turėjęs vietomis pasisaugoti ir tam tikrų lyrinių silpnybių, kurios ypač atsiliepia re-fleksinio pobūdžio puslapiuose. Kaip pavyzdį norėtume duoti šią kiek ilgėlesnę ištrauką:
"žaliuojančiuose kaimo laukų plo'uose žmogus be galo didelis. Jis eina rugių ežia, milijonai varpų šnabžda pagarbos žodžius ir lenkiasi prie jo kojų. žmogaus didybė skamba ir miškų miškais. Lapų šlamesys groja jam sveikinimo dainas ir gina, kaip karaliaus neštuvų danga, nuo darganų. Už storų kamienų pasislėpęs zuikutis žiūri savo plačiomis akimis ir atsistebėti negali žmogaus didybe.

"O kuo toliau nuo lauko ir miško žmogaus didybė blėsta. Eini kaimo gatve, ir piemens iš užkampio paleistas akmenpalaikis gali cvinktelėti tau į pakaušį. Miestelyje barzdotas krautuvininkas čiumpa tau už skverno, tempia į krautuvėlę ir siūlo savo prekes, visai nebodamas tavo didybės"   (p.  148).

Šioje ištraukoje neišlaikyta pasakojimo plotmė ir tonas. Pradedama erdviu, nuotaikingu mostu, jaučiamas ir lyrinis pūstelėjimas. Bet plotmė šlyja, kai šneka užeina apie zuikutį, kuris "atsistebėti negali žmogaus didybe", kadangi iš oraus ir plataus tono staiga neriame į kažkokį naivų teigimą, kuriuo iš tikrųjų tenka stebėtis, nelyginant tam kiškiui prie ežios. Toliau gi susiduriame   su   visai   plokščia   vieta, kai ta žmogaus didybė sujaukiama su piemens akmeniu ir barzdotu krautuvininku.

Šį stiliaus, minties ir nuotaikos nelygumą būtų galima teisinti nebent tuo, kad čia samprotauja Aldona Vaišnienė, o ne patsai autorius. Vis dėlto tada kyla abejonė: ar gali taip naiviai slidinėti moteris, kuri uoliai studijavo teisę, kuriai "būdavo miela universiteto bibliotekoje įsirausti į storų tomų išmintį arba auditorijoje klausytis senuko filosofo išvedžiojimų apie žmogaus gyvenimo prasmę, meilės aspektus, transcedentinį pasaulį..." (p. 124).

Tokios duobės minčių sąrangoje ir sklaidoje iš dalies atsiliepia ir veikalo personažų tikrume bei gyvume. Kai perskaitę knygą žvelgiame atgal ir norime su jais dar pagyventi, jaučiame, kad jie kažkaip išslysta ir tolsta nuo mūsų, jų bruožai blėsta ir nyksta. Liekasi bendresnis jų užbrėžimas, medžiaga, tarpais ir jausmas. Iš dalies tai lieka kaip tam tikri simboliai, bet gyvų, tikrų, artimų, savo vidaus įvairybe alsuojančių veikėjų pasigendame, čia išimtį gali sudaryti kai kurie antraeiliai personažai, su kuriais tik probėgšmiais susitikome, tačiau kurie ir toje trumpoje akimirkoje pagauna savo tikru buvimu. O plačiosiose personažų drobėse to tikrumo nėra. Gal taip atsitiko ir todėl, kad autorius savo pagrindiniams veikėjams davė didelę paskirtį, kurios jie ir nepakėlė, jeigu žiūrėti literatūrinėmis akimis, pasilikdami pusiau šešėlinėmis figūromis. Atsistoję prieš didelius uždavinius, atsidūrę komplikuotose ir išbandančiose padėtyse, jie yra įdomūs ne savo ištesėjimu, bet pačiu užsimojimu, savo problematika ir savo lūžiais, iš kurių eina ir romano vardas — "Sužalotieji", čia reikia pabrėžti, kad autorius, rodydamas sužalotas jų sielas, viena prasme savo personažus sužalojo ir idėjiškai. Paimkime pogrindinį veikėją Algį, slapto laikraščio spausdintoją prie vokiečių, partizaną antroje rusų okupacijoje ("Gal šimtą, gal du, gal penkis šimtus iššaudžiau", p. 201). Paskui, atsiradęs Vokietijoje, Algis pasidaro vertelga arba, anot autoriaus, prekijas (p. 204), be pastebimų partizano praeities pėdsakų. Net sunku atpažinti, kad čia tasai pat vyras, kuris dar taip neseniai kovojo už savo žemę. Tai dar neviskas. Pačioje knygos pabaigoje jis išprievartauja Aldoną, ir su šiuo personažu atsiskiriame tokiais jos žodžiais: "Tu... tu... mazgotė! —Va, tas tikrasis žodis! —Ne vyras tu, — mazgotė. Šlykštus tu man! Paleisk ir eik  lauk!"   (p.  244).

Jis išeina, ir daugiau mes jo nesusitinkame: sekančiame puslapyje baigiamas ir patsai romanas.

Kaip atsitiko, kad autorius Ai-gį privedė prie tokio epilogo ir idėjinės beprasmybės bei sužlugdymo, sunku pasakyti, bet norėtume spėti, kad tai įvyko per gryną neapsižiūrėjimą. Pasiteisinant dar būtų galima tarti, kad viena kregždė, o čia vieno asmens likimas, pavasario nesudaro. Tačiau negalima nuneigti, kad veikaluose pavaizduojamas personažas negali neturėti ir tam tikros apibendrinančios prasmės, šiuo  atveju  išvados  peršasi   mažių  mažiausia mįslingos, jeigu jau ne opios.

Jeigu visumoje Antanas Rūkas savo "Sužalotaisiais" pasakojimo, konstrukcijos, personažų ir idėjos atžvilgiu ir nepasiekė aiškesnių rezultatų, reikia pripažinti, kad yra gražių paskirų vietų, sakysime, sulytos Aldonos užklydimas pas Algį, kai kurios scenos tremtyje (kai juodu eina braškių rinkti) ir panašiai. Kai kuriomis dalimis romanas turi vertės dokumentine prasme (gyvenimas stovyklose tremtyje). Drauge pasilieka įspūdis, kad su atidesne redakcija būtų buvę galima nesunkiai išvengti eilės nesklandumų,   kurie  gerokai  niaukia  vaizdą.
Aug. Raginis